Paroda, kviečianti užtrukti: porolono įdegis ir skulptūrinės popieriaus savybės

Su Emilija ir Laura susitinkame puodelio arbatos ir pokalbio apie jųdviejų kūrybines praktikas. Abi autorės savo kūryboje atsispiria nuo medžiagiškumo: Laura dirba išskirtinai su popieriumi, Emiliją domina sintetiškos prigimties objektai. Menininkės jautriai fiksuoja būsenas ir kontaktus: medžiagų su aplinka, kūrinių su erdve, instaliatyvios visumos su autoriumi ir lankytoju.

Kaip atsirado judviejų bendradarbiavimas?

Emilija: Susipažinome Vilniaus dailės akademijos Skulptūros katedroje, abi atėjome iš kitų sferų. Norėjosi kuo greičiau įgyti patirties ne tik kuriant, bet ir prisistatant parodose.

Laura: Bendros patirtys, kai buvome abi naujoje vietoje pirmą kartą, pasikvietimai arbatos... Prieš porą metų per pirmo semestro parodą, mums naujai įstojus į akademiją, radome bendrų sąlyčio taškų.

Emilija: Buvome studijinių erdvių kaimynės. Mūsų darbai gali pasirodyti panašūs, bet prieigos skirtingos. Pamenu, nešiau savo elastinę juostą prie Lauros darbų pažiūrėti, ar tai veikia drauge. Pasikvietėme Emiliją Globytę – kuratorę, studijavusią Telšių fakultete. Norisi procese mokytis, augti.

Menininkės Emilija Višinskaitė ir Laura Matukonytė. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Ar yra jūsų kūrybą jungiančių aspektų, nors, kaip Emilija minėjo, prieiga yra gana skirtinga?

Laura: Mus jungia tas jautrumas pasauliui. Mes lyg ir prisitaikančios, bet turime vidinį pasaulį. Juo norisi dalintis, bet lyg ir nedrąsu. Ne iš svetimšalio, bet jautriai matančiojo pasaulį, norinčiojo apie tai kalbėti pozicijos. Iš to kyla jautrūs gestai su medžiaga.

Emilija: Per medžiagas kalbame apie platesnes temas, o atsispiriame nuo pačių medžiagų. Iš pradžių skeptiškai žiūrėjome į bendras parodas, nenorėjome ir dabar neketiname tapti duetu. Net nekuriame kartu prieš parodą, dialogo ieškome jau erdvėje.

Laura: Mums svarbu, kad matytųsi tiek vienos, tiek kitos kūrinių unikalumas.

Emilija: Ir paroda Klaipėdoje yra kaip tęsinys to Kaune pradėto darbų dialogo.

Kaip tos parodos papildo ar pratęsia viena kitą ir kuo skiriasi viena nuo kitos?

Laura: Dabar pagalvojau, kad Klaipėdoje eksponuojame visai kitus darbus nei Kaune, tik „Medūza“ išliko, bet kūrinys du kartus padidėjo. „Meno parke“ jis puikiai integravosi į galerinės erdvės landšaftą, čia dekonstravo erdvę ją skaidydamas, padalindamas. Šiose erdvėse kūrinys yra priešais langą, visai kita šviesos kryptis. Man patinka mano metodas, kad kūrinys gali adaptuotis erdvėje: didėti, mažėti iki begalybės. „Medūza“ savo chameleoniškumu, galimybe plėstis perkeliavo per abi parodas.

Emilija: Apie užsibaigiantį parodų ciklą negalvojome, bet jutome, kad visiškai identiškų parodų nenorime. Klaipėdoje išryškėjo dar stipresnis dialogas su erdve. Ten viena parodinių erdvių dalis yra fachverko tipo architektūroje, tad tai labai padėjo architektūriškai spręsti parodą.

Laura: Paroda „Meno parke“ vyko prieš daugiau nei pusmetį. Mano praktika per tą laiką išsiplėtė. Buvau popieriaus rezidencijoje Vokietijoje ir atradau naują metodą: šlapiu būdu formuoju akvarelinį popierių. Anksčiau naudotas peršviečiamas popierius reikalauja dienos šviesos. Dėl naujo metodo kūriniai galėjo rastis tamsiame fachverke, kur peršviečiami jie negalėtų būti.

Emilija: Stengiamės būti aktualios pačios sau. Koncepcija ta pati, bet Kaune pradėjome nuo klastingo švelnumo, komforto paieškų, o Klaipėdoje išryškėjo kontakto elementas.

Laura: Čia labiau pavyko įvietinti stebint, kaip žmogus juda erdvėje. Galima įsivaizduoti, kur lankytojas pradeda maršrutą, kur eina, čia daug režisūros.

Emilijos Višinskaitės ir Lauros Matukonytės paroda „Užtrunka, kol pajuntame“ galerijoje „Meno parkas“. Ilonos Kačerauskienės nuotrauka Emilijos Višinskaitės ir Lauros Matukonytės paroda „Užtrunka, kol pajuntame“ galerijoje „Meno parkas“. Ilonos Kačerauskienės nuotrauka Emilijos Višinskaitės ir Lauros Matukonytės paroda „Užtrunka, kol pajuntame“ galerijoje „Meno parkas“. Ilonos Kačerauskienės nuotrauka

Laura, dirbi tik su popieriumi. Kaip atradai šią medžiagą? Kokios popieriaus ypatybės tave sudomino?

Laura: Ilgą laiką dirbau su spaudos dizainu. Ir bedirbdama spaudos dizaino srityje supratau, kad man labai svarbu popierius kaip medžiaga, leidinio forma. Galvodama, kas man patinka, supratau, kad mane domina popierius kaip medžiaga formai kurti, ir dabar tai tyrinėju.

Tad tikslingai atsiradau magistro studijose. Ši aistra ir susidomėjimas yra didžiuliai.

Man patinka kalbėti apie medžiagą, nes ji yra gyvas objektas, turintis savo charakterį, charakteristiką. Prisitaikai prie medžiagos galimybių ir bandai patikrinti jos ribas, kiek ji gali pakisti į tą pusę, į kurią lenki ją. Aš turiu medžiagą ir ji kuria pasakojimus man dalyvaujant.

O tu, Emilija, naudoji platesnę medžiagų įvairovę. Kas jas jungia?

Emilija: Jungia tai, kad visos medžiagos yra masinės gamybos, sukurtos industriniu būdu. Viskas prasidėjo nuo elastinės juostos, kai ėmiau mąstyti apie ją, apie jos artumą kūnui. Vėliau atsirado porolonas, kuris yra tarsi nematomas mūsų kasdienėje aplinkoje, iš jo gaminamos vidinės aplinkos objektų dalys, bet ši medžiaga taip pat atsiduria arti kūno.

Susidomiu rastomis medžiagomis, kartais nesinori nieko daryti, tik jas pateikti, pavyzdžiui, įvairias drabužių lekalų iškarpas. Svarbus elementas – kad mane dominančios medžiagos yra sintetinės, bet jautrios gamtos buvimui aplink. Tas pats porolono įdegis – jis priima kontaktą ir pagelsta, įvyksta lyg gedimas. Toks tarsi ciklas: poroloną sukūrė žmogus, itin panašų į save, bet ši medžiaga yra kenksminga ir itin ilgai yranti.

Dar pati tyrinėju ir ieškau sau atsakymų, kodėl mane traukia sintetiškumas.

Parodoje eksponuojate po tris savo darbus, tad galbūt galėtume juos apžvelgti, keliaudamos per asociatyvinius, darbų dialogo ryšius?

Emilija: Parodos pradžioje akivaizdžiausiai matosi kūrinys „Įdegis“. Jis sukurtas iš porolono, kuris laiko tėkmėje, veikiamas saulės šviesos, įgavo gelsvus atspalvius. Šioje parodoje matomas įrėminto paveikslo ar žaliuzės momentas. Visa erdvė yra lyg kambario imitacija, bet viskas labai trapu, iki galo neprieinama. Manau, jaučiamas apgaulės pojūtis.

Laura: Mano kūrinys „Stalas“ irgi iš labiau akcentuotų kūrinių. Sukūriau šį darbą popieriaus rezidencijoje – formuoju popierių ir palieku išdžiūti. Kūrinys rodomas trečią kartą, po parodos turėsiu jį vėl sušlapinti, išglostyti ir suvynioti į ritinį: jis reikalauja daug dėmesio instaliuojant, išinstaliuojant. Man rūpi, kiek kartų akvarelinį popierių galėsiu apdoroti, kiek laiko jis atliks funkciją, dabar jau jaučiasi pokyčiai popieriuje, ir tai labai įdomu.

Kūrinys „Viskas, ką reikia žinoti“ eksponuotas į erdvės gylį ir tamsą, kad žiūrovas matytų tik tris šešėlius, o atsistojęs priešais kūrinį žmogus ima jame dalyvauti. Atsiranda žiūrovo, ketvirto veikėjo, šešėlis šalia trijų menamų kėdžių šešėlių. Tad kūrinys yra interaktyvus: kviečia tyrinėti savo santykį su erdve ir kūriniu.

Emilija: Šioje salėje yra labai sapniška atmosfera, čia tvyro įtampa. Tuomet pereiname į kitą, visai kitokią salę, ir pasimato Lauros „Medūza“.

Emilijos Višinskaitės ir Lauros Matukonytės paroda „Užtrunka“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre. Ilonos Kačerauskienės nuotrauka Emilija Višinskaitė, „Alkūnė“. Paroda „Užtrunka“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre. Ilonos Kačerauskienės nuotrauka Emilija Višinskaitė, „Alkūnė“. Paroda „Užtrunka“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre. Ilonos Kačerauskienės nuotrauka Emilija Višinskaitė, „Įdegis“. Paroda „Užtrunka“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre. Ilonos Kačerauskienės nuotrauka

Laura: Kūrinys perkeičia erdves – iš sodraus sapniško tamsumo įveda į kitą parodos nuotaiką. „Medūza“ yra sukonstruota iš drabužių lekalų. Tai viena iš praktikų, kurias naudoju. Perpiešiu lekalus, juos susiuvu atsitiktine tvarka ir stebiu, kaip gravitacija kuria formą. Atkartotas segmentas kuria ritmiškumą. Peršviečiamo popieriaus pralaidumas šviesai jį daro apgaulingą. Pro „Medūzos“ kraštelį matyti Emilijos kūrinys „Kai žiūrėjai į mane“.

Emilija: Lauros kūrinyje lekalai įgauna formą, o čia – lekalų liekana, kurią radau. Ji niekada neturėjo funkcijos, bet ji yra, lyg žvelgia į tave, suponuoja ritualus, rutinas. Tie du darbai turi tarpusavio kontaktą. Laura pasirenka, koks lekalas bus panaudotas, o mano atveju forma pati susikūrė, reikėjo tik ją pamatyti. Eksponavimo sprendimas toks, kad kūrinys yra neįkalintas sienoje, jis yra akių aukštyje ir, atrodo, žvelgia į tave.

Laura: Man labai miela stebėti didžiulį šių kūrinių skirtingumą fizinio darbo atžvilgiu, bet paveikumo rezultatas toks pat. „Medūzai“ reikėjo kelis šimtus detalių iškirpti ir susiūti, bet kūrinio vaizdinys panašus į Emilijos miniatiūrą, kuri yra atrankos, pastabumo rezultatas.

Emilija: Šie kūriniai veikia tarpusavyje ir kuria dialogą. Kitas kūrinys turi ryškių sąsajų su „Įdegiu“. „Alkūnei“ svarbus natūralios šviesos momentas. Greičiausiai per parodos veikimo laiką porolonas įgis kitus atspalvius: jis yra apie kontaktą, įtampą, įsirėžimą. Kūrinys siejasi tiek su kūnu, kūno dalimi, tiek su aplinka. Tai bendras kūnas, turintis daug asociacijų. Akylam žiūrovui per susiejimo momentą gali rastis daug atsakymų.

Ar šiuos kūrinius galima skaityti kaip tam tikrų būsenų ženklus, nuorodas į kitus kontekstus?

Emilija: Dėl saulės spindulių poveikio švara, porolono baltumas tampa purvinu. Vartotojiškumo tema savaime išnyra. Tvyro užsiliūliavimo, neapibrėžties jausmas.

Menininkas Richardas Hronsky parodai sukūrė garsovaizdį, kuris taip pat suponuoja užsiliūliavimo jausmą. Richardas garsą kūrė įrašinėdamas įvairių pramoninių objektų paviršių garsus, juos jungdamas su slovakiškos liaudies piemenų fleitos – fujaros – melodija.

Laura: Čia viskas gan atmosferiška, bet kai giliau pažiūriu į tą tūkstantį siūlių, kuriomis sudaigstytas popierius, pagalvoju, kad tam popieriui turėtų labai skaudėti. Bet jis didingai kabo ir laukia, kol kas nors praeis pro šalį ir sujudins jį. Parodoje esama menamos apgaulės.

Emilija: Per šiuos darbus bandome matyti mus supančią aplinką: ką jie patys neša, kaip jie mus patiria. Visi kūriniai estetizuoti, patrauklūs. Medžiagos buvo kurtos komfortui, apsaugai, bet vartojamos jos tampa kenkėjiškomis. Norėjosi ieškoti kampo, kaip jos pateikiamos klaidinamai saldžiai patrauklios. Tai, manyčiau, ir kuria nerimą, įtampą parodoje.

Laura: Paliečiamas ir atminties klausimas, kalbant apie popierių ir jį įsivaizduojant. Matant kūrinius kyla klausimas, ar tai tikrai popierius. Yra atmintis ir žinojimas, kaip veikia medžiaga, jos neįprastas pateikimas kelia klausimus, kas iš tikrųjų yra ta medžiaga, kiek mes ją pažįstame iki galo. Galima galvoti apie metaforą: panašiai susikuriame įvaizdį apie žmogų.

Popierių liečiame, vartome, skaitome. Į mūsų parodą lankytojai patenka iš knygos meno parodos ir liečia tą „Stalą“ – veikia kažkokia minties programa, kad popierių tu gali liesti.

Vizualiai „Stalas“ toks apsimestinis, kad atrodo, jog tai gipsas, gal popierius, bet gal sutvirtintas kitomis medžiagomis. Iš tiesų jis yra pats natūralus savęs vaizdinys, iš kurio išgaravo vanduo. Vyksta žaidimas su atmintimi ir įsivaizdavimu, kas yra kas. Kiekviename kūrinyje galima keliauti per simbolius.

Emilija Višinskaitė, „Kai tu žiūrėjai į mane“; Laura Matukonytė, „Medūza“. Paroda „Užtrunka“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre. Ilonos Kačerauskienės nuotrauka Emilija Višinskaitė, „Kai tu žiūrėjai į mane“. Paroda „Užtrunka“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre. Ilonos Kačerauskienės nuotrauka Laura Matukonytė, „Medūza“. Paroda „Užtrunka“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre. Ilonos Kačerauskienės nuotrauka Laura Matukonytė, „Viskas, ką reikia žinoti“. Paroda „Užtrunka“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre. Ilonos Kačerauskienės nuotrauka Laura Matukonytė, „Viskas, ką reikia žinoti“. Paroda „Užtrunka“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre. Ilonos Kačerauskienės nuotrauka

Kokių lankytojų interpretacijų išgirdote?

Emilija: Aš prabėgomis išgirdau: „Tai štai: kėdė, stalas, lova.“ Mes taip nemąstėme, bet tai daug ką pasako, galėtų būti net tam tikras pavadinimas.

Laura: Man labai miela tai girdėti, vadinasi, kūryba yra arti žmogaus. Mane kasdienybė įkvepia, džiugina, kad žmonės tai įvardina. Jiems tam tikru aspektu aišku, ką transliuojame.

Ar galima sakyti, kad abiejų parodų centre yra kontakto tema?

Emilija: Kaune, pristatant kūrinius, raktažodžiai buvo „intymu, jautru“.

Laura: Kaune veikė tai, kad erdvė buvo nedidelė. Emilijos porolono kūrinys „Su spyruoklėmis ir be jų“ arti, kyla noras prisiglausti prie jo. Tie kūriniai buvo arti kūno santykio. Ir mano peršviečiamos skulptūros, pagamintos iš lekalų, atitinka kūno proporcijas. Tankumas leido pajusti nuogo intymumo aspektą.

Emilija: Čia irgi svarbus kontaktas, bet jis vyksta per atstumą, lyg būsimas kontaktas.

Laura: Kontaktas su atsiminimu, prisiminimu. Kontaktas laiko kontekste.

Emilija: Laikas svarbus, kad kūriniai atsiskleistų.

Laura: Ir kad jie atsirastų.

***

Emilija Višinskaitė, Vilniaus dailės akademijoje įgijusi scenografijos bakalaurą, tęsia magistro studijas Skulptūros katedroje. Jos kūrybinė raiška varijuoja tarp objekto ir instaliacijų kūrimo. Ją domina supančios aplinkos, industrinių medžiagų poveikio žmogaus būsenoms ir sintetiškumo temos. Emilija dažnai remiasi rastomis medžiagomis ir jų diktuojamomis reikšmėmis.

Laura Matukonytė yra baigusi Skulptūros magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje, kur taip pat įgijo Mados dizaino bakalauro laipsnį. Savo meninėje praktikoje ji jungia patirtį spaudos ir mados dizaino srityse su šiuolaikinės skulptūros kontekstais. Jos kūryba grindžiama dialogu su medžiaga – popieriumi, kuris skulptūriniuose objektuose ir instaliacijose atsiskleidžia per formas ir sistemas.

Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.

Autorius: Jurga

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama