J. Dagys: „Nė vienas neturėjome privilegijuotos prieigos prie tikrojo Rolando Rastausko“
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Visuotinė lietuvių enciklopedija R. Rastauską apibūdina kaip kūrėją, išsiskyrusį unikaliu meninio kalbėjimo būdu, žaidusį su vizualine eilėraščių struktūra, nevengusį netikėtų leksinių jungčių, ieškojusį teatro, dailės, muzikos sintezės. Tai miestietiškos kultūros atstovas, intelektualioje erdvėje iš naujo atradęs pasaulį ir išlaikęs individualų santykį su menu ir aplinka.
Apie neperprastą RoRą – dienraščio „Bernardinai.lt“ pokalbis su jo bičiuliu filosofu JONU DAGIU.
Filosofas, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto dekanas prof. dr. Jonas Dagys. Mariaus Morkevičiaus / ELTA nuotrauka
Nors dažniausiai Rolandą Rastauską pristatome kaip eseistą, jis iš tiesų netilpo į savo žanro rėmus. Kas, jūsų manymu, jį traukė peržengti ribas ir nelikti vienoje kūrybinėje erdvėje?
Sudėtingas klausimas, į kurį galbūt geriau atsakytų turėjusieji galimybę stebėti Rastauską nuo vaikystės iki brandos. Apskritai nežinau, ar įmanoma tiksliai įvardyti, kas konkrečiai patraukia žmogų viena ar kita kryptimi. Mano manymu, Rastauskas nuolatos ir labai sąmoningai priešinosi bet kokiam bandymui ką nors įstatyti į apibrėžtus rėmus. Galbūt tai asmenybės bruožas, galbūt – tam tikrų gyvenimo patirčių rezultatas. To jau nebesužinosime. Bet tikrai nenorėjo būti apibrėžiamas viena sąvoka kartą ir visiems laikams.
Svarbu pasakyti: nors Rastauskas dažnai pristatomas kaip eseistas, ne mažiau reikšmingi ir kiti jo kūrybos aspektai – pirmiausia išgarsėjo kaip dramaturgas, vėliau – kaip poetas, taip pat kaip tekstų vertėjas, skaitovas ir performeris.
Jam buvo svarbu netapti priklausomam nuo to, kas jau buvo išgyventa.
Nuo netikėtos Rastausko mirties praėjo jau daugiau nei metai, bendraudamas su jo draugais ir bičiuliais pastebiu, kad kiekvienas turime šiek tiek skirtingą įspūdį, kas jis buvo iš tikrųjų. Manyčiau, nė vienas neturėjome privilegijuotos prieigos prie tikrojo Rolando Rastausko – net ir tie, kuriems atrodo, kad jį pažino gana artimai.
Rastauskas buvo itin įvairiapusis, daugiamatis žmogus, kurio neįmanoma aprėpti viena perspektyva. Tai būdinga tiek asmeninei, tiek kūrybinei biografijai. Šia prasme jis puikiai iliustruoja, kaip glaudžiai kūrybinė veikla gali būti supinta su gyvenimo būdu.
Galbūt todėl jo kūryboje jaučiamas autobiografiškumas?
Tam tikra prasme – taip. Kūryba, ko gero, visada yra saviraiškos ir savirealizacijos forma. Bet šiuo atveju glaudus kūrybos ir biografijos ryšys abipusis. Manau, Rastauskas visada jautė stiprų poreikį neužsidaryti, neįgauti galutinio pavidalo, nekintamos kaukės. Jam buvo svarbu nuolat peržengti savo paties ribas, o tam pasitelkdavo itin įvairias kūrybines raiškas.
Jis nuolat ieškojo, kuo nustebinti save ir kitus, kaip pamatyti ir parodyti įprastus dalykus šiek tiek kitaip, išgyventi naujas patirtis ir kartu ištrūkti iš praeities šešėlių – net jei tie šešėliai neatrodytų kuo nors blogi. Jam buvo svarbu netapti priklausomam nuo to, kas jau buvo išgyventa.
Rašytojas Rolandas Rastauskas. Venecija, 2001 m. Romualdo Požerskio fotografija
Rastauskas dažnai sakydavo – žmogus keliauja tam, kad pabėgtų nuo tų, kurie galvoja, jog juos pažįsta.
Man atrodo, šią mintį dar paauglystėje perskaitė Maxo Frischo dienoraščiuose ir mėgdavo prisiminti įvairiuose kontekstuose. Ir iš tikrųjų manau, kad jis aktyviai gyveno pagal šią nuostatą, kartais net labai akivaizdžiai. Kelionės ir užrašytos jų patirtys buvo itin svarbi Rastausko gyvenimo dalis, be kurios jis neįsivaizduojamas.
Paminėjote nekintamas kaukes – pristatydamas eilėraščių knygą „Aktorius pasitraukia“ (1996) autorius yra kalbėjęs apie norą šias kaukes galiausiai nusimesti.
Taip, bet nusimesti visas kaukes yra savotiška neįmanomybės metafora. Nusimetęs kaukes, tu vis tiek turi parodyti kokį nors veidą. Ir ilgainiui jis taip pat taps nauja kauke, kurią kada nors ir vėl norėsis nusimesti.
Tad čia nėra tas atvejis, kai galima sakyti, kad Rastauskas pristatė kokią nors knygą, kurioje visiškai atsivėrė, pasirodė visiškai nuogas. Nors kūryboje tikrai labai daug asmeniškumo – giliai išjaustų, intymių, kartais net skausmingų dalykų. Ir, manau, būtent dėl šio atviro, negailestingai sąžiningo santykio su pasauliu, aplinka ir žmonėmis jo kūryba paveiki daugybei skaitytojų. Nors kartais gebėjo būti labai kandus, netgi užgaulus, tačiau išliko autentiškas.
Rastauskas sugebėdavo kalba perteikti vaizdus, garsus ir kitus pojūčius tai susiedamas į vieną stiprią apmąstyto asmeninio patyrimo visumą, atskleidžiančią savitą, bet atpažįstamą pasaulio suvokimą. Ir matėme, kaip plačiai tai buvo priimta: tautiečiai stovėdavo eilėse prie laikraščių kioskų, kad nusipirktų šeštadienio „Lietuvos ryto“ numerį ir perskaitytų „Kito pasaulio“ skiltį. Taip būdavo beveik kiekvieną šeštadienį apie dvidešimt metų.
Rašytojas Rolandas Rastauskas. Venecija, 2001 m. Romualdo Požerskio fotografija
Rašytojas Rolandas Rastauskas. Venecija, 2001 m. Romualdo Požerskio fotografija
Kaip anuomet Lietuvos spaudoje buvo priimamas esė žanras? Ar Rastausko balsas buvo išskirtinis?
Kai Rastauskas pradėjo rašyti skiltį „Mano varpinė“ Sąjūdžio leidžiamame laikraštyje „Atgimimas“, tokių tekstų lietuviškuose laikraščiuose beveik nebūdavo. Galėdavai atrasti žurnalistinius reportažus arba gryną grožinę literatūrą. O čia eseistika, apmąstymas to, kas vyksta aplinkui subjektą, įvardijamą pirmojo asmens įvardžiu, kaip tam tikrą foną įtraukiant ir politinius įvykius bei socialinius ar kultūrinius procesus, bet kartu tai derinama su asmeniniais prisiminimais ir išgyvenimais.
Kadaise leidyklos „Apostrofa“ vadovė Giedrė Kadžiulytė pasiūlė Rastauskui esė, rašytas „Lietuvos ryto“ skiltyje „Kitas pasaulis“, sudėti į vieną rinkinį. Būtent tada buvo pastebėta, kad šie tarsi pavieniai tekstai susijungia beveik į romaną, unikaliai pasakojantį tuometinio laiko ir jame gyvenančio personažo tapsmą. Tu matai, kaip subjektas pradeda pasakoti apie gyvenimą blokadinėje ir gariūniškoje nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje, nevengdamas atvirai pašiepti provincialumo ir vulgarybės apraiškų, o po dvidešimt metų imame jausti visiškai kitą pulsą. Šią knygą galime laikyti neblogu mūsų visuomenės raidos metraščiu.
Galiausiai tą įvertino Nacionalinės kultūros ir meno premijos komisija. Būtent už „Kitą pasaulį“ Rastauskas buvo apdovanotas šia premija. Knygos pasirodymas neabejotinai buvo labai reikšmingas įvykis jo kūrybiniame gyvenime.
Šių įgūdžių galima tik pavydėti – jis sugebėdavo ne tik išgirsti ir įsigilinti į teksto turinį, bet ir atsižvelgti į jo fonetines, akustines savybes, jas meistriškai sujungdavo su teksto prasminiais klodais, intonuodamas juos, kurdamas ritmiką ir garsinę atmosferą. Tokio lygio poetinių tekstų skaitymas – labai retas reiškinys, o Rastauskas tai darė nuolat.
Iš tiesų daugelis Rastausko idėjų atrodo labai vakarietiškos – esė rinkiniai primena auklėjamuosius romanus, įgavusius populiarumą Vokietijoje. Lygiai taip pat ir pjesių skaitymai buvo dažnesni Vakaruose.
Manau, Rastauskas niekada nebuvo sovietinis žmogus, ir kartais atrodo, kad tai iš jo nereikalavo specialių pastangų. Beveik visi galėtų be dvejonių paliudyti, kad jis išsiskirdavo iš pilkumos – visada kažin kokiu būdu iš jos iššokdavo.
Jam, kaip ir daugeliui to meto Lietuvos gyventojų, vienas svarbių kultūrinės informacijos kanalų, leidžiančių pajusti laisvesnės europietiškos kultūros dvelksmą, buvo lenkiška spauda. Lenkijos literatūra ir kultūrinė spauda buvo gerokai laisvesnės, spalvingesnės ir įvairesnės nei sovietmečio Lietuvoje, be to, lenkai turėjo gerokai daugiau vakarietiškos literatūros vertimų į savo kalbą.
Kažkiek tokios spaudos galėdavai įsigyti, pavyzdžiui, knygyne „Draugystė“ prie dabartinio Lietuvos nacionalinio dramos teatro. Spėju, būtent ten Rastauskas pasirankiodavo literatūrinių patirčių, leidžiančių įsigyventi į kitokį, platesnį pasaulį ir pasijusti šiokiu tokiu kosmopolitu. Vėlgi čia kalbame apie siekį peržengti kažkieno primetamus suvaržymus ir ribas.
Man atrodo, nuo tų laikų Lenkija Rastauskui liko ypač brangi iki pat gyvenimo pabaigos. Varšuva buvo viena mėgstamiausių jo stotelių – kur tik važiuodavo, visada stengdavosi ten sustoti.
Rašytojas Rolandas Rastauskas. Tomo Petreikio fotografija
Paminėjote, kad Rastauskas gana jautriai ir kartais kandžiai ironizuodavo tam tikrus gyvenimo aspektus. Kas jam pačiam atrodė esminga?
Nežinau, ar būtų įmanoma nusakyti Rastausko pagrindinę kūrybos tezę ar vertybinę nuostatą. Bijočiau ką nors apibendrinti, nes tai reikštų bandymą jį suvesti į vieną plokštumą. Man atrodo, jo raiškai svarbus ne tik turinys, bet ir forma, kuria tas turinys dėliojamas. Ji buvo ne mažiau reikšminga.
Kažkuria prasme visus Rastausko kūrybinius aspektus apima skaitymo performansai kartu su perkusininku Arkadijumi Gotesmanu ar gitaristu Juozu Milašiumi. Tai buvo unikalus reiškinys: beveik niekas negebėjo skaityti balsu taip kaip Rastauskas. Šių įgūdžių galima tik pavydėti – jis sugebėdavo ne tik išgirsti ir įsigilinti į teksto turinį, bet ir atsižvelgti į jo fonetines, akustines savybes, jas meistriškai sujungdavo su teksto prasminiais klodais, intonuodamas juos, kurdamas ritmiką ir garsinę atmosferą. Tokio lygio poetinių tekstų skaitymas – labai retas reiškinys, o Rastauskas tai darė nuolat.
Ar galime sakyti, kad jis buvo suprastas menininkas?
Nežinau, ar Rastauskas apskritai siekė to kaip kažkokio tikslo. Filosofiniu požiūriu, supratimas yra itin komplikuota sąvoka. Žinoma, jis kartais neslėpdavo šiokių tokių nuoskaudų dėl sovietinės cenzūros blokuotos pjesės „Talmantas Žuvėdra“ ar kartėlio dėl nepakankamai šiltų kritikių atsiliepimų apie knygą „Venecija tiesiogiai“.
Tačiau nėra jokių abejonių, kad Rastauskas yra pripažintas ir gerbiamas, kartais netgi garbinamas autorius. Jis turėjo ir tebeturi didelį autoritetą plačiam ratui skirtingų kartų menininkų iš labai skirtingų sričių – ne tik literatūros ir teatro, bet ir vizualiųjų menų bei muzikos.
Autorius: Ugnė Tulaitė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
