Kalėdinė R. Eidukaitytės miniatiūrų paroda – apie grožį: lengviau sulaukti pavasario

Parodos kuratorė ir tapytoja R. Eidukaitytė šiemet ekspozicijai parinko grožio temą. „Eik tu sau, kaip gražu!“ – staiga pakėlusi akis ir pažvelgusi į rožinį debesėlį virš jau skęstančių tamsoje pušų viršūnių sušuko viena tapytoja“, – apie parodos temos ištakas rašo kuratorė.

„Kas yra grožis kūryboje? Gražu – negražu – tai toks subjektyvus labiau žiūrovo ir kūrinio santykis. Žiūrovas grožisi arba bjaurisi meno kūriniu, o autorius? Ar būna, kad menininkas bjaurisi savo kūriniu ir vis tiek jį eksponuoja? Ir ar žodžiu „gražus“ galima apibūdinti meno kūrinį?“ – parodos aprašyme kelia klausimus Rūta.

Su ja kalbamės apie tai, kaip atsirado ši parodų tradicija ir kaip ji vystėsi, kokios tendencijos matyti šiųmetėje kolekcijoje, kas vargina ir kas džiugina kuruojant parodą ir... kaip ten yra su tuo grožiu.

Tai jau keturiolikta paroda. Kaip viskas prasidėjo?

Prieš penkiolika metų išsinuomojau galeriją. Pirma paroda vyko 7 × 7 formatu – septyni dailininkai eksponavo po septynis darbus. Toliau viskas įgavo sniego gniūžtės efektą: prisijungė draugai, buvo tarsi draugų menininkų paroda. Paroda vykdavo pavasarį, vėliau du kartus per metus: pavasarį ir prieš Kalėdas, dabar – tik prieš Kalėdas. Šiemet dalyvauja 102 menininkai. Atrodo, kaip sutalpinsiu tiek daug, bet galerija tarsi prasiplečia.

Paroda pasipildė itin dideliu dalyvių skaičiumi, o kas dar keitėsi per tuos metus?

Pasikeitė tai, kad iš pradžių dalyvavo tik tapytojai, vėliau pradėjau kviesti visų meno sričių atstovus: ir grafikus, ir vitražistus, ir objektų, keramikos kūrėjus, būna ir fotografijų. Prie tapybos eksponuojama grafika tarsi suteikia pauzę. Dažniausiai parodos turi temą, bet kartais būna tiesiog miniatiūrų paroda.

Tiesa, daugiausia tapybos. Ne tiek daug skulptorių kuria be užsakymo, nes išlieti iš bronzos skulptūrą yra labai brangu. Šiemet vitražo menininkė nutapė, grafikė atnešė koliažą, tekstilininkės darbuose irgi daug tapybos, juvelyro kūrinį taip pat galima pavadinti tapybišku. Tad net kitų sričių atstovai renkasi tapybą.

Miniatiūrų paroda RA galerijoje. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka Rūtos Lipaitės ir Editos Augustaitytės darbai. Miniatiūrų paroda RA galerijoje. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka Natalie Levkovskos darbai. Miniatiūrų paroda RA galerijoje. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Kaip vyksta autorių atranka? Ar kviečiami tik tie, kurie kuria miniatiūras?

Kviečiu nebūtinai tik kuriančius miniatiūras. Kai kuriems tai būna iššūkis išbandyti save mažu formatu. Arvydas Kašauskas, Aurimas Eidukaitis tik šiai parodai kuria miniatiūras.

Nenoriu, kad paroda pavirstų atrankine. Tai, ką menininkai parenka ir atneša parodai, ir kabinu. Tiesa, paprastai pati kviečiu, renkuosi autorius, bet pasitaiko ir taip, kad patys klausia, ar gali prisijungti, dalyvauti. Yra grupė žmonių, kuriuos kviečiu kas metus. Bet ir naujų įtraukiu: būna, pamatau parodose, socialiniuose tinkluose man patinkančius kūrėjus, susirandu ir pakviečiu dalyvauti. Intuityviai tą darau, nėra vieno kriterijaus, pagal kurį atsirenku.

Labai džiaugiuosi, kad šiemet pakviestos sutiko dalyvauti grafikė Kristina Daniūnaitė ir tekstilės menininkė Eglė Ganda Bogdanienė. Jos parodoje dalyvauja pirmą sykį.

Kodėl paroda vyksta būtent prieškalėdiniu laikotarpiu?

Gamtoje toks tamsus, niūrus metas, ir tiek menininkams reikia šventės, tiek lankytojams reikia renginių. Ir visi perka dovanas. Per tiek parodų galerija atrado savo pirkėjus, kurie įprato šia proga dovanoti meno kūrinį šeimai, bendradarbiams, tuomet ateina jų artimieji ir daro tą patį.

Man patinka stebėti, kaip užsukę lankytojai atpažįsta savo mėgstamus autorius. Būna tarsi toks žaidimas. Nebūtina įsigyti, prasminga ir tiesiog ateiti pažiūrėti, pamatyti, kokie skirtingi menininkai.

Ar todėl ir pasirinktas miniatiūrų formatas, kad kūrinių kaina būtų prieinama platesniam pirkėjų ratui?

Tai nėra pagrindinis kriterijus. Pirmiausia dėl to, kad galerija yra miniatiūrinė. Man patinka stebėti, kaip užsukę lankytojai atpažįsta savo mėgstamus autorius. Būna tarsi toks žaidimas. Nebūtina įsigyti, prasminga ir tiesiog ateiti pažiūrėti, pamatyti, kokie skirtingi menininkai.

Kodėl šiemet tave sudomino grožio tema?

Buvau sodyboje pas kolegę tapytoją; ji, pakėlusi akis į dangų, pamatė rožinį debesėlį ir pasakė: „Eik tu sau, kaip gražu.“ Tada pradėjome diskutuoti tarpusavyje, ar gerai sakyti apie meno kūrinį, kad jis gražus. Norėjau, kad apie tai pagalvotų ir menininkai, kurie kurs miniatiūras. Apie 80 procentų dalyvaujančių menininkų kuria specialiai parodai pagal užduotą temą.

Šiemet per parodos atidarymą ar po jo išgirdai kokių įdomių atsiliepimų?

Socialiniuose tinkluose tapytoja ir iliustratorė Natalie Levkovska parašė, kad ši galerija kaip rankinukas – stebuklingas dalykas, į kurį telpa tiek daug. Erdvė tarsi prasiplečia. Ji rašė, kad šią galeriją galima įrašyti į Guinnesso rekordų knygą, nes per atidarymus čia būna daugiausia žiūrovų viename kvadratiniame metre.

Vytauto Tomaševičiaus darbai. Miniatiūrų paroda RA galerijoje. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka Kairėje – Adelės Liepos Kaunaitės, per vidurį – Jūratės Mitalienės, dešinėje – Mindaugo Skudučio darbai. Miniatiūrų paroda RA galerijoje. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka Miniatiūrų paroda RA galerijoje. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

O ar yra kokių nors kūrybinių tendencijų, kas pasimatė šioje kūrinių gausoje?

Šiemet pastebėjau, kad kūriniuose labai daug spalvų. Gal tai lemia nuovargis nuo nerimo, liūdnų prognozių, noras dirbtinai sukurti gražesnį pasaulį. Tuo šiųmetė paroda skiriasi nuo praėjusių metų. Labai daug figūrinių darbų, mažai abstrakčių. Atrodo, visi nori pasakoti istorijas. Yra ir politinių istorijų, šių dienų aktualijų ir asmeninių pasidalinimų. Kai kurių menininkų žvilgsnis krypsta į savo praeitį.

Kaip menininkai interpretuoja grožio temą?

Parodoje dalyvaujančiose mano miniatiūrose – svogūnas, česnakas ir paprika. Šios daržovės – iš Bastilijos turgaus Paryžiuje. Išsirinkau gražiausias ir, parsinešusi jas į laikiną studiją, nutapiau.

Žiūriu į Neringos Žukauskaitės grafikos darbus ir jos diptiką „Šešėlis gražesnis už mane“. Mindaugo Skudučio šokančios moterys, darbo pavadinimas „Gyventi reikia linksmai“ kalba apie gražų, lengvą gyvenimą, lyg amžiną vakarėlį. Ričardo Šileikos įdomi idėja – jis gavo dovaną, kuri buvo perrišta aukso spalvos virvute, jis ir eksponuoja tą virvutę įrėminęs. Kūrinys jau parduotas.

O koks tavo santykis su grožio sąvoka?

Paprastai apie meno kūrinį nesakome, kad jis gražus, sakome, kad jis geras. Įvardyti „gražu“ menininkui yra slidus reikalas, nes tai gali būti ne tik pagyrimas, bet ir kaip tik papeikimas, kūrinio pažeminimas. Tada apie tą grožį reikia galvoti perkeltine prasme. Į šitą temą pažiūrėjau nerimtai: gražios daržovės.

Dažniausiai tie, kurie tiesiogiai nesusiję su menu, sako, kad kūriniai gražūs, o menininkai sako – kūrinys stiprus, geras. Nors neseniai apsilankė močiutė su anūku, ir anūkas sako: „Šitas dailininkas turėtų būti labai geras.“ Buvo keista, nes dažniausiai vaikai sako: gražu arba ne, patinka arba nepatinka. Gal tas grožio vengimas ir vaikams persiduoda?

Man neatrodo, kad šis žodis blogas, ir nemanau, kad jis netinkamas apibūdinti meno kūriniui. Tai yra teigiamo vertinimo kriterijus.

Linija turi banguoti, o koloritas turi turėti daugiau žemės, būti nekontrastingas. Gal tikrai grožio ieškau panašaus į save. Nes kuriu taip, kaip jaučiu, o pagal tai, kaip jaučiu, vertinu ir kitus.

Kur kūrinyje slepiasi grožis? Iš ko jis susideda?

Turbūt šis suvokimas labai asmeniškas, priklauso nuo žiūrovo ir kūrinio santykio. Bet gal dažnai gražu tai, kam jauti artumą, į ką tau patinka žiūrėti: ir spalva, ir siužetas. Žmogus irgi vienam vienoks gražus, kitam kitoks. Skonio dalykas.

Man svarbiausi spalviniai deriniai, artima linija, o siužetas – vienoje iš paskutinių vietų. Net ir knygoje ar filme svarbu ne tai, kas pasakojama, o kaip. Taip ir su vaizduojamuoju menu. Linija turi banguoti, o koloritas turi turėti daugiau žemės, būti nekontrastingas. Gal tikrai grožio ieškau panašaus į save. Nes kuriu taip, kaip jaučiu, o pagal tai, kaip jaučiu, vertinu ir kitus.

Kurių autorių darbuose atrandi sau artimą liniją ir spalvinius derinius? Vis dėlto parodoje gausu ir visai kitokių kūrinių, bet jie tave sudomino, tad kaip veikia šis momentas?

Spalviškai mano kūrybai artimi autoriai yra Gustas Jagminas, Vidmantas Gerulaitis. Linija Mindaugo Skudučio, Aleksandros Jacovskytės. Kaip man patinka jos piešinukai!

Gali būti ir man labai priešingi kūriniai, bet jie labai traukia. Gal tuomet tuo ir traukia, kad pati taip nesukurčiau: tarkim, ryškios spalvos, daug siužeto, tiesios, kampuotos linijos.

Aleksandros Jacovskytės kūriniai, Rūtos Eidukaitytės darbai. Miniatiūrų paroda RA galerijoje. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka Rūtos Eidukaitytės darbai. Miniatiūrų paroda RA galerijoje. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka Neringos Žukauskaitės darbai. Miniatiūrų paroda RA galerijoje. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Su kokiais iššūkiais susiduri kuruodama šią parodą, ir kas vyksta sklandžiai?

Didžiausią iššūkį kelia turbūt menininkų vėlavimas atnešti darbus. Iki pat paskutinės dienos nežinau galutinio sąrašo, kas dalyvaus. Tuomet sunku organizuoti parodos sklaidą.

Antras iššūkis – eksponavimas, man jis patinka, labai įdomu. Kasmet turiu tą pačią pagalbininkų komandą, jie manęs labai klauso. Turiu savo viziją, kaip noriu, kad atrodytų.

Pirmiausia visus kūrinius išdėlioju ant žemės, tada nusiaunu batus ir basomis vaikštau tarp darbų, kiekvienai sienai išsirenku po darbą ar jų grupę, juos pakabinu sienos centre. Nesirenku pagal pavardę, dažniausiai tai būna ramus, švelnus darbas, aplink jį po truputį auginu kompoziciją, kuri dažniausiai lipdoma kontrasto būdu, bet drauge tie darbai turi derėti vienas prie kito. Toks žaidimas, dėlionė.

Sklandžiai vyksta pats bendravimas su menininkais. Gali nebendrauti ištisus metus, bet susitikus to nepasijunta, paroda labai suartina.

Ši paroda yra labai didelis ir malonus susibūrimas, susitikimas, dalyviai atvyksta iš įvairių miestų.

Kokių įžvalgų atradai, ką norėtum kitais metais daryti kitaip?

Norėčiau apriboti autorių skaičių, tik reikėtų sugalvoti, kaip. Dar eksponuodama svarsčiau, gal būtų įdomu pagal temas išdėstyti, suderinti, lyg tai būtų kokia nors istorija. Kitų metų tema ateis laikui bėgant.

Kiekvienais metais mąstau ir sakau sau, kad ši paroda paskutinė, bet praeina laiko, ir ji vėl įvyksta. Nors galvoju, kad nedarysiu kitąmet, bet menininkai ir lankytojai skambina, užeina ir klausia, ar bus, kada bus, ir tai paskatina vėl surengti parodą.

Kodėl nori stabdyti tradiciją ir kas motyvuoja ją tęsti?

Viskas užima labai daug laiko, labai sunkus darbas. Kelias dienas iki atidarymo net nėra kada miegoti, ir nežinau, kiek toks savo laiko ir energijos aukojimas turi prasmės. Aš sau negailestinga. Kai buvau Paryžiuje, pasakiau, kad sukursiu šimtą miniatiūrų per tris savaites, ir jei sau pasakau, žūtbūt turiu padaryti.

Taip ir su tomis miniatiūromis. Finansinės naudos iš parodos neturiu – veikla visuomeniniais pagrindais. Bet atperka tas jausmas, kad su kitais menininkais esame kaip kumštis, tas susibūrimas yra esminis dalykas. Pakylėja didelis parodos lankytojų skaičius – labai lankoma. Ir tai įprasmina tamsų laiką.

Man nepatinka šis laikas iki Kalėdų, visa žiema ir tamsa, su šia paroda atsiranda daug veiklos ir daugiau šviesos, lengviau pralaukti tą laiką iki pavasario.

Gusto Jagmino darbai. Miniatiūrų paroda RA galerijoje. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka Miniatiūrų paroda RA galerijoje. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Parodoje dalyvauja Martynas Genkovas, Virginija Aliukonė, Gustas Jagminas, Asta Bonniot, Giedrimė Didžiapetrienė, Lilija Valatkienė, Sergejus Liseris, Ieva Skauronė, Vaclovas Vekerotas, Giedra Purlytė, Ilona Keršulytė-Žilienė, Rytas Jurgelis, Milda Simanavičiūtė, Kristina Daniūnaitė, Kristina Asinus, Miglė Kosinskaitė, Peeteris Krosmannas, Natalie Levkovska, Emilija Šlepetytė, Jolita Šlepetienė, Mindaugas Gabrėnas, Edita Augustaitytė, Saulius Paukštys, Mindaugas Skudutis, Vytautas Tomaševičius, Rimvydas Pupelis, Ričardas Šileika, Gintaras Jocius, Laima Vincė, Rimas Zigmas Bičiūnas, Irena Tallat-Kelpšienė, Artūras Braziūnas, Paulius Arlauskas, Rūta Lipaitė, Virginija Kalinauskaitė, Aistė Bugailiškytė, Rima Leipuvienė, Ričardas Zdanavičius, Daliutė Ivanauskaitė, Ugnė Žilytė, Kęstutis Jauniškis, Vilmantas Adamonis, Birutė Nomeda Stankūnaitė, Jolanta Čiagienė, Eglė Rakauskaitė, Tomas Rimeika, Marija Rubavičiūtė, Daiva Gudelytė, Ieva Liaugaudaitė, Ieva Joniškytė, Jurga Uzdilaitė, Arvydas Martinaitis, Diana Zviedrienė, Bronislava Kisielienė, Neringa Žukauskaitė, Aurelienas Kulakauskas, Raimondas Savickas, Augis Kepežinskas, Loreta Zdanavičienė, Goda Lukaitė, Irma Perveneckaitė, Julija Jonaitė, Regina Pečiulytė, Elvyra Katalina Kriaučiūnaitė, Arvydas Kašauskas, Edita Utarienė, Reda Rekašienė, Lina Zavadskė, Algirdas Mikutis, Marius Jonutis, Romualdas Balinskas, Dovilė Tomkutė, Kristina Dūdienė, Živilė Jasutytė, Arvydas Mitalas, Jūratė Mitalienė, Genovaitė Skrabulienė, Simonas Skrabulis, Rasa Noreikaitė-Miliūnienė, Birutė Savickienė, Diana Rudokienė, Aleksandra Jacovskytė, Saulė Riškutė, Giedrė Riškutė, Adelė Liepa Kaunaitė, Vytautas Kaunas, Jurgita Buterlevičienė, Aurimas Eidukaitis, Svajūnas Armonas, Rūta Eidukaitytė, Kazys Kęstutis Šiaulytis, Vidmantas Gerulaitis, Edita Mali, Nežinomas Nemenininkas, Eglė Ganda Bogdanienė, Erika Petunovaitė-Aytė, Gintaras Palemonas Janonis, Liutauras Griežė, Gediminas Endriekus, Inga Orenius, Irena Mikuličiūtė-Mika, Rogeris Ekmanas.

Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.

Autorius: Austėja Mikuckytė-Mateikienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama