Algis KUKLYS
Ilada
Turinį įkėlė
Tvardovskio veidrodis
Jį pažinojo visi, Vilniuje ir Krokuvoje, o apie mago gebėjimus girdėjo turčiai ir ubagai. Nenuostabu, kad šio paslaptingo žmogaus nemėgo jėzuitai ir kiti, todėl vengė su juo susitikti, kad jų neužkerėtų. Žiūrėk, staiga žmogus suserga arba netikėtai numiršta. Kai jo namuose pasirodė orus karaliaus rūmų tarnas, nepatikėjo kvietimu, todėl Tvardovskis paprašė, kad kitą kartą atsineštų laišką su karaliaus antspaudu. O gal tai klasta, tąsyk suabejojo magas. Ir kai kitą dieną vėl duris pravėrė tas pats rūmų tarnas su laišku, tuomet jis sutiko vykti į valdovo rūmus. Tačiau savo tarną Janeką įspėjo, kad nelįstų prie juodosios knygos, kuri gulėjo prirakinta prie ąžuolinio stalo svetainėje. Ten ant specialaus paaukštinimo stovėjo mago juodasis veidrodis matiniu paviršiumi, paauksuotais rėmais. Beje, svetainėje dieną ir naktį tvyrojo keistas kvapas, nuo kurio kitam žmogui pradėdavo svaigti galva. Tvardovskiui patiko Vilnius, karalius Žygimantas Augustas, smalsūs universiteto studentai, bet labai nepatiko jėzuitai, kurie mėgo reguliuoti kitiems, ką privalo ir ko nelabai. Todėl jie sukinėjosi Valdovų rūmuose ir universitete, paslaptingi ir viską žinantys. Pirmą kartą gyvenime jis susitiko su karaliumi, todėl, įžengęs į puošnią menę, nusiėmė kepurę ir pagarbiai nusilenkė. Sakyk, ar pats gali iš ano pasaulio iškviesti vėles, iš karto paklausė valdovas, akylai stebėdamas svečio veidą. Taip, jūsų Šviesybe. Galiu tai padaryti, kukliai atsakė magas,, stovėdamas priešais sėdintį karalių. Aš tau sumokėsiu, nenuskriausiu, tęsė kalbą valdovas. Jeigu norite, tai įmanoma padaryti rytoj vakare. Tačiau jūsų tarnai, Šviesybe, į rūmų nuošalesnę menę lai atgabena mano juodąjį veidrodį, nuolankiai šnekėjo magas. Bus padaryta, kaip tu prašai. O ten, ant staliuko, padėtas maišelis su pinigais. Tai mano užmokestis. Pasiimk, atsakė valdovas, nenuleisdamas akių nuo Tvardovskio. Pastarasis vėl žemai nusilenkė ir atbulas išslinko pro aukštas duris, nes nedrįso atsukti nugaros karaliui. Tuo metu mago tarnas Janekas, kai liko vienas, tiesiog nesitvėrė savame kailyje, kadangi jį kankino didelis smalsumas ir baimė, nes labai troško atversti Tvardovskio juodąją knygą. Jis taip ir padarė. Pamažu pravėrė svetainės duris, tris kartus persižegnojo ir ištiesė virpančią ranką, kad pasiektų knygos viršelį. Staiga pamatė, kad kambarys paskendo rūke, pasigirdo bjaurūs balsai, klyksmai, todėl išsigandęs nukrito ant grindų. Gerai, kad magas, tarsi ką negero nujausdamas, įžengė į svetainę ir tuojau užvertė knygą, o nualpusį Janeką išvilko į kitą kambarį. Kai šis atsigavo, išvydo piktą mago veidą. Džiaukis, kad likai gyvas, bet kitą kartą to nedaryk. Supratai? Magas būtų jį išvijęs iš namų, tačiau šis vaikinas mokėjo gerai gaminti valgį, sutvarkydavo kambarius ir atlikdavo įvairius pavedimus. X Pagaliau juodąjį paslaptingą mago veidrodį atgabeno į Valdovų rūmus. Jūsų Šviesybe, iš anksto noriu įspėti, kad visą laiką sėdėtumėte savo krėsle, kad nesiartintumėte prie veidrodžio, pagarbiai kalbėjo magas. Paskui uždegė keturias juodas žvakes, stovinčias veidrodžio šonuose. Iš pradžių magas, giliai susikaupęs, kalbėjo mįslingus lotyniškus tekstus, paskui pavargęs atsilošė kėdėje, nuolat stebėdamas valdovą. Nelauktai juodo veidrodžio matinis stiklas truputį pašviesėjo, kol pasirodė valdovo mirusi žmona Barbora pablyškusiu veidu ir tamsiomis akimis. Karalius netikėtai pašoko iš krėslo ir, ištiesęs rankas, virpančiu balsu garsiai ištarė velionės vardą. Staiga juodas veidrodis vėl tapo juodas. Valdovas atrodė tarsi ištiktas stabo... Tokią akimirką magas neišmanė, ką daryti, nes nepasakysi gi karaliui, kad jis galop atsikvošėtų. Suprato, valdovas prašys, kad magas vėl iškviestų mirusios karalienės dvasią, bet šitam veiksmui jis neturėjo galios, nes tokie ritualai su mirusiais itin pavojingi tam, kas išdrįsta drumsti mirusių ramybę, o anapusinis pasaulis turi savo taisykles ir paslaptis. Tai magas žinojo iš juodosios knygos, kurią saugojo namuose. Ir šis veidrodis su paauksuotais rėmais ne bet kaip padarytas, jį parsivežė kartu su juodąja knyga iš Čekijos Prahos miesto, kurio žydai kabalistai daug ką mokėjo. Šias paslaptis jie saugojo šimtmečiais. Juk ir Tvardovskio knyga atsirado neatsitiktinai. Manoma, kad jau senovėje buvo tokia knyga, kuri priklausė Egipto žyniams, todėl jie ir buvo tikrieji šalies valdovai. Pagaliau karalius atsipeikėjo, vėl atsisėdo į savo krėslą ir paprašė tarno, kad šis atneštų vengriško Tokajaus vyno. Beje, vyno pasiūlė ir magui, bet jis mandagiai atsisakė, girdi, jam negalima gerti nei vyno, nei stiprių gėrimų. Tai ką, ponas, geri, nustebo valdovas. Geriu pieną ir vandenį, atsakė magas. Ar norėtum gyventi mano rūmuose, vėl pasiteiravo valdovas. Jūsų Šviesybe, nuoširdžiai dėkoju už dėmesį, tačiau, gyvendamas gražiuose rūmuose, prarasiu magiškas savybes. Aš privalau gyventi kaip vienuolis. Tik mano tikėjimas kitoks, teisinosi nuleidęs galvą. Gaila, labai gaila, atsiduso valdovas, bet viliuosi, kad mes dar susitiksime, nes noriu žinoti savo ateitį. Jau dabar pasakysiu, kad ateitis, jūsų Šviesybe, bloga nebus. Išskyrus tai, kad neturėsite palikuonių... O pats man aiškini, kad manęs laukia gera ateitis, pyktelėjo valdovas. Jūsų Šviesybe, joks magas šiame pasaulyje negali pakeisti žmogaus likimo, o karalius taip pat yra žmogus. Tikiuosi, kad mano užmokestis tavęs nenuvylė, paklausė valdovas. Dėkoju, Šviesybe. Bet norėčiau, kad už mano kuklias paslaugas jūsų tarnai juodąjį veidrodį pargabentų į mano namus, paprašė Tvardovskis. Ko prašai, bus padaryta, mostelėjo ranka valdovas. X Janekai, klausykis atidžiai, lėtai ištarė magas. Aš išvykstu į tolimą kelionę ir niekada čia nesugrįšiu. Namas priklauso tau, nori – gyvenk, nori – parduok. O jeigu manęs ieškos valdovo tarnai ar miestelėnai, visiems sakyk: „Mano ponas išvyko į tolimą kelionę.“ Supratai? Staiga Janekas prieš jį parpuolė ant kelių susigraudinęs. Ir ką aš be jūsų darysiu, aimanavo, nes ši žinia buvo netikėta ir baisi, ką aš be jūsų darysiu? Viešpatie, pasigailėk... Nenusimink, Janekai. Į namus parsivesi gerą moteriškę, susilauksi vaikų ir gyvensi kaip visi. Beje, saugok mano veidrodį, būtinai jį paslėpk, nes jis neapsakomai brangus. Net už auksą brangesnis. Supratai? Po šių žodžių magas įžengė į savo kambarį. O Janekas, kaip visada, kamuojamas didelio smalsumo, atsargiai pravėrė svetainės duris ir stebėjo, ką daro Tvardovskis. Magas, dešinėje rankoje laikydamas savo knygą, o kairėje – degančią juodą žvakę, atsistojo priešais veidrodį. Akimirką veidrodis nušvito keista šviesa, o magas lėtai slinko į priekį, tarsi eitų pro duris, tačiau atgal nesugrįžo. Janekas taip apstulbo, kad išplėtęs akis ėmė šaukti: „Mano pone, kur jūs pradingote?“ Ir taip kartojo ne vieną kartą, bet vis vien neatsikvošėjo nei tą vakarą, nei vėliau. O žmonės ėmė kalbėti, kad Janekui pasimaišė protelis, kad pono Tvardovskio burtai jį užvaldė, nes vaikščiojo kaip lunatikas kalbėdamas su savimi. O Tvardovskis niekada nesugrįžo į Vilnių, ir niekas nežinojo kur dingo jo paslaptingas juodasis veidrodis. Gal jis iki šiolei paslėptas Vilniaus senamiestyje.Rudens novelė
Visų Šventųjų dieną jis apsilankė bare, kad paragautų geros kavos, o dieną prieš tai aplankė tėvų kapus ir ten su sūnumi uždegė žvakeles. Jį stebino, kad daugiabučiame name, kur gyveno, tą naktį ir dieną tvyrojo ramybė, negirdėjo nei barnių, nei trankios idiotiškos muzikos. O gyveno čia ne inteligentai, o visokie svieto perėjūnai, kurie nežinia ką anksčiau veikė, bet disertacijų tikrai nerašė. Šiaip, kai atslinkdavo savaitgalis, nuo baisaus triukšmo skambėjo visas penkių aukštų namas ir šalia esantis kiemas, užstatytas automobiliais. Labai nemėgo šitos gyvenamosios vietos, bet kol kas kitos neieškojo, nes, sulaukęs vyresnio amžiaus, tapo sėslus ir tingus. O šią akimirką, sėdėdamas bare prie didelio lango, neskubėdamas gėrė gardžią kavą ir žiopsojo į praeivius. Staiga išvydo žilabarzdį senuką, kurio eisena atrodė kaip jaunuolio. Šis tursenantis seniokas gyveno tame pačiame mikrorajone, kaip ir jis, tačiau nebūdavo dienos, kad mieste jo neregėtų. Kažkokia mistika, stebėjosi Vytautas, niekaip nesuprasdamas šio reiškinio. Gal tikimybių teorija visa tai paaiškintų... Bare tyliai skambėjo lyrinio džiazo muzika, o jauna, išvaizdi barmenė aptarnavo žmones, kurie, pasiėmę baltus kavos puodelius, atsisėsdavo prie nedidelių apvalių staliukų. Jam patiko, kad tokią susikaupimo dieną niekas nieko neklausinėjo ir nepasakojo niekų. Tiesiog užteko to, kad sėdi vienas, kad Vytauto gyvenimas labai pasikeitė prieš dešimtmetį, kai išsiskyrė su žmona. Už lango vėjas nešė geltonus lapus, paskui ir lietų, o žmonės su pirkiniais skubėjo prie savo automobilių. Ir tuomet jis prisiminė bičiulį, kurį šiemet išlydėjo į kitą laiką. Šiame bare jie dažnai susitikdavo, kalbėdavo ir kalbėdavo, nes kažkada kartu mokėsi toje pačioje mokykloje, tik skirtingose klasėse. Netikėtai jo žvilgsnį patraukė penkiolikos ar šešiolikos metų kurčnebylės mergaitės, kurios viena kitai rodė dailius, plonus pirštelius ir atrodė, kad tie lakuoti piršteliai šoka savotišką šokį. Vytautui taip patiko žiopsoti į jas, kad užmiršo kavą, kuri atvėso. Atsikvošėjęs pagalvojo, kad dabar jo gyvenimas – kaip ta atvėsusi kava... Neabejojo, kad šių mergaičių pirštai būtų patikę ir jo bičiuliui S, amžiną jam atilsį. Pastarasis, smilkydamas cigaretes, ilgam į ką nors įsižiūrėdavo, tačiau tas velniškas rūkymas pribaigė jo sveikatą. Vytautas ne kartą jį perspėjo, kad, girdi, visa tai geruoju nesibaigs, tačiau bičiulis atsainiai atsakydavo, kad nė vienas sveikas nemiršta, todėl koks skirtumas – ar tu rūkai, ar nerūkai. Vieną rytą namiškiai jį surado lovoje nekvėpuojantį. Laidotuvių dieną prie velionio kapo net kūkčiodama verkė nepažįstama moteris. Tai kas gi buvo ta nepažįstamoji? Vylėsi, kad paaiškės vėliau. Pro didelį baro langą išvydo, kaip netikėtas rudens lietus veja žmones ieškoti užuovėjos. O čia, bare, kvepėjo kava ir tyliai skambėjo muzika. Tai buvo jaukus pasaulis. Vytautas susimąstė, kad labai daug žmonių būtent šitaip suvokia savo gyvenimą. Jiems nerūpi nei egzistencializmas, nei kaimynai. Kadangi jis turėjo skėtį, tai suabejojo, ar nereikėtų autobusu nuvažiuoti į užmiesčio parką ir aplankyti mėgstamą kaštonų alėją. Ją pamėgo nuo tos akimirkos, kai pirmą kartą ten pabučiavo būsimą žmoną. Tuomet neįsivaizdavo, kad jo gyvenimas susipainios kaip virvės mazgas, kurio, deja, neišpainiojo. Gal iš tiesų kiekvienas turi savo lemtį, nėra nė vienos tautos, kuri netikėtų likimo galia. Po kojomis mėtėsi perskilę kaštonai, džiugindami akis šokoladine spalva. Pakėlęs nuo kelio kelis, įsidėjo į striukės kišenę, kad parsineštų namo ir padėtų juos knygų lentynoje. Dažniausiai Vytautas alėjoje apsilankydavo pavasarį ir vasarą, kad pailsėtų nuo didmiesčio triukšmo, pakvėpuotų gaivesniu oru. Jis pamatė akivaizdžią tiesą, kad metai sveikatos nepridėjo, o įvairūs praradimai sekė vienas po kito. Ir kuo jis skyrėsi nuo šitų senų kaštonų, kuriuos kažkada pasodino protingi žmonės? Juk žmogus nuo senovės būdavo tapatinamas su medžiu, todėl, gimus vaikui, tėvai sodindavo medį. O lietuvių tikėjimai visada buvo susiję su medžiais ir augalais. Jis prisiminė, kad jų kaimynas savo sodyboje ištisas valandas sėdėdavo po obelimi, apie kažką mąstydamas. Pastarasis daug ką žinojo, nes anksčiau gyveno Rusijoje. Nori nenori, bet reikės sugrįžti į vartotojų ir pirklių visuomenę, ironiškai pagalvojo, kai sužvarbęs parkako namo. Išgėrė puodelį žalios arbatos, paskui uždegė žvakelę ir į ją ilgai ilgai žiūrėjo.Traukinys
Iš pradžių atrodė, kad tai įprastas keleivinis traukinys žaliais vagonais. Kai prisiartino prie vieno vagono, išvydo žvairą, bet patrauklios figūros palydovę, kuri draugiškai šypsojosi, tarsi šis jaunuolis būtų pažįstamas. Keisčiausia, kad ji neprašė parodyti bilietą. Pakėlęs sunkų lagaminą, jis gana greitai surado kupė, kurioje jau sėdėjo pagyvenęs vyras siauru veidu ir didelėmis akimis. Gal tai aktorius, suabejojo stebėdamas vyriškio veidą, nes tokių piliečių dažnai nesutiksi. Tačiau kodėl jo akys laksto į šonus, tarsi norėdamos pasislėpti? Jaunuolis savo lagaminą užkėlė aukštai, po to atsisėdo prie lango, kad regėtų geležinkelio stoties peroną, kuris tikriausiai patyrė dvejus pasaulinius karus, nes sienų tinkas atrodė nutrupėjęs. Tačiau didžiausia nesąmonė atrodė pats traukinys, tarsi muziejus ant ratų, nes šiuolaikiniam susisiekimui jo beveik nereikėjo. Juk dabar išrankūs keleiviai skraidė lėktuvais, važinėjo puikiausiais automobiliais ir kelių aukštų autobusais. Tai kurių velnių jis pasirinko traukinį, netikėtai susimąstė ir staiga pajuto, kad traukinys lėtai pajudėjo, o netrukus duris pravėrė ta pati traukinio palydovė klausdama, ko jie norėtų atsigaivinti – kavos, arbatos ar sulčių. Jis kažkodėl paprašė sulčių, o pagyvenęs vyras – juodos arbatos. Tuomet palydovė pridūrė, kad juodos arbatos neturi, tačiau žalios tuojau atneštų. Pagyvenęs vyras susiraukė, bet, atidžiai nužvelgęs jos iškilią krūtinę, sutiko su moters pasiūlymu, paskui atsiduso ir burbtelėjo, kad be reikalo nepasiėmė termoso su juoda arbata. Jaunuolis norėjo paklausti, kodėl jam patinka tik juoda arbata, kodėl ne kava ar sultys, bet, žvilgsnį nukreipęs į lango pusę, kantriai tylėjo. O tylėjimo „meno“ jis išmoko prieš metus, kai reikėjo liudyti vienoje painioje byloje, nes kitaip, ko gero, būtų tapęs nusikaltimo bendrininku. Juk gyveno keistoje šalyje, kurioje visur matydavo paslaptingus ženklus, dažniausiai – satanistų pentogramas, kurias kiti vadino žvaigždėmis. Todėl ir šitas traukinys turėjo tokių ženklų. Kai kurie žmonės, kaip ir šis jaunuolis, bijojo apie tai galvoti, nes smalsuoliai šioje šalyje ilgai negyvendavo: tiesiog naktį arba anksti ryte išnykdavo kaip šešėliai, o jų artimieji apie tai nekalbėdavo ir niekam nesiskųsdavo. Todėl piliečių gyvenime svarbiausia vertybė buvo kuklumas ir uolumas darbe. O žiniasklaidoje visada buvo populiariausia rubrika „Kuklių profesijų žmonės“. Vadinasi, žvaira traukinio palydovė taip pat buvo iš jų, nors ją visada traukė jaunuoliai, bet ne susirukšloję diedai. Tuo jis įsitikino už geros valandos, kai traukinio koridoriumi nuslinko tualeto link, bet, praeidamas pro palydovės kupė, netikėtai išgirdo jos erotines aimanas ir jaunuolio juoką. Kai uždarė tualeto duris, pagalvojo, kad šis traukinys iš tiesų įdomus, galbūt vertas romano. X Iš traukinio palydovės nesužinojo, kodėl traukinys darda nesustodamas. Girdi, viską žino traukinio šilumvežio mašinistai, prie kurių neprieisi. Ji kvailai pajuokavo, kad jis nebijotų, nes traukinys į užsienį neišvažiuos: valstybės siena akylai saugoma budrių pasieniečių. O pro langus buvo matyti paprasti gamtos vaizdai su senais, avarinės būklės namais. Ir staiga jis prisiminė, kaip prieš dešimtį metų laidojo seną tėvą, kuris gulėjo pašarvotas Ramybės namuose. Tuomet netikėtai visi išgirdo pro šalį važiuojantį traukinį, kuris atrodė lyg mistinis ir neįprastas, privalėjęs išgabenti senolį anapilin, apgaubtą lietaus ir rūkų. Tos akimirkos niekada neužmiršo, nes žmogaus gyvenimas sudėliotas iš tokių atminties fragmentų. Jis vėl paprašė traukinio palydovės, kad atneštų žalios arbatos ir sausainių, nors pastarųjų nemėgo, tačiau kito pasirinkimo nebuvo. Tai ne traukinys, bet kalėjimas ant ratų, atsiduso bendrakeleivis, kurio veidas atrodė lyg sudaužytas, todėl kiekviena proga stengėsi iš palydovės pasišaipyti, tarsi ji būtų dėl visko kalta. Jis norėjo pasakyti, kad jie gyvena satanistinėje šalyje, todėl neverta nei piktintis, nei bambėti, nes tokios „tvarkos“ nepakeis, jie visi pasmerkti iki gyvenimo pabaigos. Tąsyk prisiekė, kad daugiau niekada nevažiuos traukiniu. Niekada... Jis norėjo sugrįžti į namus, kuriuose gyveno vieniša motina, jau kalbanti su savimi ir kate. Pastaroji visada ją lydėdavo į parduotuvę, nes po to gaudavo pieno arba gabaliuką kepeninės dešros. Tai pigiausia dešra, kokią valgė pensininkai ir studentai. Dabar motinai vežė dėžutę saldainių, kuriuos labai mėgo. Bet vieną dieną ją išlydės į amžinybę, niūriai pagalvojo, nes visos nelaimės atslenka netikėtai. Kai kupė liko vienas, persižegnojo ir už motiną sukalbėjo poterius. Man atrodo, kad šio traukinio šilumvežio vairuotojai nenormalūs, pasakė bendrakeleivis, sugrįžęs iš tambūro, kuriame surūkė vieną cigaretę, tikrai nenormalūs... O kas mūsų šalyje „normalu“, kreivai nusišypsojo jaunuolis, nors atviro atsakymo nesitikėjo. Tačiau po ilgos pauzės jis išgirdo žodžius, kad šita šalis tikriausiai kažkieno prakeikta. Tokio atsakymo jis nesitikėjo, nes pagyvenęs vyras neatrodė panašus į profesorių. Dauguma žmonių yra naivūs arba kvaili, ir jie netiki tokiais reiškiniais, kad iš tiesų egzistuoja prakeikimai, kurie išsipildo net po šimto metų, tęsė bendrakeleivis. Senajame Testamente yra skyrius „Pranašų knygos“. Rekomenduoju perskaityti. Jis akimirką tylėjo, nes nesugalvojo, ką atsakyti, paskui staiga atsistojo ir išėjo iš kupė. Nereikia man Pranašų knygų, nes visi pranašai buvo bejėgiai. Ir visais laikais žmonių žiaurumas buvo neapsakomas, todėl pavojingiausias žvėris slypi tarp žmonių. Jeigu ištrūksiu iš šio traukinio, tai niekada daugiau į jį nesėsiu. Net jeigu mane vežtų be bilieto. Sugrįžęs į kupė, bendrakeleivio nerado. Gal jis vaikščiojo po kitus vagonus, norėdamas ką nors sužinoti? Tai ne mano reikalas, atsiduso ir, išvydęs traukinio palydovę, jai nusišypsojo.Autorius: ASTA
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
