„Metai bėga greitai, bet įspūdžiai lieka gyvi“: kūrėjai prisimena E. Nekrošiaus spektaklių muziką

„Tai, kas buvo labai kameriška, subtilu, vos juntama, tai, kas galėjo kisti kiekviename spektaklyje, čia virto muzikos ir vaizdų spektakliu. Visi garsai keliavo tiesiai į dangų – atvirą erdvę. Ir Nekrošiaus spektaklių muzika virto nauju transcendentiniu reiškiniu“, – rašė teatrologė Daiva Šabasevičienė.

Lapkritis – Eimunto Nekrošiaus mėnuo. Tad „Bernardinai.lt“ kviečia prisiminti ne tik režisieriaus kūrybą, bet ir vieną rečiau aptariamų jos sluoksnių – spektaklių muziką.

Teatro režisierius Eimuntas Nekrošius. Teatro „Meno fortas“ archyvo nuotrauka

Spektaklis, paremtas tik atmosfera ir muzika

Režisierius ir aktorius KĘSTUTIS JAKŠTAS pasakoja, kad idėja surengti muzikinį renginį E. Nekrošiaus atminimui kilo gerokai anksčiau. Prisijungti pasiūlė idėjos autoriai – režisieriaus sūnus Marius Nekrošius, „Meno forto“ vadovas Audrius Jankauskas, režisieriaus asistentas Tauras Čižas bei prodiuseriai Marius ir Agnė Tumšiai (kompanija „Creator 76“).

Sumanyta ne atkurti atskirus spektaklių epizodus, o sukurti nekrošišką atmosferą per koncertinius numerius. Pasak K. Jakšto, aktoriai šiame renginyje tapo lyg papildomi muzikos instrumentai – kaip ir E. Nekrošiaus spektakliuose, kur garsas nuolat gimdavo čia pat.

„Vaidindami pas Nekrošių, vos išėję iš scenos darydavome atmosferinius garsus. Nieko neįrašydavome – viskas vykdavo gyvai. Tad norėjome tai išlaikyti ir šiame spektaklyje“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakoja režisierius.

Aktorius, režisierius Kęstutis Jakštas. Eglės Knygauskaitės-Liakienės nuotrauka

Koncerte skamba muzika iš legendinių E. Nekrošiaus spektaklių, tokių kaip „Hamletas“, „Otelas“, „Makbetas“, „Metai“, „Pirosmani, Pirosmani...“, „Dieviškoji komedija“ ir kiti. Didžiausias iššūkis, pasak režisieriaus, buvo ne muzikos pasirinkimas, bet pagarbos E. Nekrošiui išlaikymas – kaip pateikti tokią trapią medžiagą, jos neperkrauti ir nepaversti kopija.

„Mes tarsi liečiamės prie briliantų, bandydami juos suverti į kažin kokį vėrinį, tad nesinori netyčia paimti dildę ir pradėti drožti kurį nors kampą“, – kalba jis.

Koncertinius numerius atlieka Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovas Mindaugas Bačkus), Andrius Mamontovas, Petras Vyšniauskas, Arkadijus Gotesmanas, Arnas Mikalėnas, Kristina Budvytytė-Mejerė, Dominykas Vyšniauskas ir Apolinaras Dubauskas, aktoriai Vladas Bagdonas, Viktorija Kuodytė, Gabrielia Kuodytė ir Margarita Žiemelytė.

„Kai susirenka ne tik profesionalūs, bet ir vienokį ar kitokį ryšį su Nekrošiumi turintys žmonės, tai jaučiasi. Jie žino, kokia aukšta kartelė turi būti. Tokiu būdu niekas nebuvo pažeista neteisingais ėjimais ar kokiais nors asmeniniais inkliuzais“, – džiaugiasi režisierius.

Režisierius Eimuntas Nekrošius (dešinėje) su aktoriais. Teatro „Meno fortas“ nuotrauka

K. Jakštas: garsas – spektaklių pagrindas

„Nekrošius turėjo unikalią klausą – savo spektaklius žiūrėdavo užsimerkęs. Jis girdėdavo, kas vyksta scenoje, ir iš to galėdavo nuspręsti, ar spektaklis eina gera linkme“, – pasakoja K. Jakštas.

Anot pašnekovo, režisierius pasižymėjo griežtumu muzikai ir garsui – jo darbuose nebuvo nė vieno atsitiktinio garso. „Prisimenu, kaip „Hamlete“ reikėjo daužyti didįjį būgną. Režisieriui niekaip netiko išgaunamas garsas. Mes tą būgną ir laisvinome, ir veržėme tol, kol radome reikalingą obertoną. Tiek dirbta vien prie vieno garso. Visi žinojome, kiek Nekrošiui buvo svarbi ir muzika“, – sako aktorius.

Williamas Shakespeare'as, „Hamletas“ (rež. Eimuntas Nekrošius, „Meno fortas“). „Meno forto“ archyvo nuotrauka

„Praktiškai nė viename spektaklyje nelikdavo tuščių vietų – visur skambėdavo arba muzika, arba koks nors garsas. Ir ta muzikos, lūžtančių šakų, pliauškėjimų, žmogaus kvėpavimo, kažkokių senutės sunkiai suprantamų poterių kompiliacija buvo muzikinis Nekrošiaus spektaklių pagrindas. Tai neištraukiama jo teatro dalis“, – tvirtina K. Jakštas.

E. Nekrošiaus darbams kūrę kompozitoriai – Faustas Latėnas, Mindaugas Urbaitis, Algirdas Martinaitis, Andrius Mamontovas – labai skirtingi, vis dėlto, K. Jakšto teigimu, režisierius mėgo rizikuoti ir išreikalaudavo to, ko nori.

„Teatras arba spektaklis turi būti prisodrintas kaip uranas, kad turėtų poveikį. Todėl šio laiko spektakliai žmonėms turėjo begalinį poveikį – net ir fizinį. Ir aš už tokį teatrą, kai sudedami visi segmentai arba atradimai, kurie daro poveikį, o ne praslenka paviršiumi“, – tvirtina aktorius.

A. Liuga: girdėdami spektaklių muziką galime užsimerkti ir pamatyti E. Nekrošiaus teatrą

Anot teatrologo, kino kritiko, Valstybinio jaunimo teatro vadovo AUDRONIO LIUGOS, pradėti reikėtų nuo to, kad visas E. Nekrošiaus teatras iš esmės yra muzikalus. „Jo kuriama sceninių įvaizdžių dramaturgija buvo konstruojama remiantis muzikiniais polifonijos, kontrapunkto ir kitais principais“, – tvirtina jis.

Teatrologas, kino kritikas, Valstybinio jaunimo teatro vadovas Audronis Liuga. Roko Morkūno nuotrauka

Teatrologas pabrėžia, kad režisierius buvo itin reiklus akustinei spektaklio partitūrai, kurioje, be muzikinių leitmotyvų, būdavo naudojami ir autentiški garsai. „Tokios partitūros ypač turtingos vėlyvuosiuose Nekrošiaus spektakliuose, pradedant nuo Shakespeare’o trilogijos pastatymų, kuriuose jis ieškojo naujų aktoriaus egzistavimo ir pačių įvaizdžių konstravimo būdų“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakoja A. Liuga.

Vėlyvasis E. Nekrošiaus teatras, anot pašnekovo, labiau misterinis negu draminis: dominuoja emocinės būsenos, jausminiai ir jutiminiai pradai. Jų išraiškai režisierius pasitelkdavo kruopščiai sustyguotą tankų akustinį audinį. „Tai nebuvo tik emocinis fonas, bet ir negalėčiau sakyti, kad muzika tapdavo atskiru personažu. Ji buvo taip suaugusi su gyvu sceniniu vyksmu, kad savotiškai navigavo to vyksmo sroves ir inspiruodavo vaidmenų kūrimą nuo subtiliausių pojūčių iki emocinių iškrovų“, – aiškina teatrologas.

„Todėl ir dabar girdėdami atskirai atliekamą Nekrošiaus spektaklių muziką galime užsimerkti ir pamatyti jo teatrą“, – apibendrina A. Liuga.

Režisierius Eimuntas Nekrošius 1997 m. Algimanto Aleksandravičiaus fotografija

M. Urbaitis: „Muzika – net nebe mūsų, o Nekrošiaus“

„Režisierius gauna tokią muziką, kokios yra vertas, arba tiksliau – kokios paprašo. Tad Nekrošius gaudavo gerą muziką, kokios jam reikėjo“, – šypsosi kompozitorius MINDAUGAS URBAITIS, kūręs muziką spektakliams „Metai“, „Giesmių giesmė“ ir „Vyšnių sodas“.

Kad kūrinius atliktų orkestras, muzikos kūrėjams teko juos iš naujo permąstyti: „Pasitaikė, kad muzika netiko tokiai orkestro sudėčiai, tad reikėjo apgalvoti, ką galima pakeisti, ką pridėti.“

„Muzika Nekrošiaus spektakliams – labai teatrališka, turinti kažin kokį jo kodą. Su kitais kompozitoriais kalbėjomės, kad visi mūsų kūriniai turi kažin kokį bendrą vardiklį, nusakantį, kaip pastebėjo kompozitorius Algirdas Martinaitis, kad muzika – net nebe mūsų, o Nekrošiaus“, – aiškina M. Urbaitis.

Kompozitorius Mindaugas Urbaitis. Martyno Aleksos nuotrauka

Pasak jo, E. Nekrošius iš muzikos ištraukdavo viską, ką ji turi savyje. „Jis tikrai buvo labai reiklus. Kartais sugalvodavo, kad reikia kokio nors instrumento, kitur paprašydavo, kad tokios plėtros nereikia, norisi ko nors kito. Tada pasiūlydavau kitų variantų“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ kalba kompozitorius.

Muzika E. Nekrošiui suteikdavo prasminį ir emocinį krūvį – jis sekdavo ne tik vaizdą, bet ir spektaklių akustiką: kaip skamba aktorių balsai, kaip tariami žodžiai. Tą patį standartą išlaikydavo ir muzikinei spektaklių plotmei. Kadangi domėjosi klasikine muzika, režisierius kompozitorių prašydavo pažvelgti į Johanno Sebastiano Bacho, Gustavo Mahlerio, Giuseppe’s Verdi muzikinius motyvus.

„Kartą pateikiau Eimuntui muzikos eskizą ir paprašiau peržiūrėti, ar tinka. Jis atsakė, kad viskas labai gerai, galima dirbti. Tačiau parengus galutinę versiją entuziazmo jau nebeliko. Eimuntas sakė naudosiąs pirmąjį, nenušlifuotą, variantą, kuris tinka labiau. Būtent tai jam turėjo prasmę – nenorėjo to ištobulinto, išdailinto, puikiai skambančio įrašo“, – mena pašnekovas.

„Manau, kiekvienam kompozitoriui tai buvo labai dėkingos darbo sąlygos, nes jeigu atsirasdavo kokia nors ryškesnė tema, režisierius duodavo jai erdvės. Kartais spektaklyje būdavo tik vaidyba ir muzika be jokio teksto, lyg būtų duodama pasirodyti ir kitiems dalykams, ne tik žodžiui. Nekrošiui tai buvo svarbu“, – šiltai prisimena M. Urbaitis.

Režisierius Eimuntas Nekrošius. Šeimos archyvo nuotrauka

Savotiškas requiem

K. Jakštas svarsto, kad dabar šis E. Nekrošiaus spektaklių muzikos pasirodymas įgavo visai kitokią prasmę: „Sumanytas savotiškas requiem ne tik Nekrošiui, bet ir jį lydėjusiems aktoriams: Kostui Smoriginui, Vladimirui Jefremovui, Arūnui Storpirščiui. Norėčiau, kad šis renginys skambėtų ir kaip jų sieloms skirtas vyksmas, nes jų indėlis taip pat buvo didžiulis.“

„Teatras – akimirkos menas. Dabar jau ateina kita karta, niekada neturėsianti galimybių pajausti Nekrošiaus atmosferą. Tad tokie savotiški garsiniai ir vizualiniai paminklai leis pajusti, kas vyko teatre, kuriame tu jau niekada nebūsi“, – kalba K. Jakštas.

„Metai bėga greitai, bet įspūdžiai lieka gyvi. Buvo malonu prie jų grįžti, išreikšti dėkingumą ir pagarbą Eimuntui taip, kaip mes galime tai padaryti. Dabar muzika atgijo savaip – atskleidė, koks tai teatras ir kokia prašmatni buvo jo muzika“, – šypsosi M. Urbaitis.

Režisierius Eimuntas Nekrošius 2012 m. Ramūno Danisevičiaus / ELTA nuotrauka Eimuntas Nekrošius – vienas išskirtiniausių Lietuvos teatro režisierių, palikusių didžiausią įtaką šalies teatrui. 1978 m. baigęs režisūrą tuometiniame Anatolijaus Lunačiarskio teatro meno institute Maskvoje (Andrejaus Gončiarovo klasėje) E. Nekrošius tapo Kauno dramos teatro režisieriumi, po metų – Lietuvos valstybinio jaunimo teatro režisieriumi. 1993–1997 m. kūrė tarptautinio teatro festivalyje LIFE, o 1998-aisiais įsteigė teatrą-studiją „Meno fortas“, buvo jo meno vadovas.

Ankstyvieji E. Nekrošiaus spektakliai, tokie kaip „Medaus skonis“ (1977), „Duokiškio baladės“ (1978) ar „Ivanovas“ (1978), kaip rašoma Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje, išsiskyrė novatoriškais raiškos būdais, savitu pasaulio ir teatro suvokimu. Žinomiausiems Jaunimo teatre jo pastatytiems spektakliams, tokiems kaip „Kvadratas“ (1980) ar „Pirosmani, Pirosmani...“ (1981), būdinga vadinamoji režisūrinių įvaizdžių dramaturgija, sąsajos su esamuoju laiku, spektaklio kaip meno kūrinio autonomija, originalios, daugiareikšmės, emociškai paveikios metaforos.

Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.

Autorius: Ugnė Tulaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama