Kultūros projektai žiniasklaidoje • 2026.01.20 16:03

Susitaikymas

Ateities leidybos centras
Susitaikymas

Daugybei lietuvių – religingų ir nebūtinai – Kūčių vakaras yra švenčiausias ir brangiausias per visus metus. Kūčių vakarienė sustabdo ir suburia šeimas. Kalėdaičio laužymas – tai tradicija, kai dalindamiesi duona pažvelgiame vieni kitiems į akis, susitaikome, dėkojame ir linkime. Šiame straipsnyje stabtelsime ir patyrinėsime susitaikymą. Kaip veikia susitaikymo mechanizmas, kaip jį išnarplioti, kad spėtume atleisti, gauti atleidimą ir susitaikyti su savo artimaisiais, kad prie Kūčių stalo būtų ramu ir šviesu. Iš tikrųjų atleisti Ryškiai atsimenu moterį iš psichologinio darbo praktikos, kuri pasakojo savo gyvenimo istoriją. Išprievartauta, išvaryta iš namų, apvogta ir patyrusi kitokį žiaurų ir neteisingą jos atžvilgiu elgesį moteris apie tai kalbėjo be pykčio. Ji nerodė jokių stipresnių emocijų, kaltę už baisumus prisiimdama sau. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų kilnu, net didžiadvasiška nepykti ant savo skriaudikų. Gal ji sugebėjo jiems atleisti ir susitaikyti? Tačiau kalbantis po „aš nieko nekaltinu“ fasadu galima buvo atpažinti, kad nors moteris išoriškai nekaltina skriaudikų, bet viduje ji baisiai jų nekenčia, ir ta neapykanta žlugdo ją pačią ir jos santykius su aplinkiniais. Ko trūko šiai moteriai, kad ji pajudėtų išsilaisvinimo link iš patirtų baisybių? Jai trūko tikro atleidimo, tikro susitaikinimo, kuris būtų ne aklas savęs įteiginėjimas, kad mano patirta prievarta nieko tokio, kad manęs tai nepalietė, bet nuoširdus pripažinimas, kad taip – aš patyriau didžiulę skriaudą. Pripažinti, kad mus nuskriaudė, kartais būna sunku, nes neišvengiamai su tuo ateina ir stiprios emocijos. Jei skriauda nedidelė, mes susierzinsime, bet dėl didžiulės neteisybės galime ir įsiusti, įtūžti. Tai gali gąsdinti, gali atrodyti, kad taip smarkiai pykti ant kito yra nekrikščioniška ir labai nesolidu, kad mes tokio pykčio nepakelsime. Bet jei norime kitam atleisti, pirmiausia ant jo turime supykti. Kitaip iš tikrųjų atleisti mums nepavyks. Juk kam reikalingas atleidimas, jei nepripažįstame, kad patyrėme skriaudą? Jei dėl to visai „nepykstame“? Prisiminkime situaciją, kai patyrėme kažką, kas mums labai nepatiko, bet neleidome sau to pripažinti. Gal paskolinau draugei knygą, o ji ją pametė. Apie tai man pasakė, bet aš vietoj to, kad pripažinčiau, jog man ta knyga buvo reikalinga, pasakiau „nieko tokio, pasitaiko“. Ir vis dar dabar kiekvieną kartą eidama pro knygyną jaučiu kartėlį, negaliu paleisti šios situacijos ir užslėpto susierzinimo ant draugės. Atrodytų, tokia smulkmena, bet kai nuneigiame, kad ji mus sujaudino, supykdė, tuomet negalime jos paleisti ir ramiai gyventi. Todėl pakeiskime savo požiūrį – supykti, patyrus skriaudą, yra ne tik normalu, bet ir reikalinga, jei norėsime susitaikyti su savo skriaudiku, jei norėsime jam atleisti. Svarbu pažymėti, kad nebūtina apie savo pyktį ištransliuoti visiems aplinkui. Brandu ir nuoširdu, kai sugebame pasakyti savo artimiesiems, kad ant jų supykome ar susierzinome. Tai padeda greičiau atleisti ir pyktį paleisti. Bet tokią galimybę turime ne visada. Kartais negalėsime apie pyktį atskleisti savo mokytojui ar darbdaviui. Jei pykstame ant mirusio žmogaus, to padaryti paprastuoju žemišku būdu išvis neįmanoma. Todėl svarbu apie skriaudą ir pyktį pripažinti pirmiausia sau patiems ir taip padaryti pirmąjį žingsnelį susitaikymo link. Iš tikrųjų atsiprašyti Nežinia, kas lengviau – pačiam patirti skriaudą ar gyventi su kalte nuskriaudus kitą. Momentas, kai einame atsiprašyti, reikalauja atskiro aptarimo, nes atsiprašinėjant labai lengvai galime pridaryti klaidų, kurios situaciją dar pablogins. Atsiprašyti mus gali pamokyti ir Susitaikymo sakramentas, penkios jo sąlygos. Pirmas atleidimo žingsnis – tai skriaudos pripažinimas. Tas pats galioja ir atsiprašymui. Eidami atsiprašyti aiškiai žinokime, kokią neteisybę kito atžvilgiu padarėme. Pirmoji Susitaikymo sakramento sąlyga būtent ir yra atsiminti nuodėmę, mūsų atveju – skriaudą. Šaržuota situacija, kai supykusi moteris baudžia vyrą tyla ir laukia, kol jis susipras, ką prisidirbo. O vyras jaučia įtampos sieną, nesupranta, kas ne taip, tad nutaria atsiprašyti, nors ir nesuprasdamas už ką. Ar išsisprendžia? Atsiprašymas nesuprantant, kokią nuodėmę ar kokią skriaudą padariau, yra netikras. Žmona galimai dar labiau įsižeis, „nes jis net nesupranta, ką negerai daro“. Visada geriau pasiaiškinti, pasistengti prisiminti ir įsivardinti, ką padariau ne taip. Dažnai vietoj to, kad išbūtume su savo klaida ir ją nuoširdžiai pripažintume, mes norime paaiškinti savo elgesį ir pasiteisinti. Tai padaro meškos paslaugą. „Atsiprašau, kad pakėliau balsą ant tavęs, bet aš pavargusi, alkana ir man skauda galvą“. Tai tarsi pasakymas: „Atsiprašau, kad pakėliau balsą ant tavęs, bet turiu teisę taip elgtis“. Iš tokio atsiprašymo naudos daug nebus, galimai dar ir pakenks, nes kitas žmogus pajus, kad nuoširdaus gailesčio čia nelabai yra. Būtent apie tai yra antroji Susitaikymo sakramento sąlyga – gailestis. Norėdami nuoširdžiai atsiprašyti, geriau sustokime laiku ir venkime sakinių su „bet“. „Atsiprašau, kad pakėliau balsą ant tavęs. Tikrai neturiu jokios teisės taip nepagarbiai su tavimi kalbėti“. Trečioji Susitaikymo sakramento sąlyga – ryžtis nebenusidėti. Taip pat ir mes atsiprašydami galėtume pastrateguoti, o ką galėtume padaryti, kad kitąkart savo artimo nenuskriaustume. Turėti aiškų nusiteikimą, o kartais net ir planą, kuris padės nebegrįžti prie klaidų, tai labai padeda susitaikymo procesui. Jei aš jau trečiąkart per savaitę pakėliau balsą ant vyro po darbo dienos grįžusi namo, tik atsiprašyti bus mažoka. Turiu rimtai apmąstyti, kas man trukdo pagarbiai kalbėtis su vyru, ir tas priežastis skubiai pašalinti. Šie aptarti atsiprašymo momentai neturės didelės naudos, jei apie tai tik pamąstysime, bet to neišsakysime savo artimajam, kurį nuskriaudėme. Kaip Susitaikymo sakramentas įvyksta išsakius nuodėmes kunigui, taip atsiprašymas įvyksta tik nuoširdžiai pasikalbėjus su žmogumi, kuriam prisidirbom. Ir paskutinis atsiprašymo elementas – atlyginti skriaudą. Turbūt visi esame patyrę, kad po konflikto pasikalbėjus ir išsiaiškinus įtampa sumažėja. Bet konfliktas galutinai išsprendžiamas, kai skriauda būna atlyginta. Tokia yra penktoji Susitaikymo sakramento sąlyga. Jei sugadinau ryšį pakeldama balsą, galiu jį užtvirtinti švelniu apkabinimu. Jei sulaisčiau knygą, atlyginimo veiksmas – nupirkti naują. Laikantis šių gairių galime geriau suprasti, kas reikalinga, kad įvyktų nuoširdus mūsų atsiprašymas, o kartu ir padėtų mūsų nuskriaustam žmogui mums atleisti. Labai linkiu, kad likęs laikas iki Šv. Kalėdų būtų kupinas santykių tiesos, jei reikia – ir pykčio, pasirinkimo nepaisant patirtos skriaudos dovanoti kaltę ir pačiam nuoširdžiai atsiprašyti.

Autorius: Julija Braukylienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama

Panašūs įrašai