Debiutinio ilgametražio filmo „Tabasco“ režisierius A. Žemaitis: „Mažo biudžeto, lyg ištrauktas iš archyvo, tačiau nufilmuotas šią dieną“
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Prieš keletą metų pelnęs „Scanoramos“ geriausio trumpametražio lietuviško filmo titulą, A. Žemaitis šiais metais žiūrovus pasitinka Pagrindinio konkurso programoje su ilgametražiu kūriniu „Tabasco“. Savo vaikystės kaime tarp senų trobų ir laukų filmuota juosta atskleidžia egzistencinę žmogaus būtį, pilnatvės paieškas ir grįžimą prie šaknų.
Dienraštis „Bernardinai.lt“ kalbasi su A. Žemaičiu apie pasirinkimą dirbti su neprofesionaliais aktoriais, brangiai kainavusias pamokas, filmo kūrimą fotografo akimis ir tai, ko režisieriai labiausiai bijo prieš premjerą.
Režisierius Andrius Žemaitis. Asmeninio archyvo nuotrauka
Kaip pats apibūdinote, „Tabasco“ paskyrėte penkerius ištikimos tarnystės metus. Ir vis dėlto nusprendėte, kad tai nėra daug. Kaip atrodė tas penkmetis iš šiandienos perspektyvos, kai kalbame premjeros išvakarėse?
„Tabasco“ pradėjome filmuoti 2021 metais, iš karto po pirmojo trumpametražio filmo „Alizava“, nors koncepciją buvau pasirašęs gerokai anksčiau. Pradėjome nuo prologo – kaimo vakarėlio. Buvo gana sudėtinga: žiema, nebuvo šviesos, teko statyti generatorių, aktoriai – ne profesionalai, o paprasti žmonės iš kaimo, miesto, gatvės. Atėjus vasarai viską nufilmavome ir išsiuntėme į Vengriją ryškinti. Gavę medžiagą galvojome: „Valio, baigėme!“ Bet apie 40 procentų medžiagos buvo bloga: be fokuso, apšvietimas per silpnas, per tamsu. Tokie techniniai dalykai, kurių negalėjome toleruoti, todėl nusprendėme perfilmuoti. Ir vėl viskas iš naujo – savomis lėšomis, be biudžeto... Jei nėra finansų, dirbsi su prastesne įranga, o kadangi filmavome su juosta, negalėjome matyti filmuotos medžiagos. Tačiau įsivertinome klaidas, nusipirkome geresnę apšvietimo įrangą ir antras kartas daug geriau pavyko.
Filmo „Tabasco“ (rež. A. Žemaitis) stop kadras
Įdomu, kad nesate baigęs režisūros mokslo, tad jūs – savamokslis. Tikiu, nemažai išmokote per šiuos metus?
Esu įgijęs grafinio dizaino bakalaurą ir industrinio dizaino magistrą, bet filmai, dabar suprantu, yra tikrasis mano pašaukimas, norėčiau tai daryti toliau. Atrodo, kad sekasi, jaučiu, kaip iš vidaus kyla idėjos, vizijos, judesys.
Tiesa, „Tabasco“ nėra pirmasis ilgas mano kūrinys, prieš tai buvo dar keletas projektų. Didžiausias jų – filmas „Tavo kraujas – kitų gyvybė“. Tai buvo kosmiškai didelis abstraktus kūrinys, kuriame bandžiau išsitaškyti kūrybiškai, įgyvendinti visas savo mintis. Siužetas buvo ne apie paprastas žmogiškas problemas – labiau fantastinis kūrinys. O dar pradėjęs montuoti pamačiau, kad yra septynių valandų trukmė, jau atmetus nereikalingas dalis. Projektas liko nebaigtas, bet gavau gerą pamoką, kad nereikia nutolti nuo žemiškų problemų.
Po „Tavo kraujo – kitų gyvybės“ buvo „Alizava“ – pirmasis juostinis filmas. Skaitmeninis formatas atlaisvina operatoriui rankas, leidžia daug prifilmuoti, o kurdamas su juosta turi mąstyti, repetuoti kiekvieną sceną.
Ir tai gerokai brangiau! Kodėl pasirinkote sudėtingesnį būdą?
Pradėjęs filmuoti su skaitmeninėmis priemonėmis visą laiką žinojau, kad mane labiau žavi analoginė, senovinė technologija, kurioje daugiau natūralumo, tekstūros, tapybiškumo. Žinote, tai yra amžini debatai: kas geriau – juosta ar skaitmena? Bet tai yra bereikšmė diskusija, nes viskas priklauso nuo situacijos, projekto ir norimo rezultato. Kartu paradoksalu, kad juosta yra brangesnė, su ja sunkiau dirbti. Neturėjome biudžeto, viską darėme savomis jėgomis, gal būtų buvę geriau eiti lengvesniu keliu, bet mes užsibrėžėme filmuoti su juosta.
Filmo „Tabasco“ (rež. A. Žemaitis) stop kadras
Paskelbdamas feisbuke apie būsimą premjerą sakėte, kad jūs filmo nesukūrėte, veikiau filmas surado jus. Jis gulėjo kažkur vienoje apleistoje lietuviško kaimo troboje, kurioje žmogaus jau seniai nebuvo. Kalbate apie konkrečią trobą ar tai veikiau metafora?
Metafora. Mėgstu rašyti labiau poetiškai, abstrakčiai, metaforiškai. Koks jausmas yra filme, tokį bandau perteikti žmonėms. Bet sakydamas, kad filmas mane surado, nemeluoju.
Daug fotografuoju ir kurį laiką buvo tokia stadija, kad randu įdomų žmogų pagal veidą, stovėseną, charakterį ir jeigu jis sutinka fotografuotis, aš jį nusivežu į savo kaimą, į apleistas lietuviškas trobas. Per fotografiją pajutau aurą, apipelijusius, apdulkėjusius, sulūžusius, laiko paveiktus daiktus. Įžengęs į trobą stengiuosi, kad mano intervencija būtų labai subtili: sodinu personažą, komponuoju rakursą, ieškau apšvietimo, spalvos ir kampelių tuose namukuose. Vis galvodavau, kaip būtų įdomu sukurti tokios estetikos filmą. Kiti režisieriai iš pradžių rašo scenarijų, braižo kadrus, bet aš prie filmo priėjau per fotografiją, estetiką, atmosferą.
Pirmieji režisierių kūriniai dažnai būna paremti jų pačių vaikyste, tarsi tampa atspirties tašku. „Tabasco“ – vienas iš tokių. Kiek filme vaizduojamas kaimas yra artimas jūsų vaikystės troboms ir laukams?
Šimtu procentų artimas, nes ir filmuotas mano vaikystės kaime. Čia man artimas kiekvienas kampelis, pieva, upė, krantas ir tiltas. Erdvės žinojimas palengvino filmavimo procesą, nes galėjome greičiau judėti, žinojau, kas ir kaip veikia vizualiai. Filmas nėra improvizuotas. Ne, aš kiekvieną sceną ir kadrą buvau aprašęs, iš karto žinojau tikslią vietą, rakursą.
Filmo „Tabasco“ (rež. A. Žemaitis) stop kadras
Kurdamas „Tavo kraują – kitų gyvybę“ išmokote, kad reikia rinktis žemiškesnes temas, tad „Tabasco“ priskiriamas prie posovietinės Lietuvos kolektyvinės atminties kūrinių. Kodėl ši tema?
Aš nesėdau rašyti scenarijaus galvodamas, kokios temos būdingos Lietuvai. Ne, kūrinį taip pamatė kiti žmonės ir prilipdė šią etiketę, jo didelė aura. Neturėjau tikslo atspindėti posovietinį palikimą. Mano tikslas buvo labiau filosofinis, egzistencinis. Mane apskritai domina žmogaus būtis – ne socialinė, bet fizinė, tave gaubiantys kvapai, tekstūros, spalvos, šviesa. Aplanko prisiminimai ir garsai. Pavyzdžiui, filme vaizduojami seni namai įgarsinti skirtinga stilistika, nes viename labiau pučia skersvėjai, kitame – girgžda lentos. Kiekviena vietovė turi savo mažytį garso dizainą.
Filmo „Tabasco“ (rež. A. Žemaitis) stop kadras
Atrodo, kad svarbiausia filmo dalimi tampa ne dialogai, aktoriai, jų vaidyba, siužetas, o estetinis vaizdavimas – minimalistinis, konservatyvus. Turbūt čia pasireiškė jūsų kaip fotografo akis?
Taip, filmas gimė iš senų namelių fotografijų. Fotografija man visada buvo savotiška mokykla – kaip komponuoti, dirbti su šviesa, spalva, emocija. Filmo fotografijoje momentų ieškai kaip medžiotojas, o aš minkau, režisuoju. Man įdomu ne pats momentas, o vizija, kai pasiimu žmogų ir padarau. Filmavimo metu gana greitai judėjome, nes jau žinojau visus kadrus, supratau, kokia tam tikru paros metu būtent šioje vietoje būna šviesa. Tačiau lygindamas su filmu „Tavo kraujas – kitų gyvybė“ vertinu, kad neįgyvendinau visko taip estetiškai, kaip galėjau, gal truputį nuliūdau. „Tabasco“ atrodo kaip senovinis filmas – mažo biudžeto, sovietinis, lyg ištrauktas iš archyvo, tačiau filmuotas šią dieną.
Esate ne tik režisierius, bet ir muzikantas, todėl tikiu, kad skambesys yra ne ką mažiau svarbus nei vaizdas. „Tabasco“ skambėjo beveik vien lietuviška šiuolaikinių kūrėjų muzika, nustebino ir tokioje auroje suskambęs „Solo ansamblis“. Papasakokite, kaip kūrėte muzikinį takelį.
Mes, modernūs, šiuolaikiniai kūrėjai, turime eksperimento ir avangardo geną. Natūraliai žinome, kaip gali būti, ir komponuojame. Aišku, tam tikra prasme gimsta eklektika, kuri gali erzinti, bet įdomus kontrastas, kai lietuviškame kaime groja Solo ansamblis.
Filmo „Tabasco“ (rež. A. Žemaitis) stop kadras
Į ką labiausiai kreipsite dėmesį, žiūrėdamas premjerą kino salėje?
Salėje ramiai nežiūrėsiu, nes ieškosiu klaidų. Svarbiausia, ar yra vaizdas ir garsas. Jeigu tai bus – gerai, jau akmuo nuo širdies nusiris. Kitas dalykas – ar ne per garsiai. Dėl to šiek tiek jaudinuosi.
Galvoju, kaip žmonės supras, ar jiems nuoširdžiai patiks, ar jie ką nors apmąstys, kaip pajus filmą. Įdomu, kaip vertins komisija – ar supras, ką norėjau parodyti: estetinę pusę, egzistencinį svorį, tą jausmą, kurį bandžiau perteikti. Ši situacija atrodo kaip eksperimentas – kaip kas reaguos. Šiek tiek jaudinuosi, bet kartu reikia džiaugtis, nes tai – penkerių metų darbas. Didelė šventė! Filmą kurdami įdėjome daug darbo, emocijų, daug patirčių. Tai tik filmo pradžia, o toliau keliausime po kitus festivalius, žiūrėsime, kaip seksis.
Režisierius Andrius Žemaitis. Asmeninio archyvo nuotrauka
Kaip pats apibūdinote, „Tabasco“ paskyrėte penkerius ištikimos tarnystės metus. Ir vis dėlto nusprendėte, kad tai nėra daug. Kaip atrodė tas penkmetis iš šiandienos perspektyvos, kai kalbame premjeros išvakarėse?
„Tabasco“ pradėjome filmuoti 2021 metais, iš karto po pirmojo trumpametražio filmo „Alizava“, nors koncepciją buvau pasirašęs gerokai anksčiau. Pradėjome nuo prologo – kaimo vakarėlio. Buvo gana sudėtinga: žiema, nebuvo šviesos, teko statyti generatorių, aktoriai – ne profesionalai, o paprasti žmonės iš kaimo, miesto, gatvės. Atėjus vasarai viską nufilmavome ir išsiuntėme į Vengriją ryškinti. Gavę medžiagą galvojome: „Valio, baigėme!“ Bet apie 40 procentų medžiagos buvo bloga: be fokuso, apšvietimas per silpnas, per tamsu. Tokie techniniai dalykai, kurių negalėjome toleruoti, todėl nusprendėme perfilmuoti. Ir vėl viskas iš naujo – savomis lėšomis, be biudžeto... Jei nėra finansų, dirbsi su prastesne įranga, o kadangi filmavome su juosta, negalėjome matyti filmuotos medžiagos. Tačiau įsivertinome klaidas, nusipirkome geresnę apšvietimo įrangą ir antras kartas daug geriau pavyko.
Filmo industrijoje tai įprasta, bet mes tai darėme pirmą kartą, todėl procesas tapo didele mokykla.Tada pradėjome kurti garsą, tai truko tiek pat laiko, kiek visą filmą nufilmuoti. Garsą įrašėme su mikrofonais, bet ir vėl pridarėme klaidų. Taip būna, kai filmuoji vietose, kur nėra kontrolės – pravažiuoja mašina ar šuo suloja. Galėtum tą šunio balsą panaudoti, bet jeigu scena reikalauja intymumo, tylos, tokie dalykai trukdo. Naudojome analoginę kamerą, kuri skleidžia garsą ir tai gerai girdėti filmuojant interjere. Garso režisierius Marius Paulikas, ištikimas bendražygis, sako: „Reikės viską dubliuoti.“ Įspėjo, kad užtruks, bet kokybė bus gera, garsą galėsime kontroliuoti, stilizuoti. Savarankiškai įsirengėme nedidelę garso studiją: Marius prisinešė daugybę rekvizitų, garsino kiekvieną žingsnį, šlamesį. Filmo industrijoje tai įprasta, bet mes tai darėme pirmą kartą, todėl procesas tapo didele mokykla. Kai sukūrėme garsą, dubliavome balsus – iš naujo kvietėmės žmones į studiją, jie kalbėjo, mes įrašėme mikrofonais, montavome. Visai kaip senoviškuose filmuose. Profesionalo ausis gal ir supras, kad garsas dubliuotas, bet manau, kad pavyko gana realistiškai.
Filmo „Tabasco“ (rež. A. Žemaitis) stop kadras
Įdomu, kad nesate baigęs režisūros mokslo, tad jūs – savamokslis. Tikiu, nemažai išmokote per šiuos metus?
Esu įgijęs grafinio dizaino bakalaurą ir industrinio dizaino magistrą, bet filmai, dabar suprantu, yra tikrasis mano pašaukimas, norėčiau tai daryti toliau. Atrodo, kad sekasi, jaučiu, kaip iš vidaus kyla idėjos, vizijos, judesys.
Tiesa, „Tabasco“ nėra pirmasis ilgas mano kūrinys, prieš tai buvo dar keletas projektų. Didžiausias jų – filmas „Tavo kraujas – kitų gyvybė“. Tai buvo kosmiškai didelis abstraktus kūrinys, kuriame bandžiau išsitaškyti kūrybiškai, įgyvendinti visas savo mintis. Siužetas buvo ne apie paprastas žmogiškas problemas – labiau fantastinis kūrinys. O dar pradėjęs montuoti pamačiau, kad yra septynių valandų trukmė, jau atmetus nereikalingas dalis. Projektas liko nebaigtas, bet gavau gerą pamoką, kad nereikia nutolti nuo žemiškų problemų.
Po „Tavo kraujo – kitų gyvybės“ buvo „Alizava“ – pirmasis juostinis filmas. Skaitmeninis formatas atlaisvina operatoriui rankas, leidžia daug prifilmuoti, o kurdamas su juosta turi mąstyti, repetuoti kiekvieną sceną.
Ir tai gerokai brangiau! Kodėl pasirinkote sudėtingesnį būdą?
Pradėjęs filmuoti su skaitmeninėmis priemonėmis visą laiką žinojau, kad mane labiau žavi analoginė, senovinė technologija, kurioje daugiau natūralumo, tekstūros, tapybiškumo. Žinote, tai yra amžini debatai: kas geriau – juosta ar skaitmena? Bet tai yra bereikšmė diskusija, nes viskas priklauso nuo situacijos, projekto ir norimo rezultato. Kartu paradoksalu, kad juosta yra brangesnė, su ja sunkiau dirbti. Neturėjome biudžeto, viską darėme savomis jėgomis, gal būtų buvę geriau eiti lengvesniu keliu, bet mes užsibrėžėme filmuoti su juosta.
Filmo „Tabasco“ (rež. A. Žemaitis) stop kadras
Paskelbdamas feisbuke apie būsimą premjerą sakėte, kad jūs filmo nesukūrėte, veikiau filmas surado jus. Jis gulėjo kažkur vienoje apleistoje lietuviško kaimo troboje, kurioje žmogaus jau seniai nebuvo. Kalbate apie konkrečią trobą ar tai veikiau metafora?
Metafora. Mėgstu rašyti labiau poetiškai, abstrakčiai, metaforiškai. Koks jausmas yra filme, tokį bandau perteikti žmonėms. Bet sakydamas, kad filmas mane surado, nemeluoju.
Daug fotografuoju ir kurį laiką buvo tokia stadija, kad randu įdomų žmogų pagal veidą, stovėseną, charakterį ir jeigu jis sutinka fotografuotis, aš jį nusivežu į savo kaimą, į apleistas lietuviškas trobas. Per fotografiją pajutau aurą, apipelijusius, apdulkėjusius, sulūžusius, laiko paveiktus daiktus. Įžengęs į trobą stengiuosi, kad mano intervencija būtų labai subtili: sodinu personažą, komponuoju rakursą, ieškau apšvietimo, spalvos ir kampelių tuose namukuose. Vis galvodavau, kaip būtų įdomu sukurti tokios estetikos filmą. Kiti režisieriai iš pradžių rašo scenarijų, braižo kadrus, bet aš prie filmo priėjau per fotografiją, estetiką, atmosferą.
Pirmieji režisierių kūriniai dažnai būna paremti jų pačių vaikyste, tarsi tampa atspirties tašku. „Tabasco“ – vienas iš tokių. Kiek filme vaizduojamas kaimas yra artimas jūsų vaikystės troboms ir laukams?
Šimtu procentų artimas, nes ir filmuotas mano vaikystės kaime. Čia man artimas kiekvienas kampelis, pieva, upė, krantas ir tiltas. Erdvės žinojimas palengvino filmavimo procesą, nes galėjome greičiau judėti, žinojau, kas ir kaip veikia vizualiai. Filmas nėra improvizuotas. Ne, aš kiekvieną sceną ir kadrą buvau aprašęs, iš karto žinojau tikslią vietą, rakursą.
Tačiau autorinis kinas yra kaip eilėraštis – turi būti ištikimas sau, jeigu nori išreikšti mintis.Kiekvienas žmogus turi tam tikrą patirtį iki esamo dabarties taško ir įžvalgas, kurias nori parodyti, bet mano pagrindinis įkvėpimo šaltinis buvo vaikystės žaidimai, atmosferiniai jausmai, prisiminimai, kaip jaučiausi vienoje ar kitoje aplinkoje. Filme šio atmosferinio jausmo yra labai daug, tai tokia paprasta, bet mistinė aura – tai, koks yra mano vidus. Kitas žmogus „Tabasco“ galbūt pamatys visai kitaip, jam nepatiks arba nekels jokių sentimentų. Tačiau autorinis kinas yra kaip eilėraštis – turi būti ištikimas sau, jeigu nori išreikšti mintis. Mes nepataikaujame konkrečiam žanrui, nebandome ko nors vytis, nors faktas – kitų režisierių kūryba įkvepia. Kurie režisieriai jums suteikė daugiausia įkvėpimo? Jų daug, bet turbūt labiausiai – Béla Tarras dėl jo pagarbos paprastam žmogui, neprofesionaliam aktoriui. Tai pavyzdys, kaip žmogaus orumas ne sunaikinamas, o iškeliamas, pabrėžiamas. Man labai gražu, kai režisierius susiranda neprofesionalą ir su juo sukuria ką nors įdomaus. Mūsų atveju su Rimu (pagrindinis filmo „Tabasco“ veikėjas Rimas Šileikis – aut. pats) mes sukūrėme kažką unikalaus. Jis kiekvieną dieną dirba savo darbą, ramiai gyvena ir staiga pasirodo filmas su juo. Vien tai, kad jis sutiko filmuotis, rodo, kad giliai jo viduje turi kažkas slypėti. Gal jis visą laiką norėjo išbandyti aktorystę, bet niekam nesakė? Béla Tarro filmuose yra visko – degradacija, alkoholizmas, skurdas. Tai kas kita, nei kai didelį biudžetą turintys režisieriai imituoja degradaciją, sunkiai gyvenantį žmogų. Arba kai istoriniuose filmuose atkuriama senovė, bet matai, kad aktorių drabužiai specialiai nupirkti ir dailininko nubrūžinti. „Tabasco“ atveju mes nieko negaminome, šiuo atveju esame ekologiški, nes naudojome šiukšles ir viską, kas buvo po ranka. Tik pistoletą draugas išdrožė.
Filmo „Tabasco“ (rež. A. Žemaitis) stop kadras
Kurdamas „Tavo kraują – kitų gyvybę“ išmokote, kad reikia rinktis žemiškesnes temas, tad „Tabasco“ priskiriamas prie posovietinės Lietuvos kolektyvinės atminties kūrinių. Kodėl ši tema?
Aš nesėdau rašyti scenarijaus galvodamas, kokios temos būdingos Lietuvai. Ne, kūrinį taip pamatė kiti žmonės ir prilipdė šią etiketę, jo didelė aura. Neturėjau tikslo atspindėti posovietinį palikimą. Mano tikslas buvo labiau filosofinis, egzistencinis. Mane apskritai domina žmogaus būtis – ne socialinė, bet fizinė, tave gaubiantys kvapai, tekstūros, spalvos, šviesa. Aplanko prisiminimai ir garsai. Pavyzdžiui, filme vaizduojami seni namai įgarsinti skirtinga stilistika, nes viename labiau pučia skersvėjai, kitame – girgžda lentos. Kiekviena vietovė turi savo mažytį garso dizainą.
Nors to aiškiai neparodome, bet žmogus gali suvokti, kad Rimas jaučiasi savęs nerealizavęs.Tad idėjiškai galvojome apie egzistenciją – tokią abstrakčią, primityvią, paprastą. Tik tada pradėjo konstruotis siužetas: Rimas turi brolį, čia jo vaikystės vieta, tėviškė. Jis turi vidinių traumų, yra kankinamas problemų, negali susirinkti savęs, šeima iširusi. Tada jis nusprendžia grįžti į tėviškę. Nors to aiškiai neparodome, bet žmogus gali suvokti, kad Rimas jaučiasi savęs nerealizavęs. Įdomu, kad Rimas galėjo turėti tvirtą finansinį pagrindą, gyventi gražiuose dideliuose namuose su jį mylinčiais žmonėmis, bet pasirinko grįžti į seną apgriuvusią trobą. Jūs labai gerai supratote. Gyvenime taip būna: atrodo, turi viską, bet viduje verda kažkas nebaigto, traumos, problemos. Jeigu žiūrovas mėgsta kiną ir žvelgia į jį poetiškai, jis tai turėtų suprasti ir pareflektuoti. Filme yra tokia nutylėta tiesa, kurios mes negvildename, bet pasakome: „Tarnavau sovietmečiu.“ Tokie elementai rodo, kad yra sovietmečio trauma, bet filme nenorėjau to daug rodyti, ne tas man rūpėjo. Labai sunku išreikšti žodžiais filosofinius, poetinius dalykus. Tai jausmai, užfiksuoti vaizdu, o tada žiūri, kas gimsta.
Filmo „Tabasco“ (rež. A. Žemaitis) stop kadras
Atrodo, kad svarbiausia filmo dalimi tampa ne dialogai, aktoriai, jų vaidyba, siužetas, o estetinis vaizdavimas – minimalistinis, konservatyvus. Turbūt čia pasireiškė jūsų kaip fotografo akis?
Taip, filmas gimė iš senų namelių fotografijų. Fotografija man visada buvo savotiška mokykla – kaip komponuoti, dirbti su šviesa, spalva, emocija. Filmo fotografijoje momentų ieškai kaip medžiotojas, o aš minkau, režisuoju. Man įdomu ne pats momentas, o vizija, kai pasiimu žmogų ir padarau. Filmavimo metu gana greitai judėjome, nes jau žinojau visus kadrus, supratau, kokia tam tikru paros metu būtent šioje vietoje būna šviesa. Tačiau lygindamas su filmu „Tavo kraujas – kitų gyvybė“ vertinu, kad neįgyvendinau visko taip estetiškai, kaip galėjau, gal truputį nuliūdau. „Tabasco“ atrodo kaip senovinis filmas – mažo biudžeto, sovietinis, lyg ištrauktas iš archyvo, tačiau filmuotas šią dieną.
Esate ne tik režisierius, bet ir muzikantas, todėl tikiu, kad skambesys yra ne ką mažiau svarbus nei vaizdas. „Tabasco“ skambėjo beveik vien lietuviška šiuolaikinių kūrėjų muzika, nustebino ir tokioje auroje suskambęs „Solo ansamblis“. Papasakokite, kaip kūrėte muzikinį takelį.
Mes, modernūs, šiuolaikiniai kūrėjai, turime eksperimento ir avangardo geną. Natūraliai žinome, kaip gali būti, ir komponuojame. Aišku, tam tikra prasme gimsta eklektika, kuri gali erzinti, bet įdomus kontrastas, kai lietuviškame kaime groja Solo ansamblis.
Marius stengėsi atkurti visas detales: Rimas valgo pupeles ir viena nukrenta ant keptuvės – metalo garsas, atsimuša į stalą – medienos garsas.Dauguma kompozicijų sukurta Mariaus Pauliko ir Augustino Buizinos, kurie ambicingai užsibrėžė: „Mes norime patys kurti garso takelius.“ Ir tai padarė. Stilistiškai apsibrėžė instrumentų skaičių ir spektrą pagal nuotaikas, atmosferas, vietoves. Visos temos – sugrįžimo, vaikystės, karo – turi savo garso takelius. Tiesa, prie garso dirbti buvo sunkiau, negu filmuoti. Marius sėdėjo vienas studijoje ir įrašė kiekvieną garsą – tai nežmoniškai didelis darbas. Man labai patiko, kokį teatrą galima sukurti: nėra jokio veiksmo, bet tu gali abstrakčiai, iškeldamas garsus, sukurti teatrališką atmosferą, paremtą tik fiziniu veiksmu. Marius stengėsi atkurti visas detales: Rimas valgo pupeles ir viena nukrenta ant keptuvės – metalo garsas, atsimuša į stalą – medienos garsas. Tačiau peržiūrėję testus supratome, kad per daug triukšmo – viskas šlamėjo, tiesiog hiperrealizmas. Tikėjomės, kad bus nauja raiška, bet supratome, kad ausims per sunku. Galiausiai gesinome, gesinome... Nors idėja buvo labai įdomi, galbūt kada nors dar tai įgyvendinsime.
Filmo „Tabasco“ (rež. A. Žemaitis) stop kadras
Į ką labiausiai kreipsite dėmesį, žiūrėdamas premjerą kino salėje?
Salėje ramiai nežiūrėsiu, nes ieškosiu klaidų. Svarbiausia, ar yra vaizdas ir garsas. Jeigu tai bus – gerai, jau akmuo nuo širdies nusiris. Kitas dalykas – ar ne per garsiai. Dėl to šiek tiek jaudinuosi.
Galvoju, kaip žmonės supras, ar jiems nuoširdžiai patiks, ar jie ką nors apmąstys, kaip pajus filmą. Įdomu, kaip vertins komisija – ar supras, ką norėjau parodyti: estetinę pusę, egzistencinį svorį, tą jausmą, kurį bandžiau perteikti. Ši situacija atrodo kaip eksperimentas – kaip kas reaguos. Šiek tiek jaudinuosi, bet kartu reikia džiaugtis, nes tai – penkerių metų darbas. Didelė šventė! Filmą kurdami įdėjome daug darbo, emocijų, daug patirčių. Tai tik filmo pradžia, o toliau keliausime po kitus festivalius, žiūrėsime, kaip seksis.
Autorius: Austėja Zovytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
