Pasimatymas su savimi

Alma RIEBŽDAITĖ   Į pasimatymus vaikščioti su savimi dabar madinga. Dar niekada neteko tokiame būti, bet pagaliau ši, šiuolaikinė laimė, nusišypsojo ir man. Rugpjūčio 23 d. Pakili būsena trunka apie dvi savaites. Nutariau stebėti, kada laimės simptomai pradės slopti ir sugrįšiu atgal į normalią būseną, kurioje būsiu labiau koncentruota ir galėsiu dirbti. Ta laimė darosi jau nepakeliama. Nebegaliu net suprasti, ar kada nors jaučiausi kitaip. Čia kaip pagimdžiusiai moteriai: visi skausmai kažkur dingsta. Bet turiu vilties: laimės kančia nuslops. Tyrinėju: laimei nėra jokios akivaizdžios priežasties. Niekas nepasikeitė, nesuplonėjau, neuždirbau pinigų, nelaimėjau loterijoje, nesusiradau draugo, nepakilau karjeros laiptais, su vaikais draugaujam, bet ant kaklo nesikabina, niekas nedovanoja gėlių, nepradėjau verslo, niekas neprisipažino, kad mane myli, neįgyvendinau jokios ypatingos svajonės, tačiau esu nenormaliai laiminga. Gal susirgau ar sutriko hormonų pusiausvyra? Jei tai hormonai, turi slūgti, nė viena psichika neišlaiko ilgo laimės tempo su perlų inkrustacijomis akyse. Man nuoširdžiai pasidaro įdomu, kiek tai truks, kaip ir į ką išsivystys. O jeigu tai amžinai? Na, nuolat nesijuokiu, dažniau net esu susiraukusi, bet vis tiek laiminga. Regis, pas psichiatrą dar ne laikas, nors tokios frazės išduoda nei daug, nei mažai – mūsų buvimą rėmuose. Ir apie ką rašysiu? Juk kai skausmai, kančios, drama ir tragedija – rašymo tiek, kad nors vežimu vežk. Prognozuoju, kad turėsiu išmokti gyventi su tuo laimės jausmu. Kaip išmoksta žmonės gyventi su sulūžusia koja. Dabar yra pradžia ir man išties nelengva. Sunkus adaptacinis laikotarpis. Atidžiai stebiu. Gimsta naujo eksperimento idėja! Turiu įprotį prisigalvoti, kiek daug dalykų padarysiu. Aišku, ir taip daug padarau, bet galbūt galiu padaryti daugiau. Vieniems atrodo, kaip tiek pajėgiu, tačiau man atrodo, kad panaudoju kokį 30 proc. savo pajėgumų. O dabar dar ir laimė trukdo. Na, bet tiek to. Nutariau save stebėti ir kaip tik pradedu kurti didingus ir nerealius planus, kiek visko padarysiu (o dėsnis – nepadarau), kaip atsikelsiu penktą ryto, sportuosiu ir valgysiu tik sveiką maistą, kaip tvarkysiuos, kaip piešiu, kaip dirbsiu, kaip mylėsiu – didingus savo planus akimoju sugriausiu ir sakysiu, kad greičiausiai nieko nedarysiu. Arba sakysiu sau: „daryk, ką nori“, „jei nenori, nieko nedaryk“. Rezultato kol kas jokio, bet jaučiu, kad kažkas manyje (t. y. aš) sutrinka. Visi tie balsai susiinstaliavę iš išorės, tai jei sau pradėsi sakyti kažką kita, niekas nepasikeis, tik, kad sakai sau kažką kita. Susidūriau su nauju uždaviniu: sustabdyti ir laikyti save kažkur ties viduriu (o, ar tik nebus tai iš serijos „didingi ir nerealūs planai“, nieko neprivalai, brangute), nes laimė – tai absoliučiai neproduktyvi ir kankinanti būsena be jokios priežasties, besitenkinanti pati savimi, pati sau pakankama, joje negali susikoncentruoti ir normaliai dirbti. Todėl būtų galima tarti, kad labai vidutiniška ir rami būsena, kai esi blaivus ir išsipagiriojęs iš laimės kerų, yra laimė, kurią protu suvoki kaip naudingą ir protingą laimę, bet dar nori pabūti nenormalioje laimėje. Jausmas, kad pagaliau priartėjau prie savęs, kad stoviu prieš save pačią. Vis dėlto gali būti, kad dauguma supusių žmonių buvo normalūs, o aš nelabai. Nesiskundžiu nei minties, nei jausmų gelme, ir tai nelaikoma jokiu psichiniu sutrikimu, bet man trūko vieno šulo, o gal net ne vieno. Ir dabar trūksta. Ir visada trūks. Tarsi būčiau pagaminta be vieno šonkaulio, su trūkstama detale arba ne iš to šonkaulio (gal Dievas netyčia apsiriko). Tikrai buvau su defektu, neišgydomu ir negydomu. Niekas ir niekada tau šito nepasakys į akis, nes nėra kaip pasakyti. Jie buvo normalūs ir veikė žmonėms įprastu keliu, o aš ne. Ir būtent dėl šios priežasties jie nejaučia nei kaltės, nei gėdos, nes visi taip daro ir tai yra normalu. Nenormali buvau aš, iš tikrųjų nenormali. Mano smegenys veikia kitaip, dėl to patyriau amžiną ir skaudų konfliktą su aplinka. Taip, mano aplinka buvo šiurkšti, gruoblėta, jiems net neatėjo į galvą manęs popinti ar suprasti, dauguma iš mūsų gyvename žiauriomis ir negailestingomis sąlygomis. Ar tai supratus skaudu, skaudžiau? Atsidūstu, bet nepasakyčiau, nes patinka ši savybė, visai nenoriu jos prarasti. Šitas defektas man ne tik neleido sėkmingai veikti, bet ir trukdė geriau suprasti kitus žmones, kurie šito defekto neturėjo. Tačiau tai toks defektas, kuris duoda ir krūvą keistų privalumų. Jei ši savybė yra tokia veiksni, mes turime kitokį Dievo paveikslą nei įsivaizduojame: Dievas yra trapus. Iš tiesų trapus, o ši pasaulio versmė lengvai užkišama ir sunaikinama žmonių. Na, ne taip lengvai sunaikinama. Žmonės susinaikins ir patys save, nes yra tos versmės dalis, o versmė atžels iš mažiausios likusios dalies kad ir per milijonus metų. Versmei tai nėra svarbu. Ji kaip sąrangos pagrindas gali ištrykšti kitur. Taigi, mes esame bėdoje. Dievas nėra galingas, o kaip mes geistume, kad jis toks būtų. Greičiausiai silpnas ir labai pažeidžiamas. Ir ko tikėtis, jau seniai ištarta: „Dievas yra meilė.“ Ko galima tikėtis iš Dievo, kuris yra Meilė? Kokių galių? Prieš akis iškyla Kristaus paveikslas: kaip žiauriai, kaip negailestingai žmonės jį nukryžiavo, kaip leido mirti lėta kankinančia mirtimi, kaip iš jo išsityčiojo, kaip pažemino, istorijoje pasirinkdami nusikaltėlį vietoj Dievo. Ir jis nieko nepadarė, neapsigynė, nepanaudojo dieviškų galių. Mūsų kultūroje Kristų mes „pažįstame“ labiausiai, bet teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad dauguma netapome giliai religingi, vis dėlto galim aiškiai matyti, kaip įkūnijamos dieviškos savybės. Pirmą kartą norisi skaityti Šventąjį Raštą, kad galėčiau geriau pažinti gyvą Kristaus dieviškumą, o gal net ir žmogų jame. Kristus atspindi dieviškąjį „mąstymą“, kurį mums sunku suprasti dėl žmogaus prigimties suktumo. Jį siaubingai kankino. Ir tai dėsninga. Šiuo požiūriu žmonės galingesni. Jie galingesni už žvėris ir dievus, tačiau tai neatneš pergalės. Dievas niekada neiškils kaip deux ex machina, kad ir kaip mes to geistume. Stebuklai gali ištikti, bet jie iškyla iš sąveikos, mirksniais, kai su mūsų sąmone kažkas atsitinka ir gali įsiveržti dieviškoji būtis ir realybė. Kad ir kiek mes griežtume dantimis ar staugtume iš nevilties, Dievas nepasirodys. To geidžia vaikiškoji mūsų sąmonės dalis. Bet jis gali veikti. Čia ir yra paslaptis: dieviškumas gali veikti mūsų gyvenimuose. Man iš tikrųjų sunku palaikyti lengvus ryšius su žmonėmis, dažnai nesuprantu, ko jie nori ar ką turi omenyje, kalbant apie santykius, dažnai bėgu konsultuotis pas pažįstamas bendradarbes. Santykyje iš karto įpuolu į lojalumą, beribį nuoširdumą, dėl ko akimirksniu pasidarau klaikiai nuobodi. Tai tikriausiai turi ryšį su praktiškumo stoka, kuris nėra nepraktiškumas buityje, daug ką sugebu daryti, bet labiau sprendžiant tarpasmenines santykių ir gyvenimiškas problemas, nors įgudau, labai įgudau. Net atrodo, kai kur taip stengiausi, kad gali būti, jog pranokau net neurotipinį žmogų. Iš paskutiniųjų stengiausi būti normali. Pagrindinis  defektas ir kančių šaltinis, kylantis iš šulo neturėjimo, buvo tai, kad buvau žmogus „be klastos“. Ir tai turi ryšį su tuo, kad viską priimu tiesiogiai, bet ne ta prasme, kad nesuvokiu reikšmių ir prasmių žaismo, (nors anksčiau buvo ir to, teko labai stengtis), ką sako ar daro žmonės, priimu tiesiogiai, negaliu suprasti jų paslėptų motyvų, tinkamai judėti ir orientuotis situacijose. Mūsų gyvenime tai – pražūtis. Tačiau dėl to nesijaučiu dabar taip blogai, kaip pirmą sykį psichoterapeuto kabinete. „Kokia aš kvaila, dieve, kokia kvaila, pasaulinė idiotė“, nes tai – dorybė! Mane apsuko be skrupulų ir sąžinės graužaties. Jie tiesiog buvo gudresni ir apsukresni ir šitą šulą tikrai turėjo, o man net sunku buvo suprasti, kas vyksta ar kaip taip gali vykti. Neturėjau jokių priemonių apsiginti. Tačiau juk tam, kad apgautum, apsuktum, meluotum, nereikia nei intelekto, nei dorybių, nei kokių nors talentų. Nežinau, kodėl, bet šiandien dėl to nebesigraužiu, nesielvartauju, kad dėl auklėjimo, o gal trauminės kaltės prieš brolį, bet greičiausiai dėl pagimimo, dėl prigimties esu „be klastos“. Tu nesi kvailas, bet, deja, nesiorientuoji. Čia ir yra didysis nesusipratimo paradoksas, kurio neina suprasti, nes žmogus lyg ir protingas, net labai protingas. Tai ne liga ir ne sutrikimas ir vis dėlto kitas mąstymo ir priėjimo prie tikrovės būdas. Gali būti, kad į kompleksą įeina ne tik „be klastos“, bet ir tam tikras pasaulio jautimo būdas, irgi kažkoks tiesioginis. Žinoma, tokių žmonių yra ir daugiau. Be klastos, panašių į vaikus, tyrų, naivių, bet pačia geriausia tų žodžių prasme, nes šitie žmonės yra gražūs, pasaulis juos suka ir suka, kankina, pjudo, išnaudoja, bet jie yra tai, ką galime vadinti žydėjimu. Be žiedų pasaulis būtų tamsus ir liūdnas. Žydintis žiedas neša šviesos žinią. Dėl nieko nėra gaila, jokių sumindymų, toks yra ir taip veikia šis pasaulis, bet tas momentas jame „be klastos“ yra toks gražus ir šviečia kaip deimantas tarp juodų anglies gabaliukų. Nieko nepadarysi, pradėjau matyti savo grožį, o grožio neišgydysi. Ir kaip pasakyti žmogui: „Na, tu ne tai, kad kvailas, na, kaip čia pasakyti...“ Tačiau, jeigu žiūrėti specialisto akimis: dorybės mes negalime sunaikinti, ją reikia išsaugoti, nors toks buvimo būdas ir kenkia pačiam individui, tačiau visuotinai jis yra labai reikalingas, nes tai yra tai, kas palaiko mūsų kaip rūšies dvasinę gyvastį. Grožis yra ir tame, jog pasauliui nepavyko to sunaikinti, o dėl sutiktų žmonių tikėjimo ir suteiktos erdvės tai galėjo pasireikšti ir įgyti formą, nes pasireiškė, įsikišo ir ėmė veikti SAUGANTI GALIA. Nežinau, kodėl, bet patikau žmonėms. Žmonės man irgi patiko, pagrindinė problema, kad tiek pasineriu į kitą žmogų, tarsi prie jo prisijungiu, jog paskui prireikia laiko ir būna sunku, kol sugrįžtu į save. Jauti net fizinį poreikį atkurti savo prarastą ir suardytą pasaulį. Žmogus nuostabus, bet negali, norisi susitelkti ties savimi. Nori sugrįžti į savo pasaulį, visiškai atsiriboti, o po kurio laiko galbūt vėl keliauti. Tai labai vargina, bet nepraeina be pliusų: galiu iš žmogaus daug ką perimti. Nemokėčiau būti su kitu žmogumi, bet ne dėl to, kad būčiau blogas žmogus, nemylėčiau ar nenorėčiau, bet dėl tam tikrų savybių komplekso, todėl ir galiu ir man geriau gyventi vienai. Sutikti žmones, į juos pasinerti, o paskui iš žmogaus išnirti. Tokį buvimo būdą dar galiu pakelti. Man yra per daug intensyvu: negaliu pakelti ilgo buvimo su kitu žmogumi. Noriu, bet negaliu. To kito žmogaus man tampa per daug. Apskritai, nelabai įsivaizduoju, kaip du visiškai svetimi žmonės gali gyventi kartu, jeigu atvirai. Aišku, šitų minčių šaltiniu gali būti ir mano vengiantis nesaugus prieraišumo būdas, kuris irgi tarsi užkoduotas prigimtyje. Žinoma, keista, kad Dievas man leido priglusti prie jo krūtinės, kai šitiek burnojau ir kvailiojau, bet, matyt, tai nėra taip svarbu, nes, kas atsitinka? Mes susiduriame su besąlygiškos meilės kuždesiu. O piktžodžiavimai ir trenktumas galbūt irgi gali būti pamatyti per dorybės prizmę, bet nebežiūrėsiu, gana. Nedorybių turėjau daug, bet, matyt, dorybės buvo didesnės už mano nedorybes. Darau tokią išvadą. Sapnavau keistą sapną. Sapne mes esame tarsi surakinti, įkalinti sapno logikos, pagalvojau, o kas, jei eisiu ne ten, o kitur. Ir pradėjau sapne daryti visokias nesąmones, buvo įdomu išbandyti, nes galėjau laisvai veikti. Galėjau sapne daryti ką noriu, eiti kur noriu. Kaip šuo paleistas nuo grandinės, dariau daug nesąmonių, buvo smagu. Kaip tokie individai išgyvena? Ogi labai paprastai: kaip albinosai, juodi gandrai ir gulbės. Nieko nepadarysi: sutinkami retai ir gyvenimo trukmė trumpesnė. Yra kitokie, pernelyg išsiskiria iš aplinkos, bet jie yra ir jų visada atsiranda. Tai visada iššūkis jų artimiesiems. Kai tu tikiesi, kad iš tavo padėto kiaušinio išsiris meiliai kudakuojanti vištytė, o išsirita dinozauras, didelio džiaugsmo tai greičiausiai neatneša, nors tikrai daugiau yra tokių, kurie dinozaurus pamilsta, o ne juos engia, ir dėl to pasaulis yra gražus, bet vis tiek tai šokas ir išbandymas. Savo spėliones susikišk į užpakalį (čia sakau sau, kai užplūsta mintys, kai galvoju, ką galvoja kiti). Kad ir kokią protingą ar žavią internetinio folkloro ar net knygos maksimą jūs perskaitytumėte, ji niekada nėra universali. Dažniausiai žmonės peza bile ką, o užvis labiausiai mėgsta rožinius pezalus, kuriais sklaidosi į dešinę ir į kairę, ir plūsta paskui juos miniom, nes saldu ir šiaip nėra ką veikti. Ir taip, tai yra „normalaus“ žmogaus gyvenimo apraiškos: jiems yra paprasta pezėti, tai yra jų talentas ir išskirtinumas, kurio, taip, laimė ar deja, neturi. Tau neduota. Šitaip juda įprastinis žmonių pasaulis, net solidžiuose testuose plepumas yra laikomas aukšto lygio socialumo požymiu. Pezalas, net ir gražus pezalas, pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo. Nėra jokios taisyklės, kaip turi būti tau. Gal tu myli iš visų spėkų iki pamėlynavimo, bet tik prie mirties slenksčio suprasi, kad tau reikia kitokio buvimo būdo, ir tai bus tavo išsigelbėjimas. Aš iš tikrųjų kitokia. Buvo nedrąsu tai ištarti, bijojau atrodyti pasikėlusi, bet tai objektyvu. Iš tikrųjų esu kitokia, nors va taip va sėkmingai prisitaikiau, gyvenu beveik penkiasdešimt metų ir taip, kad niekas nieko neįtarė. Argumentas tas pats: o kuo tu toks ypatingas, kad negalėtum būti kitoks? Kuo tu toks išskirtinis, kad tai negalėtų atsitikti su tavimi. Po velnių, atsitiko! Iš tikrųjų atsitiko, tai ne juokas, ir ne sapnas, iš kurio pabusi. Tai – realybė, tavo realybė. Iki mirties. Būti kaip visi ir būti amžinai nuo visų atskirtu. Toks, išlaisvinantis, yra susitikimas su savimi, kurio man nebeskauda, iš pradžių šiek tiek liūdna, o paskui pasidaro labai liūdna (laimės jausmas sumažėjo). Nes jei daugelis dalykų, kuriuos daro neurotipiški žmonės (149 iš 150, skaičiai tebus simboliški) yra normalu, tai nenoriu tokia būti. Ir jei man reikėtų pasirinkti, kieno pusėje būti – 1 ar 149, aš pasirinkčiau 1, nes 149 ir taip išgyvens, o tas vienas dar gali būti ir tų 149 išlikimo garantas. Yra šaltinių, kur atvirai kalbama ne apie Aspergerio, o „neurotipiškumo sindromą“ labiau kaip chamišką pranašumo jausmo demonstravimą kitokių, kitaip mąstančių ir jaučiančių žmonių atžvilgiu, dėl suprantamų priežasčių šitie šaltiniai plačiai nesklinda ir netampa populiarūs. Pabudau rugpjūčio 24 d. pusę keturių, pasimatymas vyko toliau. Buvo įdomu po šitiek metų susitikti. Turėjome apie ką pasikalbėti. Gal net kartu apsigyvensime.    

Autorius: ASTA

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama