Šešių vaikų mama siūlo Lietuvai į vaikus orientuotą šeimos politiką

Kristinos Zamarytės-Sakavičienės, šešių vaikų motinos ir ilgametės gyvybės, šeimos ir žmogaus orumo gynėjos, paskyrimas naująja Lietuvos teisingumo viceministre sulaukė šilto Lietuvos katalikų bendruomenės dėmesio. Daugeliui jos karjeros kelias nuo visuomenės veikėjos iki nacionalinės lyderės įkūnija tai, ką reiškia gyventi savo tikėjimu viešajame gyvenime.

Zamarytė-Sakavičienė prisijungė prie viceministrės Barbaros Aliaševičienės ir šiuo metu pareigas einančios teisingumo ministrės Ritos Tamašunienės. Prisimindama momentą, kai gavo pasiūlymą tapti viceministre, Zamarytė-Sakavičienė teigė, kad jį priėmė su „ramiu džiaugsmu“, pripažindama tai, kaip „profesinį laimėjimą, asmeninį pašaukimą ir didelę atsakomybę“. Nors ji niekada nesiekė aukštų pareigų, ji pabrėžė, kad jos pagrindinis motyvas visada buvo „veiksmingai prisidėti prie bendrojo gėrio ir pagrindinių žmogaus teisių apsaugos“.

Tikėjimas viešajame gyvenime

Zamarytei-Sakavičienei valstybės tarnyba ir tikėjimas nėra konkuruojantys dalykai, o lygiagretūs pašaukimai. Teisininkė ir etikos specialistė pagal išsilavinimą, ji savo karjerą pradėjo 2006 m. kaip Seimo Sveikatos apsaugos komiteto patarėja, vėliau dirbo Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos gerosios klinikinės praktikos inspektore. Vėliau ji vadovavo Biomedicinos etikos ir teisės institutui bei penkerius metus buvo Laisvos visuomenės instituto, siekiančio puoselėti vertybes, atitinkančias Katalikų Bažnyčios socialinį mokymą, direktorė.

Jos požiūris į teisę pirmiausia yra grindžiamas žmogaus prigimtimi, o ne ideologija. „Teisingumas nėra susietas su kokiu nors vienu tikėjimu; jo turinys ir iš jo kylantys įsipareigojimai nepriklauso nuo religinių įsitikinimų“, – teigė ji. „Žmogaus teisės iš esmės yra ne kas kita, kaip teisingumo reikalavimai, kad žmogui būtų suteikta tai, kas jam priklauso pagal jo žmogiškąją prigimtį.“

Šis įsitikinimas, kad teisingumas kyla iš tiesos ir žmogaus orumo, nulėmė jos karjerą. Jis taip pat įtraukė ją į nedidelę, bet matomą Lietuvos katalikų pasauliečių grupę, aktyviai veikiančią nacionalinės politikos srityje.

Bažnyčios ir visuomenės lyderių pagyrimai

Kardinolas Sigitas Tamkevičius, buvęs sovietų valdžios politinis kalinys, palankiai įvertino jos paskyrimą, pagirdamas jos „aiškią krikščionišką poziciją gyvenimo, šeimos ir seksualumo klausimais“. Jis pavadino ją „įkvepiančiu pavyzdžiu katalikams pasauliečiams ir visiems geros valios žmonėms, kad mums nereikia būti pasyviais stebėtojais to, kas vyksta šiandieninėje Lietuvoje, bet ryžtingai ir tvirtai ginti amžinąsias vertybes bei principus“.

Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas atsakydamas viešai kritikai, kad jos moraliniai įsitikinimai gali turėti įtakos jos darbui, teigė, jog „demokratinėje valstybėje niekas neturėtų būti žeminamas ar paskelbtas netinkamu eiti viešąsias pareigas vien dėl savo moralinių ar religinių įsitikinimų“. Jis taip pat pridūrė, kad pagarba sąžinės laisvei „yra demokratijos pagrindas“, o tikinčiųjų diskriminacija „ne tik pažeidžia jų teises, bet ir silpnina visą valstybę“.

  Kauno arkivyskupijos kurijos nuotrauka

Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Audrius Globys pritarė šiai minčiai: „Krikščionys privalo ginti savo įsitikinimus ne tik privačiame gyvenime, bet ir profesinėje bei socialinėje veikloje.“

„Vaikų interesais grindžiama“ visuomenės vizija

Zamarytė-Sakavičienė, nuosekli gyvybės apsaugos judėjimo atstovė, savo etinę poziciją apibūdina kaip „vaikų interesais grindžiamą“. „Valstybės sprendimus vertinu pagal principą, kad vaiko interesai yra svarbiausi“, – sakė ji, ypač kalbėdama apie diskusijas dėl šeimos politikos, dirbtinio apvaisinimo ir abortų.

Ji pabrėžia, kad gyvybė prasideda nuo apvaisinimo ir kad „vaikai niekada neturėtų būti traktuojami kaip suaugusiųjų troškimų ar patogumo objektai“. Apsvarstydama šiuolaikines bioetikos problemas, ji įspėjo, kad „žmonės dabar įsivaizduoja, kad šeimos esmė yra ne naujos gyvybės ugdymas, o suaugusiųjų jausmai, jų malonios emocijos bei interesai“.

Kalbėdama apie dirbtinį apvaisinimą, ji išreiškė susirūpinimą, kad „iš vaikų tikimasi, kad jie prisitaikys prie suaugusiųjų sprendimų“, pabrėždama, kad „manipuliavimas žmogaus embrionu yra skatinamas kultūrinių pokyčių, kurie suaugusiųjų patogumą, troškimus ir interesus iškelia aukščiau už pradėto vaiko teisę gimti ir gyventi“.

Taigi gyvybės ir šeimos gynimas yra ne tik religinė dogma, bet ir teisingumo klausimas: „Žmogaus embrionai neturėtų būti traktuojami kaip daiktai“, – teigė ji, ragindama politikus branginti šeimą pirmiausia dėl pagarbos žmogaus orumui bei gyvybei.

Tarnavimas tiesai sekuliarioje epochoje

Zamarytė-Sakavičienė pripažįsta, kad kalbėti apie krikščioniškas tiesas politikoje gali būti sudėtinga. Tačiau ji tiki, kad moralinė tiesa neturi būti primetama tam, kad būtų veiksminga. „Tiesa apsigins pati“, – sakė ji. „Mums tereikia būti jos nešėjais.“

Kreipdamasi į jaunus katalikus, kurie nori veikti viešajame gyvenime, ji ragino būti drąsiems ir autentiškiems. „Nebijokite laikytis savo moralinių įsitikinimų net ir karjeros sąskaita“, – sakė ji. „Net jei taip ir bus, atsivers nauji ir netikėti keliai.“ Ji pridūrė, kad „gyvenimas tampa paprastesnis, kai žmogus nebeslepia savo įsitikinimų“.

Paklausta, ko šiandien Europos visuomenėms labiausiai reikia iš savo lyderių, ji atsakė, kad tai ne tik kompetencija, bet ir prieinamumas bei gebėjimas perteikti amžinas moralines tiesas taip, kad jos kalbėtų šiuolaikiniams žmonėms. „Turime rasti naują kalbą ir naujus būdus, kalbėti apie esminius dalykus taip, kad žmonės tikrai išgirstų“.

  Lietuvos Krikščionių darbuotojų profesinės sąjungos nuotrauka

Kultūros, grindžiamos orumu, link

Pradėdama eiti pareigas, K. Zamarytė-Sakavičienė tvirtina, kad Lietuvos moralinis ir teisinis atsinaujinimas priklauso nuo to, ar bus pripažinta, kad žmogaus orumas nėra tik valstybės suteikta teisė, bet kartu ir nekinanti tiesa. „Teisingos visuomenės kūrimas reikalauja nuolatinių pastangų, – sakė ji, – tiek iš valstybės, tiek ir iš piliečių, kad būtų užtikrinta, jog kiekvienas gautų tai, kas jam priklauso.“

Taigi politinėje aplinkoje, kurioje religiniai įsitikinimai dažnai laikomi kliūtimi, Kristina Zamarytė-Sakavičienė primena, kad tikėjimas, protas ir tarnystė bendrajam gėriui yra suderinami. „Tiesa mus išlaisvina“, – teigė ji, remdamasi Jono Evangelija, „o mūsų užduotis yra tik ją pripažinti ir ištikimai jai tarnauti“.

  Projektą „Ateikite kurti, o ne griauti“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 7 tūkstančius eurų.

Autorius: Bryan Lawrence Gonsalves

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama