Po šešerių metų į kino sales grįžęs režisierius I. Jonynas: „Menas negali būti svarbesnis už žmogų“
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Režisierių daugelis kinomanų gali pažinoti iš ankstesnių jo filmų „Lošėjas“ ir „Nematoma“, o teatro žiūrovai – iš ilgamečio darbo Jaunimo teatre bei praėjusiais metais pristatyto spektaklio „Sūnus“. Šį kartą, po šešerių metų pertraukos kine, I. Jonynas grįžta su kriminaline drama „Siena“. Veiksmas nukeliamas į atšiaurų Pamario kraštą – pasitelkdamas kontrabandos, vietinės mafijos ir korumpuotų pareigūnų motyvus, režisierius gilinasi į sienomis apstatytus žmonių santykius, nesusikalbėjimą ir laisvės troškimą.
Interneto dienraštis „Bernardinai.lt“ kalbasi su režisieriumi I. Jonynu apie šešerius metus trukusį „Sienos“ filmavimą, tėvystę kaip gyvenimo prasmę, nesikeičiantį teatrą ir mistifikuojamą menininko profesiją.
Pastebėjau, kad kino režisieriai ne itin mėgsta savo filmų premjerų dienas. O kaip jautėtės jūs, lapkričio pabaigoje pristatęs „Sieną“ žiūrovams?
Premjera yra šventė visiems, tą filmą kuriantiems. Nors režisierius su filmu praleidžia daugiau laiko negu visi kiti, vis tiek nori pasidalinti su tais, kurie investuoja savo laiką ir tam tikrą gyvenimo dalį, todėl premjera laukiamas dalykas.
Aš, kaip režisierius, premjeros dieną jaučiu du dalykus. Vienas yra malonus – dar kartą pamatyti savo kūrybinę komandą, pristatyti filmą žiūrovams, nekantriai laukti jų reakcijų. Kartu premjera visada įneša tam tikrą paklaidą – niekas iki galo nežino, ko laukti. Tu ir pats nežinai. Nerimauji, ar filmas bus suprastas, kaip jį priims. Už viso to lieka didysis klausimas: dėl ko aš kuriu? Kam to reikia? Ir ar reikia? Nori ar nenori, bet premjera šiuos klausimus iškelia į paviršių.
Režisierius Ignas Jonynas ir Martynas Mickėnas. Rež. Igno Jonyno filmo „Siena“ (Lietuva, 2025 m.) premjera. Žygimanto Gedvilos / ELTA nuotrauka
Ir kaip atsakytumėte į savo paties klausimą? Dėl ko sukūrėte „Sieną“?
Turbūt pagrindinis ir vienintelis atsakymas yra toks: noriu dalintis savo mintimis tam tikra tema ir panardinti žmogų į emocinį pasaulį. Ir jeigu sugebi tai padaryti, žiūrovas išgyvena su tavimi kartu, sulaukia filmo pabaigos, o tada pradeda sau atsakinėti į klausimus, į kuriuos kasdienybėje neatsakinėtų. Viliuosi, mano filmai stimuliuoja žmogaus pamąstymus apie santykius su kitais, savęs suvokimą, apie tai, kas mus riša ir kas skiria. Man pačiam sunku atsakyti, kiek tai veikia, bet žmonės, tikiuosi, ne veltui eina į kiną, sėdi tamsoje su nepažįstamais ir žiūri į ekraną.
Rež. Igno Jonyno filmo „Siena“ (Lietuva, 2025 m.) kadras
Rež. Igno Jonyno filmo „Siena“ (Lietuva, 2025 m.) kadras
Rodos, „Siena“ laimėjo aktualumo loteriją: kontrabanda, balionai, pasienis...
Keista, kai rodai įvykius, nutikusius prieš dvidešimt metų, o dabar tai ir vėl kartojasi, tik nauja forma. Bent paviršinio aktualumo filmas neprarado. Tikiuosi, ir vidinį išlaikė.
Na, šešeri metai yra ilgas laiko tarpas, per tiek žmogaus gyvenimas gali stipriai pasikeisti.
O jeigu pagalvotume, kiek vaikas pasikeičia per šešerius metus nuo gimimo! Per tą laiką išmoksta kalbėti, vaikščioti, pažinti daug dalykų. Mes patys per šešerius metus tampame kitokie. Todėl ir yra sudėtinga pasakyti, ar vis dar norėčiau kalbėti apie tuos pačius dalykus, kaip ir pradėjęs rašyti scenarijų
Ką nors darytumėte kitaip?
Taip. Laikas, kuriame gyveni, sukuria precedentą apie tai galvoti. Vadinasi, tavo nugyventas taškas X tampa atskaitos tašku dienai Y. Bet jau dabar gyveni šiek tiek priekyje ir nežinai, ar ta lygtis vis dar aktuali. Dabar rašyčiau scenarijų apie visai ką kita. Žurnalistai ar dokumentalistai fiksuoja dabarties įvykį, o mene reikia atstumo, kad suvoktum pokytį.
Jeigu filmo paviršinis lygmuo yra apie kontrabandą ir mafiją, giliau slypi temos apie sienas tarp mūsų, ribas, o viena įsimintiniausių – sudėtingas, skaudus tėvo ir dukros santykis. Koks yra Vilius kaip tėvas?
Vilius prarado mylimą žmogų, išgyvena didžiulę netektį ir gana prastai su tuo tvarkosi savęs gailėdamas, nebematydamas prasmės. Po tokių įvykių kartais pamirštame, kad esame už ką nors atsakingi, šiuo atveju – už savo vaiką. Filme kalbama apie tai, kad tik suvokus, jog kažkam esi reikalingas, paradoksalu, pradedi gyventi iš naujo ir vėl atrandi prasmę.
Manau, tėvų ir vaikų santykiai yra nekintanti, amžina tema, todėl filmas šia prasme aktualus. Nors ir ne identiškai, bet daugelis išgyvename tam tikrą tėvų ir vaikų, kartų konfliktą. Tiesa, pavadinčiau tai ne konfliktu, o bandymu suvokti pasaulį iš labai skirtingų taškų. Vyresnėms kartoms sunku priimti jaunų žmonių gyvenimus. Nors tikiuosi, kad naujoji karta yra daug šviesesnė už manąją.
O Vilių matau kaip tėvą, kuris geba keistis ir suprasti. Praregima ir viltis nušvinta pabaigoje, kai jis ima suvokti, kad dukra yra svarbiausia, ką jis turi gyvenime. Gedulas turi baigtis, kad galėtum gyventi toliau, nes gyvenimas visų pirma reikalingas tau pačiam. Gyvybė apskritai yra dovana, išbandymas, nekintanti vertybė.
Rež. Igno Jonyno filmo „Siena“ (Lietuva, 2025 m.) kadras
Per dvi valandas nė karto nebuvo įvardinta, kas yra Urtei, bet suprantame, kad tai autizmo spektro sutrikimas. Kaip žvelgėte į šią temą, kad ji išliktų universali, tačiau ne per daug primityvi?
Gerai pastebėjote, filme iš tiesų nėra įvardijama, bet tie, kurie susidūrė su autizmo spektro arba raidos sutrikimais, gali nuspėti, kas yra Urtė. Tai labai sudėtingas vaidmuo, jai pačiai teko daug dėmesio skirti psichologinei pusei, pasiruošti fiziškai, nes yra daug sukimosi.
Rež. Igno Jonyno filmo „Siena“ (Lietuva, 2025 m.) kadras
Psichikos ligos tema nagrinėta ir pastarajame jūsų kurtame spektaklyje „Sūnus“. Jaučiate savos kūrybos susipynimą?
Apie tai galvojau rašydamas scenarijų. Kartais sunku atsekti, kaip gimsta mintis atgaline tvarka, matyt, išlenda iš pasąmoninių sluoksnių. Be to, esu tėvas, turiu tris vaikus, todėl tėvystė man aktuali tema ir svarbi gyvenimo dalis.
Nors istorijos labai skirtingos, iš esmės jos apie tą patį – tėvų ir vaikų santykius, kai net ir labai norėdami nesugebame vieni kitų suprasti. Egzistuoja vidiniai barjerai, kuriuos reikia įveikti, bet ne visada žinai, kaip tą sieną peržengti. Galbūt tos istorijos apskritai apie žmones, ne tik apie tėvus ir vaikus. Nors, geriau pagalvojus, visi esame kažkieno vaikai, o daugelis – kažkieno tėvai. Viskas kyla iš gyvenimo.
Ankstesnius du filmus kūrėte ne vienas, o su bendraautoriumi Kristupu Saboliumi. Ar jautėsi skirtumas, kai neturite partnerio ir visi sprendimai priklauso nuo jūsų?
Aiškiausias skirtumas, kad vienas žmogus scenarijų parašo greičiau. Bet klausimas: ar geriau? Kai turi partnerį, kuriuo pasitiki, darbas tampa gerokai sudėtingesnis, nes reikia derintis. Mes su Kristupu turėjome nerašytą taisyklę: kol abiem netinka, tol rezultatas nėra galutinis. Nuolat perrašinėdavome vienas kito scenas, kol tekstas prarasdavo autorystę ir tapdavo bendras.
Su savimi susitarti lengviau, bet tai nereiškia, kad rezultatas bus geresnis. Gal lengviau pradėti, tačiau vėliau vis tiek atsiranda klaustukų, reikia tikrintis. Pavyzdžiui, duodu perskaityti scenarijų, kad suprasčiau, ar tai, ką pasakoju, iš tikrųjų suprantama. Kitas kelias – visiškai nekreipti dėmesio į kitų nuomonę. Tačiau, mano manymu, rizikinga, kai žmogus taip įsitikinęs savo rezultatu. Mano kelias – bandyti suprasti, ar tai veikia.
Rež. Igno Jonyno filmo „Nematoma“ (Lietuva, 2019) kadras. Audriaus Solomino nuotrauka
Scenarijų rašėte pandemijos laikotarpiu. Ar dabar žiūrėdamas filmą jaučiate to laikotarpio – izoliacijos, sustabdyto laiko, buvimo su savimi – įtaką?
Jaučiu, nes tai apima ir tema: tada buvome uždaryti fiziškai, o čia žmogus uždaro pats save viduje. Tačiau kas yra sudėtingiau: būti atsiskyrusiam nuo pasaulio ir gedėti ar negebėti įprastai komunikuoti, o tai pasireiškia per dukros paveikslą. Daug žmonių pandemijos laiku sunkiai išgyveno savo vidinį pasaulį ir atskirtumą nuo aplinkos.
Išgyventi konfliktą su savimi, su aplinka yra amžina tema. Laimingi tie, kurie gyvena be konfliktų, taikoje. Ramybė – turbūt pats gražiausias palinkėjimas. Tačiau kaip būti ramiam pasaulyje, koks jis yra dabar? Tam reikia labai didelės vidinės stiprybės ir tvirto pagrindo.
Sakėte, kad gerų filmų sukurta daug daugiau negu gerų spektaklių. Kodėl taip yra?
Visas pjesės siužetas ir veiksmas plėtojamas dialogais, o kine atspirties taškas yra veiksmas, ten žmonės gali ir nešnekėti. Gal tai ir yra filmo stiprybė, kad kalbi vizualiai, judančiu paveikslėliu. Ne kartą sakiau: jeigu filme gerai papasakota istorija – tekstas nėra būtinas.
Mano susižavėjimas teatru gimė iš režisieriaus Alaino Platelio režisuoto šokio spektaklio „Bonjour Madame“. Jį žiūrėdamas patyriau ypatingą pojūtį – scenoje tarsi ne tu, ne tavo socialinė aplinka ir širdis, bet supranti viską, kas vyksta. Tarsi nematomos gijos jungia mus visus. Teatrinis išgyvenimas man iki šiol labai brangus, noriu kurti spektaklius, kurie sukeltų tokius jausmus. Ryšys tarp žiūrovo ir kūrėjo – geriausia, kas gali nutikti.
Nesakau, kad kiną lengviau kurti, jis tiesiog visiškai kitoks. Mačiau nedaug spektaklių ir labai daug filmų, kurie padarė įspūdį. Parašyti gerą pjesę labai sunku, o filmas turi daug technologinių galimybių, platesnį kino kalbos arsenalą. Tačiau dirbtinio intelekto pasaulyje teatras įgauna visai kitą prasmę ir, tikiu, ateina auksiniai laikai. Dirbtinis intelektas gali parašyti scenarijų ir sukurti filmą, tai tik technologinio greičio ir sąmatos klausimas. Dabar vertybė yra tai, kas sukuriama gyvo žmogaus, be kompiuterio pagalbos. Todėl grįžti į teatrą man buvo labai malonu.
Rež. Igno Jonyno filmo „Siena“ (Lietuva, 2025 m.) filmavimas. Audriaus Solomino nuotrauka
Pernai į Jaunimo teatrą grįžote po 15 metų pertraukos. Kas per tą laiką pasikeitė?
Formaliai žiūrint, teatras liko toks pat – taip, vizualiai atsinaujinęs, bet scenos dydis nepakito. Čia ir yra teatro žavesys, kad ateini per tuos pačius dulkėtus užkulisius į tą pačią sceną, pas tą patį žiūrovą.
Buvo laikotarpis, kai žmonės teatru ir emociniais išgyvenimais domėjosi mažiau. O dabar pilnos ir komercinių, ir valstybinių teatrų salės, žiūrovai nori patirčių. Atsirado naujų technikų, bet aš iš principo norėjau grįžti prie fizinio, draminio teatro junginio. Nenorėjau nei vaizdo įrašų, nei efektų, tik grįžti į teatro pradžią. Teatras atsirado turgaus aikštėje ir bažnyčios misterijose. Norėjosi išlaikyti tą turgaus aikštės paprastumą – sudominti praeivį, kuris atėjo nusipirkti pomidorų ar bulvių, o tu jį pritraukti atraktyvumu, kartu pasakodamas apie dvasinius dalykus.
Ar sutinkate, kad teatro žiūrovas yra pretenzingesnis nei kino?
Nemanau. Žiūrovui apskritai nereikia įtikti. Turi jį sudominti, įtraukti, diskutuoti su juo. Kiekvienas kūrinys yra kelionė, į kurią pakvieti bendrakeleivius, paskui ji tęsiasi žiūrovų galvose. Didžioji meno paslaptis būna, kai galvoji apie viena, o žmogus traktuoja visai ką kita. Tai yra didžiulis žavesys, nesinori apriboti savo suvokimu ir atsakymais.
Baigtinis atsakymas yra didžiulis pavojus. Todėl ir aprašai prie kūrinio dažnai būna pagalbinė priemonė, kurios man mažiausiai norisi. Gerokai įdomiau pajusti pirminį impulsą be išankstinio nusistatymo.
Geras žiūrovas yra tas, kuris ateina norėdamas ką nors patirti. Pats, ateidamas ar į kiną, ar į teatrą, noriu, kad mane emociškai sujaudintų, skatintų galvoti. Jeigu iš anksto ateini nusiteikęs kritiškai, tai tau kažkas negerai. Gal tau to kūrinio nereikia, jeigu ateini į teatrą pasiruošęs iškrauti savo negatyvumą. Geras žiūrovas priima pačius netikėčiausius, galbūt su jo estetinėmis nuostatomis nesutampančius dalykus.
Spektaklis „Sūnus“ (režisierius Ignas Jonynas, Valstybinis jaunimo teatras, 2024 m.). Lauros Vansevičienės / VJT nuotrauka
Prieš 10 metų kalbėjote, kad negalite savo interesų kelti aukščiau šeimos ir menas jums nėra pirmoje vietoje. Kaip pasikeitė jūsų vertybės praėjus dešimtmečiui?
Niekas nepasikeitė, nes menas negali būti svarbesnis už žmogų. Menininko profesija turi savo specifiką, ji tokia psichofizinė, patiriama daug stresinių dalykų, daug išgyvenimų. Bet pasižiūrėkit į mediką, kokį stresą patiria, kai yra atsakingas už kitą gyvybę.
Negalima sakyti, kad kuriantis ir į savo profesiją labai susitelkęs žmogus būtinai yra vienišas ar kad kūryba jam tampa vieninteliu būdu išlaikyti stabilią savo egzistenciją. Tai nereiškia, kad jis neaukotų savo profesijos dėl kito žmogaus, kuris galėtų atsirasti jo gyvenime.
Vienos profesijos turi aiškius laiko limitus, kitos jų neturi. Mene dažnai tų ribų nėra: gali rašyti scenarijų naktį, filmuoti bet kuriuo metu. Reikia pačiam susidėlioti savo gyvenimo grafiką.
Mano manymu, meno nereikėtų mistifikuoti. Jei pažiūrėtume į bet kurią kitą profesiją, tarkime, žmogų, ateinantį pakeisti kilimėlių kavinėje, – jis taip pat gyvena savo pasaulyje, patiria stresą, turi užduočių, kurias reikia atlikti. Jis susiduria su pykstančiais žmonėmis, jei darbas neatliekamas laiku, arba su situacijomis, kai stengiesi padaryti gerai, bet dėl įvairių priežasčių nepavyksta. Todėl meno neišskirčiau kaip kažko iš esmės kitokio. Tai yra sunkus darbas, aiškiai apibrėžtas profesiniais parametrais, turintis savo specifiką, kaip ir bet kuri kita veikla. Jis nėra nei geresnis, nei blogesnis.
Režisierius Ignas Jonynas ir Martynas Mickėnas. Rež. Igno Jonyno filmo „Siena“ (Lietuva, 2025 m.) premjera. Žygimanto Gedvilos / ELTA nuotrauka
Ir kaip atsakytumėte į savo paties klausimą? Dėl ko sukūrėte „Sieną“?
Turbūt pagrindinis ir vienintelis atsakymas yra toks: noriu dalintis savo mintimis tam tikra tema ir panardinti žmogų į emocinį pasaulį. Ir jeigu sugebi tai padaryti, žiūrovas išgyvena su tavimi kartu, sulaukia filmo pabaigos, o tada pradeda sau atsakinėti į klausimus, į kuriuos kasdienybėje neatsakinėtų. Viliuosi, mano filmai stimuliuoja žmogaus pamąstymus apie santykius su kitais, savęs suvokimą, apie tai, kas mus riša ir kas skiria. Man pačiam sunku atsakyti, kiek tai veikia, bet žmonės, tikiuosi, ne veltui eina į kiną, sėdi tamsoje su nepažįstamais ir žiūri į ekraną.
Visi sako, kad labai sunku pastatyti gerą komediją, ir aš su tuo visiškai sutinku, bet man atrodo, kad ne ką mažiau sudėtinga sukurti trilerį.Kinas gimė kaip pramoga, ji gali būti visokia – intelektuali ar linksma, – todėl turi rasti kelią, kaip net ir labai sudėtingus dalykus papasakoti įdomiai ir įtraukiai. Turbūt tai ir yra sudėtingoji dalis. Gerai kurti bet kokio žanro kiną yra sunku, nesvarbu, tai drama, trileris ar komedija – kiekvienas turi savo specifiką. Visi sako, kad labai sunku pastatyti gerą komediją, ir aš su tuo visiškai sutinku, bet man atrodo, kad ne ką mažiau sudėtinga sukurti trilerį. Tam reikia išmanymo, profesinių žinių ir supratimo, kaip įtraukti žiūrovą. Tiek ankstesnius filmus „Lošėją“ ir „Nematomą“, tiek „Sieną“ kūrėte po šešerius metus. Nors ir sakėte, kad tai gerokai per daug, reikėtų tilpti į metus, dvejus, daugiausia trejus. Nejaugi trys šešetai yra tik sutapimas? Trys šešetai neskamba gerai, bet to sureikšminti nereikėtų (šypsosi). Taip nutinka dėl labai paprastų organizacinių priežasčių. Kūrybinė dalis, kad ir kaip keista, užima tik pusę to laiko, kita pusė yra tai, kas susieta su prodiuseriais, aktoriais, bendraautoriais, kurie dirba kartu. Būtent „Siena“ buvo sudėtingiausias darbas pasiruošimo prasme: labai daug dėmesio reikėjo skirti filmavimo vietai, suprasti, kaip dirbti su vandeniu, daugelis scenų filmuota laivuose, kur judėjimas ribotas, tada dar šaltis, fizinis pasiruošimas. Labai daug komponentų, kurie nelengvina gyvenimo, bet lengvų kelių ir neieškome. Tačiau tada lieka klausimas: ar tai, ką darau, vis dar aktualu? Ant vienos rankos pirštų galima suskaičiuoti amžinas temas, ir visi bando apie jas kalbėti. Pasaulio pajautimo klausimas persiduoda daugeliui, visi semiamės iš to paties šaltinio. Lieka klausimas, kaip filmas atlaiko laiko išbandymą.
Rež. Igno Jonyno filmo „Siena“ (Lietuva, 2025 m.) kadras
Rež. Igno Jonyno filmo „Siena“ (Lietuva, 2025 m.) kadras
Rodos, „Siena“ laimėjo aktualumo loteriją: kontrabanda, balionai, pasienis...
Keista, kai rodai įvykius, nutikusius prieš dvidešimt metų, o dabar tai ir vėl kartojasi, tik nauja forma. Bent paviršinio aktualumo filmas neprarado. Tikiuosi, ir vidinį išlaikė.
Na, šešeri metai yra ilgas laiko tarpas, per tiek žmogaus gyvenimas gali stipriai pasikeisti.
O jeigu pagalvotume, kiek vaikas pasikeičia per šešerius metus nuo gimimo! Per tą laiką išmoksta kalbėti, vaikščioti, pažinti daug dalykų. Mes patys per šešerius metus tampame kitokie. Todėl ir yra sudėtinga pasakyti, ar vis dar norėčiau kalbėti apie tuos pačius dalykus, kaip ir pradėjęs rašyti scenarijų
Ką nors darytumėte kitaip?
Taip. Laikas, kuriame gyveni, sukuria precedentą apie tai galvoti. Vadinasi, tavo nugyventas taškas X tampa atskaitos tašku dienai Y. Bet jau dabar gyveni šiek tiek priekyje ir nežinai, ar ta lygtis vis dar aktuali. Dabar rašyčiau scenarijų apie visai ką kita. Žurnalistai ar dokumentalistai fiksuoja dabarties įvykį, o mene reikia atstumo, kad suvoktum pokytį.
Jeigu filmo paviršinis lygmuo yra apie kontrabandą ir mafiją, giliau slypi temos apie sienas tarp mūsų, ribas, o viena įsimintiniausių – sudėtingas, skaudus tėvo ir dukros santykis. Koks yra Vilius kaip tėvas?
Vilius prarado mylimą žmogų, išgyvena didžiulę netektį ir gana prastai su tuo tvarkosi savęs gailėdamas, nebematydamas prasmės. Po tokių įvykių kartais pamirštame, kad esame už ką nors atsakingi, šiuo atveju – už savo vaiką. Filme kalbama apie tai, kad tik suvokus, jog kažkam esi reikalingas, paradoksalu, pradedi gyventi iš naujo ir vėl atrandi prasmę.
Manau, tėvų ir vaikų santykiai yra nekintanti, amžina tema, todėl filmas šia prasme aktualus. Nors ir ne identiškai, bet daugelis išgyvename tam tikrą tėvų ir vaikų, kartų konfliktą. Tiesa, pavadinčiau tai ne konfliktu, o bandymu suvokti pasaulį iš labai skirtingų taškų. Vyresnėms kartoms sunku priimti jaunų žmonių gyvenimus. Nors tikiuosi, kad naujoji karta yra daug šviesesnė už manąją.
O Vilių matau kaip tėvą, kuris geba keistis ir suprasti. Praregima ir viltis nušvinta pabaigoje, kai jis ima suvokti, kad dukra yra svarbiausia, ką jis turi gyvenime. Gedulas turi baigtis, kad galėtum gyventi toliau, nes gyvenimas visų pirma reikalingas tau pačiam. Gyvybė apskritai yra dovana, išbandymas, nekintanti vertybė.
Rež. Igno Jonyno filmo „Siena“ (Lietuva, 2025 m.) kadras
Per dvi valandas nė karto nebuvo įvardinta, kas yra Urtei, bet suprantame, kad tai autizmo spektro sutrikimas. Kaip žvelgėte į šią temą, kad ji išliktų universali, tačiau ne per daug primityvi?
Gerai pastebėjote, filme iš tiesų nėra įvardijama, bet tie, kurie susidūrė su autizmo spektro arba raidos sutrikimais, gali nuspėti, kas yra Urtė. Tai labai sudėtingas vaidmuo, jai pačiai teko daug dėmesio skirti psichologinei pusei, pasiruošti fiziškai, nes yra daug sukimosi.
Tai ypač būdinga tėvų ir vaikų santykiams: regis, gyvename kartu, bet vis tiek nesusikalbame, pykstamės, nesuprantame vienas kito.Rašydamas scenarijų konsultavausi su gydytojais, kadangi autizmo spektro sutrikimą – nuo nematomų simptomų iki kardinaliai sudėtingų atvejų – turi didžiulis skaičius žmonių. Mums gali atrodyti, kad šį sutrikimą turintys žmonės tarsi atsiriboja nuo realybės, nors viduje jų gyvenimas labai intensyvus. Dažnai nesuvokdami kito žmogaus kitoniškumo, bandome jį sugrąžinti į vadinamąjį normalumą. Ir neretai pastangos bergždžios, daug svarbiau yra suvokti tų žmonių logiką, savitą santykį su pasauliu. Tarp Urtės ir Viliaus iškyla siena, nes tėvas nesupranta dukros logikos, nors ji leidžia netiesioginiu būdu suprasti, kad turi ryšį ir su mama, ir su tėvu. Man buvo svarbu filme kalbėti apie tai, kaip įveikti vidines nuostatas ir išankstinį žinojimą, kad neva supranti kitą. Taip pat kaip priimti kitonišką žmogų – net ir tą, kurį matai kasdien, bet iki galo nesugebi suvokti. Tai ypač būdinga tėvų ir vaikų santykiams: regis, gyvename kartu, bet vis tiek nesusikalbame, pykstamės, nesuprantame vienas kito.
Rež. Igno Jonyno filmo „Siena“ (Lietuva, 2025 m.) kadras
Psichikos ligos tema nagrinėta ir pastarajame jūsų kurtame spektaklyje „Sūnus“. Jaučiate savos kūrybos susipynimą?
Apie tai galvojau rašydamas scenarijų. Kartais sunku atsekti, kaip gimsta mintis atgaline tvarka, matyt, išlenda iš pasąmoninių sluoksnių. Be to, esu tėvas, turiu tris vaikus, todėl tėvystė man aktuali tema ir svarbi gyvenimo dalis.
Nors istorijos labai skirtingos, iš esmės jos apie tą patį – tėvų ir vaikų santykius, kai net ir labai norėdami nesugebame vieni kitų suprasti. Egzistuoja vidiniai barjerai, kuriuos reikia įveikti, bet ne visada žinai, kaip tą sieną peržengti. Galbūt tos istorijos apskritai apie žmones, ne tik apie tėvus ir vaikus. Nors, geriau pagalvojus, visi esame kažkieno vaikai, o daugelis – kažkieno tėvai. Viskas kyla iš gyvenimo.
Ankstesnius du filmus kūrėte ne vienas, o su bendraautoriumi Kristupu Saboliumi. Ar jautėsi skirtumas, kai neturite partnerio ir visi sprendimai priklauso nuo jūsų?
Aiškiausias skirtumas, kad vienas žmogus scenarijų parašo greičiau. Bet klausimas: ar geriau? Kai turi partnerį, kuriuo pasitiki, darbas tampa gerokai sudėtingesnis, nes reikia derintis. Mes su Kristupu turėjome nerašytą taisyklę: kol abiem netinka, tol rezultatas nėra galutinis. Nuolat perrašinėdavome vienas kito scenas, kol tekstas prarasdavo autorystę ir tapdavo bendras.
Su savimi susitarti lengviau, bet tai nereiškia, kad rezultatas bus geresnis. Gal lengviau pradėti, tačiau vėliau vis tiek atsiranda klaustukų, reikia tikrintis. Pavyzdžiui, duodu perskaityti scenarijų, kad suprasčiau, ar tai, ką pasakoju, iš tikrųjų suprantama. Kitas kelias – visiškai nekreipti dėmesio į kitų nuomonę. Tačiau, mano manymu, rizikinga, kai žmogus taip įsitikinęs savo rezultatu. Mano kelias – bandyti suprasti, ar tai veikia.
Rež. Igno Jonyno filmo „Nematoma“ (Lietuva, 2019) kadras. Audriaus Solomino nuotrauka
Scenarijų rašėte pandemijos laikotarpiu. Ar dabar žiūrėdamas filmą jaučiate to laikotarpio – izoliacijos, sustabdyto laiko, buvimo su savimi – įtaką?
Jaučiu, nes tai apima ir tema: tada buvome uždaryti fiziškai, o čia žmogus uždaro pats save viduje. Tačiau kas yra sudėtingiau: būti atsiskyrusiam nuo pasaulio ir gedėti ar negebėti įprastai komunikuoti, o tai pasireiškia per dukros paveikslą. Daug žmonių pandemijos laiku sunkiai išgyveno savo vidinį pasaulį ir atskirtumą nuo aplinkos.
Išgyventi konfliktą su savimi, su aplinka yra amžina tema. Laimingi tie, kurie gyvena be konfliktų, taikoje. Ramybė – turbūt pats gražiausias palinkėjimas. Tačiau kaip būti ramiam pasaulyje, koks jis yra dabar? Tam reikia labai didelės vidinės stiprybės ir tvirto pagrindo.
Sakėte, kad gerų filmų sukurta daug daugiau negu gerų spektaklių. Kodėl taip yra?
Visas pjesės siužetas ir veiksmas plėtojamas dialogais, o kine atspirties taškas yra veiksmas, ten žmonės gali ir nešnekėti. Gal tai ir yra filmo stiprybė, kad kalbi vizualiai, judančiu paveikslėliu. Ne kartą sakiau: jeigu filme gerai papasakota istorija – tekstas nėra būtinas.
Mano susižavėjimas teatru gimė iš režisieriaus Alaino Platelio režisuoto šokio spektaklio „Bonjour Madame“. Jį žiūrėdamas patyriau ypatingą pojūtį – scenoje tarsi ne tu, ne tavo socialinė aplinka ir širdis, bet supranti viską, kas vyksta. Tarsi nematomos gijos jungia mus visus. Teatrinis išgyvenimas man iki šiol labai brangus, noriu kurti spektaklius, kurie sukeltų tokius jausmus. Ryšys tarp žiūrovo ir kūrėjo – geriausia, kas gali nutikti.
Nesakau, kad kiną lengviau kurti, jis tiesiog visiškai kitoks. Mačiau nedaug spektaklių ir labai daug filmų, kurie padarė įspūdį. Parašyti gerą pjesę labai sunku, o filmas turi daug technologinių galimybių, platesnį kino kalbos arsenalą. Tačiau dirbtinio intelekto pasaulyje teatras įgauna visai kitą prasmę ir, tikiu, ateina auksiniai laikai. Dirbtinis intelektas gali parašyti scenarijų ir sukurti filmą, tai tik technologinio greičio ir sąmatos klausimas. Dabar vertybė yra tai, kas sukuriama gyvo žmogaus, be kompiuterio pagalbos. Todėl grįžti į teatrą man buvo labai malonu.
Rež. Igno Jonyno filmo „Siena“ (Lietuva, 2025 m.) filmavimas. Audriaus Solomino nuotrauka
Pernai į Jaunimo teatrą grįžote po 15 metų pertraukos. Kas per tą laiką pasikeitė?
Formaliai žiūrint, teatras liko toks pat – taip, vizualiai atsinaujinęs, bet scenos dydis nepakito. Čia ir yra teatro žavesys, kad ateini per tuos pačius dulkėtus užkulisius į tą pačią sceną, pas tą patį žiūrovą.
Buvo laikotarpis, kai žmonės teatru ir emociniais išgyvenimais domėjosi mažiau. O dabar pilnos ir komercinių, ir valstybinių teatrų salės, žiūrovai nori patirčių. Atsirado naujų technikų, bet aš iš principo norėjau grįžti prie fizinio, draminio teatro junginio. Nenorėjau nei vaizdo įrašų, nei efektų, tik grįžti į teatro pradžią. Teatras atsirado turgaus aikštėje ir bažnyčios misterijose. Norėjosi išlaikyti tą turgaus aikštės paprastumą – sudominti praeivį, kuris atėjo nusipirkti pomidorų ar bulvių, o tu jį pritraukti atraktyvumu, kartu pasakodamas apie dvasinius dalykus.
Ar sutinkate, kad teatro žiūrovas yra pretenzingesnis nei kino?
Nemanau. Žiūrovui apskritai nereikia įtikti. Turi jį sudominti, įtraukti, diskutuoti su juo. Kiekvienas kūrinys yra kelionė, į kurią pakvieti bendrakeleivius, paskui ji tęsiasi žiūrovų galvose. Didžioji meno paslaptis būna, kai galvoji apie viena, o žmogus traktuoja visai ką kita. Tai yra didžiulis žavesys, nesinori apriboti savo suvokimu ir atsakymais.
Baigtinis atsakymas yra didžiulis pavojus. Todėl ir aprašai prie kūrinio dažnai būna pagalbinė priemonė, kurios man mažiausiai norisi. Gerokai įdomiau pajusti pirminį impulsą be išankstinio nusistatymo.
Geras žiūrovas yra tas, kuris ateina norėdamas ką nors patirti. Pats, ateidamas ar į kiną, ar į teatrą, noriu, kad mane emociškai sujaudintų, skatintų galvoti. Jeigu iš anksto ateini nusiteikęs kritiškai, tai tau kažkas negerai. Gal tau to kūrinio nereikia, jeigu ateini į teatrą pasiruošęs iškrauti savo negatyvumą. Geras žiūrovas priima pačius netikėčiausius, galbūt su jo estetinėmis nuostatomis nesutampančius dalykus.
Spektaklis „Sūnus“ (režisierius Ignas Jonynas, Valstybinis jaunimo teatras, 2024 m.). Lauros Vansevičienės / VJT nuotrauka
Prieš 10 metų kalbėjote, kad negalite savo interesų kelti aukščiau šeimos ir menas jums nėra pirmoje vietoje. Kaip pasikeitė jūsų vertybės praėjus dešimtmečiui?
Niekas nepasikeitė, nes menas negali būti svarbesnis už žmogų. Menininko profesija turi savo specifiką, ji tokia psichofizinė, patiriama daug stresinių dalykų, daug išgyvenimų. Bet pasižiūrėkit į mediką, kokį stresą patiria, kai yra atsakingas už kitą gyvybę.
Negalima sakyti, kad kuriantis ir į savo profesiją labai susitelkęs žmogus būtinai yra vienišas ar kad kūryba jam tampa vieninteliu būdu išlaikyti stabilią savo egzistenciją. Tai nereiškia, kad jis neaukotų savo profesijos dėl kito žmogaus, kuris galėtų atsirasti jo gyvenime.
Vienos profesijos turi aiškius laiko limitus, kitos jų neturi. Mene dažnai tų ribų nėra: gali rašyti scenarijų naktį, filmuoti bet kuriuo metu. Reikia pačiam susidėlioti savo gyvenimo grafiką.
Mano manymu, meno nereikėtų mistifikuoti. Jei pažiūrėtume į bet kurią kitą profesiją, tarkime, žmogų, ateinantį pakeisti kilimėlių kavinėje, – jis taip pat gyvena savo pasaulyje, patiria stresą, turi užduočių, kurias reikia atlikti. Jis susiduria su pykstančiais žmonėmis, jei darbas neatliekamas laiku, arba su situacijomis, kai stengiesi padaryti gerai, bet dėl įvairių priežasčių nepavyksta. Todėl meno neišskirčiau kaip kažko iš esmės kitokio. Tai yra sunkus darbas, aiškiai apibrėžtas profesiniais parametrais, turintis savo specifiką, kaip ir bet kuri kita veikla. Jis nėra nei geresnis, nei blogesnis.
Autorius: Austėja Zovytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
