Vyskupas Teofilius ir du jo bičiuliai kunigai – Mykolas Bugenis ir slovakas Vendelinas Javorka SI
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Įdomu, kad Rusijos lageriuose šis išsilavinęs čekų jėzuitas laisvesniu laiku dėstė teologijos ir Bažnyčios istorijos kursą, tarp kitų – vyskupui Pranciškui Ramanauskui, kunigui Alfonsui Svarinskui, Abezės lagerio gydytojui Vladui Šimkūnui.
Kai po Stalino mirties t. Vendelinas 1954 m. pateko į Potmos invalidų namus Mordovijoje, čia rado vyskupą Teofilių, priverstinai atvežtą po septynerių metų kalėjimo Vladimiro Centrale (yra išlikę LSSR KGB vadovo laiškai Antanui Sniečkui ir Saransko KGB viršininkui, kuriuose prašoma, kad T. Matulionis po kalėjimo negrįžtų į Lietuvą; ir išties prieš pat išlaisvinimą iš Vladimiro vyskupas rašė savo artimiesiems į Kauną, kad staiga „labai pablogėjo sveikata, negaliu nei stovėti, nei sėdėti“).
Kairėje – slovakų kunigas jėzuitas Vendelinas Javorka. Viduryje – Vendelinas Javorka SI su sūnėnu klieriku Jozefu Javorka (Černova, 1941 m. rugpjūtis). Vėliau Jozefas Javorka (1921–1993) taip pat tapo jėzuitu, buvo žymus misionierius Kanadoje. Dešinėje – Vendelinas Javorka SI Poťmos invalidų namuose 1955 m. balandžio 1 d. Po poros savaičių jis grįžo į Čekoslovakiją. Kunigas buvo aklas kaire akimi ir labai prastai matė dešine. Po abiejų akių operacijų regėjimas sugrįžo. Slovakų jėzuitų draugijos archyvo nuotraukos
Kunigo Mykolo Bugenio 1914 m. studijinė nuotrauka, šį rudenį gauta dovanų iš Daugailių muziejaus įkūrėjos Ritos Jurkevičienės. Ant reverso – jaunojo kunigo ranka užrašyta lenkiška poetinė dedikacija – Konopnickos abstinentų himnas, kurį išvertė Vyturys Jarutis („Mūšį šventą pasitinkam / Apkasuos naujos dienos. / Rytas auš ir bus mums ginklas, / Aušra himną mūs giedos.“). 25-erių kunigas M. Bugenis 1914 m. buvo ką tik gavęs kunigystės šventimus, trumpai tarnavo Latvijoje, grįžo į Sankt Peterburgą, čia tikybos mokė Oldenburgo princo mergaičių prieglaudoje, pradėjo dėstyti Peterburgo katalikų dvasinėje akademijoje. Palaimintojo Teofiliaus Matulionio labdaros ir paramos fondo archyvo nuotraukos
Kunigas Mykolas Bugenis
Už Utenos į Zarasų pusę įsikūręs Daugailių miestelis turi mokykloje profesionaliai tvarkomą krašto muziejų. Jo įkūrėja – beveik 40 metų medžiagą apie krašto šviesuolius rinkusi istorijos mokytoja Rita Jurkevičienė.
Po reorganizacijos nebelikus Daugailių mokyklos, muziejaus likimas pakibo ore. Šiuo metu svarbiausias reikalas – įteisinti muziejaus statusą ir rasti pamainą, kas galėtų pasirūpinti Daugailių šviesuomenei skirtais stendais: vyskupui Mečislovui Reiniui, leidėjui Broniui Kvikliui, Sausio 13-ąją žuvusiam Algimantui Petrui Kavoliukui, kunigams Juozapui Čepėnui, Juozui Prunskiui, Petrui Baltuškai.
Po Daugailių klebono P. Baltuškos mirties 2012 m., tvarkant kleboniją, zakristijas ir varpinę, rasta daug vertingos medžiagos, susijusios ne tik su Daugailiais. Istorikė R. Jurkevičienė visą tą medžiagą susistemino, kai kas liko krašto muziejui, kai ką perdavė Panevėžio vyskupijai, kai ką – Palaimintojo Teofiliaus Matulionio fondui.
„Bernardinai.lt“ jau galėjo susipažinti su kunigo Juozo Matelionio, klebonavusio Aukštaitijoje, fotoportretais. Šis iš Alantos kilęs išsilavinęs kunigas karo metais po Panemunėlio altoriaus grindimis paslėpė ir išgelbėjo nacių nužudytos žydaitės Matildos Olkinaitės dienoraštį ir poezijos sąsiuvinius (ši brangenybė jau išleista atskira knyga).
Vyskupas Teofilius Matulionis iškyloje prie upės su pasauliečiais ir kunigais. Nuotraukos autorius nežinomas. Kadro kompozicija drąsi, originali, techniškai kokybiška. Yra tikimybė, kad tai – alantiškio Dionizo Putnos kadras. Gal kunigas Mykolas Bugenis į ekskursiją su vyskupu T. Matulioniu pasikvietė ir fotografą Dionizą? Daugailių krašto muziejaus nuotrauka
Šiomis dienomis TMF sulaukė dar vienos žinios iš Daugailių. Pasirodo, dar buvo likęs neperžiūrėtas sofos turinys iš Daugailių bažnyčios zakristijos. Periodikos, laiškų, kitų dokumentų krūvoje radosi nematytų vyskupo T. Matulionio nuotraukų. Jų savininkas buvo kunigas Mykolas Bugenis (ant nuotraukų reversų yra jo ranka palikti inicialai MB).
1933 m. kartu su vyskupu T. Matulioniu ir dar dešimčia lietuvių kunigas M. Bugenis kaip politinis kalinys buvo iškeistas ir paleistas iš Rusijos kalėjimų ir lagerių. Grįžęs į tėvynę M. Bugenis draugavo su T. Matulioniu, vyskupas juo pasitikėjo. Jie kartu vykdavo į ekskursijas, kartu lankė kai kurias parapijas. 1938 m. M. Bugenis kartu su vyskupu organizavo kelionę į XXXIV Eucharistinį kongresą Budapešte (T. Matulionis turėjo kvietimą, bilietą, buvo pasirengęs svečio kalbai, bet paskutiniu momentu neišvažiavo).
Vyskupas Teofilius Matulionis ir kunigas Mykolas Bugenis (1888–1980) prie Padievaičio piliakalnio Šilalės r. 1939 m. Čia kunigaikštis Gediminas buvo pastatęs pilį, kryžiuočiai ją sudegino. Tikėtina, tai – Dionizo Putnos nuotrauka. M. Bugenis pats buvo kilęs iš Alantos krašto (Jonydžių kaimo, Skiemonių parapijos), tad vietinį fotografą galėjo žinoti. Daugailių krašto muziejaus nuotrauka
Kunigas M. Bugenis paskutinį savo dešimtmetį (1970–1980) praleido netoli Daugailių esančiose Dusetose. Pedagogė R. Jurkevičienė sako, kad kunigas P. Baltuška bendravo su M. Bugeniu, vėliau dalyvavo jo laidotuvėse, ten sakė pamokslą. Atvykęs į Daugailius P. Baltuška rinko medžiagą apie vyskupą T. Matulionį ir M. Reinį. R. Jurkevičienė mano, kad jis prašė devyniasdešimtmetį M. Bugenį perduoti jam turimas nuotraukas, bet galėjo perimti ir po jo mirties, nes net keli kunigai P. Baltuškai yra palikę savo archyvus testamentu.
Tėvas Vendelinas Javorka SI
Kita pastarųjų savaičių naujiena – tai vyskupo T. Matulionio 1956 m. sausio 16 d. laiškas, pasiųstas iš Potmos invalidų namų į tuometinę Čekoslovakiją. Laiško adresatas – jėzuitas Vendelinas Javorka, su kuriuo vyskupas sėdėjo Potmos zonoje Mordovijoje.
Tėvas Vendelinas yra slovakų numatytas į palaimintuosius, renkami dokumentai, liudijimai. Medžiagą apie t. V. Jevorką mums atsiuntė Bohušas Kaliarikas iš Nitros.
Jis rašo: „Mane domina kunigo Javorkos gyvenimo laikotarpis, kuris nėra gerai žinomas, – jo misionieriška veikla Černivciuose 1941–1945 m. (dabartinėje Ukrainoje, tuo metu – Rumunijoje), jo suėmimas 1945 m. birželio 13 d., tardymai ir kalinimas gulago kalėjimuose. Studijuodamas įvairius dokumentus, radau Vilniaus universiteto (VU) rankraščių archyve, kad Vendelinas Javorka pažinojo ir kai kuriuos Lietuvos dvasininkus: vyskupą Ramanauską, Matulionį, Svarinską. Grįžęs iš gulago Javorka palaikė ryšius su buvusiais kaliniais, todėl radome vyskupo Matulionio laišką jėzuitų archyve Slovakijoje. Kunigo Javorkos palikime yra du vyskupo Matulionio laiškai, tačiau išsaugotas tik vienas originalas.
Man asmeniškai palaimintojo vyskupo Matulionio laiškai yra nuostabus pagarbos liudijimas žemesnio rango kunigui. Jėzuitas Vendelinas Javorka nebuvo nei vyskupas, nei kardinolas, kaip jį pateikia kai kurie šaltiniai. Jis buvo misionierius, bet labai išsilavinęs, kalbėjo 14 kalbų.“
Viename iš laiškų Vladui Šimkūnui (VU rankraščių archyve saugomi 24 V. Javorkos laiškai) t. Vendelinas rašo: „Neseniai mūsų laikraščiuose skaičiau, kad vyskupas Teofilius Matulionis grįžo į tėvynę geros sveikatos, sutiktas Vilniuje, nors jam jau 83 metai. Prieš metus keliskart rašiau jam į Potmą, bet negavau atsakymo, todėl maniau, kad jis jau mirė. Prašau perduoti jam nuoširdžius sveikinimus nuo Vojtecho ir manęs (Vojtechas Teszáras iš Bratislavos taip pat buvo Potmoje). <...> Pranciškui, Teofiliui, Alfonsui ir tau giedame: ilgiausių metų! Vendelinas Michailovičius.“
Viename iš VU rankraščių skyriuje saugomų laiškų V. Šimkūnui kunigas V. Javorka (1955 03 15) rašo apie vyskupą Teofilių Mordovijos Potmoje: „<…> jam sekasi labai gerai, vaikšto, skaito be akinių, prausiasi kaip žąsis – be marškinių. Jis gyvens iki 100 metų.“
Vyskupo Teofiliaus Matulionio laiškas į Čekoslovakiją kunigui jėzuitui Vendelinui Javorkai 1956 m. sausio 16 d. Atsiuntė Bohušas Kaliarikas iš Nitros. Išvertė Valentina Stankevičiūtė (VU Slavistikos katedra).
Vyskupo Teofiliaus Matulionio laiškas į Čekoslovakiją kunigui jėzuitui Vendelinui Javorkai 1956 m. sausio 16 d. Palaimintojo Teofiliaus Matulionio labdaros ir paramos fondo archyvo nuotraukos
Garbė Jėzui Kristui.
Didžiai Gerbiamas ir Brangus Tėve Vendelinai!
Nuoširdžiai dėkoju už sveikinimą ir linkėjimus Kalėdų ir Naujųjų metų švenčių proga. Prašau priimti ir mano nors jau praėjusių tų pačių švenčių ir Naujųjų 1956 metų sveikinimus, gausių Viešpaties malonių linkėjimus. Linkiu viso geriausio, ypač geros sveikatos.
Negalėjau perduoti linkėjimus Leonui Leonovičiui ir Juzefui, nes jie kartu su visais lenkais, 25 žmonės, 1955 m. gruodžio 4 d. išvažiavo į Lenkiją. Ksenijai Germanovnai linkėjimus ir Jūsų prašymą perdaviau. Dėkoja, kad prisimenate [ją] ir siunčia geriausius linkėjimus. Vis ruošiasi Jums parašyti, bet vargu ar tai padarys. Pastaruoju metu jaučiasi nusiminusi – laisvėn išvažiavo p. Bensas, o ji laukia katastrofinės atomazgos savo gyvenime, kuri, pagal jaunystės pranašavimą, turi įvykti 1956 m. sausio 19 d. Raminame, bet [ji] nepasiduoda, nuolat kartoja, kad kitos pranašystės išsipildė tiksliai, neišvengiamai išsipildys ir ši paskutinė.
Jūs, dėkui Dievui, jau seniai esate laisvėje, aš gi po senovei vis dar gyvenu viltimi, kad viskas bus gerai. Šiemet pas mus labai daug užderėjo žemuogių, pirkome ir valgėme, taip pat nemažai buvo grybų. Šią vasarą visai nebuvau išėjęs pasivaikščioti į mišką, nebuvo su kuo, visi draugai ir bičiuliai išvažinėjo, likau vienišas, nėra su kuo pasišnekėti, pasidalinti mintimis, pasikalbėti iš širdies. Dažnai tik prisimeni juos su ilgesiu. Liko geriausi prisiminimai apie Jus visus. Visi, kas Jus pažinojo, mini geru žodžiu. Nuoširdžiai dėkoju už maldas. Aš taip pat kasdien meldžiuosi už Jus. Dėkodamas Aukščiausiajam, turiu galimybę atlikti introibo [Introibo ad altare Dei], tai ir yra gr.-kat. pater spiritualis.
Džiaugiuosi, kad gavote knygą apie bitininkystę. Kadangi Jūs mėgstate medų, turite žinių apie bites, gal būtų gerai įsigyti nors vieną avilį. Aš, gyvendamas provincijoje, turėjau dvidešimt penkis avilius, bet, prisipažinsiu, apie bitininkystę mažai ką išmaniau ir neturėjau laiko užsiimti [ja], buvau užsiėmęs in vinea Domini; turėjau bites, tačiau visiškai neturėjau jų medaus. Viso gero.
Nuoširdžiai gerbiantis Jus ir mylintis Kristuje, lieku ilgesyje +Teofilis
Invalidų namai 1956 m. sausio 16 d.
P. S. Ką tik sužinojau, kad pater važiuoja namo. Idem.
Tėvas Vendelinas Javorka SI, po visų Rusijos kalėjimų ir lagerių grįžęs į Čekoslovaliją 1956 m. Slovakų jėzuitų draugijos archyvo nuotrauka
Kunigas Vendelinas Javorka SI gimė 1882 m. Buvo trečias iš vienuolikos vaikų. 1903 m. įstojo į jėzuitus, studijavo klasikines kalbas ir filosofiją, baigė teologiją Insbruke, 1915 m. gavo kunigystę.
Karo fronte dirbo kapelionu, rūpinosi sužeistaisiais, mirštančiaisiais. 1925 m. jėzuitai pakvietė jį į Romą pasiruošti apaštalavimui tarp Rytų apeigų katalikų. Vendelinas išmoko rusų ir kitas senąsias slavų kalbas, tapo Rytų apeigų kunigu, Rytų slavų krikščionių vienybės pradininku. 1929 m. popiežius Pijus XI užsakė Russicum kolegijos statybą. Grįžęs į Romą t. Javorka baigė statybas ir tapo pirmuoju kolegijos rektoriumi.
1934 m. Šventasis Sostas pavedė V. Javorkai vadovauti Harbino (Mandžūrija) egzarchatui, ten V. Javorka atstovavo Rusijos graikų katalikų vyskupui, vykdė pastoracinę ir misionierišką veiklą tarp lenkų, rusų ir ukrainiečių. Po penkerių metų t. V. Javorka vėl grįžo į Romą, 1939–1941 m. vėl buvo Russicum kolegijos rektorius.
1941 m. jis gavo naują misiją – reikėjo padėti Rytų apeigų katalikų sielovadai Černivciuose (tuometinė Rumunija), kur jėzuitai administravo apie dvidešimt parapijų.
Karui pasibaigus 1945 m. birželio 13 d. t. Vendelinas buvo KGB sulaikytas, tardomas, kaltinamas už šnipinėjimą Vatikanui. 1945 m. gruodį jam skirta dešimties metų nelaisvė. Kalėjo Mordovijoje, Intoje, Abezėje. Paskutinius priverstinio buvimo Rusijoje mėnesius jis praleido Invalidų namuose Potmoje. Iš ten parašė laišką savo broliui Žilinoje – po dešimties metų tai buvo pirmoji žinia, kad jis gyvas.
Čekoslovakijos vyriausybės prašymu sovietų valdžia t. V. Javorką paleido, remdamasi brolio pasižadėjimu juo rūpintis, išlaikyti. 1955 m. balandžio 21 d. t. V. Javorka grįžo į Čekoslovakiją fiziškai sužalotas, pusiau aklas. Po kelių operacijų jis atgavo regėjimą, palaikė platų susirašinėjimą, ypač domėjosi persekiojamos Bažnyčios likimu. Mirė 1966 m.
Vyskupas Teofilius Matulionis (sėdi centre) vieši Antalieptėje 1934 m. Vyskupo kairėje – kunigas Mykolas Bugenis. Daugailių krašto muziejaus nuotrauka
Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
Autorius: Jurga
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
