Kultūros projektai žiniasklaidoje • 2026.01.20 15:59

Diplomatas Marijus Gudynas: „Noriu vaikams palikti geresnę valstybę negu tą, kurią paveldėjau“

Ateities leidybos centras
Diplomatas Marijus Gudynas: „Noriu vaikams palikti geresnę valstybę negu tą, kurią paveldėjau“

18.00 val. „Aš dar darbe. Manau, dirbsiu iki kokių 20-21 val. Kai grįšiu namo, pasitarsiu su savo brangiausiąja ir parašysiu“ – tokį atsakymą gauname beplanuodamos žurnalo viršelio fotosesiją. Su „brangiausiąja“ diplomatas Marijus Gudynas kartu kuria ir šeimą, ir Lietuvą. LR Užsienio reikalų ministerijos Europos dvišalio ir regioninio bendradarbiavimo grupės vadovas, buvęs Lietuvos ambasadorius Airijoje, buvęs generalinis konsulas Čikagoje ir būsimas AF garbės narys... Tarp šių ir kitų pareigų ir titulų – rūpestingas 4 vaikų tėtis, vyras ir energijos bei entuziazmo nestokojantis Lietuvos statytojas. Esame jūsų darbo vietoje, Užsienio reikalų ministerijoje. Kada susidomėjote valstybės reikalais ir supratote, kad tam norite paskirti savo didžiąją gyvenimo dalį? Mokykloje svarsčiau studijuoti istoriją, prisimenu istorijos mokytojos žodžius prasidėjus Sąjūdžiui: „Vaikai, pamirškite viską, ką iki šiol mokėtės, nes dabar mokysimės, kaip buvo iš tikrųjų“. Tuo metu istorija tapo mistiniu dalyku, mus, vaikus, intrigavo klausimas: o tai kaip ten buvo? Visgi studijavau techninius mokslus, baigiau statybą ir architektūrą. Mačiau save šioje srityje, bet tuo metu vyko intensyvus gyvenimas mūsų šalyje, kūrėsi valstybė, ir supratau, kad valstybę statyti įdomiau negu pastatus. Taip ir įsitraukiau. Pradėjau dirbti savivaldybėje, o kadangi ji gan arti žmonių, galėjau matyti, kaip sprendžiamos realios problemos, bet kartu stebėti ir valstybės, jos institucijų kūrimo procesus. Tuo metu vis gaudavau kvietimų atvykti ir dirbti Vilniuje – tai vienoje, tai kitoje ministerijoje. Pradžioje nelabai norėjau, bet kuo toliau, tuo labiau suvokiau, kad valstybės statyba yra labai prasmingas darbas. Pradėjau dirbti Europos Sąjungos integracijos klausimais. Šiame darbe susijungė ir valstybės istorija, daug metų buvusi hobiu, ir valstybės kūrimas. Darbas Lietuvos misijoje prie Europos Bendrijos, derantis dėl narystės Europos Sąjungoje, buvo epochinis ir labiausiai pakeitęs suvokimą, kaip vyksta valstybės keitimosi procesas. Aiškiai tuo metu supratau, kad esu kažkokio labai didelio, svarbaus istorinio projekto nedidelė dalis. Juk narystė ES reiškė valstybės modernizaciją – reikėjo reformuoti daugybę sektorių, kurie kitu atveju niekada nebūtų reformavęsi (nes būtų skausminga, nes kainuotų didelius pinigus ir dėl kitų priežasčių). Tu matai tą platų paveikslą, kaip vykstantys dideli procesai daro įtaką mažesniems, ir galvoji: juk tai taip įdomu, prasminga, ir aš prie to galiu prisidėti! Tada man pasidarė labai aišku, kad ten, kur buvau, jau negrįšiu. Taip iki šiol ir dedu tas plytas vieną prie kitos – nedideles, vienur, kitur, bet į tą patį pastatą. Užsiminėte apie tuos didelius valstybės pokyčius, kuriuos pačiam teko matyti iš labai arti. Kokie jums buvo ryškiausi? Tiems, kuriems teko gyventi sovietų okupuotoje Lietuvoje ir matyti valstybės atsikūrimą nuo pirmos dienos, pokytis suprantamas geriausiai. Valstybė tuo metu buvo šviesmečiais nutolusi nuo to, ką matome dabar. Tomis pirmomis dienomis nieko nebuvo, visko trūko, nedaug ką mokėjome, patys sau buvome gražūs, bet iš išorės mus matė sovietinio režimo iškreiptomis smegenimis. Tik susitikęs tuos, kurie niekada nepergyveno okupacijos, galėjai suprasti, kaip tai mus stipriai paveikė. O pati valstybė turėjo sukurti savo ekonomiką, švietimo sistemą, beveik viską nuo nulio arba net nuo minuso. Daugybė šių ir kitų procesų yra labai skausmingi, o žmonių lūkesčiai po nepriklausomybės buvo labai dideli. Atėję į rinkimus jie baudžia valdžią, kad dar negyvena taip, kaip Švedijoje ar Amerikoje. Tai be abejo daro įtaką tam, kiek politinis elitas bus pasiryžęs vienu metu daryti reformų, kartu išlaikant siekį būti perrinktais. Akivaizdu, kad dėl tokios situacijos valstybės reformavimo procesas būtų pradėjęs strigti. Integracijos procesas mus daug dalykų privertė daryti arba, kitaip tariant, suteikė galimybę patiems susiremontuoti savo namuose. Kai dirbau Briuselyje, mano darbas buvo pabandyti paaiškinti, ką Lietuva veikia tam tikrose srityse, bet kartu išaiškinti Lietuvai, kodėl tas pokytis reikalingas. Europos Komisijoje susitikdavau su pareigūnais ir bandydavau suprasti, kodėl tą reformą reikia daryti, nors ji ir sulauks šalyje daug nepasitenkinimo. Tuo metu nesupratome Lietuvoje, kodėl, pavyzdžiui, struktūriniuose fonduose turi būti sukurti keli atskaitomybės lygiai ar kodėl ant fabrikų kaminų turi būti uždėti filtrai. Kai vyriausybei reikėdavo priimti sprendimus, visą laiką būdavo vienas klausimas: jeigu mes šito sprendimo nepriimsime, ar mes galėsime įstoti į Europos Sąjungą? Atsakymas dažniausiai būdavo ne, jeigu Europos Sąjungos teisės neperkelsi į Lietuvos teisinę sistemą, tai ir negalėsi įstoti. Tada paklausus, kas už, visi rankas keldavo už. Taip valstybė judėjo ir darė daugybę sprendimų. Reformos visada yra sunkios, joms reikia labai didelės politinės valios. Ta valia turi būti tęstinė ir reikia žinoti, kad tie rezultatai, kuriuos tu skausmingai bandysi pasiekti, gali būti pasiekti po vienos, o gal po dviejų, o gal ir po trijų kadencijų, ir tuos vaisius valgys kažkas kitas. Tiek ES, tiek NATO integracija buvo istorinė galimybė per trumpą laiką susitvarkyti ir susikurti modernią valstybę, pasidaryti ją panašesnę į tas valstybes, į kurias mes norėjome būti panašūs. Galbūt dar netobulą, bet link to artėjančią. Jeigu to nebūtų buvę, mes šiandien gyventume visiškai kitokioje Lietuvoje. Sakote, kad daug dalykų teko kurti nuo nulio. Tą patį, matyt, galėtume pasakyti ir apie pačią diplomatiją. Kur ir kaip jos mokėtės? Dažniausiai mokomasi iš kelių šaltinių – istorijos ir kasdienio gyvenimo veiklos. Istorinė analizė padeda apmąstyti, kaip valstybė galėjo plėtoti santykius su kitomis šalimis arba ką galėjo daryti užsienio politikoje kitaip, kad jos likimas, raida būtų pakrypusi kitaip. Diplomatija dėkingas mokymuisi darbas, nes jis vyksta tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Pastarajame susitinki su kitų šalių diplomatais, bendrauji, diskutuoji, jie papasakoja, kaip šiuo metu sprendžia tam tikras problemas. Taip pat analizuoji kitas valstybes, jų sandarą ir užduodi sau klausimus, kodėl vienai valstybei pavyko, o kitai ne. Visgi svarbiausia – žinoti, kas yra tavo valstybės interesai ir ką tu turi daryti. Diplomatinė tarnyba – tai savo valstybės interesų gynimas užsienyje arba savo valstybės interesų gynimas santykyje su tarptautinėmis organizacijomis, arba savo valstybės interesų užtikrinimas per narystę tarptautinėse organizacijose, arba savo valstybės atsakomybės bendrai pasaulio gerovei perkėlimas per kažkokią konkrečią veiklą (per vystomąjį bendradarbiavimą, pagalbą kitoms šalims). Diplomatinė tarnyba labai įvairi. Per savo tarnybą nei karto nesu buvęs dviejose vienodose pozicijose ir, manau, nėra tokio diplomato, kuris būtų buvęs dviejose vienodose pozicijose, dirbęs tą patį darbą. Diplomatija yra amžino mokymosi ir amžino buvimo ne iki galo išmokusiu studentu laikotarpis. Tai – kasdienis procesas – augi ir numiršti labai netobulas. Jūsų rūpestis – Europos dvišalis ir regioninis bendradarbiavimas. Visi suprantame, kad tiek Europoje, tiek kituose regionuose politinė situacija įtempta. Kaip tokiame laike sekasi atlikti savo misiją, nieko neapleisti, bet ir sutelkti dėmesį į tai, kas svarbiausia? Valstybės gyvenime panašiai kaip ir žmogaus gyvenime – pagal Maslow piramidę svarbiausi poreikiai yra egzistenciniai. Jeigu valstybės nelieka, nėra daugiau ką daryti – nei vystyti, nei auginti ir pan. Norisi daug daryti, siekti to aukščiausio piramidės lygio, bet pirmiausia turi atkreipti dėmesį į egzistencinius valstybės interesus ir jie gan akivaizdūs. Jei aplinkui vyksta karai, jei yra valstybių, kurios nori, kad tavęs nebūtų, reiškia, kad tai diktuoja tavo pirmiausius, svarbiausius darbus – išspręsti taip, kad valstybė būtų, o tada jau galima tenkinti visus kitus poreikius – ekonominių interesų užtikrinimas, valstybės žinomumas pasaulyje ir daug kitų dalykų, kurie sutelpa diplomatijoje. Žvelgiant į šiandieninį pasaulį, akivaizdu, kad tai, kas vyksta mūsų kaimynystėje, Ukrainoje, yra egzistencinė grėsmė mūsų valstybei. Jeigu tai suvoki, tuomet supranti, kad nepaisant to, jog su kažkokia X šalimi santykių vystymas yra labai didelis interesas, su ja pirmiausia turi kalbėti ne apie ekonominį ar kitokį bendradarbiavimą, bet kaip tą pasaulį arba Europą kažkaip sustabilizuoti. Tada labai aiškai susidėlioja prioritetai. Nors kiekviena šalis turi savo matymą, interesus, bet bendras – išlikimo – principas yra dominuojantis. Kaip tai atrodo praktiškai? Kol neaptari tų klausimų, kiti klausimai perkeliami toliau. Šis departamentas yra atsakingas ir už dvišalius santykius, ir už regionines organizacijas, kurios yra Europoje. Europa yra ta vieta, kurioje turime labai daug bendraminčių. Su šiomis šalimis gali rasti daugiau sprendimų ir daryti daugiau negu su tomis šalimis, kurios arba nemato taip egzistenciškai tų problemų, arba turi kitų problemų. Paletė įvairi ir priklauso nuo šalies, su kuria bendrauji. Bet kuriuo atveju, kiekvieną kartą, kai susitinka diplomatai, kiekvienas jų atsineša į susitikimą labiausiai skaudamus klausimus ir bando ieškoti bendrų sprendimų. Kai pirmą kartą su jumis susitikau Airijoje, labai įkvėpė jūsų užsidegimas, energija, entuziazmas. Kas jus įkvepia, motyvuoja? Kai pareini namo, pasižiūri savo vaikams į akis, supranti, kad nori jiems palikti valstybę, kuri būtų šiek tiek geresnė negu ta valstybė, kurią tu paveldėjai. Tai mane motyvuoja labiausiai. Tai yra sėkmingos valstybės receptas – paveldėti ją iš tėvų, šiek tiek pagerinti, atiduoti savo vaikams ir paprašyti, kad jie darytų tą patį. Manau, mūsų visų motyvacija panaši – atsakomybė prieš savo šalį, jos istoriją ir tuos, kurie dar auga, kuriems ją atiduosi. Tiek lietuviai, gyvenantys Lietuvoje, tiek kiti, išsiblaškę po visą pasaulį dėl įvairių priežasčių, sudaro vieną didelę šeimą. Visi jie turi panašų geną arba „instaliuotą programą“, istorinę patirtį, tapatybę, perduotą iš tėvų. Tame bendraminčių rate turi sugalvoti, kad ta valstybė ir iš toli gyvenant ir čia būnant atrodytų patraukli, kad toli gyvenantys galėtų ja didžiuotis, o čia esantys džiaugtųsi, kad joje gyvena, taip pat ir vaikai tų, kurie gyvena toli, kada nors pasvarstytų, kad jie gali sugrįžti. Norisi, kad visi suprastų, jog turi kažką daug ilgaamžiškesnio už mus. Diplomatinė misija ir šeimos misija. Kaip jas suderinate? Kaip darbe, taip ir šeimoje ar kitur turime šiek tiek savikritikos. Tiek šeimai, tiek darbui, tiek kitiems svarbiems dalykams, atrodo, visada skiri per mažai laiko. Visi augame šeimoje, iš tėvų, senelių paveldime supratimą, pasaulio suvokimą, jie mumyse kažką suprojektuoja. Norisi tai perduoti ir savo vaikams. Juk jiems linki paties geriausio. Žvelgi į juos, augini ir pats augi, gyveni tomis dviejomis misijomis, kurios iš tiesų suaugusios į vieną misiją. Juk iš šeimos susideda visuomenė. Šeima man kūrybos ląstelė, kuriai gali ar bent jau nori duoti, o taip pat ir su ja gali daug gero nuveikti savo kieme ir plačiau. Išties matau, kaip aktyviai kartu su savo šeima įsitraukiate į įvairias iniciatyvas, veiklas. Matyt, šeima aktyviai palaiko jus jūsų veikloje. Diplomato darbas turi vieną išskirtinį elementą – turi dažnai keisti savo gyvenamąją ir darbo vietą. Gyveni Lietuvoje, tada kažkiek laiko ne Lietuvoje, po kiek metų vėl grįžti į Lietuvą. Ir taip ne vieną kartą. Yra iššūkis išlaikyti šeimą tokiame raidos procese ir suprasti, kad tavo visuomeninė / darbinė veikla turi poveikį jai. Juk tu išrauni vaikus iš jų aplinkos, jų draugų rato, jiems turi padėti naujoje vietoje įsilieti, pritapti, užlyginti spragas, kurias jie įgijo ne dėl to, kad kažko nedarė, bet kad pakeitė aplinką, papuolė į kitą kultūrinę, švietimo terpę. Visa tai turi subalansuoti ir tas skolas vaikams atiduoti. Mano vidinis pasiteisinimas, kad toks judėjimas visgi leidžia vaikams augti, daugiau pamatyti, pasisemti įvairesnių patirčių. Svarbus ir kalbos išlaikymo klausimas. Stebiu ir žaviuosi, kaip žmonės, ypač Amerikos lietuviai, kurie ilgai gyvena užsienyje, sugeba šeimoje išlaikyti savo kalbą ir ryšį su savo senelių žeme. Iš šių patirčių mokausi, dalį jų bandau kopijuoti, perkelti į savo šeimą. Kaip diplomatijoje yra daug žiūrėjimo į kitus, bandymo suprasti, kaip yra daroma, kaip galima daryti geriau, taip ir šeimoje. Gyvendami JAV, aplankėme tolimą giminaitį Kalifornijoje. Daug pasiekusį savo karjeroje. Į Ameriką išvyko jo tėvai, jis pats gimė Amerikoje, bet puikiai kalba lietuviškai. Ne tik jis, bet ir jo vaikai ir anūkai! Man tai buvo nuostaba, nes matydavau, kai penkerius ar dešimt metų užsienyje gyvenęs žmogus jau kalba su akcentu, neparenka žodžių. Tas giminaitis papasakojo, kad nuo vaikystės namuose buvo leidžiama kalbėti tik lietuviškai, nes gatvėje, mokykloje, darbe kalba yra stipresnė. Vienintelis inkaras kalbai išlaikyti yra tavo namai. Jis dalijosi: „Kai pradėdavau kalbėti angliškai, tėvai rodydavo pirštais L raidę ir sakydavo: kalbėk lietuviškai“. Aš irgi savo vaikams pradėjau rodyti L raidę, o jie sako: „Tėte, tas ženklas reiškia lūzerį“. Aš sakau: „Nežinau, ką reiškia, bet jeigu kalbėsit lietuviškai, nereikės rodyti“. Tai tik vienas paprastas pavyzdys, bet iš tokių pavyzdžių ir mokaisi. Šeimai atiduodu, ką galiu, ir tikiu, kad ji keliaudama daug pamato, atranda, sutinka daugybę žmonių, dažnai labai šviesių, iš kurių gali daug išmokti. Per savo diplomatinę tarnybą pažinote ateitininkus ir JAV, ir Airijoje, ir dabar Lietuvoje. Galėčiau sakyti, pamatėte organizacijos įvairumą ryškiau nei daugelis ateitininkų, gyvenančių viename iš šių kraštų. Taigi kokią jūs šią organizaciją matote? Su ateitininkais susipažinau dar vaikystėje, nes mano seneliai buvo ateitininkai. Dabar apie tai reflektuodamas prisimenu, kad mano senelių draugai buvo kažkokie kitokie, atrodytų, truputį tobulesni. Tik paskui supratau, kad beveik visi jie buvo ateitininkai. Nuvykęs į Ameriką galvojau, kad gana daug žinau apie šią šalį, aplinką, kurioje papulsiu, tačiau tai, ką ten atradau, sudegino visas mano galvoje esančias mikroschemas. Supratau, kad iki tol JAV pažinojau labai mažai. Čia atradau Lietuvą Amerikoje. Gal ne visai tokią, apie kokią rašė Pakštas, bet tą Lietuvą. Dirbdamas, bendraudamas, eidamas į organizacijų susitikimus, vis geriau pažindamas šiuos žmones, staiga supratau, kad beveik visi jie yra arba ateitininkai, arba skautai. Supratimas, kad ateitininkija yra padėjusi susiformuoti milžiniškai grupei žmonių, kurie daro labai svarbius darbus, yra pilietiški, turi aiškią vertybinę sistemą, kiekvienais metais gyvenant Amerikoje tik stiprėjo. Suvokiau, kad galvodamas apie savo valstybę, ateitį, ko jai linkiu, noriu, kad tokių pilietiškų, aktyviai veikiančių žmonių būtų daugiau. Daugybę darbų, kuriuos pavyko nuveikti Amerikoje man būnant, įvyko, nes juos darėme su ta daugybe žmonių. Penki ateitininkų principai yra tai, kas perkeičia žmones. Tą atradau pirmiausia Amerikoje, didžiausia, labai asmeniška ir artima pažintis su ateitininkija išsivystė ir sustiprėjo būtent čia. Grįžęs į Lietuvą ir pradėjęs vadovauti Užsienio lietuvių departamentui, ieškojau atsakymų, ką reikia daryti, kad lietuvybė nebūtų vienos kartos projektas, kad tai judėtų iš kartos į kartą. Idėjos, kurias parsivežiau į Lietuvą, yra „pagamintos“ Amerikoje gyvenančių skautų, ateitininkų arba kitų stipriai visuomeniškų žmonių. Nors lituanistinis švietimas svarbus, bet visgi mokykla yra prievartinė institucija ir jos naudą supranti tik tada, kai užaugi (arba nesupranti). O kas dar žmonėse „suinstaliuoja“ lietuvybės geną? Jaunimo, vaikų organizacijos. Jos padeda vaikui surasti žmonių, turinčių panašius lūkesčius, viltis, idėjas, kartu su jais augti, tobulėti, judėti pirmyn. Aiškiai supratau, kad jeigu mes norime turėti diasporą, išlaikiusią artimą ryšį su savo tėvyne ilgiau negu tik ta viena karta, kuri išvyko, jaunimo organizacijos yra tas raktas. Matydamas šių organizacijų žmones, jų veiklą, suprantu, kad jie tai daro ne dėl to, kad kažkas liepia, kad tėvynė parašo instrukcijas, bet dėl to, kad jie tuo tiki. Juos sunku išmušti iš vėžių, nes jie turi aiškų vertybinį suvokimą. Man atrodo, kad ateitininkija Amerikoje pilniausiai yra „instaliavusi“ penkis principus į gyvenimą. Jie iki šiol man yra pavyzdys organizacijos, visuomenės, kokia mes džiaugtumėmės, jei turėtume Lietuvoje. Man atrodo, kad būtent Amerikos lietuviai sugrąžino į Lietuvą tai, kas buvo sugriauta – visuomeninį veikimą ne kaip prievartinę instituciją (kokia ji buvo sovietmečiu). Tarpukario lietuvių karta, kuri buvo išblaškyta, kuri mums buvo didelis lobis, grįžę atgal parvežė tai, ką išsivežė iš Lietuvos į Ameriką. Stovyklas ir kitas veiklas taip pat sukūrė Amerikos ateitininkai, nes suprato, kad tai yra mechanizmas auginti naują kartą. Karta, kuri užaugo Berčiūnų stovyklose, akademijose, manau, supranta to prasmę ir jei reikėtų, galėtų sukurti panašią stovyklą. Amerikos lietuvių vizija, kaip iš kartos į kartą perduoti norą jungti, kartu augti, yra didžiulis perlas, kurį jie išsaugojo, parvežė į Lietuvą. Dabar jau kitų atsakomybė toliau tai auginti, remiantis ir Lietuvoje tarpukariu veikusia ateitininkija ir ateitininkija Amerikoje. Į ateitininkus Lietuvoje žiūriu, kaip į turinčius didelę misiją ne tik sau ir ne tik Lietuvoje. Svarbu pasėti sėklą ten, kur lietuvių nėra daug ir kur organizacijas kurti, išlaikyti nėra lengva (nes aplinka kitokia, veikimo modeliai kitokie). 

Autorius: Miglė Viselgaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama

Panašūs įrašai