Atlikėjas Sasha Song: „Jaučiu Dievą per meilę sau, gėrį, per gerus darbus kitiems“

Atlikėjas atvirauja, kad baimė mirti paskatino priimti pagalbą ir pradėti gydytis. Alkoholis, narkotikai, lydimi pykčio, kaltinimų ir neapykantos sau bei kitiems, privedė iki dugno, iš kurio buvo sunku išlipti. Tačiau šiandien Sasha Song drąsiai kalba apie savo kelią, gydymą ir tikėjimą. „Buvau pačiame dugne – praradęs beveik viską: karjerą, mylimus žmones, save. Visiška neviltis, tamsa, siaubas. Tuo metu nebuvo jokios motyvacijos sveikti – buvo tik baimė mirti. Tada ir pradėjau ieškoti pagalbos“, – prisipažįsta jis. Atviras pokalbis su atlikėju apie priklausomybes, kovą su jomis, tikėjimą ir muziką. Prieš šešiolika metų „Eurovizijoje“ jūs dainavote: „Aš nežinau, kaip toliau kentėt, / Aš pamiršau, kaip save mylėt. / Nežiūrėk į mane, / Juk manęs nėra, kaip visada.“ Dabar net pajuokaujate, kad jums prilipo pasiklydusio žmogaus etiketė. Ar ši daina netapo pranašyste? Turbūt tapo, nors jau tada aš taip jaučiausi. Visą gyvenimą nepasitikėjau savimi. Gal iš šalies atrodė kitaip, bet jaučiau baimę, nerimą, o apsimetinėjau, kad esu stiprus, pasitikintis savimi ir ryžtingas. Visa tai atėjo iš vaikystės.

Dievas visada buvo mano gyvenime, tik mūsų santykis buvo įvairus.

Tad ši daina tikrai pasakojo apie mano vidinį pasaulį. Tuo metu, bandydamas nustumti nemalonius jausmus, kurių nemokėjau išgyventi, valdyti, pradėjau vartoti alkoholį. Tikėjausi, kad viskas su laiku praeis, nes juk viskas praeina, o alkoholis padėdavo numalšinti bet kokius jausmus. Svaigindamasis nejaučiau viso to, apie ką ir yra ši daina. Atlikėjas Dmitrijus Šavrovas-Sasha Song. Gedimino Savickio / ELTA nuotrauka Atlikėjas Dmitrijus Šavrovas-Sasha Song. Gedimino Savickio / ELTA nuotrauka Kalbėdamas jūs atvirai pasakojate apie priklausomybes ir neslepiate, kad sveikdamas iš naujo atradote Dievą. Koks dabar jūsų santykis su tikėjimu? Dievas visada buvo mano gyvenime, tik mūsų santykis buvo įvairus. Kai buvau jaunas, gal kokių dvidešimt penkerių, įvyko įdomus dalykas. Su mama buvome Palangoje ir pamečiau piniginę – ten buvo dokumentai, pinigai, honoraras po koncerto. Mama sako: „Eikim į bažnyčią.“ Į pasiūlymą žvelgiau skeptiškai – kaip malda man padės susigrąžinti piniginę? Bet pagalvojau – reikia patikrinti, ar Dievas yra. Todėl meldžiausi, kad Dievas man padėtų susigrąžinti piniginę. Praėjo visa diena. Jau apie dvyliktą nakties sugalvojome eiti į barą. Buvau nusivylęs, pamiršęs savo maldą. Atsisėdome lauke, aplink triukšmas, šurmulys – ir staiga išgirstu už nugaros merginas kalbant, kad rado pamestą piniginę. Įsivaizduokite – tai buvo mano piniginė. Neįtikėtina. Tarp gausybės žmonių būtent tuo laiku toje vietoje būtent jos rado mano piniginę. Nežinau, kaip būtų įmanoma paaiškinti šį įvykį. Bet man to užteko, kad patikėčiau Dievu.

Aš jaučiu Dievą per meilę sau, gėrį, per gerus darbus kitiems žmonėms. Kai tiki gėriu, neišvengiamai tampi kitokiu žmogumi.

Vis dėlto santykis su tikėjimu per visus metus labai keitėsi, buvo laikas, kai dėl visko kaltinau Dievą, pykau ir nesupratau, kodėl man nepadeda. Tai buvo tada, kai vartojau narkotikus ir alkoholį. Tuo metu, kai kas nors nepasisekdavo, keikdavau, rėkdavau į viršų: „Kodėl taip leidi?“ Kaltinau visus aplink, tik ne save. Norėjau, kad manęs gailėtųsi, guostų, man padėtų. O juk net pats nesupratau, kas man darosi. Bet dabar tikėjimas grįžo. Aš jaučiu Dievą per meilę sau, gėrį, per gerus darbus kitiems žmonėms. Kai tiki gėriu, neišvengiamai tampi kitokiu žmogumi. Atvirai kalbate apie savigraužą, savigailą, nemeilę sau. Iš kur semiatės drąsos būti toks atviras? Dabar jau galiu kalbėti apie tai, nes perėjau ilgą gydymo laikotarpį – metus buvau reabilitacijoje. Daug dirbau su savimi, todėl kaltės ir gėdos dabar jaučiu daug mažiau. Jeigu būčiau nieko nedaręs, tikrai būčiau nesugebėjęs apie tai kalbėti. Būčiau neturėjęs vidinės stiprybės, kuri atsirado gydantis. Bet aš esu dar tik pradžioje – dabar tai suprantu. Sveikimas ir savęs priėmimas užtrunka. Įstrigo viena frazė, išgirsta reabilitacijos centre: „Ne per vieną dieną susirgome, ne per vieną dieną pasveiksime.“ Juk dvidešimt metų vartojau, o naiviai tikėjausi, kad per mėnesį viskas pasikeis. Ne. Tiek metų sirgau – tiek pat, o gal ir visą gyvenimą, teks gydytis. O kada suvokėte, kad jums jau reikia pagalbos, būtina gydytis, nes nebesusitvarkote su priklausomybėmis? Kai supratau, kad bijau mirti. Labai bloga sveikatos būklė, kelis kartus atsidūriau reanimacijoje – tada supratau, kad labai bijau mirties. Buvau pačiame dugne – praradęs beveik viską: karjerą, mylimus žmones, save. Išgyvenau didžiulę depresiją. Galvojau: viskas, viskas prarasta. Visiška neviltis, tamsa, siaubas. Tuo metu nebuvo jokios motyvacijos – tik baimė mirti. Tuomet pradėjau ieškoti pagalbos. Po kurio laiko, kai nusprendžiau eiti į reabilitaciją, tik tada pradėjau jausti motyvaciją. Pradėjau taikytis su mintimi, kad tai yra liga, o anksčiau taip negalvojau. Visada maniau, kad galiu susivaldyti vartodamas, nes juk liga yra kažkas rimčiau, o čia – tiesiog valios trūkumas. Bet kai pradėjau suvokti, kad tai liga, atsirado ir motyvacija keistis. Atlikėjas Dmitrijus Šavrovas-Sasha Song. Asmeninio archyvo nuotrauka Pats supratote, kad pasiekėte dugną ir reikia kapstytis? Žmonės aplink mane vis kartojo, kad turiu mesti gerti, pradėti gydytis. Bet tuo metu aš jau vengiau žmonių, jų kalbų, nuomonės. Gyvenau su mama – ir ji viską matė, jai buvo labai sunku. Aš jau nieko negalėjau: nei išsinuomoti buto, kad gyvenčiau atskirai, nei ko nors nusipirkti už savo pinigus, nes jų neturėjau. Buvau dugne. Žiauru – apie tai kalbu garsiai, nes tai yra mano tiesa, mano gyvenimas. Kalbėjimas apie tai man padeda. Kai pasakoju, kiekvieną kartą analizuoju savo gyvenimą, jausmus, ką jaučiau tada, ką jaučiu dabar – tai išlaisvina. Ir, žinoma, tikiuosi, gal kam nors mano istorija padės. Ar sulaukiate žinių, kad įkvepiate žmones? Oi, labai daug! Tiek, kad nebespėju visiems atrašyti. Sulaukiu, tikrai. Žmonės dažnai rašo, kai būna išgėrę, tuomet jaučiasi drąsūs prašyti pagalbos. Bet kai prasiblaivo ir jiems pagerėja, pagalbos nebereikia iki kito išgėrimo. Aš pats buvau toks, todėl nekaltinu, bet bandau padėti suprasti, kad problemos neigimas ir tikėjimas, jog žmogus pats gali susitvarkyti, – nepadės. Reikia priimti pagalbą. Ar žmogus turi pasiekti dugną, kad suvoktų, jog reikia priimti pagalbą ir keistis? Turbūt taip, juk dažniausiai taip ir būna. Aišku, kai kuriems pavyksta anksčiau tai suprasti, jie išgirsta ir ima keistis – laimingi tie žmonės. Bet dažniausiai vis tiek reikia pasiekti dugną, kad pradėtum kapstytis.

Sunkiausia – išbūti su naujais jausmais. Kiekviena diena – naujas iššūkis.

Neretai apie save kalbate kaip apie mažą vaiką, kuris visko mokosi iš naujo būdamas blaivus. Ko sunkiausia išmokti? Sunkiausia – išbūti su naujais jausmais. Kiekviena diena – naujas iššūkis. Net eidamas susitikti su žurnalistu nežinau, kaip viskas vyks. Ar man pavyks perteikti, ką jaučiu šiuo momentu. Mokausi savo jausmus įvardyti, pastebėti, suprasti. Gyvenimas... ir įdomus, ir sunkus. Kartais pasakau ką nors ir galvoju: „Ar čia vietoj pasakiau? Gal be priežasties supykau? Ar stresuoju be reikalo?“ Supratau, kad visi žmonės išgyvena įvairias emocijas ir kai kurias sunku pakelti. Bet ne visi juk bėga pirkti butelio. Jie tiesiog būna su tuo. To mokausi ir aš – būti, suprasti, išjausti. O kas padeda išbūti su nauju jausmu, jį atpažinti? Viskas vyksta natūraliai. Aš vis dar lankau reabilitaciją, psichoterapiją, kalbuosi su konsultantu, socialine darbuotoja. Laikausi visų rekomendacijų. Lankau ir anoniminių alkoholikų susirinkimus. Žmonės supranta, ką reiškia jausti tai, ko nenori jausti, ir padeda vieni kitiems. Kaip pasikeitė pasitikėjimas savimi ir meilė sau išmokus tinkamai išgyventi jausmus? Viskas prasidėjo išėjus iš reabilitacijos. Anksčiau man reikėjo kitų žmonių pritarimo, pagyrų, kiekvienas komentaras mane veikdavo, maniau, kad turiu visiems įtikti. Visada ieškojau, kokią savo savybę, bruožą turiu pakeisti, kad patikčiau kitiems. Dabar suprantu, kad tai ne mano problema: jeigu nori įtikti visam pasauliui, niekam neįtiksi. Jei žmogus parašė ką nors neigiamo, dar nereiškia, kad aš ką nors padariau blogai – galbūt tas žmogus dabar jaučiasi prastai ir nori išsilieti. Atsimenu vieną darbuotoją reabilitacijoje – ji man patiko, buvo griežta, bet teisinga. Kartą jai parodžiau neigiamą komentarą apie save, tą žmogų šiurkščiai įžeidžiau. Ji man atsakė: „Tu negali žinoti, kas tam žmogui yra. Nepamiršk, kad pats kadaise atėjai pas mus palūžęs.“ O meilė sau man pasireiškia per gerus darbus kitiems, kitų priėmimą. Atlikėjas Dmitrijus Šavrovas-Sasha Song. Asmeninio archyvo nuotrauka Kokį vaidmenį sveikstant turėjo muzika? Reabilitacijos metu muzika jums buvo labiau tikslas ar įrankis, padedantis išgyventi emocijas? Muzika buvo nustumta į šoną. Pastaruosius kelerius metus aš visai nemuzikavau. Kai bandžiau kurti, buvau apsvaigęs, tad kūrybinis procesas nebuvo nuoširdus: tik eksperimentavau, galvojau, kas patiktų kitiems, bandžiau įtikti. Ieškojau savęs ne taip, kaip reikia.

Dabar muzika nėra svarbiausia. Dabar man svarbiausia yra tikėjimas. Jei ne jis, nebūčiau išsikapstęs. Jei būsiu sveikas, ramus ir tikintis, muzika irgi seksis.

Bet kartą reabilitacijoje pamačiau pianiną, pradėjau kurti ir gimė daina. Kai kūriau, negalvojau, kiek žmonių išgirs šią dainą. Galvojau tik apie melodiją ir tekstą. Kai kuri iš širdies, neplanuotai – būna tikra ir žmonės tai jaučia. Dabar muzika nėra svarbiausia. Dabar man svarbiausia yra tikėjimas. Jei ne jis, nebūčiau išsikapstęs. Jei būsiu sveikas, ramus ir tikintis, muzika irgi seksis. Ką jums duoda tikėjimas šiandien? Tikėjimas man padeda išlikti geram. Pažadėjau Dievui – pažadėjau ir sau – tai mane skatina būti geriausia savo versija. Matau rezultatus: gerėja asmeninis gyvenimas, vidinis pasaulis, muzika, santykiai su kitais. Tikėjimas skatina eiti toliau. Taip pat giedate bažnyčioje. Tokia mano tarnystė Dievui. Man patinka giedoti. Kai atsirado galimybė giedoti bažnyčioje, pirmiausia tai tapo iššūkiu išmokti esmę. Man labai patinka improvizuoti, mėgstu džiazą, o bažnyčioje giedojimas yra visai kitoks. Iš pradžių bandžiau priešintis, improvizuoti, bet mane stabdė ir aiškino, kad čia reikia nuolankumo. Turėjau tai priimti.

Tarnystė bažnyčioje tapo svarbi – darau tai Dievui ir žmonėms, kurie ateina į bažnyčią. Jei mano giedojimas padeda jiems susijungti su Dievu, su jų tikėjimu – tai nuostabu.

Iš pradžių jaučiau gėdą giedoti, kalbėti apie Dievą – gal žmonės nesupras. Tačiau pamažu priėjau iš kitos pusės: suvokiau, kad muzikinė nauda man kaip dainininkui yra akivaizdi. Paskui pradėjau matyti ir dvasinę naudą. Tai nebuvo staigus virsmas – ateini, pagiedi ir staiga tampi dievobaimingas. Tarnystė bažnyčioje tapo svarbi – darau tai Dievui ir žmonėms, kurie ateina į bažnyčią. Jei mano giedojimas padeda jiems susijungti su Dievu, su jų tikėjimu – tai nuostabu. Giedu kartu su kolega, ir per mūsų giedojimą žmonės prisiliečia prie savo tikėjimo. Atlikėjas Dmitrijus Šavrovas-Sasha Song. Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka Dabar kuriate dainas naujam albumui. Ar galite šiek tiek atskleisti, ko laukti jūsų klausytojams? Iš tikrųjų dar nežinau. Pats dar nesudėliojau visko – neplanuoju toli į priekį, tiesiog kuriu dainas. Norėčiau išleisti albumą pavasarį. Turiu jau keletą baigtų dainų, bet dar nėra galutinio pavadinimo – laukiu, kol ateis tinkamas. Noriu, kad albume būtų daugiau greitų dainų nei vien baladžių, nors baladės man labai patinka – lėtos dainos apie meilę ir gyvenimą. Tačiau reikia ir komercinės pusiausvyros: žmonės kartais nori pašokti. Taigi ieškau balanso, kad publika pamatytų skirtingas mano spalvas. Spalio 24-ąją turėjote akustinį koncertą. Kaip jautėtės grįžęs į sceną? Buvo labai įdomus jausmas. Bijojau, kad nesusirinks žmonių, arba – jei susirinks – kaip su jais bendrausiu. Kai gėriau ir vartojau narkotikus, su publika bendravau gana paprastai, nes būdavau apsvaigęs. Dabar jaudinuosi, bet buvimas scenoje ir ryšys su klausytojais artimas ir natūralus – nebereikia prieš kiekvieną dainą galvoti kokių nors kalbų – kalbu iš vidaus. Buvo gera matyti, kaip žmonės reaguoja: kalbėjome, bendravome, paverkėme, pasijuokėme, pašokome. Anksčiau po koncertų džiaugdavausi, kad viskas baigėsi, o dabar jaučiu ramybę ir mėgaujuosi procesu: aš čia ir dabar ant scenos ir man smagu. Mes taip pat pažadėjome paaukoti dalį pajamų aklųjų bendruomenei ir sporto klubui – šį tikslą įgyvendinome. Tai mane praturtina: man gera padėti, ypač jei apie tai nereikia kalbėti viešai. Kartais nuvažiuoju į senelių namus ir niekam nieko nesakau – būnu su žmonėmis. Altruizmas džiugina. Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.

Autorius: Inga Bartulevičiūtė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama