Kultūros projektai žiniasklaidoje • 2026.01.28 12:16

Lietuva ir Latvija – kaip viena didelė šalis. Lituanistė iš Latvijos Elīza Paula Graudiņa

Ateities leidybos centras
Lietuva ir Latvija – kaip viena didelė šalis. Lituanistė iš Latvijos Elīza Paula Graudiņa

Pastaraisiais metais Vilniaus filologiniai ir kultūriniai rateliai pasipildė itin aktyvia latve, kuri dar ir puikiai kalba lietuviškai. Dabar jau pabaigusi magistro studijas Vilniaus universitete, Latvijos universiteto Literatūros, folkloro ir meno instituto mokslo asistentė ELĪZA PAULA GRAUDIŅA pusmečiui išvyko į JAV mokyti lietuvių kalbos. Kartu pasikalbėjome apie jos ryšį su Lietuva – nuo mažų dienų iki dabarties. Užaugai netoli Lietuvos sienos – Rundalėje. Koks buvo tavo santykis su Lietuva vaikystėje?  Dažnai su tėvais važiuodavome į Lietuvą, nes nuo mano namų atstumas iki Rygos ar Šiaulių – vienodas. Kartais važiuodavome apsipirkti į Šiaulių turgų, kurį dabar dar geriau pažįstu dėl Rimanto Kmitos romano „Pietinia kronikas“. Taip pat važiuodavome į „Akropolį“, nes tuo metu Latvijoje jo dar nebuvo. Pusė mano miestelio žmonių dažnai važiuodavo į baseiną Pasvalyje, nes jo irgi neturėjome. Ten būdavo galima sutikti daugiau latvių nei lietuvių. Nors Lietuva visada buvo šalia, susidomėjimas ja kilo tik pradėjus studijuoti. Man nepatikdavo lietuvių kalbos skambesys. Mama žinojo keletą lietuviškų žodžių, tad nuvažiavusi į Lietuvą, bandydavo susikalbėti pusiau lietuviškai, pusiau latviškai, gal šiek tiek rusiškai. Visa tai man keistai skambėjo. Lietuvių kalba atrodė labai minkšta, palyginus su latvių. Gal primena ir slavų kalbas, kurios man tada nelabai patiko. Baltų filologijos bakalauro studijų metais pradėjai mokytis lietuvių kalbos. Kodėl susižavėjai lietuvių kalba ir kultūra? Tai buvo visiškas atsitiktinumas. Kai pradėjau studijuoti Baltų filologiją, galvojau, kad galėčiau rinktis bet kurią kryptį, tik ne lituanistiką. Buvo privaloma mokytis lietuvių kalbos vieną semestrą, o toliau – pasirinktinai. Turėjome nuostabų dėstytoją – asoc. prof. Edmundą Trumpą. Jis sužadino meilę lietuvių kalbai. Nors, tiesą pasakius, turbūt tris semestrus mokiausi neturėdama tikslo išmokti kalbos – tiesiog paskaitos buvo smagios. Mokiausi COVID-19 pandemijos laikotarpiu, todėl viskas vyko nuotoliu. Dėstytojas pasiūlydavo dalyvauti įvairiuose kursuose. Sykį nuotoliu dalyvavau vasaros kursuose, kurių metu pusę dienos turėjau praleisti viduje prie kompiuterio vietoj to, kad būčiau lauke, pvz., prie jūros. Bet jie man padėjo sužinoti daugiau apie lietuvių kalbą, kultūrą. Taip pat Rimantas Kmita ir Vladas Braziūnas buvo atvažiavę mums pravesti vertimų dirbtuves. Galėjome pasirinkti versti prozą – ištraukas iš R. Kmitos romano „Remyga“, arba poeziją – V. Braziūno eilėraščius vaikams. Man ir tai, ir tai buvo įdomu, tad stengiausi dalyvauti abiejose dirbtuvių dalyse. Vilniaus universitetas išugdė nemenką būrelį latvistų. Manyčiau dėl to, kad šiuo metu latvių kalbą dėsto jauni dėstytojai, kurie papildomai organizuoja daug renginių. Ar pastebi panašų fenomeną iš Latvijos akademinės aplinkos pusės, ar ten daug lietuvių kalbos ir kultūros mylėtojų? Tuo metu, kai ten studijavau, tarp dėstytojų buvo daug nesutarimų. Gaila, bet dėl to lietuvių kalbos studijos nebuvo taip stipriai palaikomos. Galbūt dėl šios priežasties Latvijoje yra mažiau žmonių, kurie domėtųsi lituanistika. Bet vis tiek dėl Edmundo nuoširdumo, atvirumo nemažai studentų pasirenka toliau mokytis lietuvių kalbos, nors galbūt po to nieko susijusio su ja nedaro. Visgi neseniai pamačiau, kad mano bendrakursė, likusi Latvijoje studijuoti magistrantūros, parašė magistro darbą, kuriame lygino Jurgos Ivanauskaitės „Raganą ir lietų“ su šiuolaikinės latvių rašytojos knyga apie raganas. Tad nors jų mažiau ir jie tylesni, Latvijoje yra žmonių, kuriems svarbi lietuvių kalba, literatūra, kultūra. Savo bakalauro darbe nagrinėjai lietuvių literatūros vertimus į latvių kalbą 2008–2022 m. Trumpai papasakok, ką atradai? Norėjau rašyti bakalauro darbą, susijusį su lituanistika. Buvau atradusi tyrimą apie tai, kas išversta iš lietuvių kalbos nuo sovietmečio iki maždaug 2008 m. Supratau, kad galėčiau nagrinėti tolimesnę situaciją. Taigi, žinoma, daugiausia išversta prozos kūrinių, pavyzdžiui, Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ serija. Labai svarbu paminėti vertėją Dacę Meierę, kuri šiuo metu daugiausia iš visų verčia iš lietuvių kalbos. Ji taip pat verčia iš italų, ispanų ir katalonų kalbų. Latvijoje yra žmonių, kurie pasitiki tam tikrais vertėjais, kad jų verčiama literatūra yra gera literatūra. D. Meiere turi šią reputaciją, galbūt ir tai padeda žmonėms atrasti lietuvių literatūrą. Tyrinėdama taip pat pastebėjau, kad poezija mažai verčiama. Dabar yra tokia Emija Grigorjeva, kuri irgi studijavo Vilniaus universitete. Ji pati rašo poeziją, bet dar ir verčia, todėl atsiranda daugiau lietuvių poezijos vertimų. Žinoma, to negalima palyginti su sovietmečiu, kai vertimų buvo daug. Dabar lietuvių literatūra lieka kažkur periferijoje, kai kam atrodo – yra visa Vakarų literatūra, kam mums skaityti kaimynų literatūrą. Dramaturgijos išvis labai mažai teksto pavidalu, nors teatruose yra daugiau pastatytų pjesių. Judėkime prie kito tavo gyvenimo laikotarpio – Intermedialios literatūros magistro studijos Vilniaus universitete. Kaip kilo mintis išvykti iš savo šalies? Metus prieš bakalauro baigimą dalyvavau vasaros kursuose Vilniaus universitete. Ten įvyko suvokimo lūžis, kad galiu suprasti lietuviškai, galiu ir kažką pasakyti. Tai pastūmėjo pagalvoti apie galimybę studijuoti Lietuvoje. Kiek ieškojau, Latvijoje manęs nei viena programa nesužavėjo iki galo. Gana nerimtai sugalvojau pasižiūrėti, kas siūloma Vilniuje. Vilniaus universiteto puslapyje pamačiau net dvi programas, kurios man atrodė labai įdomios. Taip po to nerimto pasižiūrėjimo pradėjau rimtai svarstyti apie šią galimybę. Po keleto mėnesių supratau, kad viduje jau esu apsisprendusi pabandyti stoti į Vilniaus universitetą. Vasaros kursų metu susiradau draugų, kuriuos dažnai lankiau, pradėjau važiuoti į koncertus – įspūdis apie Lietuvą buvo šiltas, labai laukiau, kada pradėsiu ten studijuoti ir gyventi. Dabar įspūdis išliko toks pat, o gal dar šiltesnis. Tikrai buvau labai patenkinta studijomis ir visu kultūriniu gyvenimu. Dabar išvažiavusi suprantu, kad labai pasiilgstu Vilniaus. Bet dėl to ir norėjau išvažiuoti, kad suprasčiau, ar noriu grįžti. Vykstant kultūros protestui, labai seku, kaip visiems sekasi. Džiaugiuosi turinti nuostabius ir drąsius draugus, pažįstamus. Labai skauda, kad negaliu būti kartu su visais. Tas ilgesys manyje gal ir diktuoja, kad Vilnius – mano vieta. Man Lietuva ir Latvija pasidarė kaip viena didelė valstybė, juk atstumai nėra tokie dideli, kad negalėčiau dalyvauti abiejų šalių socialiniame, kultūriniame gyvenime. Tavo magistro darbas buvo iš Jurgos Vilės ir Linos Itagaki grafinio romano „Sibiro haiku“ adaptacijų Lietuvos ir Latvijos teatruose. Kaip išsirinkai šią temą? Buvo labai sunku, nes mane daug kas domina. Ant lapo pasidariau minčių žemėlapį ir bandžiau surašyti viską, kas man svarbu ir įdomu. Sibiras buvo viena iš tų temų – mano senelis praleido 15 metų Sibire, ten gimė ir mano tėtis. Mokyklos laikais tyrinėjau senelio atsiminimus iš Sibiro. Dar norėjau, kad magistro darbe liktų ryšys tarp Lietuvos ir Latvijos. Studijuojant man pasidarė įdomus santykis tarp skirtingų meno formų. Bandžiau sugalvoti, kaip apimti visas šias temas, ir priėjau prie „Sibiro haiku“. Suradau, kad jis buvo pastatytas teatre tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje, ir tos adaptacijos sukurtos beveik vienu metu – maždaug po 6-erių metų nuo knygos išleidimo. Manau, kūrinio pasirinkimas teatro adaptacijai susijęs su karu Ukrainoje. Ar esi pastebėjusi, kad lietuviai ir latviai skirtingai įprasmintų, prisimintų tremties laikotarpį? Mūsų tremties patirtis labai panaši. Labai dažnai „Sibiro haiku“ knygos ir spektaklio atsiliepimuose Latvijoje minima, kad nors kūrinys yra apie lietuvių berniuką, lietuvių šeimą, tai visiškai galėtų būti ir apie latvių berniuką. Devyniasdešimtaisiais, kai atsirado galimybė apie tai kalbėti, tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje atsirado tremtinių egodokumentikos. Bandau prisiminti, ar yra kažkoks latvių vaikų literatūros pavyzdys, kuriame kalbama apie Sibiro tremtį... Tikrai yra apie Holokaustą.   Yra vaikams pastatytas spektaklis Latvijos lėlių teatre. Taip pat ir Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Truputį papasakok apie savo tyrimą – kokius skirtumus pastebėjai tarp šių dviejų pastatymų? Pasirinktos visiškai skirtingos formos ir pasakojimo būdas. Lietuvoje, galbūt dėl to, kad knyga labai populiari, kūrėjai pasirinko šiek tiek pakeisti naratyvą – pereiti prie šiuolaikinio vaiko perspektyvos, naudoti metaforą, kad viskas, kas blogai, anksčiau ar vėliau baigsis. Sakyčiau, visa istorija perteikiama labai abstrakčiai. Latvijoje labai daug ką keičia vien tai, kad tai yra lėlių teatras, o tos lėlės – popierinės. Dėl pasirinktos medžiagos pavyko išsaugoti knygos vizualų pavidalą, nes Linos Itagaki iliustracijos išlieka tokios pačios, tačiau knygos veikėjai, įvykiai įgauna kūnišką pavidalą, judesius, garsus. Labiau laikomasi knygos naratyvo – mažiau abstrakcijos nei Lietuvoje. Scena padalinta į dvi dalis, kur vienoje pusėje viskas filmuojama, o kitoje pusėje yra ekranas, kur visa tampa vienu vaizdu. Taip pabrėžiamas kolektyvinis veiksmas, kuris labai svarbus atminties kontekste. Dabar po magistro studijų išvykai į Vašingtoną, JAV. Kaip tau sekasi mokyti lietuvių kalbos Kristijono Donelaičio lituanistinėje mokykloje, kai esi negimtakalbė? Aš tikiuosi, kad puikiai. Žinoma, reikia išbandyti įvairius metodus, kaip geriau dirbti, nes kiekvienas vaikas labai skirtingas ir skirtingu metu jo šeima atvyko į JAV. Mokau penktokus. Jų nedaug, dėl to labiau galiu prie kiekvieno prisitaikyti. Turiu vaiką, kuris nuostabiai kalba lietuviškai – neseniai persikėlė į JAV. Kiti vaikai sunkiai supranta lietuviškai arba supranta, bet nekalba. Galbūt mokyti padeda tai, kad man pačiai lietuvių kalba nėra gimtoji. Kaip jie dabar mokosi, kažkada ir aš taip mokiausi. Galiu per savo patirtį bandyti surasti būdų, kaip paaiškinti, padėti geriau įsiminti kai kuriuos dalykus. Kiekvieną pamoką bandau pradėti žaidimu su kamuoliuku – klasėje yra nemažai berniukų, kuriems tai labai patinka. Man atrodo, kad kai kuriuos dalykus lengviau įsiminti per veiksmą. Žaisdami kartojamės išmoktus žodžius. Paskutinį sykį tai buvo šalių pavadinimai – sunkoka įsiminti tuos, kurie visiškai skiriasi nuo angliškų atitikmenų: Vokietija, Lenkija... Po to rimčiau padirbame su gramatika ir žodynu poromis ar pavieniui, raštu ar žodžiu. Kartais parašome diktantą. Neseniai buvo Čiurlionio jubiliejus. Kūrėme Čiurlioniui ir kiekvienas sau pasą. Rašėme visą reikalingą informaciją lietuvių kalba. Pamokos vyksta labai įvairiai – tiek sugalvoti, ką veikti, tiek po to visiems kartu jau tai daryti yra kūrybiškas procesas. Ar įpini savo latviškumą į lietuvių kalbos mokymą? Su vaikais mažiau. Kuriant pasus, jiems parodžiau savo latvišką pasą. Jiems buvo labai įdomu. Man atrodo, jie kartais nesuvokia iki galo, kad nesu lietuvė. Individualiai mokau vieną suaugusiąją. Su ja dažniau lyginame lietuvių ir latvių kalbas, bet tai labiau būna smalsumo dėlei. Pavyzdžiui, vienos pamokos metu bandėme suprasti, kaip veikia dvibalsiai. Pratime buvo pateiktas žodis „uoga“ – lietuviškai ir latviškai tariamas vienodai, tačiau rašomas skirtingai (latvių kalboje – „oga“). Paminėjau jai tai, nes pratime reikėjo pasirinkti teisingą rašymo būdą. Kaip jautiesi priimta į lietuvių bendruomenę? Labai šiltai. Esu dėkinga už viską, ką jie man suteikia. Gavau vietą, kur gyventi, turiu, kas mane kiekvieną šeštadienį nuveža iki mokyklėlės. Gaunu labai daug palaikymo iš visos bendruomenės. Mane nustebino, kiek į mokyklėlės veiklą įsitraukę visi tėveliai. Mokyklėlė nėra vien direktorė ir mokytojai – gal net svarbesni, daugiau padarantys yra tėveliai. Jie ne tiesiog nuveža vaikus ir išvažiuoja, bet patys ten būna visą šeštadienį, padeda tvarkyti įvairius reikalus. Mokyklėlė yra bendruomenės centras, ir visos lietuviškos veiklos yra susijusios viena su kita. Pavyzdžiui, mokyklėlė dalyvavo lietuvių bendruomenės piknike. Taip pat organizavo konferenciją apie lituanistinį švietimą JAV. Šiek tiek renginių organizuota ambasadoje. Ten lankiausi du kartus ir jau jaučiuosi kaip namuose. Kalbėjausi su ambasadoriumi ir jo žmona, kuri, pasirodo, puikiai kalba latviškai.  Ar JAV lietuviai skiriasi nuo Lietuvos lietuvių? Aišku, čia visiškai kitoks gyvenimo būdas. Dauguma čia gyvena jau ilgą laiką pagal vietines socialines normas. Taip pat dažniausiai šeimos yra mišrios, pvz., mama lietuvė, o tėtis – amerikietis. Galbūt ir dėl to kartais žmonės būna atviresni, kaip būdinga Amerikoje. Vietiniai turi kitokį požiūrį į lietuviškumą – jie jaučia pareigą jį puoselėti. Juk vaikams užtenka veiklų, jie turi savo amerikietišką mokyklą, bet juos vis tiek atveža kiekvieną šeštadienį ir tėvai irgi ten būna beveik visą dieną. Tai labai rimtas įsipareigojimas – palaikyti ryšį su lietuviškumu, būti bendruomenėje.

Autorius: Kamilė Laučytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama

Panašūs įrašai