Vasaros sezono klišės

Vasaros filmai paprastai nevilioja žiūrovų savo rimtumu. Jie skirti lengvai pramogai ir leidžia pasislėpti nuo karščio lauke ir pasinerti į įspūdingą reginį ekrane ir nuotykius. Tad šią vasarą pasirodė du didžiuliai filmai su ta pačiu tikslu: „Neįmanoma misija. Galutinis atpildas“ („Mission: Impossible – The Final Reckoning“) ir filmas apie formulės Nr. 1 lenktynininkus „F1: filmas“ („F1: The Movie“). Abu jie kupini greito veiksmo, didelių emocijų ir, žinoma, daugybės klišių. Tačiau vienas filmas stipriai nukenčia nuo jų, o kitam labiau pavyko tas klišes paversti kažkuo labiau įdomesniu. Andrius RAMANAUSKAS  

Vėl „Neįmanoma misija“

Filmo „Neįmanoma misija. Galutinis atpildas“ siužetas: aštuntoje veiksmo filmų serijos dalyje Tomas Cruise’as grįžta kaip Itanas Hantas. Čia jis ir jo specialistų komanda susiduria su pavojingu dirbtiniu intelektu, kontroliuojančiu visus pasaulio kompiuterius ir atominių ginklų paleidimo sistemas. Itanas su komanda siekia surasti nuskendusį rusų povandeninį laivą, kuriame slypi kažkoks kodas, galintis nukenksminti tą dirbtinį intelektą. Šį kartą, kovodami su technologijomis, galinčiomis sunaikinti pasaulį, jie turi priimti dar sudėtingesnius sprendimus ir susidurti su savo praeities pasirinkimais, kurie gali pakeisti viską. Filmas labiausiai nukentėjo nuo vieno pradinio sprendimo – sujungti prieš tai visas sukurtas dalis į vieną bendrą istoriją. Kad tai padarytų, kūrėjams teko iš senesnių dalių prikelti personažus, apie kuriuos paprasti žiūrovai nelabai ką atsimena. Nes šiai filmų serijai jau 30 metų ir, atvirai sakant, ne dėl sudėtingos ir įdomios istorijos šie filmai buvo žiūrimi, o dėl smagaus tempo ir veiksmo scenų. Sprendimas sujungti visas ankstesnes serijas į bendrą istoriją automatiškai ir, deja, neišvengiamai paveikė kitus blogus sprendimus. Kai filmas prikėlė senus personažus iš ankstesnių dalių, kūrėjams teko priminti žiūrovams, kas jie tokie yra ir kodėl jie svarbūs. O kad tai primintų, buvo būtina parodyti trumpus klipus iš senesnių filmų. Kai pradedi rodyti senus klipus, personažų skaičius išauga, ir kiekvienam iš jų reikia duoti laiko atsiskleisti. Tada reginio trukmė išsiplečia ir prarandamas filmo tempas, kuris tapo chaotiškas ir karikatūriškai per rimtas, kad žiūrovams apskritai rūpėtų, kas rodoma ekrane, nors scenarijuje ant kortos pastatytas visos žmonijos likimas. Jau ir taip klišinė istorija dar labiau paskendo klišių jūroje, tad smagumo nebeliko nė kvapo. O būtent smagumu garsėjo šių filmų serija. Bene juokingiausias faktas, kurį teko skaityti apie filmą, kad vienas aktorius, kuris vaidino epizodinį vaidmenį pirmoje „Neįmanomos misijos” dalyje prieš 30 metų, sulaukė skambučio iš filmo kūrėjų ir prašymo sugrįžti su tuo pačiu vaidmeniu į aštuntąją dalį, o tas aktorius pagalvojo, kad čia kažkoks pokštas. Paskutinė „Neįmanomos misijos” dalis išėjo ilgiausia serijos istorijoje. Filmas trunka beveik tris valandas. Pirmoji juostos valanda pilna ilgų paaiškinimų, kaip viskas svarbu, ką daro pagrindiniai herojai ir kiek daug ant kortos pastatyta, per daug siužetinių linijų ir per daug nuorodų į ankstesnius filmus bei šiaip nuobodžios informacijos pertekliaus. Pagrindinio priešo – dirbtinio intelekto – tikslai neaiškūs, nepakankamai išplėtoti ir, tiesą sakant, neįdomūs. Nueita lengviausiu keliu, nes, žinoma, dirbtiniam intelektui reikia nužudyti visą žmoniją, kad po to jam paprasčiau būtų funkcionuoti. Nuolat pabrėžiama rizika, kaip svarbu, ką daro pagrindiniai personažai, kad sustabdytų pasaulį nuo pražūties, nors žiūrovai jau ir taip tai žino. Kitaip tariant, po kiekvienos klišės seka dar dvi didesnės klišės. Galiausiai bežiūrint labiau ima juokas dėl visai ne tų dalykų, ko kūrėjai tikėjosi. Nors filmas turi porą gerų veiksmo scenų, jis vis tiek bus užmirštas tą pačią minutę baigus jį žiūrėti.  

„F1: filmas“

Filmo „F1: filmas“ siužetas: Sonis Heisas (vaidina Bradas Pittas) – buvusi „Formulės 1“ kylanti žvaigždė, kurios karjerą sustabdė siaubinga avarija 1990-ųjų pradžioje. Po daugiau nei 30 metų nutraukus profesionalią F1 karjerą, jis klajoja po Ameriką kaip samdomas lenktynininkas, dalyvauja įvairių automobilių varžybose. Tačiau vieną dieną buvęs jo komandos draugas Rubenas (vaidina Javieras Bardemas), dabar silpniausios F1 komandos direktorius, prašo Sonio sugrįžti prie „Formulės“ vairo, kad išgelbėtų jo komandą nuo finansinės ir sportinės griūties. Sonis sutinka, bet situacija nelengva – komanda turi varžytis su geriausiomis F1 ekipomis likusiose sezono lenktynėse, o jo jaunas komandos draugas Jošua nelinkęs nusileisti seniams. Šis filmas irgi neabejotinai kupinas klišių. Jame yra pasenęs veteranas, pakviestas prisijungti prie komandos viduryje sezono, ir arogantiškas jaunas lenktynininkas, kuris turi išmokti kantrybės. Taip pat su finansinėmis problemomis susidurianti komanda, bandanti įveikti geresnes organizacijas, ir neišvengiamas paskutinis bandymas sukurti stebuklą. Viską tai jau esame matę anksčiau – ir filmo kūrėjai tai žino. Kiekvienoje scenoje jaučiamas kūrėjų sąmoningumas, ir kiekviena klišė šiek tiek atnaujinama. Vietoj to, kad komanda siektų čempionų titulo, čia ji turi kuklų tikslą laimėti bent vienas lenktynes ir surinkti pakankamai taškų, kad tiesiog išgyventų iki kito sezono. Vietoj banalios meilės istorijos filme rasime tik vieną sceną, kurioje personažai tarsi atsainiai patvirtina: „Taip, žinoma, mes miegame kartu, ir ką?“ O vietoj paskutinių viską lemiančių lenktynių filmo gale žiūrovai negauna atsakymo, kas yra geriausias vairuotojas komandoje. Siužetas labiau sukoncentruoja dėmesį į komandinio darbo rezultatus, o ne individualius pasiekimus. Nors tokie maži pakeitimai nepadaro filmo ypatingu šedevru, tačiau bent jau jaučiamas nebylus autorių pasakymas: „Taip, mes žinome, kad tai banali istorija. Taip, mes peržiūrėjome daug kitų panašių filmų. Tačiau mes darome, ką galime, kad šis filmas būtų „šviežesnis“.” Stipriausia juostos vieta, turbūt, bus pačios lenktynės, bet ne patys lenktynių vaizdai ir greitai lekiančios „formulės“, o pati varžybų taktika, visokios nešvarios gudrybės ir techniniai dalykėliai, kurie gal ne visiems bus suprantami, bet smagu, kad visa tai čia yra. Nes lenktynės čia yra tikrai labiau komandinis sportas, o ne tik tai, kas greičiau gali įveikti trasos ratą. Vasaros kino hitams nereikia iš naujo išrasti kino – jie tiesiog turi užtikrinti, kad mūsų kukurūzų spragėsiai būtų sūrūs, gėrimai – gazuoti, o širdys – plaktų greičiau. Filmas „Misija neįmanoma. Galutinis atpildas“ bandė mus įtikinti, kad paskutinės dalies reginys bus pats įspūdingiausias, bet galiausiai pats susipainiojo savo istorijoje. Kita vertus, „F1: filmas“, nors ir neišrado nieko naujo, bent nepasiklydo savo užmojuose. Tad jei šie du didelio biudžeto filmai su ryškiausiomis Holivudo žvaigždėmis tarpusavyje lenktyniautų, statyčiau už „formulę“, o „neįmanoma misija“ taip ir liko neįvykdyta.

Autorius: ASTA

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama