Režisierius N. Jasinskas apie darbą spektaklyje su V. Mainelyte: „Esu nepaprastai dėkingas už galimybę, pasitikėjimą ir atvirumą“
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Spektaklį „Velnio nuotaka“ įkvėpė ir Arūno Žebriūno filmas, ir aktorės Vaivos Mainelytės, kuri taip pat vaidina spektaklyje, gyvenimo linija.
Interviu dienraščiui „Bernardinai.lt“ spektaklio režisierius ir dramaturgas N. Jasinskas pasakoja apie legendinio kūrinio interpretaciją, santykį su V. Mainelyte, kūrybinius sprendimus ir apie tai, kaip sekėsi kurti muzikinę dramą.
Visos emocijos po spektaklio premjeros jau atslūgo. Kaip jaučiatės? Ar „Velnio nuotakos“ interpretacija, kurią norėjote parodyti, pavyko?
Visi turi nuomonę apie „Velnio nuotakos“ miuziklą, o dabar – ir apie spektaklį. Ir tos nuomonės labai įvairios, tik jos – arba itin geros, arba itin neigiamos.
Nuomonių kyla ne tik apie spektaklį, bet ir apie legendinį genofondą, kai visi žino, kaip turi būti. O juk vis dėlto interpretuoju savo tautosaką taip, kaip noriu, nes ji yra ir mano, ir mūsų visų. Ar man pavyko? Manau, taip. Ar iki galo įgyvendinau? Turbūt ne. Nemanau, kad kuris nors teatro menininkas galėtų taip pasakyti, – tam nėra pabaigos.
Man premjera nėra galutinis taškas. Visada palieku erdvės korekcijoms. Dažnai repetuoju jau po premjeros, keičiu tam tikras scenas ar finalą. Man spektaklis – gyvas organizmas, kurio nelaikau baigtiniu.
Režisierius Naubertas Jasinskas. Alvydės Pikturnaitės nuotrauka
Teatrologė Ramunė Balevičiūtė recenzijoje „Verslo žiniose“ turbūt vienintelė, kiek skaičiau ar girdėjau, aiškiai paminėjo, kad mano sprendimas eiti į poppasaulį ir jo kalbą buvo sąmoningas. Nors daugelis kritikavo, neva nueita paviršiumi, lyg žurnale „Žmonės“, bet juk pats Žebriūno filmas tik kuria gelmės iliuziją. Filme angelas nukrenta į žemę, virsta velniu ir įsimyli merginą, nori ją vesti, bet ją nori vesti ir bailus vyras. Jurga išprotėja, visi praranda savo esybę. Tačiau ten nėra labai gilių filosofinių minčių, palyginti su Thomu Mannu, Marceliu Proustu ar Federico Fellini. Nuostabiai padarytas filmas – fantastinis pasakojimas apie meilę, troškimus, netektį ir liūdesį.
Jei suvokiame kino kūrinį kaip puikiai nufilmuotą, puikiai suvaidintą, bet vis tiek gana elementarų, būtų keista imituoti itin gilius klodus. Todėl mano tikslas buvo pasiūlyti žaidimo taisykles, jas įvardinti ir joms paklusti.
Niekam iki galo to anksčiau nesakiau – spektaklis dramaturgiškai parašytas pagal tai, kas vyko, kai Vaivai Mainelytei buvo 28-eri ir ji filmavosi „Velnio nuotakoje“.
Spektaklyje justi labai skirtingi įkvėpimo šaltiniai: Kazio Borutos apysaka, Žebriūno filmas, Vaivos Mainelytės biografiniai motyvai, Johno Cassaveteso kino kalba. Kaip sekėsi sujungti visus elementus?
Kurti, man atrodo, įdomu būtent tada, kai yra tiek daug šaltinių. Niekam iki galo to anksčiau nesakiau – spektaklis dramaturgiškai parašytas pagal tai, kas vyko, kai Vaivai Mainelytei buvo 28-eri ir ji filmavosi „Velnio nuotakoje“. Žinoma, mano interpretacijoje šis tas pakeista, paryškinta, tačiau visa pasakojimo logika užduota ilgų pokalbių su Vaiva.
Per tuos pokalbius Vaiva pasakojo apie filmavimą, įvykius aikštelėje, apie tam tikrus įsimylėjimus, skyrybas, pokyčius, nesutarimus, laukimą, šlovės kainą. Mėginau parodyti kuo daugiau realybės, bet nesinori scenoje virsti bulvarinių skaitalų kūrėju, todėl nuspręsta nieko per daug neakcentuoti. Tai kartu yra atsakymas į klausimą, kurį viena kritikė buvo iškėlusi: kodėl čia mažai Mainelytės ir kodėl ji esą išnaudojama tik kaip kultūrinis simbolis ar paveldas? Suprantu, visi nori pasiknaisioti po apatinius, sužinoti išskirtinių detalių apie patį Žebriūną, Gediminą Girdvainį, Regimantą Adomaitį, apie meilės trikampius, skyrybas, mirtis. Bet žiūrovai sužino tiek, kiek reikia.
Man atrodo, pavyko užmegzti dialogą tiek su pačiu kūriniu – turiu omeny filmą, veikėjų siužetines linijas ir jų logiką, – tiek su tuo, ką Mainelytė pati atnešė kurdama Jurgos vaidmenį. O atnešė visą užkulisių momentą, turėjusį įtakos tam, kaip „Velnio nuotaka“ buvo nufilmuota.
Spektaklis „Velnio nuotaka“ (režisierius Naubertas Jasinskas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Meno ir mokslo laboratorija, 2025 m.). Martyno Norvaišo / LNDT nuotrauka
Spektaklis „Velnio nuotaka“ (režisierius Naubertas Jasinskas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Meno ir mokslo laboratorija, 2025 m.). Martyno Norvaišo / LNDT nuotrauka
Sakote, Mainelytė buvo tarsi dramaturgė. Tad spektaklio idėja kilo būtent po pokalbio su aktore ar ji tik padėjo spektaklį pakreipti ta linkme?
2022 metais mirė Regimantas Adomaitis, filme vaidinęs Jurgį Girdvainį. Tuo metu kalbėdamiesi su Alvyde Pikturnaite ir Karoliu Kasperavičiumi supratome, kad apie tokį garsų aktorių labai daug nežinome, nors jis vaidino daugybėje filmų. Kartu peržiūrėjome „Velnio nuotaką“.
Filmą buvau matęs vaikystėje, paauglystėje, kadaise per televizorių, bet tada pamačiau kitaip – filmas mane įkvėpė, sužeidė. Ir sakau: „Čia yra tai. Reikia daryti.“
Dar kitais metais susipažinau su Mainelyte, papasakojau savo idėją, ir tuo metu prasidėjo kūrybinis procesas. Mainelytė šiame projekte dalyvauja nuo pat pradžių įvairiais formatais ir pokalbiais. Daug kavos išgerta, daug obuolių suvalgyta. Manau, ji pati iki galo nesupranta (aš to ir nesakiau, nes po premjeros dar nesišnekėjome), kiek daug įtakos turėjo procesui. Esu jai nepaprastai dėkingas už galimybę, pasitikėjimą ir atvirumą. Žmonės, saugodami savo prisiminimus, dažnai bijo, neįsileidžia, o ji drąsiai dalijosi.
Vaiva Mainelytė, jos palikimas, interviu, filmai – visa tai turėjo įtakos nuo pat pradžių ir, manau, turės toliau. Buvo paruošta labai daug tekstų, tačiau su ja kartu rinkome, kas įdomiausia. Siūlė, ką sakyti, kai kur pati rašė, konstravo. Į kitų aktorių tekstus nesikišo, bet į savus – labai aktyviai.
Aktorė Vaiva Mainelytė. Spektaklis „Velnio nuotaka“ (režisierius Naubertas Jasinskas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Meno ir mokslo laboratorija, 2025 m.). Martyno Norvaišo / LNDT nuotrauka
Spektaklyje kalbama apie laiko galią, mūsų prisiminimų, praeities romantizavimą. Kaip atmintyje įstrigusius filmo veikėjus stengėtės atkurti spektaklyje?
Nemanau, kad labai nutolome nuo filmo personažų. Tam tikra prasme kai ką netgi atkartojome. Vytautas Rumšas vaidina tėvą, beprotiškai mylintį dukrą ir rodantį rūpestį galvos glostymu, apkabinimu. Baltaragis pasirašo sutartį su velniu, ir net Pinčiukas jam sako: „Pabūk tėvu, pabandyk bent ką nors padaryti.“
Girdvainis yra bailus, pavyzdžiui, filme išsigąsta lietaus, o paskui išsigąsta ir kitų dalykų. Spektaklyje jis negali atlaikyti baimių, negali pastovėti už save ir savo poelgius.
„Baltaragio malūnas“ ir „Velnio nuotaka“ yra populiarūs kūriniai. Tad spektaklis taip pat konceptualiai turi būti popkūrinys ir kalbėti tuo pačiu tonu.
Jurga atrodo fatališka, uždaryta šlovės bokšte, neturi santykio su išoriniu pasauliu. Personažai egzistuoja tarsi užgrobtame, kitų pasisavintame pasaulyje. Mes labai tiksliai paėmėme tų veikėjų šerdis. Įdomiausia, kad niekas nesikeičia – tą patį jausmą galima atpažinti ir šiandien įvairiuose sluoksniuose.
„Baltaragio malūnas“ ir „Velnio nuotaka“ yra populiarūs kūriniai. Tad spektaklis taip pat konceptualiai turi būti popkūrinys ir kalbėti tuo pačiu tonu. Nesinori įterpti grynos filosofijos, kad aktoriai kalbėtų apie grožio sampratą, pasaulio universalumą – tai netinka. Ar Girdvainis ir Jurga kino filme gali kalbėti apie laiko esmę, ekonominę situaciją ar pasaulinę krizę? Nemanau, kad jie pajėgūs apie tai rimtai diskutuoti.
Spektaklis „Velnio nuotaka“ (režisierius Naubertas Jasinskas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Meno ir mokslo laboratorija, 2025 m.). Martyno Norvaišo / LNDT nuotrauka
Spektaklis „Velnio nuotaka“ (režisierius Naubertas Jasinskas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Meno ir mokslo laboratorija, 2025 m.). Martyno Norvaišo / LNDT nuotrauka
Viename interviu minėjote, kad norėjote išryškinti filme matytus lūžio taškus. Kuriuos pasirinkote?
Esminis taškas, nuo kurio prasideda visa dramaturginė kelionė, – Girdvainio išbėgimas iš bažnyčios, kai pasigirsta, kad jo žirgams kažkas nutiko. Tai man lūžio taškas. Matome vyrą, kuris svajoja apie moterį, tiksliau, apie mylimosios idėją, ir ją randa. Šie žmonės nėra pažįstami, tik apimti aistros: sušokę liaudies šokį šventėje, lekia į bažnyčią pasižadėti visam gyvenimui. Bažnyčioje maudamas žiedą Girdvainis išgirsta savų arklių prunkštimą – palieka ceremoniją, išeina pasižiūrėti, mato, kad jie dingo, ir dėl to niekada nebegrįžta pas Jurgą. Tad apie kokią meilę kalbame? Apie absoliučiai paviršutinišką, kokia ji vaizduojama filme, – tai labiau projekcija, troškimo išsipildymas. Ten nėra meilės. Suprantu, kodėl taip vaizduojama, – tais laikais taip buvo.
Kitas momentas – žirgai. Kas tie žirgai? Vieni sako, kad laisvė, kiti – vyriškumas. Manau, galime mąstyti apie nūdieną. Man regis, tai abejingumas kito jausmams, sau, aplinkai.
Spektaklyje vyrai pamato aistros, įsivaizduojamos meilės objektą, taip, kaip mūsų kultūroje įprasta jį vaizduoti, ir bando tai gauti – atvažiuoti su žirgu. Šįkart žirgas tampa prievarta. Taip ir mūsų kultūroje – išprievartavimai klubuose ar festivaliuose. Viešose vietose merginos svaiginamos ir iš jų ištempiamos, prievartaujamos. Negi tarp visų žmonių neatsirado nė vieno, kuris tai pastebėtų? Kyla labai daug klausimų apie mūsų visuomenę, jaunąją kartą, jos elgesį. Ar gyvename tarp žmonių, kurie užsimerkia, užsidengia akis prieš akivaizdų nusikaltimą?
Todėl teatras turi kalbėti apie dabartį. Abejingumas, savanaudiškumas, šlovė ir netgi išprotėjimas – šios temos spektaklyje labai svarbios.
Spektaklis „Velnio nuotaka“ (režisierius Naubertas Jasinskas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Meno ir mokslo laboratorija, 2025 m.). Martyno Norvaišo / LNDT nuotrauka
Kompozitoriaus Dominyko Digimo teigimu, būtent jūs sumanėte, kad spektaklyje miuziklo muzika suskambėtų kitaip. Kaip kilo mintis kurti tokią muzikinę dramą ar dramą su daug muzikos?
Kviesdamas Dominyką Digimą ir Miglę Palkevičiūtę-Miglumą į spektaklį, kėliau labai konkrečius, tačiau skirtingus uždavinius. Jų užduotis buvo sukurti veikėjų vidinio pasaulio rėžį – garso pasaulį, kuriame personažai galėtų gyventi. Muzika atskleidžia viską: vidinius dialogus, pauzes tarp žodžių, slapčiausias mintis.
Sunku apibūdinti muziką žodžiais – muzika yra jausmas, atveria bendrą emociją: ji arba veikia, arba ne.
Kadangi iš šalies konstravau visą pasakojimą, galvojau apie dinamiką, apie tai, kokie pasauliai galėtų ten egzistuoti. Su Dominyku, manau, sėkmingai atidarėme pirmos dalies garso pasaulį. Antroje dalyje dominuoja Miglumos estetika. Pirma dalis kontrastuoja su antra – daug kalbėjomės apie muzikinę dramaturgiją, ją jutome ir tuoj pat konstravome.
Sunku apibūdinti muziką žodžiais – muzika yra jausmas, atveria bendrą emociją: ji arba veikia, arba ne.
Buvo daug bandymų: eskizų, taisymų, perėjimų į scenas, koregavimų, atkūrimo – visa tai išties įdomus procesas. Esu labai patenkintas – sujungti šių dviejų menininkų kūrybą buvo rizikingas sprendimas, bet jaučiu, kad pavyko.
Pačioje spektaklio pradžioje pakeičiamas dainos tekstas iš „trokštam laisvės amžinos“ į „trokštam laimės amžinos“. Kodėl?
Laisvės anksčiau nebuvo. Ir dabar jos taip pat gali labai greitai nebelikti. Tačiau tuomet ateina Girdvainis ir sako: „Dainuojam: trokštam meilės amžinos.“ O Pinčiukas priduria: „Kas ką nori, tas tą dainuoja.“
Bet jūs nusprendėte rinktis „laimės“?
Mainelytė sakė: „Jokios laisvės.“ Ji tikino: „Kodėl jūs dainuojate „laisvės“? Laisvės nebuvo – reikia dainuoti „laimės“.“ Atsakiau: „Vaiva, bet filme dainuoja „laisvės“.“ Tačiau ji mus įtikino, kad tuo metu cenzūra tokio žodžio nebūtų leidusi.Po dviejų savaičių vėl peržiūrėjau filmą ir pasiėmiau libretą. Pasirodo, vienoje filmo vietoje yra „laisvės“, kitoje – „laimės“. Tad kas ką nori, tas tą dainuoja.
Taigi nieko nepakeičiau. Absoliučiai nieko. Tik atradome, kas yra filme ir kas – librete.
Spektaklis „Velnio nuotaka“ (režisierius Naubertas Jasinskas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Meno ir mokslo laboratorija, 2025 m.). Martyno Norvaišo / LNDT nuotrauka
Spektaklis „Velnio nuotaka“ (režisierius Naubertas Jasinskas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Meno ir mokslo laboratorija, 2025 m.). Martyno Norvaišo / LNDT nuotrauka
Sakėte, kad spektaklis visą laiką lieka gyvas ir galite ką nors pakeisti – finalą ar detales. Po recenzijų, atsiliepimų ar bus kas nors keičiama?
Iš esmės nieko nekeisiu, tik detales. Juk yra labai geras posakis: velnias slepiasi detalėse. Pažiūrėsim. Sunku pasakyti, bet, manau, truputį kitaip akcentuosiu finalą. Turiu minčių, bet tiksliai dar nieko nežinau. Dabar apie tai daug negalvoju – reikia atstumo, pailsinti galvą.
Autorius: Inga Bartulevičiūtė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
