Renesanso laikų mūza – Barbora Radvilaitė: pervertinta erudicija, kosmetika iš gyvsidabrio ir mėgstamiausi varškėčiai

Vasaros pradžioje Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijos namuose atidaryta tarptautinė paroda „Karalienė, karalystė ir jausmai“. Ekspozicijos ašis – karalienių Barboros ir Kotrynos Jogailaitės gyvenimo istorijos, atskleidžiančios to meto vaidmenį valstybėje, dinastijų įtaką, geopolitinius iššūkius, diplomatiją ir asmeninių tragedijų pėdsakus mene. Minėdamas Barboros karūnavimo dieną, dienraštis „Bernardinai.lt“ kalbasi su viena iš parodos kuratorių – Lietuvos nacionalinio muziejaus istorike dr. MILDA KVIZIKEVIČIŪTE. Pokalbyje ji aptaria iškreiptą didikės įvaizdį, pasimatymus su būsimuoju vyru Žygimantu Augustu, antrąją santuoką be kraičio ir įrodymus, kad Barboros mėgstamiausias valgis iš tiesų buvo varškėčiai. Paroda „Karalienė, karalystė ir jausmai“ Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijos namuose. Silvestro Samsono / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotrauka Radvilaitė – viena ryškiausių Renesanso moterų, tapusi įkvėpėja ir mūza daugeliui. Kuo jus kaip tyrėją domina ši asmenybė? Pradėkime nuo to, kad Lietuvos istorijoje apskritai labai mažai žinomų moterų, apie kurias būtų kalbama ir kurios būtų tyrinėjamos. Renesanso epocha apipinta įvairiais įsivaizdavimais, kuriuos mums sukūrė filmai, serialai, knygos, o Radvilaitė iš dalies atitinka visus tuos įsivaizdavimus. Iš kitos pusės, ji neigia daugelį mitų, kuriuos norėtume pritaikyti išgirdę žodžius „Renesansas“, „moteris“, „priespauda“. Įdomu į Radvilaitę pasižiūrėti iš kitokios perspektyvos, galbūt šiek tiek anachronistinės, per šiuolaikines sąvokas ir tokią poziciją: „O kaip tai galėjo atrodyti?“ Jos, kaip moters, vaidmuo atsivėrė naujomis spalvomis. Kiek stipriai per 500 metų išsikreipė Radvilaitės vaizdinys ir kiek nutolo nuo realybės? Barboros vaizdinys labiausiai išsikreipė XVI amžiuje, kai buvo apipintas įvairiomis legendomis ir istorijomis. Tada ją vadino paleistuve, ragana, per menkos kilmės, kad galėtų susituokti su būsimuoju karaliumi Žygimantu Augustu. Vėliau atsiranda istorijų, kad Bona Sforca nunuodijo Barborą. Dabar nuo iškreipto vaizdinio grįžtame prie šaltinių, žinių ir pagaliau galime kalbėti apie realistiškesnį vaizdą. Jau žinome, kad Barbora ne buvo nunuodyta, o mirė nuo gimdos kaklelio vėžio. Paleistuvystę įrodyti sunkiau. Tačiau į Barborą galime žiūrėti kaip į asmenį, moterį, istorinę veikėją ir politinio diskurso dalį. Radvilos buvo stipri giminė, o Lenkijos diduomenė taip pat turėjo savas prerogatyvas, ko tikisi iš valdovo. Kad ir kaip norėtume kalbėti apie emancipuotas XVI amžiaus moteris, Barbora tampa šiokiu tokiu įrankiu ir įkaite politinėse batalijose. Tada ir gimsta realybės neatitinkantys vaizdiniai. Nustebino, kad XVIII amžiaus LDK didiko „Silva rerum“ knygoje užfiksuotas paskvilis, eilėraštis lotynų kalba, kuriame pažodžiui verčiant rašoma: „Kas kur ras sau žmoną, jeigu ne Lietuvoje ir tą pačią paleistuvę.“ Tada vyksta pokalbis tarp Žygimanto Augusto ir Barboros, kur Žygimantas, apkvaitęs nuo meilės, sako: „Sakyk, ko nori, aš tau viską dovanosiu.“ Barbora atsako, ko nori: „Kad mano brolis sėdėtų tavo dešinėje, o pusbrolis – kairėje.“ Pagrindiniai vyrai, apie kuriuos ir kalbame – Radvila Rudasis ir Radvila Juodasis – atsiduria šventojoje trejybėje su valdovu, o tai daug ką pasako apie to laikotarpio kontekstą ir suvokimą. Norėtųsi, kad nuo XVI iki XVIII amžiaus būtų padaryta kokia nors refleksija, bet nebuvo. Scena iš spektaklio „Barbora Radvilaitė“. Nacionalinio operos ir baleto teatro gastrolės Varšuvoje. Martyno Alekso / ELTA nuotrauka Istorikė Raimonda Ragauskienė ypatingą Radvilaitės erudiciją priskyrė prie vieno iš mitų. Žinome, kad ji žaidė šachmatais, medžiojo, mokėjo rusėnų ir lenkų kalbas. Tačiau kalbėti lietuviškai ar lotyniškai negalėjo. Ar iš tiesų pervertiname Barboros išsilavinimą? Nepervertinta tai, kad ji gavo geresnį išsilavinimą negu didžioji dalis to meto moterų. Žinome, kad turėjo šachmatų rinkinį, todėl darome prielaidą, jog greičiausiai mokėjo jais žaisti, tačiau kaip gerai – nepasakys jokie šaltiniai, ir joks vyras neišsiduos, kad jį Radvilaitė aplošė. Norėtume, kad ji būtų puiki šachmatų žaidėja, bet to nežinome. Kad mokėjo rašyti, liudija jos ranka rašyti laiškai. Lietuvos visuomenė turi stiprų lūkestį, kad Radvilaitė mokėjo lietuviškai. Tačiau reikia turėti galvoje ano laiko visuomenę ir tai, kad lietuvių nebuvo didikų kalba. Juo labiau kad iš pradžių Radvilaitė susituokė su Stanislovu Goštautu, o tada persikraustė gyventi į dabartinės Baltarusijos teritoriją. Kažkiek turėjo mokėti matematikos, nes mergaitės tais laikais mokytos ne tik rašyti laiškus ir etiketo, bet ir matematikos, kad vėliau valdydamos ūkį išmanytų paprastą aritmetiką: gebėtų sudėti, atimti, dauginti.

Nereikėtų manyti, kad Barboros išsilavinimas buvo tokio pat lygio, kokį gautų kilmingas berniukas. Bet jis tikrai buvo geresnis už standartinės, net ir pakankamai kilmingos, mergaitės.

Pritariu Ragauskienės minčiai: nereikėtų manyti, kad Barboros išsilavinimas buvo tokio pat lygio, kokį gautų kilmingas berniukas. Bet jis tikrai buvo geresnis už standartinės, net ir pakankamai kilmingos, mergaitės. Visada norisi parodyti geriau, bet reikia vertinti realistiškai, ką reiškia geriau negu vidutiniškai, bet ir ne geriausiai. Radvilaitė laikoma viena gražiausių moterų LDK istorijoje. Kokie bruožai leido pelnyti tokį įvertinimą? Ir kaip atrodė jos grožio rutina, apie kurią pasakojate ir parodoje? Grožis – skonio reikalas. Pagal išlikusias įvairias žinių nuotrupas ir paveikslus, regis, Radvilaitė turėjo simetrišką veidą, baltus dantis, buvo gana aukšta ir liekna. Tiesa, Barbora gyveno trumpai, tad amžius nespėjo jos paveikti. Barbora mėgo kosmetiką. Išliko jos laiškas mamai, kuriame prašoma atsiųsti baltos veido pudros. Barbora buvo auksaplaukė, anglų kalba ši spalva vadinama strawberry red. Pagal ano laiko madas tai buvo traktuojama kaip geriausia spalva moteriai. Juodaplaukės – labai charizmatiškos ir ugningos, šviesiaplaukės – aikštingos, šiek tiek kvailokos. O štai auksaplaukės, kaip juokauju, – normaliausio charakterio: sukalbamos, protingos, ramios, bet ne per daug. Net ir italės moterys įvairiausiais būdais balindavo plaukus, bet saugodavo baltą veido odą. Užsidėdavo kepuraitę su stogeliu, plaukus išsitepdavo rūgštine medžiaga ir sėdėdavo saulėje. Barboros Radvilaitės portretas (apie 1553–1556 m., fragmentas). Krokuvos nacionalinio muziejaus Kunigaikščių Čartoriskių fondo nuotrauka Tiesa, kad buvo populiaru veidą balinti kenksmingomis medžiagomis? Taip, balta veido pudra buvo gaminama iš labai toksiško švino oksido. Kilmingos moterys žandus taip pat rausvindavo ne burokėliais, o gyvsidabriu. Parodoje norėjau eksponuoti objektus, iš kurių tuo metu buvo gaminama kosmetika. Pradėjusi daugiau domėtis supratau, kad būtų per didelė rizika rodyti gyvsidabrio gabaliuką. Galime juokauti, kad nereikėjo Bonai Sforcai nuodyti Barboros, ji pati galėjo tą sėkmingai daryti su savo kosmetika. Įvairioje literatūroje keliamas klausimas, kodėl moterys, suprasdamos kosmetikos nuodingumą, vis tiek siekė tobulo grožio. Turbūt taip ir gimė posakis, kad grožis reikalauja aukų. Žygimantas Augustas nebuvo pirmasis Barboros vyras – juo tapo Goštautas. Kas žinoma apie pirmąją Barboros santuoką? Barbora pirmą kartą ištekėjo labai jauna – penkiolikos. Vestuvės buvo Radvilų paraiška visuomenei, kad mes galime ištekinti dukrą už tokio jaunikio kaip Goštautas. Taip pat paraiška apie kilmę, galimybes, norus ir ateities siekius kaip giminei. Barbora ištekėjo su didžiuliu kraičiu, išliko jo aprašas. Mūsų galvoje susiformavo viena kraičio skrynia, į kurią viskas turėjo sutilpti, tačiau kilmingos nuotakos tekėdavo su gerokai daugiau negu viena skrynia. Ar tokia skrynia apskritai egzistavo? Papuošalai ar drabužiai galėjo būti supakuoti į skrynią, bet tai nebuvo pagrindinis akcentas. Žinome, kad Barbora su savimi išsivežė labai daug suknelių, apdarų, galvos apdangalų, papuošalų, stalo įrankių. Kraitis buvo įspūdingas ir tapo dideliu finansiniu įnašu į jaunikio šeimą. Taip susiformavo aljansas tarp dviejų giminių, leido įgyti įtakos regione. Tad į pirmąją Barboros santuoką reikėtų žiūrėti per aljanso, dinastinės politikos aspektą. Vestuvės visada siejosi su parodymu. Jaunikis anksti mirė, Barbora tapo jauna našle, o tada prasidėjo antrojo vyro paieškos. Paroda „Karalienė, karalystė ir jausmai“ Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijos namuose. Silvestro Samsono / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotrauka Ar XVI amžiuje buvo įprasta moteriai ištekėti daugiau negu kartą? Ar nebuvo lūkesčio, kad ji turi gedėti velionio vyro? Labai geras klausimas. Moters padėtis be vyro būtų itin sudėtinga, iš esmės našlė negalėjo viena valdyti viso turto. Kaip tik tikėtasi, kad moteris ras antrą jaunikį. Jeigu ji vyresnio amžiaus – būdavo sunkiau, tačiau Barboros padėtis šiuo klausimu buvo gerokai lengvesnė – ji neturėjo palikuonių ir papildomų rūpesčių. Žygimantas ir Barbora susitikinėjo dar iki santuokos – XVI amžiuje turbūt tai nebuvo įprasta praktika. Kaip prasidėjo jų romanas? Ir ar istorija apie slaptą Žygimanto Augusto pastatytą tunelį į Radvilų pilį yra tiesa? Tunelis buvo, bet ne toks slaptas ir ne požeminis. Tunelis reiškia uždengtą praėjimą tarp Valdovų ir Radvilų rūmų. Žygimantas irgi buvo anksčiau vedęs, o istorijoje užfiksuoti momentai rodo, kad gedėjimo laikotarpis po pirmos žmonos mirties nebuvo toks ilgas, kokio galima tikėtis. Viename iš šaltinių užfiksuota, kad Žygimantas ir Barbora privačiai susitiko ir ilgai kalbėjosi. Dviejų moterų persidengimo kaip ir nebuvo, nors manoma, kad juodu slapta susitikinėjo medžioklėje. Čia vykdavo ne du ir ne trys žmonės, tad privatumas ir slaptumas, kokį galėtume įsivaizduoti, buvo daug mažesnis. Juolab kad Radvilos taip pat dėjo pastangas Žygimantą ir Barborą suvesti. Kalbant apie poros susitikinėjimą, ėjimą į pasimatymus, nereikia įsivaizduoti, kad viskas vyko taip, kaip būtų dabar, – gėrė kavą ir skynė apelsinus. Santykis nebuvo visiškai atviras, bet ir juodu nėjo naktimis vienas pas kitą požeminiais tuneliais. Visi puikiai žino istorijas apie Barboros ir Žygimanto Augusto didžiulę abipusę meilę, tačiau kokių yra to įrodymų? Žygimanto ir Barboros laiškai, tik juos skaitant reikėtų nuimti daugybę „Jūsų šviesybė“ ir „Jūsų malonybė“. Laiškų formalumas suteikia šaltumo, dėl kurio skaitydamas nesupranti, kurioje vietoje ta meilė, tačiau skaitant atidžiau jaučiasi švelnumas. Laiškuose vis minimos dovanos: Žygimantas dovanoja žiedą, o Barbora jam siunčia laikroduką. Akivaizdu, dovanos buvo bent vieno jų meilės kalba. Nors XVI amžiaus korespondencija ir formuluotės netrykšta atvirumu, palyginus su techniškai parašytu laišku, matyti skirtumų – yra švelnumo, išreiškiamas ilgesys. Visa tai atsispindi net ir kitų žmonių laiškuose. Tad meilės įrodymų yra užtektinai, nors ir negalime to jausmo tiesiogiai perteikti pagal šiuolaikinį įsivaizdavimą. Barboros Radvilaitės karūna. Silvestro Samsono / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotrauka Į antrąją santuoką Barbora keliauja praktiškai be kraičio. Kaip tai atrodė Lenkijos didikų akyse? Kraičio nebuvimas galėjo būti traktuojamas kaip per menkos kilmės ženklas mūsų valdovui. Lenkų didikai apie tai tikrai diskutavo. Kiekviena santuoka ir didis įvykis buvo pažymimi išleista knyga. Jeigu vestuvės būtų vykusios standartine prasme, tikrai būtų išleistas proginis leidinys. Radvilaitės atveju Dubingiuose buvo surašytas poetinis kūrinys Radvilų užsakymu, kurio tikslas – įtikinti Lenkijos didikus, kad Radvilaitė yra puiki partnerė. Ten taip pat rašoma, kad Žygimantas pasirinko kelti kuklias vestuves taupydamas pinigus, o slapta santuoka nėra slapta, veikiau tik taupus požiūris į biudžetą. Tai ir vėl rodo, kad Radvilos dėjo visas pastangas, kad ši santuoka būtų kuo geriau priimta. Pagal poetinį kūrinį galima identifikuoti problemas, kodėl Lenkijos didikai nenorėjo pripažinti Radvilaitės kaip būsimos karalienės: kilmė, kraičio nebuvimas, įsivaizduojamas paleistuvavimas. Visa tai papildė neigiamą Radvilaitės įvaizdį. Ar kilmė buvo pagrindinė priežastis, kodėl nesusiklostė santykis tarp Bonos Sforcos ir Barboros? Problema greičiausiai nebuvo vienpusė, ir tai negalėjo būti vien tik kilmės klausimas. Niekam negalėjo patikti, kad Žygimantas savarankiškai priėmė tokius sprendimus nepaisydamas kitų nuomonės ir lūkesčio. Karališka santuoka turėjo būti orientuota ne tiek į meilę, kiek į dinastiją, santykius su partneriais. Pavyzdžiui, Žygimanto vyriausioji sesuo Izabelė ištekėjo už Vengrijos karaliaus ir tapo Vengrijos karaliene. Tokiu būdu Jogailaičiai pasklido plačiai po Europą. Žygimantui irgi kelti lūkesčiai, kad jo nuotaka bus apsvarstyta politiškai ir dinastiškai, juolab kad jis jau buvo vedęs Elžbietą Habsburgaitę. Todėl, tikiu, Bonos Sforcos pyktis labiau susisiejo su Žygimanto pasirinkimu nei Barboros asmeniu, kilme ar pomėgiais. Józefas Simmleris, „Barboros Radvilaitės mirtis“ (1860 m.). Varšuvos nacionalinio muziejaus eksponatas ir nuotrauka Slapta santuoka, Lenkijos didikų ir ypač Bonos Sforcos nepritarimas, piktos apkalbos, o galiausiai ankstyva mirtis. Nors yra žinoma, kad Barborą pražudė vėžys, kokią vis dėlto įtaką ligai galėjo turėti emociniai išgyvenimai? Vėžio diagnozė – neprognozuojama, bet patiriamas stresas galėjo prisidėti prie ligos. Juo labiau manoma, kad Barbora po vestuvių patyrė persileidimą. Baiminantis, kad nenutiktų nieko blogo, moteris buvo transportuota į Dubingius. Priėmimas Vavelyje taip pat nebuvo malonus. Apie tuometinę Barboros būklę galime tik spekuliuoti, bet moteris negalėjo būti tvirta ir jaustis gerai turint galvoje jauną amžių ir besiformuojančią asmenybę. Žygimantas įgyvendino paskutinį žmonos norą, ir jos palaikai buvo palaidoti Vilniuje. Kad Žygimantas pėsčiomis lydėjo karstą nuo Krokuvos iki Vilniaus – dar vienas mitas ar tiesa? Žinome, kad kelionė iš Krokuvos į Vilnių buvo gana ilga ir lėta. Ar tai reiškia, kad Žygimantas ėjo visą kelią pėsčias? Abejoju. Ar tai galėjo būti ceremonija su nulipimais nuo žirgo ir karalienės pagerbimu? Galėjo būti. Bet faktas, kad Barbora atkeliavo į Vilnių, nes dėl akivaizdžių priežasčių nenorėjo būti palaidota Krokuvoje. Čia yra šiek tiek mito ir romantizuotos istorijos, nes mes norėtume Romeo ir Džuljetos lygio istorijos.

Mums ilgai reikėjo jaukintis LDK laikotarpį, kilo diskusijų dėl didikų nekalbėjimo lietuviškai ar dvarų kultūros, kuri neaišku, mūsų ar ne. O Radvilaitės ryškumas parodo jos svarbą. Man, kaip istorikei, turėti moterį tokioje pozicijoje yra labai džiugu. Tikiuosi, tokių asmenybių ateityje atrasime tik daugiau.

Radvilaitės palaikai atrasti palyginti visai neseniai – prieš kiek mažiau nei šimtą metų. Kokią reikšmę šis atradimas turi mūsų istorijai? 1931 metais Vilniuje nuo potvynio atsidengė kripta. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad tai karališka kripta. Didžiulę reikšmę istorinei atminčiai ir Lietuvos identitetui turi faktas, kad artėjant okupacijai kilo noras slėpti tam tikrus dalykus, kitaip priešas būtų sunaikinęs. Mums ilgai reikėjo jaukintis LDK laikotarpį, kilo diskusijų dėl didikų nekalbėjimo lietuviškai ar dvarų kultūros, kuri neaišku, mūsų ar ne. O Radvilaitės ryškumas parodo jos svarbą. Man, kaip istorikei, turėti moterį tokioje pozicijoje yra labai džiugu. Tikiuosi, tokių asmenybių ateityje atrasime tik daugiau. Radvilaitės amžininkai kūrė juoduosius nuodytojos ir paleistuvės mitus, o kada pasakojimas apie valdovę pradėjo krypti heroizmo link? Su XVIII amžiaus pabaiga ir XIX amžiaus pradžia atėjo romantizmas – Radvilaitė tapo gelbėtoja ir tautos motina. Netgi dabartinis vaizdinys greičiausiai būtų XIX amžiaus litografija su Radvilaitės perlais. Tuo metu Lietuvoje įvyko keli sukilimai, carinės Rusijos okupacija, gyvenimas transformavosi. Atsiremiant į istoriją ir tautos kaip pamato paieškas, Radvilaitės asmuo įgijo pirmą tokį ryškų postūmį. Ir tada reguliariai spirale, kaip ir priklauso istorijai, Radvilaitė vis grįžta: XX amžiaus pradžioje ar sovietmečiu su Jono Jurašo spektakliu pagal Juozo Grušo dramą. Ji ir toliau permąstoma, perkuriama ir įkvepia žmones. Paroda „Jonas Jurašas. Būties kaina“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Donato Stankevičiaus nuotrauka Radvilaitės reikšmė Lietuvoje iki šių dienų yra didelė: ji tapo įkvėpimu literatūroje, kine, spektakliuose, muzikoje, madoje. O koks požiūris apie karalienę yra išlikęs šiuolaikinėje Lenkijoje? Lenkijoje į Radvilaitę žiūrima daug realistiškiau, o mes jos vaizdinį romantizuojame. Lenkai labiau pabrėžia ne meilės istoriją, bet tai, kad Barbora buvo Radvilų projektas. Arba kelia klausimą: ar ji tikrai laukėsi? Praėjusią savaitę vedžiau ekskursiją moteriai iš Lenkijos. Ji buvo sužavėta, kiek daug sužinojo! Mes apie Barborą žinome viską, o paprasta Lenkijos visuomenė greičiausiai žino viską apie Jogailą ar tą patį Žygimantą Augustą, bet nieko arba labai mažai apie Barborą kaip asmenį. Koks jums pačiai buvo didžiausias atradimas kuruojant parodą „Karalienė, karalystė ir jausmai“? Sklido paskviliai apie Barborą. Tada pradėjau ieškoti, kada tie paskviliai buvo sukurti ir kas juose rašoma, bet sekėsi labai sunkiai. Netyčia ieškodama internete atradau straipsnį su savo pavarde būtent Barboros paskvilių tema. Mokslininkės karjerą pradėjau nuo „Silva rerum“ rankraštinių knygelių analizės – tai buvo mano bakalauro ir magistro tema. Atradau ir interviu, kuriame pateikiu vieno tokio paskvilio analizę. Tada supratau: reikia grįžti prie savo pačios tyrimo ir tikėtis, kad esu pateikusi teisingą nuorodą. Taip, tai buvo mano tyrimo dalis. Kurioziškiausia, kad tą patį atradau antrą kartą. O didžiausias mano, kaip tyrėjos, džiaugsmas buvo varškėčių įrodymas. Vis girdėdavau apie Barboros mėgstamus varškėčius, tik kildavo klausimas: kuo remiantis jie buvo mėgstami? Kiek skaičiau, tiek nemačiau įrodymų, kol priėjau prie Radvilaitės dvaro sąskaitų. Man tai buvo ne tiek atradimas, kiek nusiraminimo momentas. Sužinojau, kad dvaras iš tiesų kas antrą dieną pirkdavo grietinėlę varškei, kuri būdavo naudojama konkretiems blynams. Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.

Autorius: Austėja Zovytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama