Motinystės partitūra – be bemolių ir diezų
Ilada
Turinį įkėlė
Naująjį teatrinį sezoną Klaipėdos lėlių teatras pradėjo rugsėjo 5-ąją premjera suaugusiesiems „Aš visada šalia“. Bendras Lietuvos ir Prancūzijos kūrėjų darbas reflektuoja motinystės patirtį „kaip ilgą, nenuspėjamą kelionę, kupiną atradimų, iššūkių, baimių ir meilės“.
Gitana GUGEVIČIŪTĖ
Dar vienas mitas
Tai monospektaklis, kurio idėjos autorė ir aktorė Monika Mikalauskaitė-Baužienė dalijasi ir savo asmenine (dar palyginti „žalia“) motinystės patirtimi, ir kitų motinų patyrimais / balsais, kurie epizodiškai nuskamba spektaklio fone, kiek praplėsdami, universalizuodami temą, bendrą (o vis dėlto skirtingai patiriamą) daugeliui moterų. Informaciniame pertekliuje gyvenančiame pasaulyje tebesklando ir paveikūs mitai apie ką tik nori – sveikatą, valgį, sportą, lyčių santykius ir t. t. Motinystė nėra išimtis. Tebesigirdi, kad motina – pašvęstoji: ji rūpestinga, kantri ir atsidavusi; ji graži, švelni ir besąlygiškai mylinti; ji rūpinasi kūdikiu, neskaičiuodama laiko, nestokodama energijos; gražiai atrodo reklamose ir šeimos nuotraukose. Tai mitai, kuriuos neigia tūkstančių mamų fizinės ir psichinės sveikatos sutrikimai, sukeliami pernelyg sudėtingos realybės – nemalonių, varginančių patirčių, neišsipildžiusių lūkesčių, nusivylimo savimi ar „nepatogiu“ kūdikiu... Ir nors apie įvairias motinystės spalvas ir atspalvius jau kalbama radijo ir televizijos laidose (beje, buvo kalbama ir nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje), straipsniuose, uždarose ir atvirose grupėse, nei konstruktyvių minčių, nei provokuojančių pamąstymų šia tema nėra per daug. Juolab kad motinystė (nors tai nėra vienintelė kategorija, apibrėžianti moterį ir jos tapatybę) vis dar smarkiai idealizuojama, absoliutinama, net fetišizuojama. Spektaklyje „Aš visada šalia“ rodoma kita – ne reklaminė – motinystės „medalio“ pusė (žodį „medalis“ vartoju sąmoningai, nes juk ne kiekvienai moteriai jis užkabinamas), tačiau taip tik pereinama nuo vieno kraštutinumo prie kito.Aktorė ir lėlė
Aktorė ir lėlė – dvi partnerės, du balsai, susiliejantys į monologą: „lėlė tampa abejojančia, kupina baimės ir nepasitikėjimo, o Monika – palaikančia, tikinčia puse“. Pirmoji abejoja, ar dabar tikrai pats tinkamiausias metas motinystei; kenčia skausmą, nerimą ir aplinkinių klausimų atakas; virtusi šimtaranke būtybe, krenta iš nuovargio, bet negali ramiai miegoti, nes kūdikio verksmas arba, atvirkščiai, tyla – tai kūdikio kalba, kurios ji dar nesupranta, dėl to ir negali ramiai, adekvačiai reaguoti. Antroji – giliamintė, raginanti atsiduoti natūraliam gamtos ritmui, savieigai, intuicijai. Pirmoji dejuoja, alpėja, nepasitiki. Antroji stoiškai priima motinystę kaip duotybę, neįkainojamą dovaną. Nepaisant skirtingų pozicijų, tarpusavio konfliktiškumo, tie balsai skamba monotoniškai; šių balsų priešpriešoje nėra niuansų – bemolių ir diezų; galų gale pri(si)imtas moters-motinos vaidmuo menkai skiriasi nuo moters, dar tik pradėjusios kelionę motinystės link. Jos praktiškai tokios pat – su ilgu sijonu, apsmukusiu megztiniu, tik motina rankose jau nebelaiko knygos... Motinystės epicentre kūdikis: kūdikis, sunkiai prislegiantis visą iki šiol buvusį gyvenimą; kūdikis-monstras (lėlė gigantiška, daug didesnė už motiną-lėlę, už pačią aktorę), užpildantis aplinką ir motinos mintis; siurbiantis iš jos gyvybės syvus. Santykis skausmingas, varginantis, motiną paverčiantis šimtaranke būtybe, nutįsusiomis krūtimis – čiulptuko tęsiniu. Kur dingsta moteris, per pasaulį keliavusi su lengva kuprinėle ant pečių, stebinti, skaitanti gyvenimą? Jos nelieka. Lieka tik tarnystė (net vergystė!) kūdikiui; sapniškas, haliucionuojantis būvis, kurį pratęsia erdvinės vaizdo projekcijos (autorius – Samy Barras) – bene estetiškiausia spektaklio dalis. Jokių kitų, jokių alternatyvų, jokio „arbatos puodelio“ ramiame atokvėpyje, tik ištisa, nesibaigianti, erzinanti dejonė, kurią retkarčiais permuša vidinis drąsinimas(is) ir guodimas(is). Tapsmas motina ilgas ir varginantis. Motina tampama net ne tada, kai įsčiose užsimezga gyvybė, o kai motiną kūdikis apkabina savo rankomis (nesiverčia liežuvis sakyti „rankutėmis“, matant didžiulę, nerangią lėlę). Apkabina moterį: savęs netekusią? savęs niekados neturėjusią? tapusią kažkuo tik motinystėje?..Norėtųsi daugiau spalvų
Motinystė spektaklyje labai kūniška. Motinystė čia dramatiška (dramatizmą dar labiau sustiprina muzikinis garso takelis – kompozitorė Rita Mačiliūnaitė), bet abstrahavimas, klišės silpnina emocinį poveikį: „aš visada šalia“ virsta „tu esi mano gyvenimas“. Dramaturgija (bendraautorė – Lina Laura Švedaitė) silpna, nors kelionė per skirtingus motinystės etapus iki aiškaus savęs kaip motinos identdifikavimo – aiški ir be kompaso. Pačios Monikos mintys būtų kur kas įdomesnės ir, žinoma, tikresnės. Spektaklyje neskamba juokas, kūdikis nekrykštauja. Tiesa, kažkas panašaus į lopšinę dainuojama. Einama nuo bendro, abstraktaus, beasmenio – asmeniško, unikalaus, konkretaus link. Lėlė, turinti tokį gyvybingą veidą (lėles ir konstrukciją kūrė Lucas Prieux), dar nesirealizuoja visomis savo galiomis, o ir pačioje aktorėje norėtųsi matyti daugiau spalvų, daugiau bendražmogiškų savybių, nes gyvenime (ne scenoje) būtent asmeninių norų ir poreikių nepaisymas – o ne kūdikis – iš tikrųjų ir įkalina moterį. Aktorė kviečia klausytis intuicijos, nuojautų, bet sceniniame gyvenime viskas orientuota į kūdikį, į jo poreikius. Moteris tampa kūdikio tęsiniu – „aš esu tu“. Spektaklį režisavo Verą Rozanova, su kuria lėlių teatras bendradarbiauja ne pirmą kartą (2016 m. Klaipėdos skulptūrų parke buvo rodomas šios menininkės režisuotas spektaklis „Ieškoma: teisybė“). Patyrusi režisierė teatrinį veiksmą organizuoja nuosekliai, logiškai, tvarkingai, bet jis stokoja tų niuansų, vidinių štrichų, žadėtų anonse. Sudėtinga tema nesiduoda supaprastinama, tačiau supaprastinta ji nebeskamba, atrodo lėkšta, primityvi. O juk motinystė yra labai individuali, ypatinga patirtis, nors tikrai ne vienintelė, apibrėžianti moterį, kad ir kokia „savipakankama“ ji jaustųsi motinystėje. Suprantama atsakomybė už kitą, dar savimi negalintį pasirūpinti, žmogų, bet kur yra pati moteris? Ar tą Sizifo akmenį, kuriuo tampa motinystė, ji kada nors užridens į viršūkalnę? Ar motina, atsigręžianti ir į asmeninius poreikius, liausis būti kritikuojama? Ar pasirinkusios negimdyti moterys nebus laikomos „beprasmėmis“, neišsipildžiusiomis? Spektaklis „Aš visada šalia“ sujudina motinystės temą ir (o tai gerai) išprovokuoja nemažai klausimų, tačiau ir pats lieka iki galo nesuformuluotas klausimas.Autorius: ASTA
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
