Kultūros projektai žiniasklaidoje • 2026.01.20 15:14

Mezgant pokalbį su Čiurlionį mezgančia bendruomene

Ateities leidybos centras
Mezgant pokalbį su Čiurlionį mezgančia bendruomene

Spalio viduryje susitikome su keliomis mezgėjomis kavinėje „Raštinė“ J. Basanavičiaus g. 2, Vilniuje. Jos ten buvo pakviestos pakabinti keletą megztinių su M. K. Čiurlionio atvaizdu iš šiųmetinio projekto „Mezgam Čiurlionį“, subūrusio visus norinčius švęsti jam paskirtus metus mezgimu. Tą pačią dieną jos lankėsi Čiurlionio namuose, kur specialiai projekto dalyvėms buvo pravesta nemokama ekskursija. Tad nors projektas simboliškai buvo vainikuotas masišku susitikimu apsivilkus megztinius Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune, jis toliau tęsiasi. Kalbėjomės su viena iš projekto iniciatorių GINTARE MURAUSKIENE ir projekto dalyvėmis RITA GALIAUSKIENE bei RENATA STARKIENE. Kviečiame ir jus megzti pokalbį ir mezginį su bendraminčiais prisijungę prie „Facebook“ grupės „Mezgam Kartu Čiurlionį“. O daugiau informacijos apie Gintarės veiklą rasite jos „Instagram“ paskyroje @knitomanija. Gintare, skaičiau, kad megzti jus išmokė močiutė. Kaip atrodė tie pirmieji mezgimo bandymai? Gintarė: Mano pirmieji mezgimo prisiminimai labai šilti, nes pas mano močiutę Seirijuose susirinkdavo penkios moterys žiūrėti serialų ir megzti. Kai baigdavosi serialas, eidavo į lauką aptarti kaimo reikalus – ir toliau megzdavo. Aš ten leisdavau vasaras ir man buvo įdomūs visi tie kaimo gandai. Tad natūralu, kad kai būni su žmonėmis, pradedi daryti tą patį, ką ir jie. Nors esu kairiarankė, jos pasikeisdamos mane mokė kabinti vieną akį, kitą. Bet čia tik pati pradžia – išmokimas megzti. Šiaip nemegzdavau, gal per 10 metų tik vieną megztinį ar šaliką. Kai gimė vaikai, jiems kažką numegzdavau. Ir viskas. Bet maždaug prieš 3 metus įvyko atgimimas. Turbūt perdegiau. Man reikėjo ieškoti įvairiausių kūrybinių kelių. Viską išbandžiau: sodininkystę, tapybą... Bet kai pradėjau megzti, supratau, kad daugiau ieškoti nebereikia – radau, ką noriu daryti. Dar, man atrodo, svarbu daryti tai, kas prasminga, dėl to pradėjau megzti megztinius su įvairiais Lietuvos kultūros veikėjų vardais. Kadangi esu iš Marijampolės, neturėjau su kuo pabendrauti apie mezgimą. Kaip tik Vilniuje buvo pradėti rengti Mezgėjų brančai, dabar jau trečias sezonas. Tada pradėjau važinėti į Vilnių, nes norėjau susirasti bendraminčių mezgėjų. Taip atsirado bendruomenė, ir aš į ją įsiliejau. O šiemet pasiūlėme ir kitoms megzti Čiurlionį, nes minime jo metus. Pastebėjau, kad jūsų mezginiai labai lietuviški. Turite megztinių su V. Kudirkos, Žemaitės, J. Meko, B. Radvilaitės atvaizdais, kojines su „Eglės žalčių karalienės“ motyvais. Ar sakytumėte, kad mezgimas yra tapęs jūsų būdu puoselėti savo tautiškumą? Gintarė: Taip, labai gražiai pasakėte. Kiekvienas sau svarbius dalykus skleidžia per savo veiksmus. Mezgimu pasakoju apie kultūros veikėjus, nes, prasidėjus karui Ukrainoje, labai sustiprėjo patriotiniai jausmai. Norėjosi kalbėti, rodyti tą lietuvybę. Mezginiai daug kam kelia šiltus jausmus, todėl užkalbina, o tu turi galimybę jiems papasakoti, kas ten numegzta. Tinka pokalbio pradžiai. Žinau, kad kitiems viskas paprasčiau, bet man svarbu, ką mezgu, svarbu, kad tai neštų kažkokią žinią. Kaip kilo mintis, kad Čiurlionį reikia megzti ne vienai, ne savo mažoje bendruomenėje, bet jungti mezgėjus visoje Lietuvoje? Gintarė: Ta bendruomenė susikūrė savaime. Tikrai negalvojau, kad gali prisijungti tiek daug žmonių. Reikia paminėti, kad organizavome kartu su Daumante Strelčiūniene, kuri tuo metu rengė Mezgėjų brančus, dabar jau nebe. Galvojome, kad 20 prisijungusių mezgėjų jau būtų labai gerai. Tarėmės, kad aš sukursiu schemą, o Daumantė pajungs visą bendruomenę. Iš pradžių visas mūsų bendravimas vyko Instagram platformoje, bet pirmą dieną mums gal 100 žmonių parašė, kad nori jungtis, tai persikėlėme į Facebook. Dabar grupėje yra per 1,5 tūkstančio žmonių. Tai nereiškia, kad visi mezga. Manau, kai kurie atsisiunčia schemą ir vėliau megs. Kiti prisijungia, nes jiems tai gražus projektas. Čiurlionio namų projektų koordinatorė Livija Krivickaitė yra toje grupėje, ir ji mus pakvietė apsilankyti Čiurlionio namuose. „Raštinės“ šeimininkė irgi yra toje grupėje, ir ji pasikvietė mus daryti parodą. Visa tai netikėtai išaugo į didelį judėjimą, ir mes toliau visos kartu kultūrinamės, švenčiame Čiurlionio metus. Gal jau tarėtės dėl kito veikėjo? Gintarė: Šiandien, pavyzdžiui, iš Livijos gavome pasiūlymą megzti Sofiją Čiurlionienę. Ji mums labai daug apie ją papasakojo ir sakė, kad Kastukui reikia poros. O kiti metai bus jai skirti. Žiūrėsime, turime labai daug minčių. Šiaip žmonės labai nori ir Žemaitę megzti. Rita: Aš megsiu. Temos neišsemiamos. Tai yra labai geras būdas propaguoti moteris ar tokius žymius žmones. Gintarė: Man irgi taip atrodo. Ir bet kokiu atveju kita turi būti moteris, nes vyrą jau numezgėme. Lygybė turi būti. Mes, moterys, turime viena kitą palaikyti. Renata: Taip, megztinis gali būti su žinute. Gintare, kai tu atvažiavai į tuos brančus su Žemaitės megztiniu, pradėjau tave sekti socialiniuose tinkluose. Kai paskelbei žinutę apie Čiurlionį, supratau, kad tai yra tai, ko laukiau. Tai galimybė mezgėjams išbandyti naują techniką. Kai esi vienas, dažnai nepasitiki savimi, galvoji, kad nepavyks, bet bendruomenėje išmoksti. Taip pat tai yra galimybė prasmingai sunaudoti likučius ir po to eiti į įvairius renginius. Iš pradžių žinojome tik tiek, kad važiuosime į Čiurlionio muziejų su numegztais megztiniais, bet kiek visko po to įvyko. Gavome ir kvietimą į koncertą. Rita: Va, dabar ir kavą geriame. Renata: Mus labai suvienijo. Pasakysiu, kaip mano svajonė išsipildė Mezgėjų brančais. Mano dukra dainavo Dainų šventėje. Po visko mes ėjome jos pasitikti, ir ji švietė tokia nežemiška šviesa. Aš nebuvau mačiusi tokio savo vaiko. Būdama žiūrovė, aš irgi jaučiau pakylėjimą. Mes ėjome su visa minia per Vingio parką ir man galvoje sukosi vienintelė mintis – kaip aš norėčiau priklausyti kažkokiai bendruomenei, kur nors dalyvauti, kur irgi galėčiau pajusti tokį pakylėjimą. Pati dainuoti negalėčiau. Tada pradėjau vaikščioti į brančus. Po kurio laiko suvokiau – čia yra tai, apie ką svajojau. Rita: Matai, dainuojant nepašnekėsi. Mezgant labai daug ką galima padaryti: ir galvoti, ir kalbėti, ir aptarti dalykus, ir su žmogumi pabendrauti... Rankos – vieną, liežuvis – kitą veiklą daro. Gintarė: Taip, kaip sakant, mezgasi ne tik mezginys, bet ir draugystės. Rita: Mezgime esame mes gimę. O mes į Kauną važiavome su tokia Diana. Ji gyvena Danijoje, bet kai išgirdo apie Čiurlionio mezgimo projektą, iškart nusipirko bilietus į Lietuvą. Ji labai šviesus žmogus, dažnai už Lietuvoje gyvenantį lietuvį žino daugiau. Jos vaikams buvo labai įdomu, ką mezga ir kur važiuos. Klausė, mamyte, ar tu tikrai specialiai dėl to skrisi į Lietuvą? Jie visai neseniai čia vasarojo. Ji atsakė, taip. Gintarė: Lina irgi skrido iš Anglijos specialiai į tą susitikimą. Ir mūsų grupėje yra Amerikos lietuvių, kurios angliškai rašo – nebemoka lietuvių kalbos. Viena sako, kad atvažiuos gruodį į Lietuvą ir norėtų su visomis susitikti, nes jai labai gražus šis projektas. Ir ne tik lietuviai domisi. Man praeitą savaitę parašė pianistė iš Kanados, kuri labai žavisi Čiurlionio kūryba. Ji mezganti ir klausia, kur galėtų gauti schemą. Pasakiau, kad tik lietuviškai esu ją padariusi, bet ne problema išsiversti su „Google Translate“. Šitas vaizdo įrašas, kur mes susirinkusios Kaune, pasiekė labai daug žmonių internete. Pastebėjau, kad ir latvės dalinasi, rašo, darykime savo šalyje. Aš joms rašau – jūs tik darykite. Rita: Žiūrėk, gal tavo projektas plis, ir užsieniečiai pradės pagal savo tautą megzti visokius mocartus ir dvoržakus. Čia tik pradžia, dar 10–20 metų į priekį yra ką veikti, pamatysi. Gintarė: Matyt, visiems to labai reikėjo, kad žmonės taip jungėsi kartu megzti Čiurlionį. Mezgančių Lietuvoje yra daug, bet dauguma mezga pagal užsienio schemas, kurios neneša jokių žinučių. Rita: Ir man viskas taip nusibodę, tie raštai... Norisi nusimegzti ką nors tikrai ypatingo. Gintare, pastebėjau jūsų Instagram įrašuose, kad dažnai mezgate su mohera. Turbūt tai jūsų mėgstamiausios rūšies siūlai? Gintarė: Taip. Kitiems jie gal ne taip patinka, nes palieka pūkų, bet man labai – eini kaip angelas, barstai sparnų plunksnas. Be to, tai siūlai, kuriuos mašinos labai sunkiai išmezga. Taip gali atskirti, kur yra rankų, o kur mašinų darbas. Mano pirminė mintis kuriant Čiurlionio schemą buvo ta, kad būtų mezgama didesniais virbalais, mezgyklos negalėtų nusikopijuoti ir megzti mašinomis. Tada pamatai gatvėje ir žinai – tas žmogus mezgė savo rankomis. Labai gražu klausytis, kad mezgimas galėtų likti individualia veikla, bet tampa bendruomenine. Su Čiurlionio megztiniais galų gale susitikote Kaune. Bet gal proceso metu mezgėjai būrėsi Vilniuje, Kaune ar kitur, kad padėtų vienas kitam? Gintarė: Vieną kartą buvom susitikusios vasarą, bet šiaip visas bendravimas vyksta grupėje. Kas nors vis paklausia dėl siūlų, spalvų, kaip numegzti tą ar aną... Dažnai aš net nespėju sureaguoti, jau būna atsakyta. Renata: Konkrečiai šitą mezginį būtų sunku neštis. Mačiau, kaip viena draugė vežėsi į Kauną. Pati negalėčiau – labai daug kamuoliukų... Mezgant reikia atidžiai sekti. Gintarė: Paskui dariau apklausą. Gavau atsiliepimų, kad būtų smagu, jei įvyktų koks susitikimas, tegu ir mokamas, kur žmonės galėtų ateiti ir būtų atsakyta į visus klausimus, kaip megzti. Kiek man pavyko suskaičiuoti, yra 130 baigtų megztinių, bet ne visos yra įdėjusios savo rezultatą į grupę. Kitos tik dabar baigė. Renata: Manęs yra klausę, ar parduočiau megztinį, bet jis – neįkainojamas. Malonu tik tada, kai mezgi kiek nori ir kada nori. Rita: Jeigu pasižiūrėtumėte į grupėje įkeltas nuotraukas, niekas taip nesifotografuoja su pirktiniu megztiniu. Tiek džiaugsmo, nesuvaidintų emocijų... Gintarė: Aš dar galvoju, kadangi jie ilgaamžiai, tai kaip šeimos vertybė gali būti perduodami iš kartos į kartą. Man taip labai norėtųsi vaikams palikti megztinius. Be to, kai žinai, kad numezgė artimas žmogus, mezginys įgauna papildomą vertę. Aš irgi gaunu žinučių, ar parduodate. Bet aš visada sakau – prisijunkite prie grupės, schema yra nemokama, ir tikrai turite mezgančių žmonių savo aplinkoje: močiutę, mamą, tetą, kaimynę... Paprašykite, kad numegztų. Jums tas megztinis turės visai kitą vertę, negu jei numegs kažkokia nepažįstama mezgėja. Rita: Tarp kitko, daug kas bijojo tos schemos ir daug kas nemezgė daug metų. Bet pagal tą schemą tikrai nėra sudėtinga išsimegzti. Kiti vėliau nustemba, kad atrodė daug baisiau, ir iš naujo atranda mezgimo malonumą. Gintarė: Dar daug kas mezgė pirmą kartą. Net prieina, padėkoja gatvėje ir sako, pirmą megztinį nusimezgiau. Pirmas ir Čiurlionio. Rita: Anksčiau beveik kiekvienuose namuose megzdavo ir nusimegzdavo, nereikia bijoti. O patarimų, pamokų – pilnas internetas. Ir galima bet kada pasiklausti. Aš manau, kad jeigu pas mus į grupę ateitų kokios jaunos pradedančios merginos, bet kuri prišoktų ir padėtų. Išsiugdytume naują mezgėjų kartą. Gintarė: Tikrai. Nes dabar dar tai tampa madinga. Štai kodėl „Raštinėje“ atsiranda mezgimo dalykų. Manau, kad prieš 30 metų buvo mezgama dėl poreikio turėti drabužį, nes jų apskritai nebuvo. O dabar mezgama dėl visai kitų priežasčių. Dabar tų drabužių kaip tik yra per daug, o norime turėti vertingą, unikalų drabužį. Galima išsirinkti pluoštą, spalvą, rankovių ilgį, plotį, apykaklės formą... Susikuri sau tobulą megztinį, kokį nori. Ir tada jis natūraliai bus tvarus, nes jį nešiosi, jis bus tavo mėgstamiausias megztinis. Tik įgyji kūrėjo supergalią. Ir dar gana paprastom sąnaudom. Tvarumas ir mezgimas sueina į viena. Mano pradinė mintis buvo, kad mezgėjos megztiniui sunaudotų savo likučius. Tai tvarus ir naudingas požiūris, nes mezgėjos paprastai turi likusių siūlų nuo ankstesnių mezginių. O jaunimas šiais laikais atsakingesnis tvarumo klausimu. Man atrodo, štai kodėl tarp jaunų žmonių populiarėja visi rankdarbiai: nėrimas, mezgimas... Rita: Ir niekada nebus dviejų vienodų. Drabužis labai daug ką pasako apie žmogų. Šiandien Livija pamatė Gintarę ir iškart pasakė, kad jos aprangoje viskas parašyta, koks tai žmogaus tipas, kuo domisi, kokias žinutes siunčia. Dar apie žinutes – dabar įsitraukiate į Kultūros protestą. Gintare, savo „Instagram“ rašėte apie mezgimą kaip protesto formą istorijoje. Gal galite truputį papasakoti apie tai ir ką jūs jau savito darote šių dienų Lietuvos kontekste? Gintarė: Skaičiau, kad moterys megzdavo prie giljotinų. Arba kad Antrojo pasaulinio karo metu Jungtinėje Karalystėje būdavo uždrausta paštu siųsti mezginius, nes gerosiomis ir blogosiomis akimis galėjo būti užfiksuotas koks nors šifras. 2017 m. po pirmojo D. Trumpo išrinkimo moterys JAV išėjo su rožinėmis kepurėmis – pussyhat. Tai buvo tokia protesto forma, feministinis judėjimas. Palaikau Lietuvos kultūros judėjimą, tad nusprendžiau mezgimu išreikšti savo protestą, nes visais megztiniais stengiuosi skleisti žinią. Dabar kviečiu žmones nusimegzti skaras. Čia dar tik pradžia, nežinome, kada viskas baigsis, ir tikimės stebuklo, kad nebereiks megzti protestuojant. Viena draugė nusimezgė skarą su protesto ženklu – aš jai sukūriau schemą. O sau nusimezgiau skarą su Čiurlionio veidu taikydamasi į Kultūros protesto spalvas ir simboliką. Gali būti, kad vėliau net sėdėsime prie prezidentūros ir megsim – būtų tokia tyli protesto forma. Mums smagiau megzti šiltus mezginius mylimiems žmonėms, o ne protestuoti mezgimu. Bet taip visiems yra – režisieriams irgi smagiau statyti spektaklius, o ne organizuoti protestus. Manau, mes visi turime išreikšti savo nuomonę taip, kaip galime. Šiuo atveju mes, mezgėjos, galime mezgimu. Rita: Girdėjau iš vienos mezgėjos, kad reikia steigti mezgėjų partiją. Sako, visos moterys šviesios, protingos. Renata: Mano dukra mokosi Čiurlionio mokykloje. Ji visiškai nesidomėjo politika, kol nebuvo tiesiogiai paliesta. Tad mes labai draugiškai ir išdidžiai ėjome į protestą su Čiurlionio megztiniais.

Autorius: Kamilė Laučytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama

Panašūs įrašai