Kelios dešimtys klausimų poetui Vytautui Kazielai

Gal poezijai būdinga sava ir kitokia logika? Kaip tyla leidžia skverbtis į gyvenimą ir pomirtinę realybę atverdama transcendencijos galimybę? Ar slenksčio peržengimas pirmiau vyksta minties pasaulyje? Kodėl žmogui nuo seniausių amžių rūpėjo ir dabar teberūpi tai, kas mūsų laukia po žemiškojo kelio pabaigos? Galbūt, kaip rašote viename savo eilėraščių, ši dvipusybė ir yra tas šaltinis, iš kurio veržiasi duotojo laiko grožis, nuostaba ir teisingumas? Visa mums duota estetinė pajauta yra kylanti iš laikinumo? Buvimas gyvam yra nuolatinis ruošimasis išeiti?

Ką pasakytumėte tiems jauniems žmonėms, kurių dar nepalietė mirties žymė? Kaip įmanoma iliuziškai jaustis amžinam? Gal tai ir yra jaunystės Rojaus blyksnis, kuris daugeliui yra skirtas iki to laiko, kol nepalieka patys artimiausieji – tėvas ir motina?

Koks yra našlaičio buvimas? Ką atveria vienatvė, kai nebelieka kito žmogaus? Kaip įmanoma eiti žinant, kad niekas neina šalia? Kita vertus, ar tikrai visa yra niekis ir tuštuma? Ar nesame taip įsikibę į laikinumą, kad net nenorime eiti Aukščiausiojo skirta dykuma? Ar tas kelias veda į minią, į ten, kur nėra tikrumo ir tiesos?

Kas yra autentiškumas? Ar tai nėra pirmiausia buvimas pačiam su savimi ir su tuo, kuris veda ir lydi net tada, kai artimųjų nebėra? Motina yra visos pasaulio meilės ir meilės gyvenimui šaltinis? Jis nepakeičiamas, tiesa? Ar tėvas yra viso žinojimo šaltinis? Kas yra tas buvimas, kuris atveria pasaulio paslaptis? Gal meilės ir žinios vienovė? Po brangiųjų išėjimo šie du žodžiai tampa nebesusiejami?

Ar viskas pasaulyje neatšaukiama? Ar kalbėjimas tyliai ir tyloje nėra tikėjimo ženklai? Prabilti apie netektis, apie skausmą, kaip teigia knygos redaktorė Dovilė Zelčiūtė, yra drąsos aktas? Poezija – tai sakraliausia tokio kalbėjimo forma? Gal ji vienintelė neleidžia supaprastinti tuštumos? O gal visas žmogaus gyvenimas po netekčių yra tik keistas bandymas įvaldyti tuštumą? Argi tai nėra religinio tikėjimo pagrindas?

Kas tie juodi išbaidyti žvėrys? Ar, būdamas jaunas, galvojote, kad esate nugalėjęs savuosius demonus? Ar jaunesnių Jūsų knygos skaitytojų neužvaldo klaidingas įsitikinimas, jog viskas yra tik šviesa ir palaiminga ramybė? Knyga „Juodi išbaidyti žvėrys“ yra atverianti daugiau tiesos apie Dievo ieškantį žmogų? Juk sakralinėje poezijoje esama tamsesnių aspektų ir įvykių? Gal kiti poetai, kalbantys apie savąsias dievoieškos pastangas, kartais pasiduoda klaidingai tendencijai skaitytojams perteikti tik šviesiąsias tokio dvasinio veiksmo puses?

Ar įmanoma nugalėti demonus? Ar tikrai jie išbaidomi? O gal tik vėlyvajame amžiuje ir imame aiškiau skirti tamsą nuo šviesos? Aiški sielos rega yra viena didžiausių vertybių? Kodėl poezija yra aiškos vieta ir laikas? Kartais apgaunanti galimybė, bandant suvaldyti laiką ir perteikti tai, kam peršasi amžinybės kriterijai? Ar žmogus yra per silpnas ir tėra kamuoliukas, kuris paleistas rieda ten, kur tik jam reikia, tačiau net jis pats nežino, kur jam reikia?

Siela, dvasingumas yra nelygintini su kūnu ir materialiuoju pasauliu? Kodėl žmogaus kūnas tėra iš griaučių, kraujo, mėsos ir gleivių? Kodėl jis taip primena jūržoles, kurios apauga vandenų dugną? Sielos gyvenimas tęsiasi ir be kūno? Katalikų religijos knygos tai patvirtina ir užtikrina? Kodėl tuomet, viena vertus, ramu, kita vertus, vis dėlto gerokai baiminga yra mąstyti mirtį ir ją jausti? Argi gyvybės ir mirties santykių klausimai nėra vieninteliai, kuriuos žmogus gali kelti nuolat?

Daug kas keičiasi, tačiau Eros ir Tanathos priešybė yra pačioje žmogaus prigimtyje? Pagaliau iš ko kyla žmogiškumas ir žmoniškumas? Iš kelionės, kuri veda į gedulą ir tamsią naktį? Ar poezija nesuteikia gedinčiam žmogui tokios atramos, kurią galėtume lyginti tik su tomis patirtimis, kurios pasiekiamos šventąsias knygas skaitantiesiems?

Kodėl mūsų gyvenimas panašus ir kodėl kiekvienam vis skirtingas? Ar tame panašume neglūdi žmogaus archetipiškumas, kuris byloja, kad daug kas priklauso nuo žmogaus išgyvenamų amžiaus tarpsnių? Kodėl mūsų patirtys taip susisieja su kitais, bet kartu ir palieka mums individualumo žymę?

Dėl kokios priežasties knygos „Juodi išbaidyti žvėrys“ subjektui reikia gyventi? Argi ne dėl to vienintelio eilėraščio, kuriame suspindi šviesos spindulys? Ar viltis tikrai yra tokia paprasta patirtis, kuri išgyvenama kaip jokių priešpriešų nebuvimas? Ar viltis yra dieviškumo pergalė prieš tamsą, demonus ir nebūtį? Gal ir kalbėti visus knygos eilėraščius tėra prasmė tik dėl to vienintelio puslapio, atveriančio desperacijos įveiką? Kodėl vaikystė yra tas metas, kai vilties daugiausia?

Poetas, kaip niekada nesuaugantis, yra tas žmogus, kuris kaip reta saugo tuos Rojaus gabaliukus? Ar tie fragmentai išties vėliau yra tokie suskilę ir pabirę? Gal vaikystė yra vientisumo ir vienovės suvokimo galimybė, kuri daugiau gyvenime nesikartoja? Ar tai, kas naivu, lengvai įtikima ir stebėtinai lengva, gali būti melaginga? Kodėl tiesosaka yra pamatinė poezijos konvencija? Gal, kai nyks visa literatūra, eilėraščio negalės pakeisti joks kitoks kalbėjimas? O gal mes visi artėjame prie tylos ir buvimo neklausiančioje būsenoje?

Kokia yra žmogaus gyvenimo priežastis ir koks yra jo tikslas? Ar nuo šiųdviejų atsakymų priklauso visa, ką galvojame, kalbame ir darome? Kokia yra mūsų planetos istorijos kryptis? Gal tik bandome, remdamiesi senove, ją įspėti? Kas yra dieviškumas, žmogiškumas ir žemiškumas? Ar vilties pagrindas yra žmogaus savaiminis, prigimtinis gebėjimas neatskirti minėtos triados dalių? Atvirumas – poezijos stiprybė ar silpnybė? Kas yra žmogaus ir Dievo paslaptis – šviesa, tyla, ramybė ar kas nors kita?

Autorius: Ugnė Gavelytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama