Nenusileidus, nepakilsi aukštai. Ką aš išmokau piligriminėje kelionėje į Žemaitiją?

Lietuvoje jau gyvenu penkerius metus — bet tik dabar pradėjau tyrinėti šalį. Ir tai dėka Jubiliejinių bažnyčios metų ir jiems dedikuotų piligriminių kelionių. Jos yra ypatingos — ten pamatai pasaulį visiškai kitomis akimis. Važiuoji kaimais, apie kuriuos gali nežinoti net ir tie, kurie visą gyvenimą gyvena Lietuvoje. Meldiesi bažnyčiose, pastatytose Abiejų Tautų Respublikos laikais, bažnyčiose, kurios atsimena karą, kurios buvo sandėliais su ginklais arba maistu sovietiniais laikais, kur meldėsi tūkstančiai žmonių! Piligriminėse kelionėse galima ne tik pamatyti lietuviškos gamtos grožį, bet ir suprasti šalies istorijos turtingumą bei jos panašumus su Baltarusijos istorija.

Tad nekantriai laukiau kelionės į Žemaičių Kalvariją — miestelį, kur atvykti pačiai be mašinos būtų gana sunku. Apie Žemaičių Kalvariją girdėjau tikrai nemažai: vasarą ten vyksta atlaidai, į kurius atvažiuoja piligrimai iš visos Lietuvos ir ne tik. Net buvo įdomu: kodėl jie renkasi ten, o ne kažkur arčiau Vilniaus ar Kauno? Ten gi, kiek žinau, nebuvo jokių Švenčiausios Dievo Motinos Marijos apsireiškimų, kaip Lourde arba Meždugorje. Ir turistinės infrastruktūros ten nėra — nei viešbučio, nei bendrabučio. Net transportas į Žemaičių Kalvariją retai važiuoja…

Išvažiavome su parapija autobusais iš Vilniaus anksti ryte, kada aplink dar buvo tamsi naktis. Žiūrėjau pro langą ir mačiau, kaip prasideda diena — tiesą sakant, didelė dovana, nes darbo dienų rytais, nespėju įvertinti šio proceso. O tada, matydama, kaip naktis užleidžia vietą rytui ir šviesai, supratau: taip gi būna ir gyvenime! Būna laikų, kai atrodo, kad aplink tik tamsa ir beviltiškumas. Praeina šiek tiek laiko ir viskas lėtai pradeda šviesėti. Sunkumai išsisprendžia, šalia atsiranda nuostabūs žmonės, naujos galimybės, reikalai susitvarko. Mano kelias buvo lygiai toks: nuo juodos nakties, kaibūdama viena kitoje šalyje su šimtu klausimų ir problemų, išgirdau diagnozę „onkologija“, iki pirmųjų šviesos spindulių, kai skyriuje mane pasitiko gera gydytoja, kai palatoje atsidūrė miela kaimynė, kai draugai mane parėmė ir pasiūlė kartu išgyventi šį sudėtingą laikotarpį…

Rytas atėjo kartu su tirštu rūku. Vilniuje taip pat būna migla, bet ji visiškai kitokia. Su dienos atėjimu ji pasislėpia kiemuose ir parkuose, o paskui išnyksta. Už miesto mačiau įspūdingą vaizdą: rūkas tarsi apsėmė laukus ir miškus, priartėdamas prie pat mūsų autobuso. Važiavome lyg ant pasaulio krašto, matėme, kaip po truputį migla išgaruoja, kaip saulė ją tarsi išvaro — ir tai irgi buvo nuostabu. Gyvenime kartais taip pat galima pasiklysti, kaip rytiniame rūke ir nežinoti, kur toliau eiti. Bet galbūt svarbiausia — prisiminti kryptį, kelią, kaip jį žinojo autobuso vairuotojas, važiuodamas per rūką link Žemaičių Kalvarijos. Arba kitas variantas: sustoti, palaukti, kol rūkas išsisklaidys, ir tada eiti toliau.

Bet mes, žinoma, nelaukėme — reikėjo spėti į Šv. Mišias Švč. M. Marijos Apsilankymo bažnyčioje. Buvau labai nustebinta, pamačiusi tokią didžiulę bažnyčią mažame miestelyje, kuriame gyvena mažiau nei tūkstantis žmonių. Mūsų grupę pasitikęs vietinio muziejaus darbuotojas papasakojo, kad bažnyčią pastatė architektai iš Lenkijos. Kryžiaus kelias aplink skaičiuoja jau keletą amžių — ir karo metu, ir sovietiniais laikais, kada religija buvo draudžiama, žmonės eidavo šitą kelią. Tai stebina: kaip žmonės nebijojo represijų, tremties į darbo stovyklas ar net mirties kalėjime? Manau, juos vedė tikėjimas ir supratimas, kad jie viską daro teisingai. Mes irgi praėjome dalį šio kelio, tarsi prisijungdami prie gyvų ir mirusių piligrimų — nors reljefas ir buvo gana sudėtingas, tai ledyno liekanos, kaip paaiškino mūsų gidas.

Straipsnio autorės nuotrauka

Čia, lipdama į kalną, o paskui eidama žemyn, vėl pagalvojau, kad viskas taip pat vyksta ir gyvenime. Kartais neįmanoma pakilti aukštai, prieš tai nenusileidus. Ir ne kiekvienas pakilimas yra lengvas: kartais kojos slysta ant šlapios žolės, kartais laipteliai yra pernelyg statūs, o kartais trūksta kvėpavimo ir norisi pasiduoti. Bet tada prisimeni, kad nuo aukščiausios kalno viršūnės atsiveria gražiausi vaizdai, ir eini toliau. Žemaičių Kalvarijos kalvos dosniai apdovanojo mus gražiais vaizdais: namų stogai, medžiai ir sodai su raudonais obuoliais, o už miestelio — platūs, erdvūs laukai ir tamsūs miškai.

Antroji mūsų kelionės dalis buvo Telšiai. Tiesą sakant, jau buvau šiame mieste, ir jis mane pasitiko visai nedraugiškai. Vos išlipusi iš autobuso, susižeidžiau koją, paskui manęs vos nenutrenkė automobilis perėjoje (vairuotojas tiesiog nusprendė nesustoti). Šį kartą iš Telšių nieko ypatingo nesitikėjau, bet tinkami žmonės aplink, ramybė viduje ir gido pasakojimai padėjo pamiršti pirmą prastą patirtį.

Nors ir buvau buvus Šv. Antano Paduviečio katedroje, bet tada net nesugalvojau aplankyti antro aukšto ir rūsio, kur palaidotas Vincentas Borisevičius — vienas iš sovietų valdžios iki mirties kankintų kunigų. Jo gyvenimo istorija buvo susijusi ir su Baltarusija. Keletą metų jis dirbo Minske, kur pasitraukė su lietuviais Pirmojo pasaulinio karo metais. Jis padėdavo savo šalies piliečiams Baltarusijoje, buvo šalia jų – ir tai taip pat stebina. Mačiau daug pavyzdžių, kai žmonės, išvykdami iš gimtosios šalies, stengiasi pamiršti, iš kur jie atvyko, nustoja bendrauti su savo tėvynainiais, elgiasi su jais kaip su priešais, kai jie prašo pagalbos, tarsi jie norėtų užimti kažkieno kito vietą. Galbūt kai kuriais atvejais tokį elgesį galima paaiškinti: sunki patirtis, nemalonūs prisiminimai, tiesiog noras labiau integruotis į vietinę aplinką ir sumažinti kontaktus su žmonėmis iš tavo kultūros. Bet stovėdama prie kunigo karsto, pagalvojau, kad vis dėlto reikia padėti tautiečiams ir būti šiek tiek geresnei ir tolerantiškesnei, nes daugelis, kaip ir aš, išvyko tikrai ne dėl gero gyvenimo.

Taigi tyrinėdama Telšius, net nesitikėjau, kad ten slypi tiek daug paslapčių ir legendų. Kad meškos skulptūra slepia tokia įdomią istorija, kad plokštės pagrindinės gatvės sienose turi savo reikšmę, kad kiekvienas pastatas slepia savo istoriją (pavyzdžiui, medalionas, kurį galima patrinti, kad pasisektų). Be to Telšiai, kaip ir Žemaičių Kalvarija, yra pastatyti ant kelių kalvų, todėl šiame mieste yra tiek daug gražių ir kvapą gniaužiančių vaizdų.

Straipsnio autorės nuotrauka

Dažnai girdžiu, kad įdomiausia ir skaniausia visada yra paliekama pabaigai. Taip pat buvo ir su Telšiais. Oras nedžiugino: stiprus rudeninis vėjas, šaltis, kuris įsiskverbė po striuke ir net į batus. Lipome į kalvą, kur stovi Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, ir man labiausiai norėjosi kuo greičiau sugrįžti į autobuso šilumą ir namo. Bet tarp kalvų pasirodė neįtikėtinas vaizdas į Masčio ežero ir tai mane tiesiog sužavėjo. Pamiršau ir apie šaltį, ir apie vėją — apie viską. Stovėjau ir stebėjau, kaip saulė atsispindi ežero vandenyje, ir man kilo mintis, kad antras atvykimas į Telšius buvo tarsi antras šansas miestui. Šansas, kuris buvo teisingai išnaudotas.

Man tikrai patinka keliauti, nuolat važiuoju į kitas šalis — atostogauti į Prancūziją ar Italiją, savaitgaliais į Vokietiją, Latviją, Estiją arba Lenkiją. Ir man visada atrodė – kuo Lietuva gali nustebinti? Pasirodo, gali — tiesiog reikia keliauti po ją atvira širdimi, reikia būti pasirengusiam priimti jos grožį. Prisimenu, kaip 2021 metais teko pakeliauti po Lietuvą – tuometinė mano būsena po sunkios emigracijos neleido man tinkamai pažinti Lietuvos. O dabar, po penkerių metų gyvenimo Lietuvoje, po onkologijos ir sunkaus kelio link Dievo turiu norą ir galimybę pažinti šalį iš naujo. Nes dabar jau tikrai daug daugiau grožio yra žiūrovo — mano — akyse.

Straipsnio autorės nuotrauka Projektą „Ateikite kurti, o ne griauti“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 7 tūkstančius eurų.