H. Šabasevičius apie Lietuvos baleto 100-metį: „Baletas ilgainiui įleido šaknis Lietuvoje. Jis tapo savas“

Kūrinys pasirinktas neatsitiktinai, rašoma Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus puslapyje. P. Petrovas gerai išmanė baleto choreografiją, mat šis kūrinys nuolat buvo Marijos operos ir baleto teatro repertuare, o ir spektaklis nereikalavo to, ko labiausiai trūko besikuriančiam Lietuvos baletui, – didelio šokėjų būrio, sudėtingų dekoracijų ir kostiumų.

Balete pasakojama, kaip Francas, susižadėjęs su Svanilda, įsimyli lėlių meistro Kopelijaus sukurtą lėlę-automatą, kuria spektaklio antrame veiksme apsimeta paskui Francą į Kopelijaus dirbtuves įsmukusi Svanilda. Jos apgaulei išaiškėjus, spektaklis baigiasi susitaikymu, Franco ir Svanildos sutuoktuvių puota.

„Lygiai kaip Giuseppe’s Verdi „Traviata“ mums atvėrė operos kelią 1920-ųjų gruodžio 31 dieną, kaip gruodžio 19-ąją Hermanno Sudermanno drama „Joninės“ tapo profesionalaus dramos teatro pradžia, taip „Kopelija“ yra pirmasis baleto spektaklis, rodantis, kad jau susiformavo tam tikra kritinė masė menininkų, kurie nori puoselėti šią meno sritį“, – kalba menotyrininkas, šokio istorikas ir kritikas prof. dr. HELMUTAS ŠABASEVIČIUS.

Apie šimto metų baleto istoriją Lietuvoje – dienraščio „Bernardinai.lt“ pokalbis su H. Šabasevičiumi.

Leo Delibes'o baletas „Kopelija“ (1925 m.). Stasys Dautartas – Kopelijus, Olga Malėjinaitė – Lėlė. Lietuvos muzikos, kino ir teatro muziejaus nuotrauka

Dvarų scenos ir pirmieji žiūrovai

Nors Lietuvos baletas savo istoriją skaičiuoja nuo 1925-ųjų, šokio kultūros apraiškų gausu ir ankstesniuose meno istorijos amžiuose: XVII a. Vilniaus universitete šokis buvo įtrauktas į ugdymo programą, o XVIII a. kai kurie spektakliai jau vadinti baletais. Buvo šokama ir Valdovų rūmų operų pastatymuose.

„Anksčiau su šokiu susiję reiškiniai būdavo uždaresni, neturėjo tokio tęstinumo. Žinome, kad ir XVIII amžiuje veikė dvarų teatras, aristokratai suburdavo savo baleto trupes, tarkim, Antanas Tyzenhauzas ar Mykolas Kazimieras Oginskis. Jie turėjo gana nemažai ambicijų, buvo statomi baleto spektakliai, bet didikas mirdavo, ir veikla dažniausiai nutrūkdavo. Tačiau būtent šimtmečio jubiliejus ženklina nuoseklų šios teatro rūšies vystymąsi be pertraukų“, – pažymi H. Šabasevičius.

Menotyrininkas, šokio istorikas ir kritikas prof. dr. Helmutas Šabasevičius. Andriaus Ufarto / ELTA nuotrauka

1920 m. Lietuvai praradus Vilniaus kraštą, daugelis šalies pirmųjų kultūrinių bandymų prasidėjo Kaune – suformuotas Valstybės teatras.

Atsakyti į klausimą, kiek profesionalus buvo tuometinis Lietuvos baletas, gana sunku, sako H. Šabasevičius: „Petrovas buvo baigęs reikiamus mokslus ir susipažinęs su choreografine kalba bei spektaklių kūrimo principais, pats jau sukūręs spektaklių ir juose dalyvavęs. Bet aišku, kad žmonės, kuriuos jis subūrė į pirmą spektaklį, jų profesinis pasirengimas buvo netolygūs, nors ir tuo metu jau turėjome šiokių tokių baleto studijų.“

Viena iš studijų – baletmeisterės Olgos Dubeneckienės, laikomos baleto ugdymo Lietuvoje pradininke. Ten mokėsi žmonės, kurie vėliau buvo pakviesti į Valstybės teatrą ir tapo etatiniais jos baleto trupės artistais. „Nors įdomu, kad jie ir anksčiau dirbo šiame teatre, jau dalyvavo operų pastatymuose, atlikdavo atskirus numerius, nes opera yra tokia teatro sritis, kuri taip pat turi daug šokio elementų“, – apžvelgia kritikas.

Pirmosiose recenzijose rašyta, kad šis baletas žiūrovams patiko. Dėl to spektaklis ne tik buvo kartojamas, bet ir nuspręsta jį rodyti kaip dienos spektaklį visai šeimai, kadangi turinys gana komiškas, jame derinami ne tik šokio, bet ir vaidybos elementai.

„Tai rodo, kad šis baletas gana greitai rado savo žiūrovą, juo labiau kad po kelių mėnesių pasirodė dar vienas spektaklis, o paskiau ir dar. Prasidėjo natūrali baleto raida“, – apibendrina šokio istorikas.

Valstybės teatras Kaune. Lietuvos muzikos, kino ir teatro muziejaus nuotrauka Pavelas Petrovas su savo baleto studijos mokiniais. Kaunas, apie 1925 m. Lietuvos muzikos, kino ir teatro muziejaus nuotrauka

Kai pradėjo kurti ir lietuviai

Sąlygiškai greitai atsirado ir lietuviškos kūrybos. 1928-ųjų vasario 16-ąją, kai buvo minimas Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetis, Valstybės teatre parodytas pirmasis lietuviškas baletas „Lietuviškoji rapsodija“, kurį parašė kompozitorius Jurgis Karnavičius (pastatė P. Petrovas). „Tačiau tai buvo labiau proginis spektaklis – jis plačiai nerodytas, nes buvo šventinis, abstraktaus, nesiužetinio pobūdžio kūrinys“, – pasakoja H. Šabasevičius.

Po penkerių metų, 1933-iaisiais, buvo pastatyti trys nauji lietuviški baletai – Juozo Gruodžio „Jūratė ir Kastytis“, Vytauto Bacevičiaus „Šokių sūkuryje“ ir Balio Dvariono „Piršlybos“.

„Tai buvo trijų vienaveiksmių baletų vakaras. XX a. pirmojoje pusėje buvo gana įprastas reiškinys per vieną vakarą rodyti skirtingus spektaklius. Tai irgi buvo susiję su baleto menų ir jo sklaida Vakarų Europoje, kai XX a. pirmajame dešimtmetyje prasidėjo vadinamieji rusų sezonai, rusų baletų trupių gastrolės po įvairias šalis: pirmiausia į pagrindinius kultūros centrus, tokius kaip Paryžius, Londonas. O paskiau gastrolės driekėsi toliau. Būtent tuo metu susiformavo vienaveiksmių baletų rodymo tradicija“, – teigia menotyrininkas.

Juozo Gruodžio baletas „Jūratė ir Kastytis“ (baletmeisteris Nikolajus Zverevas, dailininkas Adomas Galdikas, 1933 m.). Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro archyvo nuotrauka

Pasak H. Šabasevičiaus, trijų baletų vakaras buvo įdomus tuo, kad visi spektakliai skyrėsi tiek žanru, tiek estetika. V. Bacevičiaus „Šokių sūkuryje“ šiandien vadintume moderniu, net šiuolaikiniu kūriniu. „Jame nebuvo puantų, muzika parašyta pagal to laikmečio, sakytume, klubinę muziką, o choreografija stilizavo to meto šokių vakarėlių judesius“, – atkreipia dėmesį menotyrininkas.

B. Dvariono spektaklyje „Piršlybos“ buvo jungiamas šokis, pantomima, liaudiška tematika, o J. Gruodžio „Jūratė ir Kastytis“ pasakojo žinomą Maironio aprašytą istoriją apie nelaimingą undinės ir žmogaus meilę. „Manau, šis pasirinkimas buvo visai sėkmingas – žmonės galėjo pamatyti ne tik spektaklių tematikų, bet ir šokio išraiškos priemonių įvairovę“, – vertina pašnekovas.

Įdomu, kad šiuo laikotarpiu mūsų teatras tapo gana vizualus. „Kopelijoje“ savitos scenografijos nebuvo, o kitiems spektakliams kviesti jauni, talentingi ir ambicingi dailininkai. Meno istorikas pasakoja: „Pavyzdžiui, scenografiją „Piršlyboms“ sukūrė Stasys Ušinskas, tuo metu sparčiai populiarėjantis menininkas. Jis Paryžiuje dailės mokėsi pas Fernand’ą Léger, o scenografė Aleksandra Ekster jį supažindino su teatro menu. Tad jo debiutas buvo iš tiesų didžiulis ir labai įvertintas.“

Adomas Galdikas sukūrė itin dekoratyvų ir spalvingą „Jūratės ir Kastyčio“ scenovaizdį. Tuo metu jis jau buvo žinomas kaip Vinco Krėvės „Šarūno“ dailininkas – viena iš ryškiausių teatro dailės figūrų. Telesforas Kulakauskas, sukūręs scenografiją baletui „Šokių sūkuryje“, pasirinko visiškai kitą kryptį – art deco stilistiką. „Scenovaizdis lakoniškas, be ypatingų tapybinių uždangų. Tad ir šiuo požiūriu buvo labai įvairi programa“, – priduria H. Šabasevičius.

Vytauto Bacevičiaus baletas „Šokių sūkuryje“ (baletmeisteris Nikolajus Zverevas, dailininkas Telesforas Kulakauskas, 1933 m.). Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus nuotrauka

Kelionės po pasaulį: kai apie Londoną nebuvo jokios kalbos

1935-ųjų sausį įvyko pirmosios lietuviško baleto gastrolės užsienyje – trupė išvyko į Monte Karlą Monake, taip pat į Londoną. Būtent B. Dvariono „Piršlybos“ tapo pirmuoju lietuvišku baletu, parodytu užsienyje.

„Gastrolės įvyko to meto Kaune dirbusių baleto menininkų iš Rusijos, visų pirma balerinos solistės Veros Nemčinovos, dėka, nes jie turėjo ryšių – jau buvo žinomi Europoje“, – pasakoja H. Šabasevičius. Anot pašnekovo, menininkai, pradėję dirbti Valstybės teatre, sugebėjo susitarti su prodiuseriais ir vadybininkais, kad Lietuvos trupė pasirodytų kultūros centruose.

Lietuvių kompozitorius, dirigentas, pianistas Balys Dvarionas. Ritos Bieliauskienės archyvo nuotrauka

„Iš pradžių apie Londoną nebuvo jokios kalbos. Tačiau mūsų artistai žmonėms padarė tokį įspūdį, kad iš karto atsirado Londono kontraktas. Tad baleto dekoracijos ir kostiumai net negrįžo į Lietuvą – jie išsyk nugabenti į Londoną“, – teigia menotyrininkas.

Nors užsienio publika liko sužavėta, buvo ir kritinių pastabų. „Man teko lankytis Viktorijos ir Alberto meno muziejuje Londone, kur saugomos kelios šių gastrolių medžiagos dėžės: programos, recenzijos, žurnalų iškarpos. Atradome įvairių nuomonių: kai kam atrodė, kad kai kurie spektakliai gana konservatyvūs, nėra modernūs. Tačiau nuotaikos buvo palankios“, – konstatuoja jis.

To laikotarpio spaudoje pasirodė ir žinia, kad lietuviškas baletas gavo naujų gastrolių pasiūlymų Olandijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tačiau tuo metu jau buvo ketvirto dešimtmečio vidurys, prasidėjo ekonominė krizė, tad šie planai liko neįgyvendinti.

Karas ir okupacija: nutrūkstant, bet nepasibaigiant

Prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai, meno žmonės nesuprato, kas vyksta: „Daugelis menininkų buvo tokie sutrikę, kad jiems pasirodė, jog atėjusi sovietų valdžia bus lyg kažin koks išsigelbėjimas nuo nacistinės Vokietijos. Dėl to tikėtasi, kad dėl jų įtakos bus palanki atmosfera kultūrai – taip repertuare atsirado ir ideologinių pastatymų sovietine tematika. Tačiau greitai paaiškėjo, kas yra kas.“

Vokiečių okupacijos metais pristatoma svarbi baleto premjera – Juozo Pakalnio „Sužadėtinė“. „Įvykis buvo didžiulis, kadangi iki tol pastatyti tik trys minėti vienaveiksmiai spektakliai ir dar porą sukurtų Kaune dirbusio diplomato, Didžiosios Britanijos reikalų patikėtinio Thomo Hildebrando Prestono. Bet tokio didelio keliaveiksmio spektaklio teko laukti iki 1943-iųjų“, – aiškina H. Šabasevičius.

Juozo Pakalnio baletas „Sužadėtinė“ (baletmeisteris Bronius Kelbauskas, dailininkas Viktoras Andriušis, 1955 m.). Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus nuotrauka Juozo Pakalnio baletas „Sužadėtinė“ (baletmeisteris Bronius Kelbauskas, dailininkas Viktoras Andriušis, 1955 m.). Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus nuotrauka

„Sužadėtinė“ – labai reikšmingas spektaklis mūsų baleto istorijai, nes turėjo tam tikrą sąsają su tuometinėmis realijomis, tai yra socialine nelygybe, teigia menotyrininkas. Jame pasakojama apie baudžiavą, apie ponų savivaliavimą, o centre – Marytės ir Antano meilės istorija.

Šį baletą pastatė Bronius Kelbauskas – pirmasis profesionalus lietuvių baleto artistas ir baletmeisteris. H. Šabasevičius pasakoja, kad iki jo baleto trupei vadovavo tik iš kitur atvykę choreografai, baletmeisteriai: P. Petrovas, Nikolajus Zverevas, Aleksandra Fiodorova. „Kelbauskas susiformavo šioje trupėje, šioje aplinkoje kaip šokėjas, paskiau – kaip choreografas“, – vardija kritikas.

Baleto artistas, baletmeisteris Bronius Kelbauskas 1925 m. Lietuvos muzikos, kino ir teatro muziejaus nuotrauka

Artėjant antrai sovietų okupacijai, supratę, kad vis dėlto Antrojo pasaulinio karo baigtis nieko gero nežada, iš Lietuvos išvažiavo daug menininkų – dailininkų, kompozitorių, literatų. „Iš baleto trupės, kiek teko matyti Valstybės teatro tarnautojų sąrašus, išvažiavo daugiau nei du trečdaliai trupės. Tad galime įsivaizduoti, kas atsitinka su šiuo menu, kai liko tik tiek darbuotojų.

Tiesa, liko solistai, o entuziazmo kurti toliau pakako, tačiau pokariu reikėjo viską pradėti iš naujo. Teko į trupę priimti žmones, kurie šiaip mėgsta šokį ar yra iš kitos choreografijos srities, tokios kaip liaudies šokiai. Tuo metu veikė Danutės Marijos Nasvytytės modernaus šokio studija, tad kai kurie perėjo iš ten. Pavyzdžiui, Vytautas Grivickas, kurio šimtmetį šiemet taip pat minime, mokėsi ne tik baleto, bet ir modernaus šokio studijoje, kuriai vadovavo Nasvytytė“, – priduria H. Šabasevičius.

Kaip sostinė gali būti be Nacionalinio operos ir baleto teatro?

Po karo lietuviškojo baleto mokykla atsigavo. „Toliau plėtojantis teatrui paaiškėjo, kad būtina įkurti mokyklą, ugdyti jaunus žmones. Todėl 1952 metais suformuotas Choreografijos skyrius prie tuometinės Vilniaus menų mokyklos, šiandien vadinamos Nacionaline Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykla. Taip pamažu susiformavo lietuviškasis kontingentas“, – aiškina H. Šabasevičius.

Tačiau atsirado ir kitų išbandymų – iki 1948-ųjų Operos ir baleto teatras dirbo Kaune, toje pačioje vietoje, tai yra Valstybės teatre. Iškilo klausimas, kaip sostinė gali būti be Nacionalinio operos ir baleto teatro, tad nuspręsta jį perkelti į Vilnių.

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras. Teatro archyvo nuotrauka

„Ir vėlgi čia vyko žmogiškos dramos: ne visi norėjo persikelti, kadangi daugelis jau buvo įsikūrę Kaune. Galiausiai Operos ir baleto teatras perkeltas į Vilnių“, – sako šokio istorikas.

Operos ir baleto teatras pirmiausia įsikūrė dabartiniame Vilniaus senajame teatre, kuris scenos dydžiu panašus į Valstybės teatrą. Tačiau, pastačius naujus rūmus, kuriuose ir veikia dabartinis Nacionalinis operos ir baleto teatras, scena tapo gerokai didesnė: „Tuomet reikėjo daugiau artistų, tad teko nemažai šokėjų kviesti iš kitų tuometinių Sovietų Sąjungos respublikų. Trupė tapo tarptautinė.“

Šiandienos baletas – mūsų identiteto dalis

Nors baletas tapo mūsų identiteto dalimi, tačiau H. Šabasevičius teigia: „Vis dėlto šiandien nėra labai daug choreografų, nėra daug kompozitorių, kuriančių baletus ar bent panašaus žanro kūrinius. Nors nėra visai tuščia, bet kad būtų didelis idėjų konkuravimas, irgi negali pasakyti.“

Per šiuos šimtą metų Lietuva sukaupė daug patirties, pranokstančios vietinį kontekstą. „Ši baleto tradicija matoma visoje Europoje. Ji sukaupta daugelio buvusių artistų pastangomis, ne vien baigusių mūsų mokyklą, bet ir kitų, kurie dabar dirba kaip pedagogai, – pabrėžia kritikas. – Mūsų baleto mokykloje susiformavo žmonės, kurie tapo itin konkurencingi tarptautinėje rinkoje. Nors jų nėra labai daug, užtenka paminėti jų pavardes. Jurgita Dronina, Edvinas Jakonis, Rūta Jezerskytė ar Milda Luckutė – tai žmonės, susiję su mūsų baleto kultūra, ir jie jau tapo plačiosios baleto istorijos atstovais.“

Be to, Lietuvos baleto trupėje yra ir daug tarptautinės scenos šokėjų: „Taip susiklostė, kad daugiausia artistų dalyvauja atrankose būtent iš Vakarų Europos baleto mokyklų, o kai kurie jų čia ir įsitvirtinę – jie save suvokia kaip Lietuvos kultūros dalį. Pavyzdžiui, Olesia Šaitanova, kuri Lietuvoje šoka nuo 2016 metų. Išmoko lietuvių kalbą, išlaikė Konstitucijos egzaminą. Ji save suvokia kaip Lietuvos baleto kultūros dalį ne tik kaip artistė, bet ir kaip žmogus. Tokių artistų dabar matome vis dažniau.“

Baletas „Paquita“ (pastatymo meno vadovas ir vizualinės koncepcijos autorius – Martynas Rimeikis). Baleto šokėjai Marija Kastorina, Edvinas Jakonis, Julija Stankevičiūtė. Martyno Aleksos nuotrauka Baletas „Bajaderė“ (choreogr. Marius Petipa, LNOBT, 2022 m.). Nikija – Olesia Šaitanova. Ksenios Orlovos nuotrauka

„Man įsiminusi Vinco Mykolaičio-Putino citata, kad baletas – tai kažkas tokio, kas yra svetima lietuvio tipui. Jis sakė, kad dar negreitai sulauksime baleto, kuris būtų kilęs iš mūsų vidinio poreikio. Tai buvo pasakyta 1926 metais. Tačiau, mano manymu, šimtametė baleto istorija įrodė, kad ši meno sritis įleido šaknis Lietuvoje. Ji tapo sava“, – šypsosi H. Šabasevičius.

Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.

Autorius: Ugnė Tulaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama