Režisierius N. Milerius apie filmą „Senio kelionės“: „Biografinių filmų yra daug ir tikrai gerų, bet šįkart man buvo svarbiau pabūti su Juozu“

Interviu režisierius pasakoja apie kūrybinį procesą, santykį su J. Budraičiu ir dokumentinio kūrinio prasmę. Jis viliasi, kad jaunesniems žiūrovams šis filmas bus proga susipažinti su garsiuoju aktoriumi ir Lietuvos kino istorija. „Norėčiau, kad vyresniesiems filmas primintų, kiek daug priklauso nuo paties žmogaus, kad amžiaus našta nėra kliūtis gyvybingumui, energijai, pozityvumui“, – pabrėžia N. Milerius. Pasakojote, kad filmo iniciatorius buvo pats Juozas Budraitis. Kas jus paskatino sutikti su šiuo pasiūlymu? Ne pats Juozas sugalvojo filmą, bet jo paprašė žmonės iš gimtosios Kelmės. Jie sakė: „Mes turime minimalų finansavimą ir ar galėtume sukurti tokį filmuką.“ Aš specialiai vartoju žodį „filmukas“, nes būtent taip jie ir įvardijo – nedidelis paprastas filmas apie jį. Juozas tuomet dažnai važinėjo į Kelmės rajoną, kalbėdavo su žmonėmis. Netoli jo gimtosios sodybos pasodintas ąžuoliukas, išlikusi žurnalistinė archyvinė medžiaga. Geranoriški užsakovai turėjo omenyje nedidelį žurnalistinį darbą, jie neturėjo nei režisieriaus, nei scenaristo. Juozas pasiūlė man kartu padirbėti – dvejojau, bet sutikau. Kai pradėjau gilintis į Juozo biografiją, supratau, kad viskas gerokai sudėtingiau. Jis Kelmės rajone praleido labai mažai laiko – ten jį prisimena miglotai. Dar būdamas vaikas, su šeima persikėlė į kitą sodybą. Vėliau trumpam grįždavo, bet ryškiausi prisiminimai – ne iš Kelmės, o iš Klaipėdos. Taigi visa Juozo biografija labai turtinga. Tada ir supratau, kad į „filmuko“ formatą visko sutalpinti nepavyks. Taip mūsų sumanymas išsiplėtė. Aišku, vėliau Juozas vis ragino: „Baigiam, baigiam“, bet kai procesas įsibėgėja, viskas vyksta kitaip – reikia dirbti, reikia užbaigti. Kino režisierius, filosofijos mokslų daktaras Nerijus Milerius. Mariaus Morkevičiaus / ELTA nuotrauka Ir Kelmėje, ir Klaipėdoje jau neišlikę namų, kuriuose Juozas gyveno. Dėl to buvo tam tikrų sunkumų kuriant filmą? Gal ne sunkumai, o veikiau intriga, kuri ir tapo šio sumanymo pagrindu. Juozas save vadina žmogumi klajokliu, kuris mielai grįžtų į savo namus, bet jų jau nebėra. Tas vaizdinys – namų, kurių nebėra, – universalus nostalgijos simbolis. Todėl šis filmas pirmiausia yra nostalgiškas – gerąja žodžio prasme. Kiek ilgesys gali būti pozityvus? Juk pažodžiui tai reiškia skausmą. Tačiau žmonės jį jaučia skirtingai. Juozo atveju tai – prarastų namų ilgesys, bet be didelio skausmo. Šis vaizdinys man pasirodė labai produktyvus – stengiausi jį paversti pozityvumu. Žmogus nori sugrįžti į savo vaikystę, jaunystę, bet to padaryti nebegali. Tad kas telieka? Atgaivinti tą jausmą susitinkant su dar gyvais žmonėmis, kurie jį supo vaikystėje, jaunystėje, nors tokių vis mažiau. Filmas pasakojamas Juozo Budraičio akimis. Kodėl pasirinkote tokį sprendimą? Kitoks būdas būtų buvęs neįdomus nei man, nei Juozui. Tradicinė biografija kine visada pralošia knygai – jei nori tiesiog faktų, gali juos perskaityti. O apie Juozą jų tikrai netrūksta. Reikėjo pasirinkti, kurti linijinę biografiją ar viską daryti kitaip. Biografinių filmų yra daug ir tikrai gerų, bet šįkart man buvo svarbiau pabūti su Juozu, perteikti atmosferą. Kurdami biografinį filmą dažnai žmogų paverčiame tarsi objektu – vaikystė, jaunystė, senatvė... Bet kur pats žmogus, jo dabartis? Aš norėjau apversti struktūrą – pradėti nuo dabarties. Juozo dabartis tapo atskaitos tašku. Kai pradėjome filmuoti, jam buvo 81 metai, dabar – 85-eri. Norėjosi pabūti su tokiu žmogumi, pakeliauti, susitikti su dar gyvais jo bičiuliais. Aktorius Juozas Budraitis. Filmo „Senio kelionės“ kadras Juozas Budraitis filme susitinka ne tik su jaunystės, bet ir su vėliau pažintais žmonėmis. Kuris susitikimas jums labiausiai įsiminė? Sunku išskirti vieną. Ne visi susitikimai buvo įtraukti į filmą: kai kurie nepateko į montažą, nes, nors ryšys tarp Juozo ir pašnekovo būdavo stiprus, kartais kamera tą spontaniškumą užgniauždavo. Juozas – profesionalas, o kiti, ne iš kino pasaulio, kartais jausdavosi nejaukiai. Tie susitikimai buvo įvairūs, kiekviename rasdavau savotišką „perliuką“. Kai kada dėl techninių sąlygų tekdavo stebėti viską iš šono per režisieriaus ekraną, ir tada matydavau tiek tikrų jautrių akimirkų, kad džiaugdavausi iki širdies gelmių.

Juk Juozo pastanga filme – tarsi sugrįžti į vaikystę ir jaunystę. O čia šalia – mergaitė, pilna energijos, spinduliuojanti gyvybe. Tai natūrali gyvenimo tąsa: vienas žmogus nugyveno didelį gyvenimą, o kitas – tik pradeda.

Kiekvienas susitikimas buvo savaip brangus ir netikėtas. Bet būtent po susitikimo Slovakijoje pajutau, kad filmas jau yra, viskas susidėjo į vietas. Tada supratau, kad filmas iš esmės baigtas – liko tik patikslinti detales, užpildyti trūkstamus fragmentus. Tikiuosi, tai pajus ir žiūrovai. Filmuodamas susipažinote ir su Juozo Budraičio šeima. Anūkei Liepai teko gana ryškus vaidmuo. Taip, anūkės vaidmuo buvo tikrai svarbus, bet galima sakyti – ji pati jį pasiėmė. Kaip kartais būna su profesionaliais aktoriais: visi vaidmenys paskirstyti, bet kas nors vis tiek sužiba. Anūkė Liepa iš pradžių buvo drovi, slėpdavosi už mamos ar už senelio, bet po keliolikos minučių pati prieidavo prie kameros, natūraliai įsitraukdavo. Ji buvo spontaniška, gyva, ir tai nuostabiai įsiliejo į filmą. Juk Juozo pastanga filme – tarsi sugrįžti į vaikystę ir jaunystę. O čia šalia – mergaitė, pilna energijos, spinduliuojanti gyvybe. Tai natūrali gyvenimo tąsa: vienas žmogus nugyveno didelį gyvenimą, o kitas – tik pradeda. Tas senelio ir anūkės ryšys man buvo itin įdomus ir džiugus. Kai kuriuose epizoduose Juozo ir kitų žmonių susitikimai nebuvo tokie, kokių tikėtasi – jie kalbėjosi, bet nebuvo emocinio ryšio. O su anūke viskas vyko spontaniškai, be jokios režisūros – tiesiog sekdavome, ką jie tuo metu veikia. Žinoma, kai kuo pasidomėdavome, padėliodavome, bet iš esmės viskas buvo natūralu. Aktorius Juozas Budraitis su anūke Liepa. Filmo „Senio kelionės“ kadras Aktorius Juozas Budraitis. Filmo „Senio kelionės“ kadras Juozas Budraitis filme pamini norintis įamžinti tikrąjį save. Ar pavyko Juozui būti natūraliam, o ne vaidinti save? Tai turbūt yra Juozo charakterio ypatybė. Filmas su Juozu man buvo antras: pirmasis buvo „Gyvenimas po mirties“ apie aktorius, vaidinusius mirtį kine – ten Juozas turėjo vaidinti, būti aktoriumi. O čia, be abejonės, visas filmas yra su Juozu ir apie jį. Jis man iš karto sakydavo dalykus, kurie galbūt nustebintų žmones, jo asmeniškai nepažįstančius. Juk Juozas yra atlikęs per 120 vaidmenų – o gal ir daugiau. Jis man seniai buvo sakęs, kad jam dokumentinis kinas patinka labiau nei vaidybinis. Tai labai įdomu išgirsti iš žmogaus, sukūrusio tiek vaidmenų. Kai jo paklausiau, kodėl, jis atsakė: „Dokumentiniame filme turi būti tikras, o vaidybiniame gali susikurti kokį nors įvaizdį. Jeigu mane vis kviesdavo, vadinasi, režisieriams tiko mano įvaizdis.“ Juozas turi aiškias savo vertybes, ribas. Specialiai montaže palikau sceną, kai jis tarsi norėjo dar kažką pasakyti, bet sustojo: „Ne, šito gal nesakysiu, tegul tai lieka tik man.“ Tokių vietų filme yra kokios trys, bet iš tiesų jų buvo ir daugiau. Tokios akimirkos, kai jis priartėdavo prie ribos ir ją įvardydavo, man yra svarbios. Kita vertus, jis pasakė gerokai daugiau, nei, matyt, būtų pasakęs kam nors kitam ar kitomis aplinkybėmis. Juk daug žmonių asmeniniais dalykais su „svetimais“ nesidalytų. Sakau „svetimais“ kabutėse, nes mes su Juozu jau buvome nemažai bendravę. Todėl mūsų santykis natūraliai vystėsi link didesnio atvirumo. Žinoma, jis man yra pasakęs ir dar atviresnių dalykų, bet jų į filmą neįtraukiau – juk ne pikantiškumas čia svarbiausia. Jauti, ko reikia. Nes tai, ką žmogus kalba, labai priklauso nuo nuotaikos. Ši dokumentika skirta ne sensacijoms, ne siekiant žiūrovus šokiruoti. Visiškai ne. Po filmavimų su Juozu dar kalbėjomės ir jis sakė: „Dabar persilaužiau – jau galėčiau filmuotis neįsivažiavęs, dabar jau žinau, kaip tai daryti.“ Po filmo jis dar buvo kupinas minčių, ką būtų galima tęsti. Man atrodo, kad kūrinio pabaiga yra gera. Juozas jau buvo kur kas atviresnis, bet filmo tikslas – ne žmogaus išpažintis. Džiaugiuosi, kad viskas baigėsi taip šviesiai, nes dokumentikoje visko būna – kartais žmonės susipyksta, vyksta įvairių peripetijų. Šiuo atveju man buvo svarbiausias pats bendravimo procesas. Aišku, ir rezultatas svarbus, bet procesas – ne mažiau. Aktorius Juozas Budraitis. Audriaus Solomino nuotrauka Koks dabar jūsų santykis su Juozu? Dirbote ir prie ankstesnio filmo „Gyvenimas po mirties“, ar jis pasikeitė filmuojant šį dokumentinį? Be jokios abejonės, tapome artimesni vienas kitam. Dabar mes bendraujame ne tik dėl filmų – susitinkame kartais kavos išgerti, šiaip pasikalbėti. Yra tokia bičiulių grupė – Dainius Gavenonis, Rasa Samuolytė – su jais Juozas taip pat bendrauja, tad kartais visi susitinkame. Mūsų santykis nėra toks, kai nufilmuoji ir atsiriboji. Kai kurie režisieriai taip daro – sako, kad negalima per daug prisirišti. Bet man atrodo kitaip. Žinoma, kartais pernelyg artimas ryšys filmui gali net pakenkti, bet šiuo atveju tai buvo labai brangi patirtis. Pirmasis mano dokumentinis filmas buvo Audriaus Mickevičiaus pradėtas „Pavyzdingas elgesys“ apie Lukiškių kalėjimo sistemą. Ten daug išmokau – tiek iš kalinių, tiek iš pačios aplinkos. Kiekvienas dokumentinis filmas yra pamoka. O šiuo atveju iš Juozo išmokau labai daug – bendrauti su žmogumi, turinčiu milžinišką gyvenimo ir kūrybos patirtį, yra dovana. Minėjote, kad buvo epizodų, kurie į filmą nepateko. Gal galėtumėte pasidalyti, kas nepateko? Tai nėra didelė paslaptis. Pavyzdžiui, nepateko susitikimas su moterimi iš Kelmės rajono, kuriai tuo metu buvo 95 metai, – ji prisiminė Juozo mamą, deja, dabar jau yra išėjusi. Nepateko ir susitikimai su dviem jo mokytojais – abu taip pat buvo labai garbingo amžiaus, bet jau mirę. Į filmą nepateko susitikimas su dailininku Valentinu Antanavičiumi, kuris supažindino Juozą su Mindaugu Skudučiu (jis filme pasirodo). Dar buvo labai įdomus pokalbis su Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninės direktoriumi Arūnu Germanavičiumi. Šis epizodas man iki šiol kirba, nes Juozas, kaip matome filme, paauglystėje daug bendravo su aklaisiais – jo tėvas dirbo aklųjų kombinate, tad Juozas ten leisdavo daug laiko. Tuo metu jis iš jų gavo labai daug patirties, kurią vėliau panaudojo aktoriaus praktikoje. O jo mama tada dirbo psichiatrijos ligoninėje – ši tema Juozui taip pat buvo įdomi. Jis pasakojo, kad kartą mama jį net buvo uždariusi palatoje su pacientais, kad pamatytų, kaip jie elgiasi. Tuo metu tokie auklėjimo metodai atrodė priimtini. Juozas pasakojo, kad ten praleido kelias valandas ir stebėjo, kaip žmonės elgiasi, bendrauja. Man buvo įdomu šią temą plėtoti, parodyti Juozo patirties ir atliekamų vaidmenų ryšį. Tačiau šios medžiagos nepavyko paversti kino kalba: susitikimas buvo tik pokalbis, be vaizdinio sluoksnio, todėl galiausiai jo atsisakiau. Bet vis dar kirba mintis, gal būtų galima kaip nors tai panaudoti ateityje. Juozas Budraitis (Petras Minkus) filmuojant Lietuvos kino studijos vaidybinį filmą „Sadūto tūto“ (1973 m.). Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotrauka Juozas Budraitis (Statytojas Solnesas) rež. Jono Vaitkaus spektaklyje „Statytojas Solnesas“ (1980 m.). KVADT nuotrauka Juozas Budraitis rež. Jono Vaitkaus spektaklyje „Visuomenės priešas“ (atsisveikinimas su spektakliu 2018 m. birželio 21 d.). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka Filme daug archyvinių vaizdų, kurie nukelia į praeitį. Kodėl jums buvo svarbu juos įtraukti? Rodant biografinį filmą, archyvinė medžiaga yra neišvengiama. Bet man visada įdomi mintis, kad praeitis, dabartis ir ateitis slenka vienu laiku. Tai nėra atskiros dėžutės. Žmonės kartais sako gyvenantys praeitimi, bet Juozas – ne iš tų. Jis labai gyvas dabartyje, tačiau ir praeitis aktyviai dalyvauja jo gyvenime. Todėl man buvo svarbu parodyti kontrastą tarp jauno ir dabartinio Juozo. Filme archyviniai kadrai baigiasi 1982 metais – tada Juozui buvo 42-eji. Filmą baigėme, kai jam buvo 84-eri. Taigi, lygiai pusės amžiaus skirtumas. Graži simbolinė riba. Be abejo, daug jaunų žmonių tokio Juozo nebeprisimena – kultūrinė atmintis labai trumpa. Kadaise Niujorke kalbėjausi su vienu garsiu teoretiku, jis sakė: „Po 20 metų net Johno Lenono nužudymas jau tampa istorija – ne gyva atmintis.“ Ir iš tiesų – dabar yra visa karta, kuriai tie vardai nieko nebesako. Po filmo montavimo niekam nerodžiau juodraščio – nei kolegoms, nei draugams. Tik kai viskas buvo baigta, parodžiau jį keliems jauniems žmonėms, tarp jų – režisūros studentams. Jie prisipažino, kad buvo nustebinti – daug kas nežinojo, kas yra Juozas Budraitis. Jiems buvo atradimas, kad Lietuvoje turime tokį kino milžiną. Tai mane nudžiugino – vadinasi, filmas veikia kaip gyvosios atminties pratęsimas. Aktorius Juozas Budraitis ir režisierius Algimantas Puipa. Lietuvos kinematografininkų sąjungos archyvo nuotrauka Juozas Budraitis jau matė filmą? Kokia buvo jo reakcija? Taip, matė. Kai pirmą kartą pažiūrėjo, pirmieji jo žodžiai buvo: „Fu, kaip nemalonu į save žiūrėti.“ Manęs tai nenustebino – jis visada taip sako. Jam žiūrėti į save ekrane – didžiulis stresas, nors vaidino šimtuose filmų. Po peržiūros dar susitikome pietų, o kitą dieną jis paskambino ir pasakė: „Atsipalaidavau tik krepšinį žiūrėdamas. Vis galvojau galvojau, labai jaudinausi.“ Tai natūralu – juk atskleidi savo istoriją kitam žmogui ir visada yra šimtas būdų, kaip ją galima papasakoti.

Norėčiau, kad vyresniesiems filmas primintų – kiek daug priklauso nuo paties žmogaus, kad amžiaus našta nėra kliūtis gyvybingumui, energijai, pozityvumui.

Drįstu sakyti, kad filmas jam patiko – nors pats nemėgstu šito žodžio. Patiko, nepatiko – per paprasta. Bet kiek kalbėjomės, jis buvo patenkintas. Nors kai kalbės viešai, greičiausiai vėl ironizuos: „Fu, kaip nemalonu į save žiūrėti...“ Filmo premjera – lapkričio 13-ąją. Kokią žinią norite perduoti žiūrovams? Viskas priklauso nuo žiūrovo. Norėčiau, kad vyresniesiems filmas primintų – kiek daug priklauso nuo paties žmogaus, kad amžiaus našta nėra kliūtis gyvybingumui, energijai, pozityvumui. Jaunesniems – kad tai būtų proga susipažinti su Juozu Budraičiu ir Lietuvos kino istorija. Vienu metu supratau, kad filmas – ne tik apie šį aktorių, bet ir apie lietuviško kino tradiciją. Filme yra daug nuotraukų su žmonėmis, kurie jau išėję – Regimantu Adomaičiu, Vytautu Žalakevičiumi, Broniumi Babkausku, Algimantu Masiuliu, Eugenija Bajoryte. Gal jaunimui šie vardai nieko nesako, bet jie – mūsų kino legendos. Todėl man šis filmas kartu yra ir duoklė jiems. Norėčiau, kad žiūrovai pajustų, kokia turtinga yra Lietuvos kino tradicija ir ją verta prisiminti. Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.

Autorius: Inga Bartulevičiūtė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama