Kompozitorius G. Gelgotas: „Klasikinė muzika iš esmės nėra nei prestižo, nei elitinis reiškinys – tai tik vienas iš jos pateikimo būdų“
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Kompozitoriaus muzika skamba svarbiausiose klasikinės muzikos koncertų salėse ir prestižiniuose festivaliuose Europoje, tokiuose kaip Kissinger Sommer muzikos festivalis, Beethoveno festivalis Bonoje, Young Euro Classics festivalis ar Paryžiaus Champs-Elysées teatras.
Tačiau pradžia nebuvo lengva – daugelis į minimalistinę muziką Lietuvoje žiūrėjo skeptiškai: „Nors lyg ir vertinome savo minimalistus, bet tuo pat metu, tarkime, Philipo Glasso kūrinių atlikimas galėjo būti priimtas gana kontroversiškai.“
Dienraščio „Bernardinai.lt“ pokalbis su kompozitoriumi G. Gelgotu – apie minimalizmo žavesį, dar Lietuvoje nematytas atlikimo formas ir muzikos lietuviškumą.
Kompozitorius Gediminas Gelgotas. Karolio Bingelio nuotrauka
Viename koncerte esate minėjęs, kad muzika gali būti labai įvairi – turinti daug vyksmo ir dramos arba iš pirmo žvilgsnio visiškai nekintanti, minimalistiška. Kas jus patraukė į minimalistinę muziką?
Minimalistinė muzika mane įkvėpė pirmiausia dėl nuostabaus dėstytojo Peterio Michaelio Hamelio, pas kurį Hamburgo aukštojoje muzikos ir teatro mokykloje studijavau kompoziciją.
Jis laikomas vienu iš europietiško minimalizmo pradininkų – mokėsi ir kūrė toje epochoje, kai formavosi amerikiečių hipių judėjimas ir daugelis menininkų ieškojo įkvėpimo Rytuose, keliaudami į Indiją ar kitas Azijos šalis. Iš ten kilo idėja, kad pats garsas, gilinimasis į jį yra svarbiausia.
Man atrodo, visuomenė turi nueiti tam tikrą sąmoningumo ir skonio lavinimo kelią, kad gebėtų priimti minimalistinę muziką. Čia slypi savotiškas paradoksas: Lietuvoje minimalistinės muzikos kompozitorių turėjome jau seniai. Tačiau daugelis vis tiek skeptiškai žiūrėdavo į minimalizmą. Nors lyg ir vertinome savo minimalistus, bet tuo pat metu, tarkime, Philipo Glasso kūrinių atlikimas galėjo būti priimtas gana kontroversiškai.
Šiandien, kai viskas vyksta skubant, net koncertai kartais tampa paviršutiniški. Žmogus nebespėja panirti giliau. O juk idealiu atveju muzika turėtų būti gili vidinė patirtis, ne tik klausymas, bet ir išgyvenimas.
Gal pastebėjote, kad anksčiau mene buvo svarbi sudėtingumo iliuzija. Net teatras laikytas geru, jei buvo arba agresyvus, arba komplikuotas. Muzika – taip pat. Galbūt tai siejosi su sovietmečio patirtimi, kai dėl priespaudos norėjome kažką kompensuoti, kurdami itin dramatišką, pabrėžtinai sudėtingą meną. Reikėjo laiko, kad galėtume nusimesti šiuos kompleksus.
Su ansambliu NIKO prieš gerus penkiolika ar kiek daugiau metų intensyviai pradėjome atlikti minimalistinius kūrinius – Philipo Glasso, Terry Riley, Steve’o Reicho muziką. Mano paties kūryboje taip pat visada daugiau gilinimosi į garsą, o ne gausios muzikinės medžiagos. Nuo pat pradžių man buvo artimas taupus, medžiagos naudojimo prasme ekologiškas kūrybos principas.
Pastarąjį dešimtmetį jaučiu gerokai atviresnį požiūrį. Nebeliko nuostatos, kad kažkas žino geriausiai, kas yra tas tikras menas, o kas – ne. Atsirado daugiau laisvės, tolerancijos, daugiau pasitikėjimo klausytoju ir pačiu garsu.
Kompozitorius Gediminas Gelgotas. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Ar jums muzika yra tam tikra dvasinė praktika?
Žinoma. Muzika turi būti dvasinė patirtis. Spėju, taip mano daugelis menininkų. Kartais pagalvoju, kad menas tam tikra prasme gali atlikti panašią funkciją kaip ir Bažnyčia. Vienam žmogui tinka tradicinė religinė erdvė, kitam jos nepakanka, tad ieškos kitokių vidinio ryšio formų. Menas taip pat gali būti sakrali patirtis, tik reikia mokėti prie jos prieiti. Tam reikia tam tikros vidinės tylos, pasirengimo, atsidavimo, kad menas galėtų tapti aukštesniu dalyku ir iš tikrųjų kalbėtųsi su žmogumi.
Šiandien, kai viskas vyksta skubant, net koncertai kartais tampa paviršutiniški. Žmogus nebespėja panirti giliau. O juk idealiu atveju muzika turėtų būti gili vidinė patirtis, ne tik klausymas, bet ir išgyvenimas.
NIKO koncertuoja jau dvidešimt metų. Retrospektyviai žiūrint, kaip keitėsi ansamblis, jo idėja?
Pačius pirmus dvejus metus buvome orkestras – grojo daugiau nei dvidešimt žmonių. Vėliau, kai pradėjau kryptingai domėtis minimalizmu, kolektyvas virto 7–8 žmonių ansambliu. Tokiam formatui atsivėrė visiškai kitokios galimybės – intymumas, susikaupimas, įsiklausymas, netgi judesys.
Tuomet kilo mintis, kad muzika gali būti ne tik girdima, bet ir matoma. Parašiau kūrinį Body Language, jame muzikinės frazės natūraliai virto ir judesiu. Stygininkas įkvėpdamas lėtai atlieka platų rankos mostą, groja, o frazei baigiantis judesį pakartoja. Visi, grojantys skirtingu ritmu, kuria bendrą vizualinį pulsą – lėtą, siūbuojantį, beveik hipnotizuojantį muziką lydintį vaizdą. Tai ne choreografija, o veikiau į muziką integruota, išryškinta kūno kalba. Taip patyriau, kad garsas, erdvė ir judesys nėra atskiros patirtys – jos gali kilti viena iš kitos.
NIKO gimė iš jaunatviškos maksimalistinės idėjos – tik tada mes dar nežinojome, kad ji neišsikvėps po kelerių metų.
Iš to natūraliai išaugo ir visas NIKO atlikimo braižas. Norėdamas atlikti muziką su judesiu, nebegali koncerte skaityti natų – turi mokėti viską mintinai, o klasikinėje muzikoje įprasta skaityti iš partitūros. Tai iš esmės pakeitė mūsų santykį su muzika.
Be to, didžiąją NIKO repertuaro dalį sudaro mano muzika. Tokia forma tuomet Lietuvoje buvo laikoma netgi keista. Vyravo nuostata, kad ansamblis turėtų atlikti įvairių autorių kūrinius, o noras suburti ansamblį tik savo muzikai atlikti buvo vertinamas kaip išsišokimas. Dėl to kartais sulaukdavau ir priekaištų.
Jeigu menininkas turi ryškią viziją, pakankamai reikalingų savybių ir noro suburti draugus, bendraminčius, visiškai normalu, kad tas kūrėjas turės jo vizijas įgyvendinantį ansamblį. Lietuvos teatre tai sutinkama dažniau, pavyzdžiui, juk turime Oskaro Koršunovo teatrą. Bet Lietuvos muzikiniame pasaulyje tai atrodė truputį keista.
NIKO gimė iš jaunatviškos maksimalistinės idėjos – tik tada mes dar nežinojome, kad ji neišsikvėps po kelerių metų, virs ilgamete veikla. Kartais apie tai prisimename su kolektyvo nariais: yra žmonių, čia grojančių nuo pirmos dienos, yra atėjusių vėliau, turime narių, kurie su NIKO jau dešimt, penkiolika ar daugiau metų.
Kompozitorius Gediminas Gelgotas ir Vilniaus miesto ansamblis NIKO. Ansamblio archyvo nuotrauka
Kiek sudėtinga Lietuvoje išlaikyti tokį ansamblį?
Man atrodo, dabar viskas daug laisviau, bet vis tiek nelengva rasti kokių nors naujų muzikinių iniciatyvų. Juo labiau tokių, kurios išsilaikytų dešimtmečius.
Yra ir labai žemiška realybė – finansavimas. Studijų laikai baigiasi, ateina momentas, kai ansamblis turi sau atsakyti: ar galime tris valandas repetuoti vien tam, kad repetuotume? Ar galime sau tai leisti, kai reikia galvoti, už ką nusipirksime maisto, susimokėsime nuomą? Vėliau juk ir šeimos, ir vaikai... Taip dažnai ir baigiasi visos gražiausios idėjos, iniciatyvos.
Dažnai minite norą, kad klasikinė muzika būtų prieinamesnė platesnei, jaunesnei auditorijai. Tačiau yra kita pusė, norinti išlaikyti klasikinę muziką kaip prestižo dalį. Kaip susigyvenate su abiem muzikos pusėmis – prestižo ir noro populiarinti ją?
Man atrodo, klasikinė muzika iš esmės nėra nei prestižo, nei elitinis reiškinys – tai tik vienas iš jos pateikimo būdų. Muzika gali būti atliekama ir prabangioje salėje, ir kalnų kurorte, ir lofto erdvėje. Svarbiausia – ne vieta, o tai, ar muzika kalbasi su žmogumi. Vokietijoje ar Šveicarijoje grojame labai formaliuose festivaliuose, o po kelių savaičių – Vilniaus baro kieme, kur jauni žmonės sėdi ant žemės, ar mažame miestelyje, bažnyčios griuvėsiuose. Tai visiškai skirtingos erdvės, bet jose ta pati muzika veikia vienodai stipriai.
Kartais klasikinė muzika pristatoma panašiai kaip tenisas sporte – su brangiais bilietais, griežtu etiketu ir aukštuomenės publika. Tačiau tai nėra visa tikrovė. Neseniai girdėjome nevykusius bandymus supriešinti kultūros bendruomenę – neva egzistuoja Vilniaus elito burbulas, atitrūkęs nuo kitų. Tačiau supriešinti nepavyko, realybėje muzika ir apskritai kultūra juda labai laisvai: visi bendradarbiaujame, koncertuojame, o pasaulinio lygio muzikantai pasirodo ir Kintuose, ir Bartninkuose, ir Vilniuje.
Galiausiai visi yra žmonės. Gyvos muzikos reikia ir tam vadinamajam elitui, ir jaunam žmogui, kuris dar nėra buvęs Filharmonijoje.
Kompozitorius Gediminas Gelgotas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Akademinėje muzikoje dažnai kompozitorius lieka kompozitoriumi, o atlikėjas – atlikėju. Tačiau jūsų atveju šios ribos nyksta. Ar tai savu metu buvo novatoriška?
Kai 2006 metais pradėjau atlikti savo muziką, nuolat tai darančių kompozitorių Lietuvoje buvo vienetai. Tačiau apskritai tai labai natūralu. Tik XIX amžiaus pabaigoje atsirado aiškesnis pasiskirstymas: vieni kuria, kiti diriguoja, treti atlieka. Anksčiau viską darė tas pats žmogus.
Dabar šios ribos vėl nyksta. Daug atlikėjų – pianistų, smuikininkų, net dirigentų – ne tik groja, bet ir rašo muziką. Pavyzdžiui, neseniai Filharmonijoje koncertavo prancūzų dirigentas Victorienas Vanoostenas – vienoje koncerto dalyje dirigavo, o kitoje puikiai skambino Maurice’o Ravelio koncertą fortepijonu.
Ar toks vaidmenų persidengimas keičia jūsų santykį su muzika?
Taip, labai, nors pats apie tai gal ne visada svarstau. Bet dažnai pastebi kolegos. Jie sako: kai dirbu su orkestru, jaučiasi, kad pats kuriu muziką. Net interpretuodamas kitų autorių partitūras, jas skaitau ne tik kaip atlikėjas, bet ir kaip kūrėjas.
Kita vertus, dažnai girdžiu ir priešingą komentarą, kad mano kūriniuose jaučiama atlikėjo patirtis. Atlikti, kurti ir diriguoti – trys skirtingi psichologiniai procesai, bet jei jie vienas kitą gali sėkmingai papildyti, tai labai praturtina. Kai studijuoji dirigavimą, kartu studijuoji ir kitus instrumentus. Kompozitoriai taip pat sąmoningai skatinami susipažinti su instrumentų prigimtimi, jų galimybėmis. Kai žinai, kaip veikia instrumentas, pradedi kurti daug organiškiau.
Kompozitorius Gediminas Gelgotas ir Vilniaus miesto ansamblis NIKO. Asmeninio archyvo nuotrauka
Lietuvoje susiklostė tokia situacija: jeigu muzikoje nėra liaudiškų intonacijų, tampa įtartina, ar ji turi lietuviškumo. Kaip žiūrite į muzikos lietuviškumą, ypač kai kuriate ir atliekate jau Europos mastu?
Iš tiesų būdavo tokių pasiūlymų, pavyzdžiui, įtraukti į mano rašomą kūrinį sutartinių motyvų. Vėliau tai po truputį išnyko. Nežinau, ar žmonės tiesiog nustojo dalyti tokius patarimus, ar pats lioviausi į juos kreipti dėmesį, bet to tikrai būdavo.
Manau, lietuviškumas muzikoje nėra būtinai tik tiesioginė citata. Vis tiek esu gimęs ten, kur gimiau, augęs su ta kultūra, mūsų kalba. Vadinasi, viskas, ką rašau, juk jau savaime yra lietuviška, net jei ir necituojamos liaudies melodijos. Man atrodo, svarbiau ne tai, ar kūrinyje atpažįstama sutartinė, o tai, kaip mūsų muzika patenka į pasaulį, ir ten, šalia tavo pavardės, bus parašyta Lithuanian composer. Čia jau yra identitetas.
Be to, pati lietuvybė nėra statiška. Keičiamės kaip žmonės, kaip kultūra. Lietuviai šeštajame dešimtmetyje buvo kitokie nei devintajame ir dar kitokie šiandien. Tapatybė natūraliai kinta, bet neišnyksta.
Gerokai daugiau naudos mums visiems, kai yra kūrėjų, turinčių labai aiškų, atpažįstamą braižą. Jei jų muzika įsimenama dėl originalumo, o pasaulis žino – jis yra lietuvis, tada nacionalinis elementas atsiranda ne kaip dekoracija, bet kaip organiška tapatybės dalis.
Kompozitorius Gediminas Gelgotas. Asmeninio archyvo nuotrauka
Pastaruosius kelis dešimtmečius postmodernizmas leido menui būti ironiškam, fragmentiškam, maišyti viską su viskuo. Tačiau atrodo, kad šiandien kūrėjai ir klausytojai ima ilgėtis tikrumo, paprastumo, emocinės tiesos. Ar jums atrodo, kad šiuolaikinėje muzikoje atsiranda poslinkis judėti nuo ironijos nuoširdumo link?
Apskritai ironija būdingesnė kitoms meno sritims. Bet tikrai pastebiu norą grįžti prie grynumo. Man vis dažniau norisi kurti ir konstruoti koncertines programas taip, kad jos būtų vientisos, gilios, skirtos vienam kūrėjui ar vienai minčiai.
Ansamblio NIKO programose perkomponuoti klasikiniai kūriniai, pavyzdžiui, Maxo Richterio „Metų laikai“, taip pat yra Johanno Sebastiano Bacho ir Mozarto muzikos interpretacijos. Pats neseniai perkomponavau barokinį kūrinį. Naudoji klasikinę medžiagą, bet į ją įneši šiandienos pojūtį ir kalbą. Iš to gimsta kažkas labai įdomaus – ne vien citata, bet ir dialogas su praeitimi. Klausytojai tai stipriai jaučia.
Man atrodo, svarbiausia – tikrumo paieška: ne sentimentalumas, ne grįžimas atgal ar bandymas kažką išlaikyti, bet nuolatinis noras ieškoti esmės. Klasikinė muzika niekada neišeis iš mados, nes ji niekada ir nebuvo trumpalaikė mada. Ji – svarbus kultūrinis atspirties taškas ir turbūt visada toks išliks.
Autorius: Ugnė Tulaitė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
