Hiperrealistinė kosminė odisėja Klaipėdos lėlių teatre
Ilada
Turinį įkėlė
Naujausia Klaipėdos lėlių teatro premjera „Transportas: prisisekite saugos diržus!“, pasirodžiusi šiąvasar, – slovėnų režisieriaus Tino Grabnaro inicijuoto tęstinio miniatiūrų spektaklių projekto „Transportas“ viena iš tarptautinės programos dalių. Pirmieji pastatymai („Transportas: išvykimas“, „Transportas: krovinys“, „Transportas: jungiamieji skrydžiai“) buvo parodyti gegužės pradžioje Klaipėdoje vykusiame tarptautiniame lėlių teatrų festivalyje „Materia Magica“.
Jūratė GRIGAITIENĖ
Sujungė šešis teatrus
Šiųmečio, kas antrus metus uostamiestyje organizuojamo festivalio viena iš naujovių ir išskirtinių bruožų buvo šis režisieriaus T. Grabnaro inicijuotas tarptautinis projektas, kuris 2024–2025 m. sezone sujungė net šešis teatrus iš Slovėnijos, Estijos, Lietuvos, Čekijos ir Lenkijos. Projektas nagrinėja aktualią transporto problemą – kaip vieną iš pagrindinių negatyvių globalizacijos padarinių, kurį inspiruoja nesiliaujantis ekonominis augimas, visuomenėje skatinantis besaikį vartojimą. Liublianos (Slovėnija) lėlių teatro spektaklio „Transportas: išvykimas“ siužeto centre – potvynis, kuris nuplauna ne tik namą, kartu sugriauna džiugų ir laimingą ten gyvenusių žmonių gyvenimą, palikdamas tik prisiminimų nuotrupas. Nors visi namo gyventojai liko gyvi, bet prarado kažką sau brangaus. Teatro iš Mariboro (Slovėnija) spektaklio „Transportas: krovinys“ pagrindinis įvykis – greitkelio avarija ir viskas, kas apie šį incidentą sukasi. Spektaklio pabaigoje paaiškėja, kad vairuotojas avarijoje nežuvo, bet pabėgo iš įvykio vietos. Režisierius šiame spektaklyje siekė atskleisti sudėtingą statistinio sunkvežimio vairuotojo kasdienybę, kupiną nuovargio, vienatvės, streso, įtampų. Dauguma vairuotojų daugybę valandų praleidžia kelyje, ankštose kabinose prie vairo ne pašaukimo vedami, o iš būtinybės, norėdami išlaikyti savo šeimas. Balstogės (Lenkija) teatro spektaklio „Transportas: jungiamieji skrydžiai“ veiksmas vyksta oro uoste, kuris virsta ne tik kultūrų bei kelionių sankryža, bet ir globalaus pasaulio mikrokosmoso, kartu šiuolaikinės visuomenės metafora.Aktualia žmonijai tema
Klaipėdos lėlių teatras įsijungė į aktualią transporto temą gvildenantį tarptautinį projektą ir gražiai jį pratęsė bei papildė lietuviška versija. Miniatiūrų spektaklyje „Transportas: prisisekite saugos diržus!“ keliami svarbūs klausimai apie prognozuojamą kosmoso turizmą netolimoje ateityje. Utopiška vizija, fantasmagoriška svajonė – skristi į kosmosą turizmo tikslais tiesiog pasižvalgyti šiandien įgyja vis realesnius kontūrus. Pramoginiai skrydžiai į kosmosą atveria ne tik naujus turizmo horizontus, taip pat ir gilias socialinės nelygybės, taršos, klimato atšilimo ir kitas ekologines problemas. Spektaklio dramaturgė Ajda Rooss pastebėjo, kad „problema ne pats veržimasis į kosmosą, o tai, su kokiu nusiteikimu tai darome – mąstome išnaudojimo, dominavimo ir pelno kategorijomis. Jeigu į kosmosą pernešime tuos pačius griaunančius modelius, kuriuos taip puikiai ištobulinome Žemėje, išsigelbėjimo ten nerasime. Tad tikrasis klausimas yra ne ar mes turime keliauti į kosmosą, o veikiau: ar mes, kaip rūšis, esame pakankamai brandūs tam? Ar mokame rūpintis tuo, ką turime čia, šioje planetoje.“ Šiame projekte labai dera miniatiūrinės, statiškos lėlių figūrėlės, kurias ant įvairių paviršių dėlioja, kilnoja, stumdo, rikiuoja ir visaip kitaip jomis manipuliuoja Klaipėdos lėlių teatro aktoriai Renata Kutaitė-Raudonienė ir Kęstutis Bručkus. Lėlytės buvo pagamintos ne žmogaus-lėlininko rankomis, o pasitelkus šiuolaikines technologijas – 3 D spausdintuvą. Miniatiūrinė, vos įžiūrima lėlytė sukurta tokiu negyvu pramoniniu tiražavimo būdu iškyla kaip ženklas, simbolis. Toks neįprastas lėlių gamybos būdas, įtariu, pasirinktas režisieriaus ne atsitiktinai. Jos artikuliuoja mintį apie vis labiau šaknis įleidžiančias, pasaulį užvaldančias šiuolaikinių technologijų, išmaniųjų įrenginių galimybes. Kita vertus, pasirinktas mastelis primena, koks vis dėlto mažas žmogus ir kokios mažos jo problemos, žvelgiant iš beribių kosmoso platybių. Lėlytės juda, dar dažniau statiškai stovi kaip šachmatų figūrėlės ant globalios šachmatų lentos – pasaulio žemėlapio. Panašu, kad šiuos mini žmogeliukus valdo ne aukščiausioji dieviškoji jėga, o pasaulio galingieji, savo banko sąskaitose saugantys milijardus ir todėl galintys viską. Na, beveik viską. Pavyzdžiui, savanaudiškai manipuliuoti ne tik finansiniais, gamtiniais ištekliais, bet ir žmogiškaisiais resursais.Sukurta įstabi atmosfera
Spektaklio „Transportas: prisisekite saugos diržus!“ pasakojimo centre – jauna, graži, ambicinga moteris Robin, įkūnijanti amerikietiškos svajonės simbolį. Neva viskas įmanoma, jei tik turi didelę svajonę ir visomis jėgomis sieki savo užsibrėžto tikslo. Gimtadienio proga gavusi įspūdingiausią įmanomą dovaną – ištaigingą kelionę į kosmosą, mergina patiki, kad jos svajonės pagaliau išsipildė. Robin ypatingojo gimtadienio dalyviai – „pilka“ turtingųjų, aukštuomenės masuotė, pasipuošusi kaip įprasta prabangiam pokyliui – vyrai tamsiais smokingais, o moterys vakarinėmis suknelėmis. Tačiau šios unifikuotos minios fone išsiskiria kelios ryškesnės figūros – milijardierius Elonas Muskas ir žavioji, laimingoji svajonių mergaitė Robin ryškiai raudona ilga vakarine suknele. Įspūdingame Robin gimtadienio vakarėlyje susitinka turtingiausi ir įtakingiausi pasaulio žmonės. Vienas iš kosmoso turizmo pradininkų E. Muskas sako įkvepiančias kalbas, kuria savo žaidimo taisykles ir kombinacijas, stebindamas nepaprasta galios jėga. Žiūrovai spektaklį stebi iš keturių žiūros kampų perspektyvos, tai suponuoja mintį apie keturias pasaulio kryptis. Ant paprastų kilnojamų plokštumų žiūrovų akivaizdoje gimsta fantastiški prabangaus gimtadienio vakarėlio vaizdai – intymi erdvė prie baseino, po palmėmis, šviečiančių spalvotų žibintų fone... Rinktiniai patiekalai, brangiausi taurieji gėrimai spindinčiose krištolo taurėse... Lengvabūdiški pokalbiai, šokiai, muzika, fejerverkai ir kitos brangiai kainuojančios turtingųjų pramogos. Sukurta įstabi vizualinė ir akustinė šventės atmosfera (dailininkė Sara Slivnik, kompozitoriai ir garso režisieriai Mateja Starič ir Sebastienas Balis). Gimtadienio svečiai atrodo labai patenkinti, o šventės kaltininkė Robin tokia apsvaigusi iš laimės, kad elegantiškai nugrimzta ir paskęsta alkoholio sklidinoje taurėje... Tačiau atsiveria ir kita medalio pusė – žmonių besaikis vartojimas ir tarša. Po daug gamtinių ir žmogiškųjų resursų kainavusio vakarėlio lieka kalnai šiukšlių, vartojimui netinkamo maisto atliekų, butelių ir kitokio šlamšto, kuris (beje, kartu su visais įspūdingos šventės išsipusčiusiais dalyviais) aktorių yra surenkamas ir sumetamas į juodus plastikinius šiukšlių maišus. Dramos teatre fiziškai tai būtų sudėtinga (beveik neįmanoma) padaryti, o lėlių, objektų teatras tuo ir įstabus, kad net pačios keisčiausios veiksmo vietos, laiko ir žmonių transformacijos gali įvykti akimirksniu „čia ir dabar“. Atmosferą padėjo kurti ir subtilus, kartais net kiek intymus apšvietimas (šviesų dailininkas T. Grabnaras), valdomas ne judinant rankenėles, o šiuolaikinėmis išmaniosiomis technologijomis per nuotolį.Aktoriai – tikri virtuozai
Spektaklio metu skamba autentiška vieno turtingiausių ir įtakingiausių pasaulio žmonių E. Musko kosmoso įveiklinimo arba užkariavimo kalba. Gaila, kad nebuvo vertimo į lietuvių kalbą, todėl ne visus kalbinius niuansus buvo galima išgirsti ir suprasti. Spektaklio kūrėjai turėtų atsižvelgti į faktą, kad ne visi, ypač vyresni žiūrovai, tobulai moka anglų kalbą. O E. Musko originalių pasisakymų niuansų suvokimas būtų tik sustiprinęs prasminius kodus, kurie suteiktų spektakliui papildomo svorio, idėjinių reikšminių akcentų. Žmogus šiuo atveju tampa ne kosmoso užkariautoju, o barbaru, egoistiškai tenkinančiu primityvius savo norus ir poreikius. Dviejų aktorių lėlininkų R. Kutaitės-Raudonienės ir K. Bručkaus funkcija šiame spektaklyje tarsi susitraukia iki techninio aptarnaujančiojo personalo lygmens. Jiems tenka nelengva, daug įgūdžių ir preciziškumo reikalaujanti miniatiūrinių figūrėlių stumdytojų, lentų-plokštumų kilnotojų iš vienos vietos į kitą funkcija. Aktoriams reikia greitai pernešti, perdėti, sukeisti pavienes lėlytes ar dideles jų grupes, pakeisti reikiamą veiksmo vietą atspindinčias scenografijos detales, smulkų rekvizitą ir pan. Todėl aktoriai kiek primena iliuzionistus, kurie virtuoziškai, tiesiog vienu rankos mostu keičia situaciją iš esmės. Žavi jų rankų miklumas, koordinacija, vikrumas, subtilumas ir, žinoma, gera atmintis bei susiklausymas, nes miniatiūrinių lėlyčių ir smulkių daiktų daiktelių gausybėje labai lengva pasiklysti. Pats pasiruošimo ir skrydžio į kosmosą momentas įspūdingas, lėlininkų atkurtas gana tikroviškai: grėsmingi paleidžiamos raketos garsai, triukšmai, dūmai, šviesos, ugnies imitacija ir kiti specialieji efektai. Vis dėlto prabangaus gimtadienio vakarėlio vizualinė, akustinė ir šviesos magija tiesiog užbūrė, paliko stipresnį estetinį ir emocinį įspūdį. Nepaprastai svarbu, kad šiuolaikinis teatras tampa menine-idėjine platforma, kuri į dienos šviesą iškelia esminius klausimus. Šis spektaklis skatina publiką ne tik žavėtis grakščia estetine raiška, bet ir susimąstyti apie globalias nūdienos problemas. Kaip gražiai apibendrino pats šio tęstinio tarptautinio projekto bendriniu pavadinimu „Transportas“ idėjos autorius, režisierius ir šviesų dailininkas slovėnas T. Grabnaras: „Teatras visuomet buvo socialinių pokyčių laboratorija – vieta, kurioje skatinama mąstyti, keliami esminiai klausimai ir ieškoma atsakymų. Jo pasakojimo galia leidžia ne tik reflektuoti realybę, bet ir ją keisti, taip pat įkvėpti dialogą ir pasiūlyti naujų požiūrio taškų.“Autorius: ASTA
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama