Provokacija kaip visuomenės veidrodis: „Menas turi priversti pamatyti tai, nuo ko nusukame akis“

„Demokratinėje visuomenėje normalu, kad menas bando plėsti ribas šokiruodamas, o mes į tai reaguojame išsakydami savo poziciją. Net ir siaubingi dalykai mene gali turėti tikslą“, – teigia literatūrologė, humanitarinių mokslų daktarė RAMUNĖ BLEIZGIENĖ. Pastarojo meto diskusijos apie scenoje degančius valstybinius simbolius ar apnuogintus kūnus tik patvirtina, koks jautrus ir neapibrėžtas išlieka meno ir žmogaus santykis. Vieniems drąsūs kūrėjų veiksmai atrodo kaip nepateisinama šventvagystė, o kiti juose įžvelgia bandymą per sukrėtimą pažadinti istorinę atmintį ar etinį jautrumą. Tad kas paverčia meną provokacija ir kur brėžiama riba tarp kūrybinės laisvės ir atsakomybės? „Lietuviškos Vėlinės“ pagal Adamą Mickiewiczių (rež. Jakubas Skrzywanekas, Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2025 m.). Donato Stankevičiaus nuotrauka „Lietuviškos Vėlinės“ pagal Adamą Mickiewiczių (rež. Jakubas Skrzywanekas, Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2025 m.). Donato Stankevičiaus nuotrauka

Provokacija, tampanti įrankiu

Daugeliui atrodo, kad provokacija yra moderniųjų laikų reiškinys, tačiau scenos menų kritikė AUŠRA KAMINSKAITĖ siūlo į tai žvelgti plačiau. Jos nuomone, provokacija yra įrankis, be kurio menas rizikuoja likti tik dekoracija. „Provokaciją suprantu ne kaip atskirą žanrą. Bet kuris menas gali tapti provokacija. Jeigu nori pasiekti pokytį arba kad meno kūrinys išliktų žiūrovų galvose ar širdyse – nebūtinai jiems tai net suprantant, – turi griebtis tam tikros provokacijos“, – komentuoja ji. Ekspertė pabrėžia, kad šis veiksmas turi aiškią kryptį – parodyti situacijos kampą, kurio visuomenė nemato arba nenori matyti: „Provokacija yra sąmoningas veiksmas, kuriuo siekiama priversti pamatyti tai, nuo ko nusukame akis, ko nenorime matyti arba į ką žiūrėti mums neįprasta ir sudėtinga.“ Scenos menų kritikė Aušra Kaminskaitė. Justino Stacevičiaus / LRT nuotrauka Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Radvilų rūmų dailės muziejaus direktorė ir parodos „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“ koordinatorė JUSTINA AUGUSTYTĖ priduria, kad provokuojama gali būti net neplanuotai: „Provokatyvus menas gali būti intencionalus, kai autoriaus tikslas yra provokuoti, konfrontuoti, sukelti aštrias diskusijas, tačiau kartais meno kūrinys gali tapti provokatyvus autoriui net to nesiekiant, pavyzdžiui, pasikeitus kontekstui ar auditorijai.“

Kūrinį galima suvokti per savo baimių prizmę

Kalbant apie istorinius pavyzdžius Lietuvoje, ryškiausias lūžis įvyko prieš dešimtmetį, kai festivalyje „Sirenos“ buvo pristatytas Romeo Castellucci spektaklis „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“. Gandas apie į Kristaus paveikslą mėtomas išmatas sukėlė politinę audrą, tačiau A. Kaminskaitė atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju tikroji provokacija buvo ne pats veiksmas, o žiūrovo pasirengimas suprasti kontekstą. „Pati idėja, ištraukta iš konteksto, skamba provokatyviai. Tačiau spektaklyje žiūri ilgą įžangą, kaip sūnus prižiūri seną tėvą, kuris skęsta išmatose, nes tiesiog nebegali jų nulaikyti. Kai viso spektaklio kontekste matai situaciją, kurioje parodomas dėl ligos sutryptas žmogaus orumas, Dievo paveikslą tame fone pradedi suvokti visiškai kitaip“, – aiškina ji. Anot scenos menų kritikės, menininkas šiuo atveju nevedė šventvagystės link, tačiau visuomenė kūrinį perskaitė per savo baimių prizmę. Georges'as Bataille'is, „Akies istorija“ (rež. Jokūbas Brazys, OKT / Vilniaus miesto teatras, 2025 m.). Aktoriai Matas Sigliukas ir Digna Kulionytė. Samantos Jankauskaitės nuotrauka „Chroma“ (rež. Naubertas Jasinskas, Maksymas Teterukas, Valstybinis jaunimo teatras, MMLAB teatras, 2025 m.). Martyno Norvaišos nuotrauka

Provokacija literatūroje

Literatūros lauke provokacija dažnai pasireiškia kvestionuojant socialines normas. Literatūrologė R. Bleizgienė primena, kad net kanonizuota rašytoja Žemaitė buvo vertinama kontroversiškai dėl kritiško žvilgsnio į Bažnyčią. „Jos talentas buvo visuotinai pripažįstamas tada, kai ji rašė apie valstiečių gyvenimą, bendruomenę, šeimos santykius. Tačiau miestas, politinės temos ar kunigų, vadinamųjų davatkų kritika tuometei inteligentijai atrodė peržengianti kūrybos ribas. Net Jonas Jablonskis sakė, kad Žemaitė nueina į sferas, apie kurias nieko neišmano“, – primena literatūrologė.

Jeigu meno kūrinys pasiekia tikslą, net ir baisių dalykų aprašymas yra pateisinamas.

Dar aštriau į visuomenės sąmonę įsirėžusi Jurgos Ivanauskaitės kūryba. Romanas „Ragana ir lietus“ tapo lūžio tašku posovietinėje Lietuvoje – atviras moters seksualumo ir religinių temų susidūrimas šiame kūrinyje sukėlė šoką. „Knyga šokiravo dėl moters intymių santykių su kunigu vaizdavimo – tai buvo nepriimtina konservatyviai, ką tik iš sovietmečio išėjusiai skaitytojų bendruomenei“, – atkreipia dėmesį R. Bleizgienė. Tačiau ji priduria, kad šokiruoti galima ir dėl kilnių tikslų. Pavyzdžiui, Jono Biliūno apsakymuose „Kliudžiau“ ar „Brisiaus galas“ vaizduojamos scenos, kurias skaitytojai patiria kaip žiaurias, ugdo etinį jautrumą: „Jeigu meno kūrinys pasiekia tikslą, net ir baisių dalykų aprašymas yra pateisinamas.“ Moderniosios lietuvių literatūros tyrinėtoja dr. Ramunė Bleizgienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Nepaklusnumas kaip išlikimo būdas

J. Augustytė, koordinavusi parodą „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“, provokaciją nagrinėja per politinio nepaklusnumo prizmę. Pasak jos, sovietmečiu faktas, kad menininkas atsisako vaizduoti režimui parankius siužetus, jau buvo radikali provokacija. „Parodos autoriai priešinosi sistemai tiek ideologiškai, tiek formos prasme, atmesdami realistinio vaizdavimo reikalavimus. Vieši neoficialaus meno rodymai buvo sąmoningi nepaklusnumo opresiniam režimui veiksmai“, – teigia J. Augustytė. Viena garsiausių tokių provokacijų – 1974-aisiais Maskvoje vykusi „Buldozerių“ paroda, kurioje menas susidūrė su brutalia fizine jėga. J. Augustytės nuomone, šiandien šie kūriniai gali nebešokiruoti savo forma, tačiau jų idėja ir žinia išlieka aktualios: „Susipažinus su tuometėmis aplinkybėmis, kuriomis gyveno ir kūrė tuomečiai menininkai, galima įvertinti jų drąsą kurti diktato bei kontrolės sąlygomis ir kūrinių jėgą. Pastarųjų mėnesių įvykiai Lietuvoje parodė, kad prieš kelis dešimtmečius kurtų kūrinių idėjos gali vėl tapti aktualios.“ Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Radvilų rūmų dailės muziejaus direktorė Justina Augustytė. LNDM nuotrauka

Nėra ribų, bet egzistuoja atsakomybė

Visos pašnekovės sutaria, kad menas turi teisę būti aštrus, tačiau iškyla ir atsakomybės klausimas. A. Kaminskaitė laikosi nuomonės, kad teisinių ribų, išskyrus smurtą ir fizinę žalą žmonėms ar gyvūnams, mene nėra, bet egzistuoja profesionalumo kriterijus. „Menininkai turi teisę kurti, kaip nori, bet kartu privalo prisiimti atsakomybę už pasekmes. Problema kyla, jei kūrėjas pats nežino, kokį poveikį nori sukelti. Jei savo idėjas laikai aukštesnėmis už žiūrovus, gali tiesiog nepataikyti – tada kūrinys tampa neprofesionalus, kartu ir neetiškas“, – svarsto kritikė. R. Bleizgienė papildo, kad pagrindinė riba turėtų būti ne tema, o intencija. „Prisiminkime Stanislovo ir Liudvikos Didžiulių šeimos istoriją. Nors XIX amžiaus pabaigoje smurtas šeimoje dažnai laikytas norma, išlikę prisiminimai atskleidžia, kad Didžiulio veiksmai vertintini kaip sadistiški, jis tikslingai kankino žmoną. Užrašyta atsiminimų, kad kartą jis norėjęs ją pakarti ir pakabinęs už virvės. Jei atsirastų įtaigus šios šeimos gyvenimo tikrovę vaizduojantis kūrinys, jis galėtų padėti visuomenei suprasti, kodėl reikalingi tam tikri teisiniai sprendimai, pavyzdžiui, Stambulo konvencija“, – svarsto mokslininkė. Literatūrologė priduria: „Riba man būtų negeranoriškas, ironiškas neįgalaus žmogaus vaizdavimas ar rasinės neapykantos kurstymas. Visa kita priklauso nuo tikslo ir formos.“ Spektaklis „Ūbas Caras. XXI amžiaus ŠĖPA“ (rež. Gintaras Varnas, Valstybinis jaunimo teatras, 2023 m.). Lauros Vansevičienės nuotrauka

Sukelti diskusiją yra didžiausias laimėjimas

Provokacijos sėkmė matuojama ne vien teigiamais atsiliepimais, o piktas žiūrovas nebūtinai reiškia nesėkmę. A. Kaminskaitė pabrėžia, kad žiūrovai neturi jokių prievolių kūrėjui – jie turi teisę piktintis, gyvai reaguoti ar net išeiti iš salės, jei peržengiamos žmogaus ribos. Nuoširdi reakcija, pasak jos, yra viena didžiausių vertybių meno pasaulyje. „Tai didelio būrio žmonių susidūrimas: jie žiūri į tą patį objektą, bet mato skirtingai. Reikėtų kalbėti ne apie tai, kaip žiūrovai turėtų elgtis, o kaip jiems patiems suprasti savo reakciją ir kartu jaustis patogiai“, – sako kritikė. Nors scenos menų kritikė tvirtina, kad meno poveikį pamatuoti sunku, R. Bleizgienė teigia, jog sėkmės rodiklis yra po sukrėtimo kylanti diskusija. Kai menas iškelia tokias temas ir skatina visuomenę diskutuoti apie smurtą šeimoje, istorinės tiesos ar moralinių vertybių klausimais, pasak literatūrologės, meninis sprendimas laikomas pasiteisinusiu: „Tai tik įrodo mūsų kaip demokratinės visuomenės sąmoningumą ir kritiškumą. Šiuo metu diskusijų kultūra atrodo apnykusi, todėl jei šokiruojantys kūriniai skatina žmones kalbėtis, reikšti argumentus ir vieniems kitus išgirsti, nieko geriau būti negali.“ Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.

Autorius: Austėja Zovytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama