Filmas „Naktinis portjė“: geismas, galia ir pražūtis

Lietuvoje šis filmas buvo parodytas tik 1991-ųjų rudenį. Spaudoje tuomet buvo rašoma, kad filmas skandalą sukėlė ne tiek dėl labai atvirų erotinių scenų, kiek dėl tam tikro tabu pažeidimo, nes budelio ir aukos meilė yra neįmanoma. Tokia meilė pažeistų natūralius dėsnius, sveiką protą; kalbėta ir apie Holokausto aukų įžeidimą. Tačiau pati režisierė L. Cavani minėjo buvusią koncentracijos stovyklos kalinę, kuri jai papasakojo, kad dažnai grįžta į savo kančios vietą, vedama prisiminimų apie aistrą nacių karininkui. „Pasitempę karininkai, dėvintys tas juodas uniformas, mums atrodė kaip dievai...“ – prisipažino moteris. Verta pastebėti, kad tokios galią pabrėžiančios uniformos buvo siuvamos Hugo Ferdinando Bosso kompanijoje, o jų modelius nacistinėje Vokietijoje kūrė garsūs dizaineriai. Kadras iš filmo „Naktinis portjė: legendinio filmo skandalas" ( rež. Adoldo Conti, Italija, Prancūzija, 2024) „Norėjau sukurti mažo biudžeto filmą apie meilę, o pasirodo, tai buvo mano gyvenimo sėkmė“, – sakė režisierė, išgirdusi apie didžiules eiles, nusidriekusias prie kino teatrų Londone ir Paryžiuje. Tačiau Italijoje nutiko kitaip. Po ilgų svarstymų išdrįsta filmą parodyti, tačiau jis demonstruotas tik kelias dienas. Filmas buvo pavadintas estetiškai nepadoriu, pornografiniu, netgi eretišku. JAV jis sulaukė dėmesio kaip ribas išbandantis dar vienas erotinis filmas, o pačią L. Cavani užplūdo pasiūlymų kurti pornografines juostas banga. „Naktinis portjė: legendinio filmo skandalas“ Gražina Arlickaitė, Europos šalių kino forumo „Scanorama“ direktorė, pristatydama dokumentinį filmą „Naktinis portjė: legendinio filmo skandalas“ („Il portiere di notte: nascita e scandalo di un film leggendario“, rež. Adoldo Conti, 2024 m., Italija, Prancūzija), sakė, kad skandalas buvo toks didžiulis, jog nusipelnė atskiro žvilgsnio. „Šis filmas nubrėžė ribą tarp ankstyvosios L. Cavani filmų kūrybos ir šio filmo, rodančio posūkį į tai, kas žmogaus yra tamsiausia, į tą juodąją gelmę, kurios tyrimas galbūt paaiškintų, kodėl pasaulyje kartojasi baisūs dalykai. Gal dėl to L. Cavani filmai skamba taip aktualiai šiais nebaudžiamų karų ir atsakomybės laikais.“ Kadras iš filmo „Naktinis portjė: legendinio filmo skandalas" ( rež. Adoldo Conti, Italija, Prancūzija, 2024) L. Cavani teigia, kad, analizuojant pokario nenorą žinoti, galima geriau suprasti, kodėl kilo karas ir kaip atsirado diktatūra. Į tą pokario nenorą žinoti yra atkreipusi dėmesį ir Holokaustą ištvėrusi Irena Veisaitė. Jai atrodė, kad, išgyvenus tokį siaubą, pasaulis turi sužinoti apie visas baisybes, kurias patyrė jos tauta. Bet pasirodė, kad pokario žmonių tai nedomino, visi buvo susirūpinę savais reikalais. Buvusioms aukoms atidėjus skaudžius išgyvenimus į šoną teko kabintis į gyvenimą, atrasti tikslą bei prasmę naujoje realybėje. Tačiau, praėjus daugiau kaip dvidešimčiai metų po karo, užaugusi nauja karta tiesiog sprogo protestuodama JAV ir Europoje, priešindamasi tradicijoms ir įprastam traumų pakišimui po kilimu. Tokią traumą vaikystėje patyrė ir pati režisierė, savo gimtame Karpyje mačiusi daugybę nužudytų žmonių palaikų, prie kurių prieiti neleista verkiančioms moterims. Kadras iš filmo „Naktinis portje" ( rež. Liliana Cavani, Italija, Prancūzija, 1974) Filmas „Naktinis portjė“ pasakoja apie keistą dviejų žmonių susitikimą 1957-ųjų Vienoje. Šis miestas tuomet buvo tapęs daugelio buvusių Vokietijos nacių užuovėja, jame jie stengėsi perkurti savąsias tapatybes, slaptuose susitikimuose organizuodami praeities balinimo procesus. Viename Vienos viešbučių naktiniu portjė dirbantis buvęs konclagerio prižiūrėtojas Maksas (britų aktorius Dirkas Bogarde’as) staiga susitinka su buvusia kaline, tuo metu nepilnamete žydaite Liucija (britų aktorė Charlotte Rampling), kurią buvo įsimylėjęs. Susitikimo sukrėsta Liucija, dabar garsaus dirigento žmona, iš pradžių ketina išvykti, bet atgimę prisiminimai ir neužgesusi aistra ją priverčia likti ir dar kartą pasimatyti su savo kankintoju jau naujomis aplinkybėmis, abiejų vaidmenims apsivertus aukštyn kojomis. „Baimė, pažeminimas, teroras, malonumas – viskas susimaišo. Tu paklūsti galingam jausmui, net jei jis perversiškas. Todėl filmas išlieka aktualus, nes kalba apie slapčiausias žmogaus gelmes. Tai yra dviejų žmonių meilės istorija, be kurios jie neturi daugiau ką pasakyti. Ir tą meilės istoriją jie atlieka iki galo...“ – sako pagrindinės filmo herojės Liucijos vaidmens atlikėja britų aktorė Charlotte Rampling. Psichologė Lina Dirmotė: „Ten, kur yra smurtas, susikuria stiprus priklausomos asmenybės ryšys“ Filmas „Naktinis portjė“ išgarsėjo ne tiek dėl skandalingų sadomazochistinių scenų, kiek dėl pažeisto meilės kanono – aukos ir budelio meilė yra neįmanoma. Tačiau žmogaus psichika iškrečia keistų pokštų – esame girdėję apie Stokholmo sindromą, pastebėtą 1973-iaisiais, kai užgrobiant banką užsimezgė artimas ir jautrus pagrobėjo ir pagrobtųjų ryšys. Psichologė, psichoterapeutė LINA DIRMOTĖ, paklausta, ar įmanoma budelio ir jo aukos meilė, tokį ryšį vertina kaip psichiatrinį: „Įprastai iš ryšio tikimės dvasinio ir psichologinio augimo, tam tikros brandos, o to tikrai nėra aukos ir budelio santykyje. Tokiame ryšyje galima pastebėti tik instinktų tenkinimą. Meilė reikalauja lygiaverčių pozicijų, o aukos ir budelio pozicijos skiriasi. Čia yra ne tik susižavėjimas, bet ir baimė, gėda dėl pažeminimo, fizinis ir emocinis skausmas. Tokie jausmai vieni kitus sustiprina, įvyksta tam tikras perkėlimas, žmogui atrodo, kad jis myli, tačiau meile toks ryšys net nedvelkia. Tai tik paprasčiausias būdas išlikti. Sadomazochistiniai santykiai taip pat sustiprina jausmą, žmogui tuo pačiu metu jaučiant baimę, susijaudinimą ir skausmą. O budelis gali jausti tam tikrą globėjiškumą savo aukai – tai matome filme, tik tas jo globėjiškumas, galiausiai virstantis netgi manija, turi viršenybės atspalvį. Tas pranašumas su puikybe pastiprina jo paties visagalybę.“ Filmas „Naktinis portjė“ atskleidė žalingus vyro ir moters santykius, apie kuriuos padorioje visuomenėje garsiai buvo nekalbama. Dokumentiniame filme „Naktinis portjė: legendinio filmo skandalas“ L. Cavani atkreipia dėmesį, kad mums dažnai kyla klausimai: „Kaip ji taip gali? Kaip jis taip gali?“ Yra šeimų, kuriose metų metais vyrauja smurtas, tačiau auka tyli, atrasdama tūkstančius būdų paaiškinti, kodėl nepalieka smurtautojo. Lina Dirmotė Psichologė-psichoterapeutė Lina Vėželienė-Dirmotė. Dianos Ko nuotrauka „Ten, kur yra smurtas, susikuria labai stiprus priklausomos asmenybės ryšys, – sako L. Dirmotė. – Silpnėja aukos savivertė, savivoka, nyksta žmogaus tikėjimas, kad jis gali įveikti kliūtis ir apsiginti. Auka nebegali pasipriešinti, jai atrodo, kad jos kankintojas yra vienintelis, su kuo ji gali būti. Aukos pasauliui susiaurėjus iki tokio santykio, labai sunku padėti jai atsipeikėti, suvokti, kad ji gali gyventi be smurtautojo. Filmo herojė niekam, net savo vyrui, nepasakoja apie savo patirtį. Ji tyli, nes aukai įprastai atrodo, jog negalima nieko pasakyti, kad ji „pati kalta“ ir neturi kito pasirinkimo. Ir tas pasirinkimas toliau klimpti į aukos vaidmenį ją galiausiai sunaikina." Pasak psichologės, norint padėti žmogui ištrūkti iš smurtingų santykių, būtina kompleksinė pagalba, tam tikras tinklas, į kurį turėtų įsitraukti policija, socialiniai darbuotojai, psichologai, artimieji, nors pastarieji dažnai net nenutuokia, kas vyksta. „Mes nemažai apie tai kalbame, yra įsteigta moterų krizių centrų, priimtas įstatymas dėl smurto artimoje aplinkoje, tačiau manau, kad reikėtų daugiau kalbėti apie sėkmės istorijas, kurios įkvėptų gelbėtis kenčiančius nuo smurto.“ Šiemet Europos šalių kino forumas „Scanorama“ vyks lapkričio 6–23 dienomis Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Alytuje, Panevėžyje, Marijampolėje, Visagine, Vilkaviškyje ir Gargžduose. Medijų rėmimo fondo logotipas Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.