Kultūros projektai žiniasklaidoje • 2026.01.28 11:02

Koks kelias gali atvesti žmogų į artimą santykį su knyga? Pokalbis su Rūta Elijošaityte-Kaikare

Ateities leidybos centras
Koks kelias gali atvesti žmogų į artimą santykį su knyga? Pokalbis su Rūta Elijošaityte-Kaikare

Laiko knygai, atrodo, visada maža: artėjančios šventės, darbai, nuovargis, o gal tiesiog lengviau rankose atsirandantis telefonas vis nugena mintis tolyn. Vis tik, kasmet šurmuliuojant Knygų mugei, pagalvoju – mes tikrai mylime knygas. Būtent apie šią meilę, o kartais ir nuovargį kalbuosi su  „Vilnius, UNESCO literatūros miestas“ vadove Rūta Elijošaityte-Kaikare. Esate save pavadinusi literatūros vadybininke. Kaip prasidėjo šis kelias? Kaip pamilote knygas? Pirmiausia įtakos turėjo šeima, nes augau aplinkoje, kurioje buvo daug skaitoma, turėjome didelę biblioteką. Trys mano kambario sienos buvo knygų lentynos nuo grindų iki lubų. Kelias link literatūros vadybos buvo organiškas. Yra tekę dirbti ir kitokius darbus, tačiau taip „lyg netyčia“ atsidurdavau šalia knygų. Nuo metų knygos rinkimų, iki vienas po kito prasidėjusių literatūros festivalių. Viena vertus, labai pasąmoningai norėjau dirbti tokį darbą, kita vertus, jis pats netyčia  mane susirasdavo. Kad ir ką pradėdavau daryti, man sekdavosi dirbti vadybinį, literatūrinį darbą. Vėliau įstojau mokytis kultūros vadybos, kur rašiau baigiamąjį darbą apie skaitymo skatinimą Lietuvoje. Ar prieš vadybos studijas studijavote literatūrą? Jokių literatūros studijų nebuvo. Tai žmones stebina, nes paprastai į tokias ar panašias veiklas žmonės ateina iš literatūros. Aš baigiau filosofijos studijas, tačiau čia taip pat reikia daug skaitymo. Į filosofiją mane atvedė literatūra, nes dvyliktoje klasėje prisiskaičiau Nyčės, kuris, kaip ir Kamiu, yra tradiciniai autoriai bręstančiam žmogui. Galvojau, ką man su ta informacija daryti, ir taip atėjau į filosofiją, vėliau į kultūros vadybą. Dar vėliau reikėjo pasirinkti nišą, tad literatūra ir tapo mano niša. Šiandien mus blaško telefonai, socialinės medijos. Atrodo, nebeliko laiko skaityti. Ar įmanoma prisijaukinti skaitymą, ar įmanoma pamėgti skaityti? Manau, jog įmanoma. Esame iš skirtingų šeimų, turime skirtingas patirtis. Viena mano draugė buvo neskaitantis žmogus iki tol, kol pradėjo skaityti savo vaikams, o vėliau ir pati į rankas paėmė knygą.  Man atrodo, jog svarbu rasti savo knygą, rasti tai, kas patinka. Ne kas svarbu ar reikalinga, bet kas tikrai patinka, kas atveria kitokį santykį su skaitymu. Mes, o dažnai ir švietimo sistema, užsisukame į ratą, jog literatūra turi būti naudinga, turi padėti išlaikyti egzaminą, turi padėti parašyti rašto darbą, tiesiog tau turi būti reikalinga. Iš tikrųjų, skaitymas savo malonumui yra vienintelis kelias, kuris gali žmogų atvesti į artimą santykį su knyga. Man atrodo, šį kelią reikia rodyti jaunimui, ypatingai paaugliams. Taip pat skaitymas yra pamatinis dalykas. Neskaitydamas tu nežinosi savo teisių, negalėsi susipažinti su aplinkos ženklais, absoliučiai viską mes pradedame nuo skaitymo. Pamenu, vienoje vaikų / paauglių stovykloje kalbėjau apie skaitymą. Mačiau, kokie jie pasišiaušę. Viena mergaitė sakė: „Aš neskaitau ir gyvenime neskaitysiu“. Galvoju, nuo ko pradėti, tačiau nesvarbu, kokią knygą siūlysiu, nesvarbu, apie ką ji bebūtų, jos nusiteikimas yra toks. Per mokyklą jai nusiunčiau knygą, kuri buvo knyga ne knyga, kurioje gali kažką klijuoti, kažką piešti, kažką užrašyti, pasidaryti sekretą. Nežinau, kuo tai baigėsi, bet tu turi rasti savo prieigą prie knygos. Radus prieigą, tikėtina, kad vis daugiau ir daugiau norėsi skaityti. Suprantu, jog Nyčės knygos pastūmėjo į filosofijos studijas, bet kuri knyga tapo sava, atrakino skaitymo pasaulį? Mano kartai – tai buvo Haris Poteris, net tie, kurie, atrodo, nemėgo skaityti, kažkaip pradėjo. Tiesą pasakius, vaikystės knygų nepamenu, bet turbūt tai buvo klasikinės pasakos. Kelią į tikrąją literatūrą maždaug dešimtoje klasėje atrakino namie, aukštoje lentynoje, sudėtos mamos studijų laikų knygos. Ten radau Henriko Radausko poezijos tomelį. Ir šiandien Radauskas yra mano mėgstamiausias poetas. Aišku, turiu daug mėgstamų poetų, bet jis man yra svarbus. Tuomet mintinai mokėjau daugelį jo eilėraščių. Atsivertus ta knyga mane tiesiog įtraukė. Turiu šią knygelę ir dabar,  ji mažo formato. Tai svarbiausia mano, kaip literatūros vadybininkės, knyga. 2021 metais Vilnius gavo UNESCO literatūros miesto statusą. Ką tai reiškia? Ką reiškia būti literatūros miestu? Norint gauti UNESCO literatūros miesto statusą yra rengiama paraiška ir joje yra du pamatiniai klausimai. Vienas apie tai, kas jau dabar yra mieste, ir antras apie tai, ką miestas įsivaizduoja galintis padaryti, kitaip tariant, kaip tai atsispindės strateginiame miesto valdyme ir ateities vizijoje. Užpildyti pirmą dalį buvo labai lengva, nes man atrodo, jog Vilnius visomis prasmėmis yra literatūros miestas. Atvykę literatūros lauko žmonės pastebi, kiek daug visko turime: literatūros festivaliai, didžiulė knygų mugė, įvairiausi nepriklausomi knygynai, atrodo, tarsi jau būtume įsižeminę kaip literatūros miestas. Vėliau pradėjau nagrinėti miesto strategijas ir pastebėjau, kad  tikrai daug dėmesio skiriama literatūrai ir apsikritai kultūrai. Vis daugiau pokyčių, skiriamų lėšų ir finansavimo konkursų, tad prieš rašant UNESCO literatūros miesto paraišką buvo noras, jog Vilnius taptų pasaulio knygų sostine.  Šis statusas gaunamas vieneriems metams, nuo balandžio 23 dienos, kai švenčiama Pasaulinė knygos diena, iki kitų metų balandžio 23 dienos. Metų statusas reikalauja daug finansų, įsipareigojimų, renginių ir papildomų judesių. Buvo sudaryta grupė, kuri dirbo prie tos paraiškos. Kaip tik tuo metu pas mus viešėjo Krokuvos literatūros miesto tuometinis koordinatorius, kuris ir pasakė, jog turėtume tapti tinklo miestu, o ne pasaulio knygų sostine. Pagrindiniai skirtumai, jog UNESCO literatūros miesto statusas nėra baigtinis, kitas skirtumas, jog būnant tinklo miestu turi galimybę keistis patirtimi. Iš karto esi greta kitų literatūros miestų, kurių bent šiuo metu pasaulyje – 63. Kartą per metus susitinkame ir keičiamės idėjomis, patirtimis, gerosiomis ir blogosiomis praktikomis, pasidaliname, kas sekėsi arba kaip tik nesisekė. Visi turime iššūkių, tačiau jie dažnai koreliuoja, yra tikrai panašūs, kai kalbame apie žmonių įsitraukimą, finansų pritraukimą. Žinoma, yra ir labai skirtingų ir labai panašių dalykų. Man atrodo, kad tas tarptautiškumas duoda miestui žinomumą ir matomumą, tuo pačiu ir galimybę ne tik išsivežti, bet ir parsivežti reikalingos patirties. Būti tinkle yra svarbu. Kaip tik vienoje konferencijoje diskutavome, kaip bendradarbiauti dažniau. Kadangi miestai yra visame pasaulyje, atsiranda daug iššūkių, tarkime laiko zonos. Kažkam tenka pasiaukoti vardan susitikimo? Vieniems arba kitiems tenka prisitaikyti, nes Lietuvoj yra devynios vakaro, o kažkur keturios ryto. Tarpe šių valandų yra kiti miestai. Drauge kėlėme šį klausimą, galvojome, kaip padaryti patogiau, galbūt išskirti pagal laiko zonas, tačiau žmonėms tai nepatinka, jie mano, kad pagrindinis dalykas yra bendradarbiauti pagal tam tikras interesų, o ne laiko zonas. Kokias pagrindines veiklos kryptis išskirtumėte? Kas svarbu Vilniaus, UNESCO literatūros miestui? Sakyčiau, kad tos kryptys per paskutinius metus truputį keitėsi. Pradžioje buvome numatę, jog pirmiausia vienysime literatūros bendruomenę. Tai iš tikrųjų vyksta, ir čia svarbų vaidmenį suvaidino Literatų namai, kuriuose esame įsikūrę. Tai nėra tik vieta renginiams organizuoti, čia susitinka žmonės, vyksta įvairūs interviu, pasikalbėjimai. Antra kryptis – miestiečių ugdymas per literatūrą. Šiam tikslui tarnauja mūsų organizuojami renginiai, bet lygiai taip pat mes renkame knygų klubus. Turime Vilniaus literatų namų knygų klubą, ir man gražu žiūrėti, kaip kiekvieną sykį vis prisijungia tai vienas, tai du nauji žmonės. Šalia to mes organizuojame renginius vaikams ir jaunimui. Rudenį pradėjome protmūšių seriją, skirtą pirmų–ketvirtų klasių vaikams. Trečius metus turime rašančiam ir skaitančiam jaunimui skirtą klubą. Vasarą organizuojame stovyklą vaikams. Įvairiais šaltiniais bandome pasiekti vaikus, tačiau norėdami dalyvauti jie turi atsiųsti savo rašinį. Dažnai įsivaizduojame, jog tokių mokinių bus labai daug ir teks atrinkinėti, tačiau yra daug nepasitikėjimo, gal netgi nedrąsos dalintis tuo su kitais. Skatiname nebijoti, nes tik rašydamas turi šansą tą rašymą tobulinti, aptarti su draugais ar gauti redaktoriaus patarimų. Manau, jog tai geras būdas, jeigu nori savo gyvenimą sieti su rašymu. Tai primena moksleivių ateitininkų akademijas, nes norint dalyvauti renginyje taip pat reikia parašyti rašinį. Pamenu, būtent ta užduotis, kai pirmą kartą nusprendžiau atvykti į akademiją, mane ir išgąsdino. Manau, kad užduotis gali atgrasyti vaikus. Kviesdami į vasaros stovyklą rašome, jog laukiame jūsų laiškų su pridėtu rašiniu. Būna, kad kartais kažkas nepaskaito iki galo, paskambinę klausinėja, kas ir kaip. Kai pasakai, jog reikia atsiųsti rašinį, tada sako: „Ai, na gal tiek to“. Paradoksalu, jog po daugelio metų tie rašiniai pasirodo tokie įdomūs! Dabar paskaityti, kaip galvojai, mąstei būdama 15 ar 17 metų... Prasmės rašyti tikrai yra. Po pirmos stovyklos leidome jaunimo knygą, kurią pristatėme Vilniaus knygų mugėje. Tai buvo tikra knyga, kur dirbome su profesionale iliustratore. Tarp kitko ši idėja yra parsivežta iš susitikimų su kitais miestais, berods, iš Melburno. Ten jie turi visą namą, kuriame vyksta tik literatūrinės veiklos, žmonės išlaisvina savo rašymo gebėjimus įvairiausiais būdais. Mums, kaip literatūros miestui, taip pat atsirado nauja kryptis, nes turime naujų padalinių (Profesorių namas, Pamėnkalnio vila), kuriuose bus minkštosios veiklos, skatinančios žmones ne tik rašyti, bet apskritai domėtis literatūra, literatūriniais procesais bei literatūros vieta visuomenėje. Ji tikrai labai keitėsi. Literatūra visais laikais labai įvairi: laisva, prisitaikanti, ideologizuota. Apie šiuos procesus reikia kalbėti. Nori nenori, atrodo, eini viena kryptimi, o atsiranda dar kitų. Ar tiesa, jog skrendant iš Vilniaus oro uosto, jūsų knygų lentynoje laukiamajame galima pasiimti knygą į kelionę? Vasarą supratau, jog žmonės sužinojo – tai tiesa, nes dingo daug knygų (juokiasi). Vilniaus oro uoste yra Vilniaus, UNESCO literatūros miesto knygų lentyna, kurioje galima pasiimti knygą į kelionę arba galima paskaityti laukiant prieš kelionę. Grąžinti knygą galima trimis būdais: atnešti atgal į lentyną, įmesti į atvykimo salėje esantį knygomatą arba atnešti į mūsų būstinę – Literatų namus. Matau, kad kai kurios knygos grįžta į lentynas, o kai kurios nebe. Turėjome atvejų, kai žmonės į lentyną atneša ir savo asmeninių knygų. Galima taip daryti, jeigu knyga yra nesuskaityta, atrodanti estetiškai. Tokiu atveju mes prašome atnešti tiesiai mums, nes įlipiname lipduką, kad tai yra šitos bibliotekos knyga. Matome, kurios knygos keliauja, yra skaitomos, sudėvėtas pakeičiame. Vasarą turėjome labai daug skaitytojų, tikrai negalvojau, jog šis projektas taip veiks. Vilnius, UNESCO literatūros miestas pasipildė naujais padaliniais. Vienas jų – Profesorių namas, erdvė geriau žinoma, kaip Vinco Krėvės-Mickevičiaus ir Vinco Mykolaičio-Putino butai. Pastebiu, jog šie istoriniai butai išgyvena atgimimą, žmonės nori ten lankytis, išgirsti istorijas. Kaip veikia šios erdvės Vilniuje, ar sunku ten patekti? Patekti paprasta. Reikia susirasti Profesorių namą Facebooke arba Instagrame. Galima atsidaryti ir interneto svetainę. Ten yra surašyti grafikai. Mes sąmoningai nevadiname šios vietos muziejumi, nes tai nėra muziejus įprasta prasme. Čia nėra aprašų, tam tikrų sudėtų objektų. Tai yra butai. Ne vienas žmogus sakė, jog jaučiasi tarsi atėjęs į svečius. Būtent tą mes, veikdami ekskursijų principu, ir stengiamės sukurti. Atėjęs žmogus gauna galimybę išgirsti pasakojimą ir pasivaikščioti po butą kartu su muziejininkėmis, kurios apie ten gyvenusias asmenybes žino tikrai daug. Mykolaičio-Putino butas yra išlikęs autentiškas: su baldais, parketu, netgi likusiais autentiškais langais. Pati ne kartą esu buvusi šioje ekskursijoje ir kiekvieną kartą ji būna skirtinga, nes ekskursijoje esantys žmonės turi pačių įvairiausių klausimų: nuo asmenybių iki buities. Būtent dėl šių klausimų keičiasi ekskursijos kryptis. Ekskursijos vyksta ir šeštadieniais, o šalia jų plečiame savo veiklas, atsiranda patirtiniai vakarai. Pavyzdžiui, klausome autentiškų V. Mykolaičio-Putino plokštelių. Jis buvo melomanas. Šiame „Profesorių name“ gyveno ir gerai žinomas rašytojas Balys Sruoga. Kaip tik ruošiame jo ekspoziciją, nes šiemet minime aštuoniasdešimt metų nuo pirmojo „Dievų miškas“ išleidimo. Tai kertinis kūrinys mūsų istorijoje ir literatūroje. Norime papasakoti apie šį kūrinį būtent čia, nes tai yra Dievų miško butas, būtent čia buvo sudėti paskutiniai taškai rašant šį kūrinį. Krėvės butas, lyginant su V. Mykolaičio-Putino, autentikos turi mažai. Bandysime grąžinti, nes dabar ją slepia plastikas, senos parodinės lentynos. Pasvajokime! Kaip ateityje atrodys Vilnius? Ar visi skaitys knygas? Kokie yra jūsų norai Vilnius, UNESCO literatūros miestui? Labai sunkus klausimas. Visada bandau galvoti strategiškai, netgi svajones perkelti į strategijas, kurios galėtų būti įgyvendintos. Tikrai neįsivaizduoju, jog visi žmonės 100 procentų skaitys. Galbūt atkreipiu dėmesį, nes tai mano sritis, tačiau matau daug knygas skaitančių žmonių. Parkuose, viešajame transporte – visur. Aš labai domiuosi tendencijomis ne tik Lietuvoje, bet ir kitur: žiūriu laidas, diskusijas, kuriose kalba apie tai, ar žmonės skaito, kaip keičiasi skaitymo įpročiai. Tiesa, jog skaito mažiau, kad skaityti apskritai yra sunku, nes mūsų mąstymas ir gyvenimas yra pasidaręs fragmentuotas. Daug paprasčiau yra virškinti trumpą informaciją, yra atsiradę podkastų, kurių žmonės klausosi, nes tai patogu. Mes darome tokį renginių ciklą „Apie skaitymą iš esmės.“ Pirmajame kalbėjosi Tomas Vaiseta ir Giedra Radvilavičiūtė, kurie svarstė, ar tikrai skaitoma mažiau? Ar yra kažkokia statistika? Su statistiniais duomenimis Lietuvoje ir Vilniuje yra didelės problemos. Tokie tyrimai atliekami retai, tačiau turime Lietuvos kultūros tarybos tyrimą apie gyventojų dalyvavimą kultūrinėje veikloje. Vienas iš punktų yra apie skaitymą, knygas, bibliotekas, žodžiu, klausiama, ką žmonės apie save galvoja: ar jie skaito? Šio įdomaus rodmens niekas necituoja, nes dažniausiai žmonės nori cituoti tai, kas yra blogai. Šiame tyrime apie 70 proc. žmonių pripažįsta skaitantys knygas. Kai pamatau, jog remiantis kažkokiais ES duomenimis Lietuvoje mažai skaito, noriu dėti nuorodą į šį tyrimą ir parodyti, kad tai nėra tiesa. Mūsų vidinis tyrimas sako, kad yra tam tikras stabilus skaičius skaitančių žmonių. Ką jie skaito – kitas klausimas, bet kad jie skaito popierinę literatūrą – faktas. Pastebiu, jog knygų klubai išgyvena kažkokį renesansą. Skaitomos visokio pobūdžio knygos. Pamenu, jog prieš maždaug 10 metų tų klubų buvo keletas, dabar tikrai ne vienas, turima netgi tematinių, o kiek dar nežinome ar apie juos negirdėjome. Svajoju, jog kuo daugiau žmonių žinotų – Vilnius yra literatūros miestas. Noriu, kad būtent per visas mūsų atliekamas veiklas perneštume šią žinią. Būna, ateina žmonės pas mus į Profesorių namą, vėliau dalinasi, jog labai gera patirtis, tačiau nieko apie šią vietą anksčiau nežinojo. Akivaizdu, jog yra kur eiti, yra kur nešti tą literatūrą. Svajonė, jog žmonės save identifikuotų kaip esančius iš literatūros miesto. Ar pritariate, jog egzistuoja dvi grupės: knygų pirkėjai ir knygų skaitytojai Taip, jos yra, bet tie, kurie skaito, bet kokiu atveju tas knygas ir perka. Žinau, jog yra tokių prisiekusių skaitytojų, kaip aš pati, kurie mėgsta turėti savo knygą. Grupė, kuri nuoširdžiai skaito, yra ir pirkėjai. Galų gale, mes, kaip skaitytojai, puikiai suvokiame, jog leidyklos gyvena iš to, kiek knygų parduoda, iš to, kiek mes nuperkame. Sakyčiau, čia yra simbiozė ir įsipareigojimas: jeigu skaitai, tai ir perki. Žinau, jog yra grupė žmonių, kurie mėgsta knygas tiesiog pirkti. Aplink daug kalbama apie knygas ir tuomet pagalvojama, „norėčiau turėti šią knygą“, nors nebūtinai ją skaitys, tačiau ji turi atsirasti namų bibliotekoje. Man atrodo, jog tik perkančių grupė nėra didelė, nes tas knygas kažkada turėsi perskaityti (juokiasi). Dar viena priežastis, kodėl mes darome renginių ciklą „Apie skaitymą iš esmės“, yra ta, jog net iš užkietėjusių skaitytojų girdžiu apie tai, kad kažkas nutiko ir skaityti tapo sunku. Jie išgyvena skaitymo bloką. Vis tik, net ir esant skaitymo bloke, noras pirkti knygas nemažėja. Esu turėjusi skaitymo bloką, tačiau knygos į namus toliau keliavo, nes jeigu ne šiandien, tai rytoj, jei ne rytoj, tai poryt noras skaityti grįžta. Jeigu reikėtų Vilnių apibūdinti kaip knygos personažą, koks jis būtų? Man atrodo, Vilnius ir yra personažas. Negaliu su kažkuo jo sutapatinti, nors Vilnius man yra labai kinematografiškas. Pamenu, kai reikėjo važiuoti į vieną iš miestų susitikimų, ten buvo paprašyta papasakoti apie savo miestą, kada jis yra gražiausias. Supratau, kad neturiu nei tokio metų laiko, nei paros meto: gali eiti nuo ryto iki vakaro. Dabar, kai kasdien tenka daugiau važiuoti per miškus į centrą, matau, koks tai gražus miestas. Kai pasakoju žmonėms, jog gyvendama mieste einu pasivaikščioti į mišką, ten paleidžiu šunį, niekas nesupranta, kaip tai gali būti, ir klausia manęs, ar tai parkas, tačiau ne – tai ne parkas. Turime miškų, į kurią pusę tik pasisuktume, kur važiuotume, tad Vilniui uždėti žmogaus personažą, aprengti rūbu man yra sunku. Man jis pats yra personažas. Ką dabar skaitote? Kas ant jūsų stalo? Dabar skaitau Lidijos Yuknavitch „Vandens chronologija“. Prieš pradėdama skaityti, noriu suprasti, kokia tai knyga, tad perskaitau pirmą puslapį. Įtraukia arba ne, tad to puslapio pakanka suprasti, ar gali skaityti. Buvau darbe, šią knygą man padėjo ant stalo kaip naujieną. Atsiverčiau tą pirmą puslapį ir supratau, kad negaliu atsitraukti. Knygos pradžia yra labai stipri. Supratau, kad tikrai noriu ją skaityti, nors knyga ir nėra lengva. Lengvi sakiniai nebūtinai reiškia lengvą turinį. Šiuo metu skaitau šią knygą, bet paraleliai tų skaitomų knygų yra daugiau. Visada šalia turiu poezijos. Jei labai noriu miego ir žinau, jog negalėsiu perskaityti bent skyriaus knygos, tai perskaitau kelis eilėraščius. Dabar skaitau dvi poezijos knygas. Tai yra Giedrės Kazlauskaitės „Marialė“ ir Mariaus Buroko „Seismografas“. Dar yra profesinė literatūra, bet aš, kaip pradedanti sodininkė, pradėjau skaityti apie gėles. Tai literatūra, kai nereikia skaityti nuo iki, gali perskaityti pasirinktą puslapį. Kaip jums, kaip literatūros vadybininkei, pavyksta išlaikyti santykį su kūrėjais (poetais, rašytojais). Nesate rašytoja, tad kaip pavyksta suprasti vienas kitą? Nesu rašytoja, bet rudenį publikavau vieną grožinį tekstą į Šiaurės Atėnus. Tai pirmas mano gyvenime parašytas ir išleistas apsakymas. Rašau ne savo, o Elijos Šaltytės vardu. Žinoma, kad gyvenime rašau, man atrodo, jog visi žmonės kažką rašo, tiesiog stengiuosi nelipti ten, kur yra tai darančių geriau. Tekstas gimė iš to, kaip mes gyvename, ir įsivaizdavimo, kas atsitiktų, jeigu... Jis buvo parašytas ir išsiųstas spontaniškai, taip spontaniškai buvo ir išspausdintas. Vis tik man atrodo, jog senokai esu literatūros lauke, galbūt aktyviau nuo 2008 metų, kai pradėjome organizuoti Šiaurės vasaros forumą Biržuose, tada poetinį Druskininkų rudenį. Nori nenori esu tame, tarp tų žmonių, ir daugelio metų patirtis duoda tam tikrą supratimą, jog visi esame žmonės su savais „onorais“ ir įsitikinimais, tačiau aš pirmiausia galvoju apie tekstą. Visada. Suprantu, jog būna sunku atsieti tekstą nuo žmogaus, nes nori nenori sulipdai į vieną, tačiau aš visada galvoju, ar noriu, kad tą tekstą perskaitytų kiti žmonės. Ar noriu, kad su tuo tekstu susipažintų, jį pamatytų. Būna prozos kūrinių, eilėraščių, kartais net eilučių, kurias noriu, jog pamatytų visi. Toks yra Mariaus Buroko eilėraštis „Potvynis ir atoslūgis“. Man nėra gražesnio eilėraščio apie Vilnių, ir kai tik yra proga, aš juo pasidalinu, nes jis tikrai fantastiškas. Būna tekstai, kurie tave paveikia, kažką pakeičia tavyje, tiesiog norisi jais dalintis, ir tada supranti, kad už teksto visada slypi žmogus. Kad ir koks jis bebūtų, tu dirbi tam, kad tą tekstą atvertum. Man atrodo nesvarbu, kaip kartais būna sunku bendrauti, tu supranti, jog tokia yra sklaidos kaina. Marius Burokas POTVYNIS IR ATOSLŪGIS . vėjas toks, kad iš karto už Vilniaus jūra. iš karto už Vilniaus – plikas horizontas, niekieno žemės. tereikia tik išeiti iš miesto, o toliau – juosta namų pasiturintiems hobitams, juosta fabrikų, paliktų pabėgusių orkų, juosta nutrypto miško. ir iš karto – jūra. . tuščia ir pilka jūra, pakilimo takas, stovėjimo aikštelė. vėjas talžo vienišą vėliavą. vėjas it saulėgrąžą purto smegenis ant stuburo stiebo. . apsisuk. iš karto už jūros – Vilnius. juosta raudono degalinių neono, juosta nutrypto miško, juosta – silikatinių plytų. ir miesto žiotys siaurėja, greitėja į grindinį. . gali rišti valtį prie paminklo kojos.

Autorius: Rūta Pilkytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama

Panašūs įrašai