Režisierius N. Lapidas: „Jaučiu, kad Izraelio žmonės išgyvena kažką panašaus į ligą“

Režisierius Nadavas Lapidas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Režisierius teigia, kad šiandienos pasaulyje maištas nebeatrodo herojiškas – dažnai jis tampa romantiška, naivia ar patogia poza. Ankstesniuose jo filmuose veikėjai dar bandė sakyti „ne“, tačiau šiame viskas apsiverčia. „Idėja, kad vienintelis šiandien likęs atsakymas yra „taip“, kelia gilią neviltį ir kuria savotišką dvasinę krizę. Bet jei yra kokios nors vilties, ji slypi pačiame filme – jis vis dar priešinasi“, – sako N. Lapidas.

Filmas „Taip!“ – tai satyrinė muzikinė tragedija apie menininko pasidavimą ir moralinį aklumą siaučiant karui. Pianistas ir komikas Judas siekia pripažinimo ir sėkmės, tačiau po spalio 7-osios išpuolių jis netikėtai įtraukiamas į valstybės propagandinę mašiną. Jam pavedama sukurti naują nacionalinį himną – ne šlovinantį, o perkurtą į kruviną keršto dainą, kurioje skamba raginimai naikinti.

N. Lapidas – Izraelio scenaristas ir kino režisierius, išgarsėjęs temiškai ir formaliai sudėtingais darbais, kuriuose dažna stipri ir atvira Izraelio nacionalizmo ir tapatybės kritika. Jo filmas „Sinonimai“ (Synonims, 2019 m.) laimėjo „Auksinio lokio“ apdovanojimą 69-ajame Berlyno tarptautiniame kino festivalyje.

Lietuvoje N. Lapido filmas taip pat sulaukė diskusijų. Kino platintojai „Taip toliau“ viešame laiške teigė, kad filmo projektas prieš spalio 7-osios „Hamas“ išpuolį buvo gavęs finansavimą iš Izraelio kino fondo (IKF), tačiau po šių įvykių scenarijus buvo perrašytas. Todėl jie pasirinko režisierių palaikyti kaip kūrėją, drįstantį kritiškai kalbėti apie Izraelio politiką ir smurtą.

Režisierius Nadavas Lapidas. Wikipedia.org nuotrauka

Jūsų filmuose dažnai kritiškai nagrinėjamas Izraelis ir jo visuomenė. Kaip nusprendėte tapti savotišku Izraelio visuomenės veidrodžiu?

Sprendimas ne sąmoningas, o greičiau instinktyvus. Man itin artima viena mintis: „Kas yra tėvynė? Tai vieta, kurios gėdijiesi.“ Dar prieš išgirsdamas šiuos žodžius, panašiai jaučiausi dėl Izraelio. Jau jaunystėje pajutau, kad pačioje šios šalies šerdyje kažkas yra supuvę, kad egzistuoja esminė ilgai nesprendžiama problema. Žvelgdamas iš šiandienos perspektyvos nemanau, kad klydau.

Šis jausmas kyla iš labai gilaus, beveik skausmingo ryšio. Daugelis izraeliečių išvyksta, įsidarbina didelėse technologijų įmonėse, įsitaiso ir net nesvarsto, ar kada nors grįš. Jie į tai nežiūri nei ideologiškai, nei vedami stiprių emocijų – net ir būdami svetur, jie vis tiek seka, kas vyksta Izraelyje.

Atvirai sakant, Benjaminas Netanyahu kaip asmenybė man nėra svarbus. Jo vardas – nei priežastis kurti filmą, nei užimti politinę poziciją. Man rūpi tai, ką ši figūra pasako apie mūsų visuomenę.

Man taip nebuvo. Po karinės tarnybos nusprendžiau išvykti. Įsivaizdavau, kad niekada nebegrįšiu, ištrinsiu šią vietą iš atminties, apsimesiu, kad jos niekada nebuvo. Lygiai taip pat, kaip ir Joavas filme „Sinonimai“.

Labiausiai mane domina kolektyvinė siela. Jaučiau, kad Izraelio žmonės išgyvena kažką panašaus į ligą, todėl nuo pat pirmųjų filmų bandžiau suprasti ir įvardyti, kuo ši visuomenė serga. Niekada nemaniau, kad politika pati savaime yra tikroji istorija, – galbūt taip yra kitur, bet esu įsitikinęs, jog tikrai ne Izraelyje.

Kartais žmonės sako, kad mano filmai atrodo pranašiški. Manau, taip yra ne todėl, kad bandau nuspėti politinių procesų eigą, bet todėl, kad jiems neleidžiu savęs pernelyg paveikti. Atvirai sakant, Benjaminas Netanyahu kaip asmenybė man nėra svarbus. Jo vardas – nei priežastis kurti filmą, nei užimti politinę poziciją. Man rūpi tai, ką ši figūra pasako apie mūsų visuomenę.

Rež. Navado Lapido filmo „Sinonimai“ („Synonyms“, Izraelis, Prancūzija, Vokietija, 2019 m.) kadras Rež. Navado Lapido filmo „Sinonimai“ („Synonyms“, Izraelis, Prancūzija, Vokietija, 2019 m.) kadras

Sakėte, kad „Taip!“ buvo sudėtingiausias jūsų filmas – keitėsi daugelis komandos narių, kurie bijojo arba nesutiko su kritika Izraeliui. Ar tai buvo vienintelis iššūkis?

Visas šio filmo kūrimo procesas ir jo pristatymas buvo nepaprastai sunkūs. Vis dėlto tu dirbi su medžiaga, kuri šiandien yra ne tik politinės realybės, bet ir emocinio bei intelektualinio pasaulio centre, su tuo, kas šiandien kelia nerimą didžiajai pasaulio daliai.

Man svetima pati idėja, kad režisieriai ar menininkai turi jausti atsakomybę. Kurdamas filmus aš siekiu priešingo dalyko – jaustis neatsakingas. Manau, atsakomybės idėja buvo sugalvota tam, kad prijaukintų tai, kas iš esmės yra nevaldomas kūrybinis procesas. Taip pat nuobodu diskutuoti apie moralę – ar filmas yra moralus, ar ne. Nes menas to netyrinėja.

Tai turbūt sunkiausia: kurti stovint istorijos epicentre, neturint jokios kontrolės ir kliautis vien savo vidiniu pojūčiu.

Tikiu, jog menas egzistuoja tam, kad sukurtų tai, ko be jo net negalėtume įsivaizduoti. Bet šįkart, kai situacija buvo tokia dramatiška ir trapi, vis iškildavo klausimas: ar tai teisingas filmas? Jaučiausi, tarsi bandyčiau užfiksuoti akimirką, kuri niekada nebegrįš.

Filmuoti pradėjome 2024 metų spalio 7-ąją. Nežinojome, ar karas peržengs sienas, ar išsiplės iki neįsivaizduojamų mastų. Kurti filmą, kai istorija dar tik formuojasi, kai nėra jokios distancijos, kai nežinai, kokia bus baigtis, – visiškai kita patirtis, nei kurti atgal žvelgiantį filmą.

Pavyzdžiui, parašiau sceną su nauju Izraelio himnu apie visišką Gazos sunaikinimą. Tai buvo 2023-iųjų lapkritį – terminas „genocidas“ viešai dar beveik neskambėjo. Bet filme ši mintis jau egzistavo. Tu bandai užčiuopti būseną, kuri dar neturi pavadinimo, – trapų, nestabilų momentą. Tai turbūt sunkiausia: kurti stovint istorijos epicentre, neturint jokios kontrolės ir kliautis vien savo vidiniu pojūčiu.

Rež. Navado Lapido filmo „Taip!“ („Yes!“, Prancūzija, Izraelis, Kipras, Vokietija, 2025 m.) kadras

„Taip!“ balansuoja tarp tragedijos ir beveik siurrealistinio lengvumo – karo fone atsiranda šokis, muzika, net komiškų momentų. Kaip susiformuoja šis derinys? Jūs jį planuojate ar jis tiesiog gimsta iš realybės jausmo?

Niekada nemaniau, kad kuriu satyrą – net ir dabar taip nemanau. Kai baigiau pirmąjį scenarijaus variantą, išsiunčiau jį prodiuserei Judith Lou Lévy. Laiške parašiau: „Šį kartą tai romantinė komedija. Šiek tiek saldi. Gal žmonėms patiks.“ Ir aš vis dar taip manau. Filmas prasideda bučiniu ir baigiasi scena, kurioje pora laikosi už rankų.

Žinoma, filmas yra apie Izraelį, bet jis galėtų būti ir apie bet kurią kitą vietą. Jis pasakoja, kas nutinka, kai neįtikėtina staiga tampa tikra. Taip patiriu realybę. Paimkime himną: žiūrovas gali pagalvoti, kad tai fantazija, bet keisčiausia, jog ta daina iš tikrųjų egzistuoja „YouTube“. Kuo ekstremalesnė tampa situacija, tuo labiau ji ima atrodyti lyg išgalvota.

Štai kodėl kine nebeužtenka imituoti. Realybę mėgdžiojantis kinas jau vėluoja. Jei nori kalbėti apie beprotybę, negali jos vaidinti – turi atrasti jai formą, ritmą, toną. Kine beprotybė neveikia kaip tema. Ji veikia kaip kalba, kaip forma.

Daugelis žiūrovų man sakė: „Aš juokiausi, kol nebegalėjau juoktis.“ Ar tai teisinga reakcija? Nežinau.

Rež. Navado Lapido filmo „Taip!“ („Yes!“, Prancūzija, Izraelis, Kipras, Vokietija, 2025 m.) kadras Rež. Navado Lapido filmo „Taip!“ („Yes!“, Prancūzija, Izraelis, Kipras, Vokietija, 2025 m.) kadras

Izraelyje privalomoji tarnyba yra vienas iš visuomenės pamatų. Jūsų filmuose dažnai matome veikėjus, kurie išlaiko ypatingą estetinį jautrumą autoritetui ir uniformai. Ar šis santykis yra autobiografiškas, ar veikiau kylantis iš platesnės izraelietiškos patirties?

Izraelyje daugelis žmonių, atlikusių karinę tarnybą, vėliau neretai ima aiškiau suvokti politinį ir ideologinį savo patirties kontekstą: kai kurie mokyti dalykai iš tiesų tebuvo ideologinė manipuliacija. Tačiau beveik neįmanoma pakeisti šių estetinių impulsų: jie lieka kūne, net jei ideologiškai nuo jų atsitrauki.

Pavyzdžiui, kai su draugais dalyvauju demonstracijose Paryžiuje, visų pirma pastebiu ne protestuotojus, o policiją. Jaučiu keistą artumo jausmą tiems, kuriuos prancūzai vadina les CRS, – griežčiausiems šalies policininkams. Mano draugams jie paprastai kelia pasibjaurėjimą, kai kurie jų net atvirai nekenčia šių žmonių, tačiau man uniforma ir autoriteto simboliai vis dar turi tam tikro žavesio. Net suvokdamas jų ideologinį krūvį, negaliu paneigti estetinio patrauklumo. Tas pats ir su religiniais simboliais – net nebūdamas religingas jaučiu tam tikrą ortodoksų aprangos svorį.

Mano ankstesniame filme „Šūvis į Ahedės kelį“ (Ahed’s Knee, 2021 m.) karinės bazės kareiviai man atrodo beveik mitologiniai – tarsi legendinės figūros, egzistuojančios tarp gyvenimo ir mirties. Europoje visa tai atrodo visiškai kitaip: kitoks žmonių statuso suvokimas, viešosios erdvės estetika, netgi vyrų vaidmuo visuomenėje.

Rež. Navado Lapido filmo „Šūvis į Ahedės kelį“ („Ahed's Knee“, Izraelis, 2021 m.) kadras

Jūsų filmuose dažnai matome, kaip personažai stengiasi pabėgti nuo realybės: nuo savo izraelietiškos tapatybės „Sinonimuose“, o filme „Taip!“ nuo karo bandoma slėptis narkotikuose ir alkoholyje. Tačiau atrodo, kad tai neįmanoma. Kuo jums svarbus šis prigimtinis žmogaus noras pabėgti nuo to, kas neišvengiama?

Man patinka mintis, kad žmonės, kovodami su kažkuo išorėje, iš tiesų kovoja su savimi. Jie bando sunaikinti ką nors savyje, nors dar nesuvokia, kad tai neįmanoma. Todėl mano filmuose personažai dažnai bėga sienos link ir mėgina ją pramušti, trankydami galvas į ją – tikėdamiesi, kad ji įtrūks, nors giliai viduje žino: greičiau įtrūks jų pačių galvos.

Mane taip pat domina atotrūkis tarp jų suvokimo ir pasaulio, kuris juos supa. Žmonės dažnai mano, kad kalba apie išorinę realybę, bet iš tikrųjų kalba su savimi, bandydami save suprasti. Dėl to mano filmuose nėra daug tradicinių dialogų. Vienoje scenoje matote dvi figūras, kurios dažnai iš tiesų tarpusavyje ne bendrauja, o veikiau save deklaruoja viena kitai, tarsi kreiptųsi ne į konkretų žmogų, bet į visą žmoniją.

Mano filmuose politika ir egzistencializmas iš esmės sutampa – jie susilieja kaip Ernesto Hemingway’aus kūriniuose: jo veikėjai dalyvauja Ispanijos pilietiniame kare, bet karas tuo pat metu vyksta ir jų viduje.

Dažnai kine konflikto ašis yra kas nors gana konkretaus ir apčiuopiamo, pavyzdžiui, nesutarimai tarp brolio ir sesers. Tačiau aš stengiuosi sukurti platesnę kovą, apimančią šalį, kalbą, pačią idėją. Veikėjai kovoja ne tik su išoriniu pasauliu, bet ir su savimi. Ši tema nėra nauja – ją nagrinėjo ir praėjusio amžiaus literatūra, tarkim, Fiodoro Dostojevskio, Albert’o Camus bei kitų kūriniai. Ši kova giliai egzistencinė.

Todėl mano filmuose politika ir egzistencializmas iš esmės sutampa – jie susilieja kaip Ernesto Hemingway’aus kūriniuose: jo veikėjai dalyvauja Ispanijos pilietiniame kare, bet karas tuo pat metu vyksta ir jų viduje.

Pavyzdžiui, mano filme „Darželio auklėtoja“ (The Kindergarten Teacher, 2014 m.) vaizduojama mokytoja gyvena pasaulyje, kuriame poezija prarado prasmę, ir ji desperatiškai nori tai pakeisti. Ji nepaprastai ambicinga, bet kartu įstrigusi labai siauroje, vidinėje erdvėje – tarp savo širdies ir proto. Nusivylimą ji perkelia į vaiką, kuris tampa savotišku jos ambicijų tęsiniu. Todėl šis filmas vidinis ir kartu universalus – labai artimas, bet ir labai tolimas žvilgsnis vienu metu.

Rež. Navado Lapido filmo „Darželio auklėtoja“ („The Kindergarten Teacher“, Izraelis, Prancūzija, 2014 m.) kadras

Manau, „Sinonimų“ ir kitų jūsų filmų personažai dažnai priešinasi – jie atsisako priimti aplinkos normas, savo tapatybę, net tikrovę. Bet šio filmo herojus Judas – priešingas. Jis pasyvus, tarsi susitaikęs, beveik patenkintas savimi. Ar šiandien maištas įgauna kitą formą?

Man atrodo, dabar gyvename absoliutaus paklusimo – „taip“ – laikais. Šiandien pasipriešinimas atrodo užterštas kažin kokiu archajišku ir pernelyg romantišku tonu. Mano ankstesniame filme pagrindinis veikėjas buvo priklausomas nuo žodžio „ne“, bet net ir čia buvo daugiau silpnumo nei stiprybės. Sukurti personažą, kuris priešinasi viskam, šiandien atrodo pernelyg naivu ir patogu.

Tai galioja ir man pačiam. Nusibodo kartoti šią „ne“ idėją. Jei nori parodyti tą galingą jėgą, su kuria susiduri, – kažką, kuo netiki, bet prieš ką jautiesi bejėgis, – turi pripažinti, kad kova tarp dviejų vertybinių sistemų jau pralaimėta. Blogio pusė laimėjo. Gyvenimas tęsiasi. Ką daryti toliau? Norėdamas tai sąžiningai ištirti, turi eiti priešinga kryptimi.

Idėja, kad vienintelis šiandien likęs atsakymas yra „taip“, kelia gilią neviltį ir kuria savotišką dvasinę krizę. Bet jei yra kokios nors vilties, ji slypi pačiame filme – jis vis dar priešinasi. Jei ir filmas būtų paklusnus, būtų nepakeliamai sunku.

Man taip pat artima mintis, kad ekstremalios situacijos reikalauja ekstremalių reakcijų. Pasakyti „taip“ tam tikra prasme yra tiesiog kita ekstremumo forma. Filme mane domina, kad šis žodis tampa beveik pankiškas – tai pasipriešinimo filmas apie paklusimą. Pagrindinis veikėjas paklusnus, bet pats filmas – ne. Ši įtampa sukuria kai ką unikalaus.

Idėja, kad vienintelis šiandien likęs atsakymas yra „taip“, kelia gilią neviltį ir kuria savotišką dvasinę krizę. Bet jei yra kokios nors vilties, ji slypi pačiame filme – jis vis dar priešinasi. Jei ir filmas būtų paklusnus, būtų nepakeliamai sunku.

Rež. Navado Lapido filmo „Taip!“ („Yes!“, Prancūzija, Izraelis, Kipras, Vokietija, 2025 m.) kadras Rež. Navado Lapido filmo „Taip!“ („Yes!“, Prancūzija, Izraelis, Kipras, Vokietija, 2025 m.) kadras

Filme matome ne tik pabėgimą nuo karo, bet ir keistą trauką jam – tarsi mirtis ir grėsmė sukeltų savotišką energiją, net euforiją. Vakarėliai, hedonizmas ir karas atrodo ne priešybės, o vienas kitą maitinantys reiškiniai. Kaip suprantate tokį paradoksą – pabėgimą nuo karo ir kartu nesąmoningą jo ieškojimą?

Nemanau, kad tai vien pabėgimas. Veikiau tai keistas emocinis krūvis, kylantis dėl mirties ir grėsmės artumo. Žmonės bando atsitraukti nuo vienos realybės į visiškai priešingą, bet galiausiai vis tiek grįžta į tą pačią vietą. Jie ne tik vengia karo, bet ir nesąmoningai jo ieško – trokšta jį pajusti, net jei ir netiesiogiai.

Pavyzdžiui, prisiminkime atidarymo vakarėlį filmo pradžioje. Valstybės vadovas dainuoja Elvio Presley dainą „Love Me Tender“, tarsi tai būtų karo himnas. Visa scena primena žmones, šokančius ant ugnikalnio. Ore tvyro nepaaiškinamas karo jaudulys, tarsi kraujo kvapas juos svaigintų. Tai ne vien eskapizmas, bet ir karo trauka, mirties estetika, noras priartėti prie grėsmės ir ją patirti, kad ir per vaizduotę.

Šiandien dauguma nemato jokios moralinės prieštaros tarp dalyvavimo karo veiksmuose Gazoje ir savęs laikymo gerais žmonėmis. Kai kurie net jaučia, kad tai moraliai teisinga.

Nuo Tel Avivo iki Gazos – vos valanda kelio. Dieną sostinėje gali girdėti sprogimų aidus. Tel Avivas tampa tarsi karo priešingybe, bet kartu ir jo papildiniu: karas atrodo tolimas, bet sykiu nepaprastai artimas. Ši įtampa persmelkia visą patirtį – ji formuoja kasdienį gyvenimą, daro jį žiaurų, bet neatskiriamą nuo realybės. Tai ne pabėgimas nuo karo, o nuolatinis gyvenimas jo šešėlyje.

Filme yra scena, kurioje vaikai dainuoja naująjį Izraelio himną, grįstą žiauria kalba apie Palestiną ir Gazos Ruožą. Pristatyme minėjote, kad tėvai visiškai neprieštaravo, jog jų vaikai dainuoja tokius žodžius, kai kurie netgi džiaugėsi, kad jų atžala pateko į filmą. Atrodo, karinė kultūra ir karo smurtas tapo normalizuoti.

Manau, visi turime tam tikrų vertybių ir įsivaizduojame, kad jomis dalijasi ir kiti. Bet karas tai iškreipia. Tada ir išgirsti tokius žodžius: „Tu esi mano priešas, aš turiu tave sunaikinti.“ Ir vienu metu visi – kovotojai ir civiliai, net vaikai – tampa viena sąvoka.

Po išpuolio daugelis izraeliečių įsitikino, kad visa kita pusė yra atsakinga, kad niekas nėra nekaltas. Atsiranda noras keršyti – sunaikinti visus. Tokios mintys pamažu tampa norma. Ir kartu tai yra manipuliacija. Nepateisinu tokio mąstymo. Priešingai, manau, stipresnis turi elgtis kitaip.

Izraelyje žiaurumas tapo normalizuotas. Mums patinka tikėti, kad paprasti žmonės – ne sadistai – niekada negali tapti žiaurūs. Bet visuomenė darosi nejautri žiaurumui. Ir tai turbūt pražūtingiausia. Šiandien dauguma nemato jokios moralinės prieštaros tarp dalyvavimo karo veiksmuose Gazoje ir savęs laikymo gerais žmonėmis. Kai kurie net jaučia, kad tai moraliai teisinga.

Todėl tėvams viskas atrodo natūralu. Jiems tie žodžiai – apie kerštą, sunaikinimą, kraują – skamba taip, lyg vaikai dainuotų apie pavasarį ar saulę. Jie nejaučia skirtumo. Jie tai vadina kova, bet dažnai nežino faktų ir nenori jų žinoti.

Filme daug dėmesio skiriu aklumui. Tie tėvai – aklumo pavyzdys. Tai beveik edipinis dalykas: kartais, kad galėtum gyventi, geriau nematyti. Judas jaučia tą patį.

Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.

Autorius: Ugnė Tulaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama