Aktorė I. Sikorskytė apie išgyventą žiemą, krauju tekantį šokį ir naujas pradžias

Viename iš interviu sakėte, kad gyvenime dažnai tekdavo būti variantu B. Ir štai atlikote Jurgos vaidmenį filme „Pietinia kronikas“, o rugsėjį pristatytame spektaklyje „Ronja plėšiko duktė“ jums atiteko pagrindinis vaidmuo. Atrodo, planą B pakeitėte į A? Kai taip sakiau, galvoje labiau turėjau variantą B iš romantinės pusės, tačiau šiuo metu tokia nesijaučiu nei romantiniame gyvenime, nei karjeroje. Aš tik dirbu savo darbą ir jautriai priimu visus vaidmenis, kad ir kokio dydžio jie būtų. Džiaugiuosi net ir medį vaidindama. To reikėjo išlaukti. Praeitą žiemą vaidinau vieninteliame teatro spektaklyje „Svetimas“ ir iki dabar nebuvo nė vieno projekto. Žiema buvo baisi, su tuo susidūriau pirmą kartą, nes vos baigus akademiją manęs iš karto laukė filmavimai, buvau kviečiama dirbti teatre ir jokios pertraukos. Kai darbas yra tavo gyvenimas, o tada gauni pusės metų pertrauką – išgyveni, ir daug. Vėliau sausį vyko spektaklio „Ronja plėšiko duktė“ atranka, kantriai pusę metų laukiau, kol pradėsime repetuoti. Nerimo buvo, nes per tiek laiko gali nutikti bet kas. Aktorė Irena Sikorskytė. Bernardinai.lt / Evgenijos Levin nuotrauka Turbūt šiuo metu jaučiate nemenką atokvėpį? Iš šios pusės tikrai taip. Jaučiuosi pavargusi, apsikrovusi darbais, bet džiaugiuosi, kad išlaukiau ir dabar tereikia spėti viską suderinti. Psichologiškai tai nėra lengva, mažai laiko skiriu sau – tai gerai išmokau daryti, kai viskas buvo sustoję. Laiką sau reikia branginti, nes nežinai, kada tokią galimybę turėsi dar kartą – gal užgrius nauji, darbai, problemos ar dar kas nutiks. Jau dabar žinau, kad vėl gavusi progą pailsėti tai priimsiu kaip duotybę, nesibaimindama. Mūsų tokia profesija – dalykai ateina tada, kai turi ateiti. Lieka susitaikyti, kad esi nuolat vertinamas ir lauki. Keista profesija. Anksčiau, kalbėdama apie filmo „Pietinia kronikas“ sėkmę, išskyrėte tai, kad iki šiol neturėjome filmo apie lietuvišką paauglystę. Pažvelgus į praeitį, kaip atrodė jūsiškė? Nesilankydavau sodybose rengiamuose vakarėliuose, būdavo mokykla ir šokiai. Buvau ganėtinai ramus vaikas, nežinau, ar nenorėjau nieko blogo daryti dėl diplomatiškos šeimos, pasitikinčių tėvų, be jokių namų areštų, ar tiesiog tokia mano natūra. Turbūt tai patarimas į ateitį sau pačiai, kad auklėjant vaikus nereikia perspausti, nes viskas priklauso nuo šeimos dinamikos ir charakterio. Pamenu, visą laiką orientavausi į karjerą. Nuo tada, kai supratau, kad chemija ir tikslieji mokslai nesiseka, ėmiausi menų, norėjau susikurti ką nors savo. Daugiausia laiko leisdavau šokių mokykloje su šokėjomis draugėmis. Aktoriai Irena Sikorskytė ir Džiugas Grinys. Rež. Igno Miškinio filmo „Pietinia kronikas“ (Lietuva, 2024 m.) kadras Mokėtės Kauno choreografijos mokykloje, sakėte, kad šokis yra jūsų kraujyje, jo pasiilgote ir jaučiate trūkumą. Kodėl tuomet pasukote į aktorystę, o ne pramoginius šokius, baletą? Ar nesvajojote tapti Brodvėjaus miuziklų žvaigžde? Tuo metu atrodė, kad šokiai yra per mažai. Norėjau studijų, kuriose ir instrumentu galėčiau išmokti groti, ir balsą panaudoti. Dažnai mane vadindavo skardžiabalse, sakydavo, kad garsiai šneku, turbūt taip pasąmonėje įsirašė, kad reikia panaudoti balsą. Galvojau studijuoti užsienyje, net buvau įstojusi, bet atėjus laikui pasirašyti dokumentus supratau, kad nenoriu. Ten labai daug šekspyriškojo teatro. Nesupraskit neteisingai, mane labai domina Šekspyras, tik ten labai ryški kryptis. Be to, nepatiko Londonas, tad mintis tame mieste praleisti trejus metus ar daugiau – neviliojo. Tad likau Lietuvoje. Tokie tie mano keliai. Bet jeigu bus lemta, bus ir užsienis. Juk kai kurie aktoriai karjerą pradeda penkiasdešimties, tai beamžė profesija: nuo kūdikystės iki šimto metų. Jei vis dar esi gerų fizinių duomenų ir sveiko proto, turėsi kur vaidinti, kodėl gi ne? Ar šią dieną trūksta šokio? Vasaros pradžioje žadėjote nuo rudens pradėti lankyti šokių pamokas. Neturiu laiko! Labai norėčiau lankyti porinius šokius ar tango, jo pamokų buvo akademijoje – labai gražu, intymu, seksualu. Kartu – ir baletą dėl disciplinos, bet dviejų kėdžių neužsėsi, dabar reikia koncentruotis į savo gerovę, pabūti ir su savimi, praskiesti mintis nuo darbo. O ar trūksta? Trūksta. Šokis ir skaičiavimas šokio ritmu iki gyvenimo galo integruotas man į smegenis. Nors tai būna retai, bet jeigu su draugais išeiname į miestą, visą laiką praleidžiu šokių aikštelėje. Smagu, kad turiu draugų, su kuriais galiu tai daryti (juokiasi). Pakalbėkime apie studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Neslepiate, kad tie metai buvo sunkūs, net prilyginote juos kritimui į tunelį. Vis dėlto nepasidavėte, iki šiol esate sėkminga aktorė. Kas tuo metu buvo sunkiausia? Vos vienas ar du kursiokai dėl aktorystės neturėjo jokių abejonių. Visi kiti abejojo ir galbūt tai jaučia iki šiol. Pirmi dveji studijų metai yra tam tikro pasiaukojimo, nes akademijoje praleidi visą laiką, paskaitos būdavo ir šeštadieniais. Kai kas nors labai intensyvu, nebežinai, kaip su tuo tvarkytis, bet su branda po truputį ateina ramybė. Žinoma, priklauso nuo to, koks esi žmogus, jeigu perfekcionistas – visada norėsi, kad viskas būtų tobula. Antrame, trečiame kursuose vyksta lūžis, tada sprendi, lieki ar ne.

Būdamas vienas lauke sau nepadėsi, todėl jei bent vienas žmogus paklausia, kaip jautiesi, tai yra didžiausia dovana.

O ištverti padėjo stabilus pagrindas – šeima, terapija ir draugai ne iš meno srities. Jie tapo mano harmoninga zona, padėjo suprasti, kad pasaulis yra didesnis negu teatras. Taip pat prisidėjo viską leidžiantys tėvai – nori į aktorinį? Studijuok. Nori į matematiką? Gerai! Palaikantys ir didžiausi mano gerbėjai yra ne tik tėvai, bet ir visa giminė, į spektaklių premjeras suvažiuoja pusbroliai, pusseserės, dėdės ir tetos, būna labai miela. Nors aplinkui buvo daug draugų, prasitarėte, kad neturėjote su kuo pasidalyti apie patiriamus sunkumus. Teatro bendruomenės nariai palaiko vienas kitą ar labiau vieniši? Yra žmonių, kurie nebijo būti atviri, bet aš nuo seno pripratau viską spręsti savyje. Tai yra vienas blogiausių dalykų – bandyti su savimi susikalbėti ir kartu nirti į dugną. Vis dar mokausi nebijoti žmonėms pasisakyti, jei kas nors negerai, sunku ar skauda. Tai sveika – mums reikia vieniems kitų, tai kasmet vis geriau suprantu. Būdamas vienas lauke sau nepadėsi, todėl jei bent vienas žmogus paklausia, kaip jautiesi, tai yra didžiausia dovana. Nereikia žmonių minios – užtenka vieno, kuris galėtų paklibinti. Man labai pasisekė, kad kursą sudarė nuoširdūs žmonės, tapę šeima, už tai amžinai liksiu dėkinga. Aktorė Irena Sikorskytė. Bernardinai.lt / Evgenijos Levin nuotrauka Karjeros pradžia buvo Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre su jau buvusiu meno vadovu Aleksandru Špilevojumi priešakyje. Kokie keliai jus ten atvedė? A. Špilevojus buvo vienas iš kurso dėstytojų, meno vadovas. Nuostabus žmogus, kaskart džiaugiuosi bendrais projektais ir galimybe susimatyti. Jo studentams labai pasisekė, kad jis gali tiek daug pasakyti, pamokyti ir parodyti. Aleksandras, žinodamas, kad baigiame studijas, norėjo pakviesti visą kursą prisijungti prie komandos Panevėžyje, tačiau susiklostė taip, kad ten atsidūrėme penkiese. Kai pagalvoji, tai labai daug – vos keli mūsų kursiokai šiuo metu nedirba teatre! Atvykusi į Panevėžį pirmą kartą vaidinau vaikiškame Kotrynos Siaurusaitytės spektaklyje „Edvardo Tiuleino kelionė“ – spalvingame, leidusiame prisiminti vidinį savo vaiką. Toliau buvo įvairiai – buvo ir sunku, ir smagu, stengiausi nesigilinti į teatro dramas ir paprasčiausiai dirbti. „Makbetas“ – vienas svarbiausių darbų Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre. Prieš metus svarstėte, kaip su laiku keisis jūsų Ledi Makbet vaidmens atlikimas. Nors metai teatro pasaulyje nėra daug, vis dėlto kiek paslapčių pavyko atskleisti? Šis vaidmuo – labai sunkus, jis turi rimtą šleifą, kurį vis geriau pavyksta palikti scenoje, o vaidmenį priimti globėjiškai. Kai vaidini, būna visokių dienų, stengiesi padaryti kuo geriau, bet per daug savęs neskalpuoti. Spektaklis yra gyvas organizmas, ne viskas priklauso nuo tavęs, veiksnių tiek daug, kad net sunku visus išvardyti. Ar pavyko atskleisti paslapčių? Geras klausimas, nežinau. Gal jos tegul ir neatsiskleidžia, telieka rūkas. Pakalbėkime apie naujausią Ronjos vaidmenį. Užsiminėte, kad Ronja atėjo tada, kai to reikėjo labiausiai. Kuo ši mergaitė jums ypatinga? Spalį ar lapkritį sužinojau, kad esu kviečiama dalyvauti atrankoje. Skaičiau knygą ir daug verkiau. Tuo metu terapijoje gilinausi į savo vaikystės ir paauglystės klodus, šeimos skrynią, o šioje istorijoje aiškiai atsiskleidžia santykiai su tėvais. Iškilo ryškūs vaikystės prisiminimai, daug kas tapo atpažįstama – gal ne šimtu procentų, bet net vienas procentas gali rezonuoti ir duoti labai daug. Šio vaidmens labai norėjau, nes atrodė, kad jis padės išspręsti manyje kažką. Ne veltui perskaičiusi pasakojimą pajutau didžiulę ramybę.

Mergaitė Ronja nebijo apginti savo pažiūras, poziciją, yra drąsi ir nenugalima, bet kartu labai jautri ir nepamiršta pamatinių dalykų.

Kad gavau šį vaidmenį, sužinojau filmo „Pietinia kronikas“ premjeros rytą. Tą dieną smegenys ir taip sproginėjo, o tada pamačiau draugės žinutę: „Ar skaitei laišką?“ Atsiverčiu, skaitau ir galvoju – melas. Dar kartą perskaičiusi supratau, kad tai ne melas. Laukiau visą rudenį, žiemą – ir sulaukiau. Spektaklio „Ronja plėšiko duktė“ repeticija Astrid Lindgren, „Ronja plėšiko duktė“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2025 m.). Aktorė Irena Sikorskytė. Spektaklio repeticija. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka Ar spektaklio režisierė Eglė Švedkauskaitė paaiškino, kodėl pasirinko būtent jus? Neklausiau, gal todėl, kad Ronja yra ir brandi, ir turi vėjavaikiškumo. Galbūt dėl to žmonės sako, kad šis vaidmuo man tinka. Džiaugiuosi ir todėl, kad man ypač patinka vaidinti vaikams ir paaugliams. Tiesa, vaidinti herojų yra didelė atsakomybė, juk kartais sutiktas suaugęs žmogus kalba apie vaikystėje matytą spektaklį. Noriu, kad jo prisiminimai būtų geri. Mergaitė Ronja nebijo apginti savo pažiūras, poziciją, yra drąsi ir nenugalima, bet kartu labai jautri ir nepamiršta pamatinių dalykų. Nešti tokią žinią yra atsakinga, bet labai džiaugiuosi, kad galiu tai daryti kartu su kolegomis, tai didelė garbė. Filme „Pietinia kronikas“ vaidinote su kurso draugais Robertu Petrausku ir Vaidile Juozaityte, „Ronjoje“ – su jums gerai pažįstamu Šarūnu Meliešiumi. Kiek rezultatą scenoje lemia atmosfera rūbinėje ir darbas šalia artimų žmonių? Tai labai svarbu! Su Šarūnu vaidiname spektaklyje „Nepalaidoti mirusieji“, kur jis taip pat yra mano brolis. Prieš keletą metų viename trumpametražiame filme Airida Gintautaitė buvo mano mama, o Algirdas Dainavičius dabar vaidina mano tėtį. Jie yra mano sceniniai tėvai, o Šarūnas – brolis. Svarbu būti atviram, nes šis darbas yra kontaktinis: nuolat susiduri tiek su savo, tiek su kitų emocijomis, turi išmokti tai priimti. Aišku, kai pažįsti žmones ar dirbi su kursioku, žinai, ką jis darys ir koks bus jo kitas žingsnis. Bet kaip smagu kai tau pažįstami žmonės nustebina! Žinojimas, nuojauta palengvina darbą, bet taip pat svarbu susipažinti su naujais žmonėmis, nes iš jų mokaisi ir semiesi. Irena Sikorskyte Aktorė Irena Sikorskytė. Bernardinai.lt / Evgenijos Levin nuotrauka Neseniai įsidarbinote Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Ko tikitės iš šio etapo? Esu kaunietė, todėl tėvai ir draugės labai džiaugiasi, kad kaip ir grįžau. Pati taip pat esu laiminga, atrodo, reikia pokyčio, kad neužsisėdėtum. Nacionalinis Kauno dramos teatras matyt mane stebėjo ir galiausiai pakvietė. Ir tai nutiko ne po „Sidabrinių gervių“, o anksčiau, tik tuo metu dar abejojau. Pokytis visada yra baisu, bet geriau tai negu nieko. Mes, žmonės, taip greitai sugebame prisitaikyti, kad net neįtikėtina. Taip ir įsileidau mintį pakeisti darbo vietą, o dabar džiaugiuosi, nes daugiau laiko būsiu gimtinėj. Repetuojame pagal Adomo Mickevičiaus lietuviškas „Vėlines“, spektaklį stato režisierius Jakubas Skrzywanekas. Bus įdomu – daug fiziškumo, tamsiau nei „Ronjoje“. Nauji kolegos, nauji žmonės, nauji dalykai. Geras ruduo (šypsosi). Medijų rėmimo fondo logotipas Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.