NUO PEKINO IKI MĖNRAŠČIO „MOTERS PASAULIS“

 Jungtinių Tautų organizacijos 50-mečio išvakarėse, 1995 metų rugsėjį dvi savaites vyko Pasaulio moterų konferencija Pekine  devizu „Veikla lygybės, plėtros ir taikos labui“, į kurią buvo pakviestos visų 185 Jungtinių Tautų šalių narių vyriausybinės delegacijos. Joje pirmą kartą dalyvavo ir Nepriklausomos Lietuvos moterų delegacija, kurios sudėtyje ir man nusišypsojo garbė būti. Kaip žurnalo „Moters pasaulis“ (Woman‘s World) redaktorė, gavau dar ir iš Jungtinių Tautų Vystymo programos (UNDP) atstovo Lietuvoje dano Jorgeno Lisnerio išrūpintą žurnalistės akreditaciją konferencijoje. Todėl mano kelionę, skirtingai nei kitų delegacijos narių, apmokėjo ne Lietuvos Vyriausybė, o UNDP.

Šiam atsakingam įvykiui pasiruošti Lietuvos Vyriausybė sudarė Pasirengimo IV Pasaulio konferencijai moterų klausimais Lietuvos komitetą, kuriam vadovavo Vyriausybės konsultantė moterų klausimais socialinių mokslų daktarė Giedrė Purvaneckienė. Šio komiteto leidinio redaktorės ir atstovės spaudai pareigas laimėjau praėjusi atrankos konkursą.

PATARĖ HALINA KOBECKAITĖ

Žurnalas  „Moters pasaulis“ gimė kaip Pasirengimo IV pasaulinei konferencijai moterų klausimais leidinys. Apie paskelbtą konkursą sužinojau iš kolegės žurnalistės ir vertėjos iš tiurkų kalbų Halinos Kobeckaitės. Ėjo pirmieji nepriklausomos Lietuvos metai. Pereinant į rinkos ekonomiką, kilo daug spręstinų ekonominių, socialinių problemų. Vyro rašytojo Jono Avyžiaus sunkiu kūrybiniu darbu uždirbtos santaupos, paverčiant jas vagnorkėmis, visiškai nuvertėjo, gyvenome iš jo pensijos. Kurį laiką dėsčiau anglų kalbos kursuose. Sutinku Haliną, kaip įprasta, apsikeičiame klausimu „Kaip gyveni“. Nemėgstu virkauti apie „pasitaikančius sunkumus“, tik, sakau, už tas vagnorkes nelabai kaip. Tuo metu ji, humanitarinių mokslų daktarė, buvo ką tik paskirta Lietuvos nepaprastąja ir įgaliotąja ambasadore Estijoje. Pirmoji moteris ambasadorė Lietuvos diplomatijos istorijoje. Sakė mačiusi „Lietuvos ryte“ išspausdintą skelbimą apie konkursą redaktoriaus (-ės) pareigybei su žurnalistiniu patyrimu ir mokančiam anglų kalbą. Ir mane padrąsino: „Juk, be žurnalistikos, esi baigusi dar anglų kalbą.“ Tada mažai žurnalistų buvo ją mokančių. Didžiausias gyvenime kliuvinys man buvo nepasitikėjimas savimi, gal veikiau didelis reiklumas sau. Porą kartų net Lukiškių aikštę apsukau, kol išdrįsau praverti sunkias Užsienio reikalų ministerijos duris, kurios patalpose buvo įsikūrusi Jungtinių Tautų atstovybė Lietuvoje – tik keli žmonės.

PAVADINIMĄ SUGALVOJO JONAS AVYŽIUS

Pasirengimo Pasaulio moterų konferencijai komiteto sekretoriatą sudarė konkursą laimėjusios trys moterys: Jurgita Gintilaitė, Rūta Akelytė-Prusevičienė ir aš – Jungtinių Tautų Pasirengimo IV pasaulinei konferencijai moterų klausimais Lietuvos komiteto leidinio redaktorė ir atstovė spaudai. Su kiekviena JTVP atstovas Jorgenas Lisneris sudarė atskiras sutartis, su smulkiai aprašytomis pareigomis ir užduotimis, tad dirbome individualiai – kiekviena savo griežtai nustatytuose rėmuose. Į mano pareigas įėjo mėnesinio žurnalo leidimas lietuvių ir anglų kalbomis, leidinių redagavimas, spaudos konferencijų rengimas, bendradarbiavimas su žiniasklaida ir moterų nevyriausybinėmis organizacijomis. Pripratusiai prie kitokio darbo pobūdžio, kitokių kolegiškų santykių, būdavo keista, jeigu, ko nors paprašai, o jaunoji kolegė rodo savo darbo sutartį, jog ten tai neįrašyta. Dirbau nuo 1994 m. birželio 1 d. iki 1998 m. spalio 1 d. (tų metų rugsėjį mano vyras netikėtai susirgo, jam padarė radikalią onkologinę operaciją ir aš tučtuojau atsistatydinau).

Leidiniui pavadinimą sugalvojo Jonas Avyžius. Kai, namuose plaudama indus, garsiai sukau galvą, kokį čia „globalų“ pavadinimą sugalvojus, Jonas sako: „Tiesiog pavadink – „Moteris ir pasaulis“. Nepritariau, nes tarpukaryje ėjo tokiu pavadinimu moterų žurnalas, negalėjau būti jo teisių perėmėja. Bet Jonas mane „užvedė ant kelio“. „Moters pasaulis“ – man atrodė prasminga. Įsisvajojau kada nors padaryti jį rimtu žurnalu, kuris skirtųsi nuo komercinių, apimtų moters visuomeninį, intelektinį gyvenimą, moters vaidmenį šeimos gyvenime, buities kultūrą ir fizinę bei estetinę sveikatą; moters dvasinį, kultūrinį pasaulį. Tačiau tai buvo tik svajos. Teko dirbti su leidiniu, turėjusiu konkrečią užduotį. Pagal Pasaulinėje konferencijoje būsimas gvildenamas problemas per tuos 20 pasiruošimo mėnesių kiekvieną numerį nutariau skirti vienai temai. Tuo pat metu mes, Lietuvos komiteto ir sekretoriato narės, – Leonora Jūrienė, Marijona Karalienė, Irena Litvinaitė, dr.Rasa Melnikienė, dr.Giedrė Purvaneckienė, dr.Vanda Vainauskienė, habil. dr. Ona Voverienė ruošėme Lietuvos moterų pažangos programą, kurią reikėjo pristatyti konferencijoje. Tai buvo pirmoji Lietuvos moterų pažangos programa. (1998 m. sausio 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos moterų pažangos programos vykdymo1998–2000 metų plano“)

ĖJO LIETUVIŲ IR ANGLŲ KALBOMIS

Leidinys ėjo lietuvių ir anglų kalbomis, lietuvių kalba kas mėnesį, anglų – kas dveji. Visa redakcija buvau viena aš – ir redaktorė, ir korespondentė, ir maketuotoja, ir stilistė, ir korektorė. Sugalvojau leidinio išvaizdą, formatą, maketą, šriftus. Pirmąjį numerį netgi pati išverčiau į anglų kalbą.

 Gatvėje netikėtai sutikau kolegą žurnalistą Danielių Mickevičių, paaiškėjo, kad jis turi nedidelę spaustuvę „Danielius“, tad sutarėme, kad jam galėsime patikėti spausdinimą. Su juo, profesionalu, pareigingu žmogumi, kaip ir su jo kolege Eugenija Miesčionaitiene, buvo malonu bendradarbiauti.

Kai į Rūtos Prusevičienės vietą atėjo dirbti Australijos lietuvaitė Gaila Mucienekas, ji versdavo tekstus į anglų kalbą, vėliau, jai išėjus, samdydavome Kanados lietuvaitę Vidą Urbonas.

Per beveik puspenktų metų išleidau 50 mėnraščio numerių, kiekvieną pradžioje 700, o vėliau 1000 egzempliorių tiražu.

Namuose man paminėjus Gailos pavardę, Jonas sukluso: „Mucienekas? Reta, latviškos kilmės pavardė. Aš Joniškio gimnazijoje su broliais Mucienekais mokiausi. Pasiteirauk Gailos“. Ne veltui sakoma, kad pasaulis ankštas. Paaiškėjo, kad Jono klasiokas Arnas Mucienekas – Gailos tėvas. Karas juos išskyrė, Arną net į tolimąją Australiją nubloškė. Mudvi su Gaila padėjom jiems „restauruoti“ pažintį, pradėjo jiedu susirašinėti.

PROBLEMINIS IR ŠVIETĖJIŠKAS

„Moters pasaulis“ buvo nekomercinis leidinys, Nors jis buvo sumanytas kaip informacinis, bet man norėjosi, kad jis ne tik informuotų, fiksuotų moterų nevyriausybinių organizacijų veiklos įvykius ir faktus, bet būtų probleminis ir švietėjiškas, kad prisimintume, jog šiandieninė moterų veikla neprasidėjo plyname lauke. Tarpukario inteligentės, šviesuolės buvo Lietuvos moterų judėjimo pradininkės, tad maniau esant prasminga pratęsti jų edukacines, humanistines tradicijas.

Džiaugiuosi ir netgi didžiuojuos, kad pavyko prikalbinti parašyti feministiniam leidiniui net vieną kitą vyrą – visų pirma Romualdą Ozolą. Mano nuomone, moterų judėjimui labai stinga į moterų pasaulį pažvelgti vyrų akimis.

Norėjau, kad „Moters pasaulis“ nebūtų perdėm „sausas“, stengiausi pagražinti ir jo išvaizdą. Tadėl spausdinau šmaikščias savo buvusio kolegos, dailininko Valentino Ajausko karikatūras, grafikės Dovilės Tomkutės subtilias „moteriškas“ litografijas, dailininkės Gražinos Didelytės ekslibrių ciklą „Moterys“.  Dailininkė Vaidilutė Grušeckaitė ne tik savo šilkografijas patikėjo – jos dailiai aprėdė 1997-ųjų naujametinį „Moters pasaulio“ numerį, bet ir sukūrė mūsiškiam Moterų informacijos centrui emblemą, kuri nuo 1997 metų puošė kiekvieną „Moters pasaulį“.

Tituliniame puslapyje retkarčiais spausdindavau poečių Violetos Palčinskaitės, Ramutės Skučaitės, Vidmantės Jasukaitytės, Nijolės Blaževičiūtės eilėraščius „moteriška tematika“.

HONORARAMS LĖŠŲ NEBUVO

Buvau dėkinga visiems jiems, kad savo kūrybą „Moters pasauliui“ altruistiškai, labdaringai padovanodavo.

UNDP finansavo „Moters pasaulio“ leidimą, apmokėdavo tik spaustuvės išlaidas – popierių, spausdinimą ir mums atlyginimus. Honoraro nemokėdavo, tad, prašydama savo kūryba prisidėti bičiulių ir pažįstamų menininkų, iš karto įspėdavau – honoraro nebus, tik honoras. Mat jį platinome nemokamai ne tik Lietuvoje moterų, įvairioms kitoms visuomeninėms bei vyriausybinėms organizacijoms, Seimui ir Vyriausybei, ministerijoms bei departamentams, bet ir visoms Lietuvos ambasadoms užsienyje, tarptautinėms ir užsienio moterų organizacijoms. Jonas save vadindavo „knygnešiu“, nes padėdavo man nunešti egzempliorių pundus į paštą, į Seimą ir kitur.

VIENINTELIS LIETUVOJE FEMINISTINIS

Gaudavau daugiau laiškų ir atsiliepimų iš užsienio, negu iš veikliųjų Lietuvos moterų. Vyriausybės konsultantė moterų klausimais Giedrė Purvaneckienė juokdavosi: „Irena, pati būdama tokia patriarchališka, vienintelį Lietuvoje feministinį periodinį leidinį redaguoja.“

Oi, kiek tada moterų organizacijų Lietuvoje įsisteigė – 30. Net „Namų šeimininkių“! Ir ką manot, mūsiškių energingų lietuvaičių dėka ši organizacija, suburta iš namo kaimynių, užmezgė ryšius su analogiška organizacija Niujorke ir net jos prezidentė (tada bet kokios įsisteigusios organizacijos turėdavo savo prezidentą) amerikiečių namų šeimininkių kvietimu išvyko vizito į JAV! Iš tiesų jos, pasivadinusios Lietuvos namuose dirbančių moterų bendrija, aštriai kėlė labai aktualias, nutylimas problemas – kaip padėti moterims suderinti šeimą ir darbą, rūpinosi moterų - namų šeimininkių darbo namuose šeimos labui įvertinimu. Jis dažniausiai nutylimas, nepastebimas, lyg taip ir turi būti. O kad jis svarbus, reikšmingas, deja, dažnai taip nemano nei šeimos nariai, nei visuomenė, nei Vyriausybė, net pačios moterys. Jos aštriai kėlė reikalavimą, kad darbas namuose – žemės ūkyje, maisto ruošimas, vaikų priežiūra bei auginimas, namų ruoša etc.būtų Vyriausybių apskaičiuotas ir įvertintas kaip nacionalinio produkto dalis. Pagal naftalininį modelį, įsitvirtinusį nuo „amžių amžinųjų“ – moteris laikydavo iš keturių tris namų kampus. Vyras – šeimos maitintojas, o  žmona laiko tris kertes – Kinder, Küche, Kirche“(vok. vaikai, virtuvė, bažnyčia). Šiuolaikinei moteriai, dirbančiai dar ir įstaigoje, žinia, dažnai atitenka visos keturios.

KELIONĖ Į PEKINĄ

...Tik nusileidus lėktuvui į karštą ir drėgną lyg pirtyje Pekino tvankumą, pasitiko agituojantys kinus šūkiai – „Garbingai pasitikime Moterų kongresą“, „Būkime verti Pasaulinės konferencijos“ ir pan. Visos delegatės dalyvavo pagal savo profesiją ir užimamas pareigas atitinkamų sekcijų darbe. Aš dalyvavau „Women and Media“ (Moterys ir žiniasklaida) sekcijoje.

Didžiulio dėmesio susilaukė bene populiariausia konferencijoje moteris – JAV prezidento Bilo Klintono žmona Hilari Klinton. Eidama iš tribūnos link išėjimo, lydima ovacijų, pro mūsų delegacijos vietas  pastebėjo užrašą LITHUANIA ir sustojo, pasisveikino su mūsų ketveriuke. Jai sveikinantis su Seimo nare Irena Šiauliene, spėjau nufotografuoti, o grįžusi nuotrauką išspausdinau „Moters pasaulyje“.

JT IV Pasaulio konferencijai moterų klausimais 40 minučių dokumentinį filmą „Moteris ir laikas“ sukūrė žinoma dokumentinio kino meistrė Bytautė Pajėdienė. Man teko jį nuvežti į Pekiną, jį pristatyti Forume. Filme režisierė skirtingų moterų akimis – ūkininkės ir bankininkės, verslininkės ir Seimo narės, moterų organizacijų lyderių – stengėsi atskleisti Lietuvos moterų problemas ir siekius, parodyti, kuo jos gyvena XX amžiaus pabaigoje, posocialistinėje visuomenėje. Filme punktyru nužymėtos Lietuvos moterų judėjimo ištakos, jų teisės nuo 1529 metų, kai Lietuvos Statute buvo įtvirtinti pažangūs to meto Europai moteris ginantys įstatymai. Lietuvės moterys bene anksčiausiai Europoje tapo visavertėmis savo valstybės pilietėmis, suteikiant joms rinkimų teisę 1922 metais (prancūzės, beje, tokią teisę įgijo tik 1948 metais, o šveicarės dar vėliau).

IV Pasaulio konferencija moterų klausimais turėjo ypatingą reikšmę Lietuvos moterims. Kaip rašė dr. Giedrė Purvaneckienė, „Visų pirma – pirmoji pasaulinė konferencija, kurioje dalyvavo oficiali Nepriklausomos Lietuvos moterų delegacija. Reikšmingas buvo pasirengimo jai laikotarpis. Lietuvos Vyriausybė privalėjo parengti ataskaitą Jungtinėms Tautoms apie moterų padėtį ir pažangą. Kadangi reikėjo atsakyti į standartizuotus klausimus, išryškėjo daug objektyvių problemų: trūko statistikos apie moterų dalyvavimą privačiame sektoriuje; buvo pradėta registruoti nusikaltimų aukos lytis; trūko duomenų apie nusikaltusių prieš moteris nuteisimą bei bausmes. Mokslinių tyrimų metu išaiškėjo opi problema – smurto prieš moteris mastai; buvo atkreiptas dėmesys į skurdo feminizaciją. Žinoma, mes nesusiduriame su tokiomis problemomis kaip moterų neraštingumas, nevienodos teisės į švietimą, gydymą, teisė paveldėti ir valdyti turtą. Pasirengimo konferencijai laikotarpis buvo panaudotas ne tik Lietuvos moterų padėčiai ištirti ir įvertinti, bet ir informacijai moterų klausimais skleisti, visuomenei šviesti.“ Visos šios problemos buvo nušviečiamos, gvildenamos „Moters pasaulyje“.

MOTERŲ INFORMACIJOS CENTRO VEIKLA

Moterų informacijos centras ne tik užsiėmė leidyba, vykdavome į konferencijas ir seminarus, bet ir pačios juos organizuodavome. 1997 metais Druskininkuose vyko reikšminga tarptautinė Baltijos–Šiaurės šalių konferencija „Moterų ir vyrų dialogas“. Joje dalyvavo Latvijos, Estijos, Lietuvos, Danijos, Suomijos, Švedijos, Norvegijos, Islandijos atstovės. Konferencijos tikslas buvo ne tik aptarti lyčių lygių teisių ir galimybių šiose šalyse susiformavusius požiūrio į tai stereotipus, bet ir atkreipti visuomenės dėmesį į lygių teisių ir galimybių visuomenėje svarbą, kaip pagrindinę prielaidą sėkmingai visuomenės pažangos raidai.

Nors pats konferencijos pavadinimas kvietė moteris ir vyrus dialogui, tačiau, kaip jau pas mus įprasta, daugiausia joje dalyvavo moterys. Net teisingumo ministras Vytautas Pakalniškis sveikinimo kalboje kvietė vyrus, kurių buvo mažuma, ne kalbėti, o klausytis.

Kaip tada rašiau „Moters pasaulyje“, vyrai sveikino, moterys diskutavo.

Autorius: Irena Litvinaitė-Avyžienė

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama