Režisierius G. Varnas apie paskutinį K. Smorigino vaidmenį: „Jo charizma skleidė tokią elektrą, dėl kurios žmonės ir eina į teatrą“
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
[caption id="attachment_1188687" align="alignleft" width="1707"]
Režisierius Gintaras Varnas. Svetlanos Baturos nuotrauka[/caption]
[intro_text content="Keturiasdešimt ketverius metus aktorystei paskyrusio Kosto Smorigino paskutinis darbas teatre buvo pagrindinis vaidmuo Henriko Ibseno pjesėje „Junas Gabrielis Borkmanas“ (Valstybinis jaunimo teatras, 2017 m.). Šiuo spektakliu scenos generolas ne tik užbaigė aktorystės odisėją, bet ir užvėrė Jaunimo teatro duris."]
„Kostas nesispyriojo, priėmė vaidmenį tokį, koks buvo siūlomas, iš pjesės medžiagos. Jis ten rado sau artimų temų, kas jam kaip žmogui buvo skaudu ir aktualu“, – sako spektaklio režisierius GINTARAS VARNAS.
Spalio 29-osios naktį, eidamas 73-iuosius metus, iškeliavo legendinis artistas, scenos bardas ir vienas ryškiausių Lietuvos scenos aktorių K. Smoriginas. Žmogus, kūręs teatro legendą ir nepamirštamus personažus, savo kūryba palietęs daugybę širdžių.
Jaunimo teatre K. Smoriginas debiutavo 1975-aisiais kartu su režisierės ir pedagogės Dalios Tamulevičiūtės legendiniu aktorių dešimtuku: Arūnu Storpirščiu, Algirdu Latėnu, Dalia Overaite, Kristina Kazlauskaite, Remigijumi Vilkaičiu ir kitais. Jis buvo tarp tų, kurie pirmieji įkūnijo naująjį teatrinį mąstymą Eimunto Nekrošiaus legendiniuose spektakliuose Jaunimo teatre, o K. Smorigino vaidmenys – Jis spektaklyje „Kvadratas“, Romeo „Meilėje ir mirtyje Veronoje“, Astrovas „Dėdėje Vanioje“ – tapo naujos teatro epochos simboliais.
Kelis dešimtmečius trukusį K. Smorigino darbą Jaunimo teatre vainikavo pagrindinis vaidmuo režisieriaus G. Varno spektaklyje „Junas Gabrielis Borkmanas“ pagal norvegų dramaturgo Henriko Ibseno pjesę. Čia legendinis aktorius įkūnijo bankrutavusio bankininko Borkmano – didelių užmojų žmogaus – likimo saulėlydį.
Dienraštis „Bernardinai.lt“ apie ypatingą K. Smorigino charizmą, gebėjimą pritraukti žiūrovus, kritiką šiuolaikiniam teatrui ir pamokas jaunimui kalbasi su teatro režisieriumi, pedagogu G. Varnu.
Amžinatilsį Kosto Smorigino išėjimas dar kartą įrodė, koks fenomenalus jis buvo: dalinamasi prisiminimais, reiškiamos užuojautos. Su kokiomis mintimis jūs išlydite maestro?
Man Kostas Smoriginas pirmiausia buvo didis aktorius, įvairiaspalvis ir gilus. Manau, jo viršūnė buvo Makbeto vaidmuo Eimunto Nekrošiaus spektaklyje. Šis vaidmuo jam pačiam buvo pats svarbiausias, giliausias, esminis. Gerai atsimenu, kaip per Henriko Ibseno spektaklio „Junas Gabrielis Borkmanas“ repeticijas, kur Smoriginas atliko pagrindinį vaidmenį, keletą kartų netyčia lyg susimąstydavo ir sukalbėdavo garsųjį paskutinį Makbeto monologą: „Rytoj ir vėl rytoj, ir vėl rytoj smulkiais žingsneliais bėga mūsų dienos link nužymėtos kiekvienam ribos...“
Ir tada – antroji monologo dalis: „Gyvenimas – tai bėgantis šešėlis, tai komediantas, kuris jam skirtą laiką papostringauja scenoj, pasimaivo, nueina ir nutyla amžinai. Tai idioto pasaka triukšminga, neturinti prasmės.“
Šitai buvo jame taip giliai įstrigę, nes tai monologas Makbetą vaidinančio aktoriaus, kuris suvokia gyvenimo beprasmybę ir trumpumą. Tai buvo pats genialiausias Kosto Smorigino vaidmuo.
[caption id="attachment_1416560" align="alignleft" width="1024"]
Williamas Shakespeare'as, „Makbetas“ (rež. Eimuntas Nekrošius, „Meno fortas“, 1999 m.). Kostas Smoriginas – Makbetas. Stanislovo Kairio nuotrauka[/caption]
Pjesėje „Junas Gabrielis Borkmanas“ senas Borkmanas suveda sąskaitas su gyvenimu, o pabaigoje – miršta. Tai buvo visai kitoks vaidmuo, priešingai negu Makbetas, kurio pagrindinė energinė ašis yra ambicijos, valdžia, nesvarbu, kokia kaina ir kiek žmogus turės nužudyti dėl valdžios. Čia jau nebe valdžia, Borkmanas turi viską, ir pjesė tampa jo gyvenimo refleksija.
Truputį prisibijojau, koks bus darbas su Kostu, nes po Eimunto Nekrošiaus aktoriai būna įvairūs, net ir labai arogantiški. Tačiau repeticijos vyko puikiai, bent jau iš Kosto pusės nebuvo jokių sudėtingumų, jis gerai pagavo mintį, pasiūlytą formą.
Kostą prisiminsiu ne tik kaip didį aktorių, bet ir kaip spalvingą asmenybę. Jis netilpo tik aktorystėje, imdavo režisuoti, mėgdavo dainuoti, kurti – buvo labai platus žmogus.
Girdėjome įvairių apibūdinimų apie Kostą Smoriginą ir kaip apie bardą, ir kaip aktorių. Kuo jums buvo išskirtinė jo vaidyba įkūnijant Borkmaną?
Kostas buvo charizmatiškas. Aktorius be charizmos jau yra labai blogai. Ir kai jaunesnis buvo, ir kai vaidino „Kvadrate“, „Makbete“, ir vėliau spektaklyje „Junas Gabrielis Borkmanas“, Kostas visada sujaudindavo publiką. Kitaip sakant, jo charizma skleidė tokią elektrą, dėl kurios žmonės ir eina į teatrą. Tai labai įtaigaus, paveikaus aktoriaus bruožas.
Kitas dalykas – Kostas buvo profesionalas tikrąja žodžio prasme. Kurdamas vaidmenį susidėliodavo kiekvieną niuansą. Kiekvieną. Kai kuriems aktoriams bendrauti scenoje nebūtina, jie nuduoda, kad bendrauja, bet iš tikrųjų varo monologu. O Kostas scenoje bendravo, buvo partneris.
[caption id="attachment_1417377" align="alignleft" width="932"]
Henrikas Ibsenas, „Junas Gabrielis Borkmanas“ (rež. Gintaras Varnas, Valstybinis jaunimo teatras, 2017 m.). Kostas Smoriginas – Junas Gabrielis Borkmanas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka[/caption]
[caption id="attachment_1417611" align="alignleft" width="800"]
Henrikas Ibsenas, „Junas Gabrielis Borkmanas“ (rež. Gintaras Varnas, Valstybinis jaunimo teatras, 2017 m.). Kostas Smoriginas – Junas Gabrielis Borkmanas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka[/caption]
Kosto Smorigino didieji mokytojai buvo Eimuntas Nekrošius ir Dalia Tamulevičiūtė. Nors minėjote, kad dėl jųdviejų mokyklos sunkumų nekilo, vis dėlto ar buvo galima pastebėti scenoje ar per repeticijas to įtaką?
Ne, nepastebėjau. Nors, be abejonės, Nekrošiaus ar Tamulevičiūtės mokyklos aktoriui duoda daug. Visa tai perėjęs aktorius tampa profesionalu, su kuriuo malonu dirbti, nebereikia mokyti kaip studentus kiekvieną dieną. Kostas nesispyriojo, priėmė vaidmenį tokį, koks buvo siūlomas, iš pjesės medžiagos. Jis čia rado daug sau artimų temų, kas jam kaip žmogui buvo skaudu ir aktualu. Tai – svarbiausia.
Paskutinį vaidmenį teatre Smoriginas atliko spektaklyje „Junas Gabrielis Borkmanas“, po to visam laikui užvėrė ir Jaunimo teatro duris. Galbūt teko su aktoriumi kalbėtis apie šią artėjančią pabaigą? Kaip jis ją priėmė?
Kostas į tai žiūrėjo paprastai, sakė – kiek skirta, tiek. Mano jau minėtas Makbeto monologas yra būtent apie tai, todėl jis ir buvo artimas Kostui. Atrodo, kad monologas buvo skirtas specialiai jam, tapo kelrode žvaigžde. Iki to Kostas ėjo per gyvenimą, kuriame buvo ir labai didelių sėkmių, ir tuščių periodų. Aktorystė – deja, dramatiška profesija, kartais metų metais nevaidini nieko naujo...
Henrikas Ibsenas, „Junas Gabrielis Borkmanas“ (rež. Gintaras Varnas, Valstybinis jaunimo teatras, 2017 m.). Kostas Smoriginas – Junas Gabrielis Borkmanas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka[/caption]
[caption id="attachment_1417378" align="alignleft" width="1024"]
Henrikas Ibsenas, „Junas Gabrielis Borkmanas“ (rež. Gintaras Varnas, Valstybinis jaunimo teatras, 2017 m.). Dalia Overaitė – Freken Ela Rentheim, Kostas Smoriginas – Junas Gabrielis Borkmanas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka[/caption]
Teatras, kuriame gyveno Kostas Smoriginas, skyrėsi nuo šiuolaikinio, kokį matome dabar. Ko jaunosios kartos aktoriai galėtų pasimokyti iš scenos generolo?
Kostas buvo aktorius asmenybė, vulkanas. Ar gali patarti žmonėms būti asmenybėmis? Tą aš visada patariu, bet jeigu tu nesi asmenybė, ja ir nebūsi. Tai labai sunkūs dalykai, beveik alchemija. Profesionalumo – taip, galima mokytis, bet tai, kas buvo duota Kostui – didžiulė charizma, nevaldoma milžiniška vidinė energija, atsidavimas menui, – šitai arba turi, arba neturi. Kaip ir talentas – jeigu Dievas nedavė, ką čia ir patarsi...
Iš kiekvieno didžio aktoriaus jaunieji gali kai ko išmokti, jeigu nori. Tačiau aktoriai dažnai mano, kad viską žino, todėl jiems nereikia jokių mokytojų.
Kostas Smoriginas taip pat stebėjosi jaunųjų aktorių sparčiu sužvaigždėjimu, kai suvaidinę vieną didesnį vaidmenį pasijunta didžiais talentais.
Būtent, o kai tik sužvaigždėja, taip ir gauna per galvą, nes likimas tokius baudžia.
Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
[donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"]
[newsletter]
[related]
Režisierius Gintaras Varnas. Svetlanos Baturos nuotrauka[/caption]
[intro_text content="Keturiasdešimt ketverius metus aktorystei paskyrusio Kosto Smorigino paskutinis darbas teatre buvo pagrindinis vaidmuo Henriko Ibseno pjesėje „Junas Gabrielis Borkmanas“ (Valstybinis jaunimo teatras, 2017 m.). Šiuo spektakliu scenos generolas ne tik užbaigė aktorystės odisėją, bet ir užvėrė Jaunimo teatro duris."]
„Kostas nesispyriojo, priėmė vaidmenį tokį, koks buvo siūlomas, iš pjesės medžiagos. Jis ten rado sau artimų temų, kas jam kaip žmogui buvo skaudu ir aktualu“, – sako spektaklio režisierius GINTARAS VARNAS.
Spalio 29-osios naktį, eidamas 73-iuosius metus, iškeliavo legendinis artistas, scenos bardas ir vienas ryškiausių Lietuvos scenos aktorių K. Smoriginas. Žmogus, kūręs teatro legendą ir nepamirštamus personažus, savo kūryba palietęs daugybę širdžių.
Jaunimo teatre K. Smoriginas debiutavo 1975-aisiais kartu su režisierės ir pedagogės Dalios Tamulevičiūtės legendiniu aktorių dešimtuku: Arūnu Storpirščiu, Algirdu Latėnu, Dalia Overaite, Kristina Kazlauskaite, Remigijumi Vilkaičiu ir kitais. Jis buvo tarp tų, kurie pirmieji įkūnijo naująjį teatrinį mąstymą Eimunto Nekrošiaus legendiniuose spektakliuose Jaunimo teatre, o K. Smorigino vaidmenys – Jis spektaklyje „Kvadratas“, Romeo „Meilėje ir mirtyje Veronoje“, Astrovas „Dėdėje Vanioje“ – tapo naujos teatro epochos simboliais.
Kelis dešimtmečius trukusį K. Smorigino darbą Jaunimo teatre vainikavo pagrindinis vaidmuo režisieriaus G. Varno spektaklyje „Junas Gabrielis Borkmanas“ pagal norvegų dramaturgo Henriko Ibseno pjesę. Čia legendinis aktorius įkūnijo bankrutavusio bankininko Borkmano – didelių užmojų žmogaus – likimo saulėlydį.
Dienraštis „Bernardinai.lt“ apie ypatingą K. Smorigino charizmą, gebėjimą pritraukti žiūrovus, kritiką šiuolaikiniam teatrui ir pamokas jaunimui kalbasi su teatro režisieriumi, pedagogu G. Varnu.
Amžinatilsį Kosto Smorigino išėjimas dar kartą įrodė, koks fenomenalus jis buvo: dalinamasi prisiminimais, reiškiamos užuojautos. Su kokiomis mintimis jūs išlydite maestro?
Man Kostas Smoriginas pirmiausia buvo didis aktorius, įvairiaspalvis ir gilus. Manau, jo viršūnė buvo Makbeto vaidmuo Eimunto Nekrošiaus spektaklyje. Šis vaidmuo jam pačiam buvo pats svarbiausias, giliausias, esminis. Gerai atsimenu, kaip per Henriko Ibseno spektaklio „Junas Gabrielis Borkmanas“ repeticijas, kur Smoriginas atliko pagrindinį vaidmenį, keletą kartų netyčia lyg susimąstydavo ir sukalbėdavo garsųjį paskutinį Makbeto monologą: „Rytoj ir vėl rytoj, ir vėl rytoj smulkiais žingsneliais bėga mūsų dienos link nužymėtos kiekvienam ribos...“
Ir tada – antroji monologo dalis: „Gyvenimas – tai bėgantis šešėlis, tai komediantas, kuris jam skirtą laiką papostringauja scenoj, pasimaivo, nueina ir nutyla amžinai. Tai idioto pasaka triukšminga, neturinti prasmės.“
Šitai buvo jame taip giliai įstrigę, nes tai monologas Makbetą vaidinančio aktoriaus, kuris suvokia gyvenimo beprasmybę ir trumpumą. Tai buvo pats genialiausias Kosto Smorigino vaidmuo.
[caption id="attachment_1416560" align="alignleft" width="1024"] Williamas Shakespeare'as, „Makbetas“ (rež. Eimuntas Nekrošius, „Meno fortas“, 1999 m.). Kostas Smoriginas – Makbetas. Stanislovo Kairio nuotrauka[/caption]
Pjesėje „Junas Gabrielis Borkmanas“ senas Borkmanas suveda sąskaitas su gyvenimu, o pabaigoje – miršta. Tai buvo visai kitoks vaidmuo, priešingai negu Makbetas, kurio pagrindinė energinė ašis yra ambicijos, valdžia, nesvarbu, kokia kaina ir kiek žmogus turės nužudyti dėl valdžios. Čia jau nebe valdžia, Borkmanas turi viską, ir pjesė tampa jo gyvenimo refleksija.
Truputį prisibijojau, koks bus darbas su Kostu, nes po Eimunto Nekrošiaus aktoriai būna įvairūs, net ir labai arogantiški. Tačiau repeticijos vyko puikiai, bent jau iš Kosto pusės nebuvo jokių sudėtingumų, jis gerai pagavo mintį, pasiūlytą formą.
Kostą prisiminsiu ne tik kaip didį aktorių, bet ir kaip spalvingą asmenybę. Jis netilpo tik aktorystėje, imdavo režisuoti, mėgdavo dainuoti, kurti – buvo labai platus žmogus.
Girdėjome įvairių apibūdinimų apie Kostą Smoriginą ir kaip apie bardą, ir kaip aktorių. Kuo jums buvo išskirtinė jo vaidyba įkūnijant Borkmaną?
Kostas buvo charizmatiškas. Aktorius be charizmos jau yra labai blogai. Ir kai jaunesnis buvo, ir kai vaidino „Kvadrate“, „Makbete“, ir vėliau spektaklyje „Junas Gabrielis Borkmanas“, Kostas visada sujaudindavo publiką. Kitaip sakant, jo charizma skleidė tokią elektrą, dėl kurios žmonės ir eina į teatrą. Tai labai įtaigaus, paveikaus aktoriaus bruožas.
Kitas dalykas – Kostas buvo profesionalas tikrąja žodžio prasme. Kurdamas vaidmenį susidėliodavo kiekvieną niuansą. Kiekvieną. Kai kuriems aktoriams bendrauti scenoje nebūtina, jie nuduoda, kad bendrauja, bet iš tikrųjų varo monologu. O Kostas scenoje bendravo, buvo partneris.
[caption id="attachment_1417377" align="alignleft" width="932"] Henrikas Ibsenas, „Junas Gabrielis Borkmanas“ (rež. Gintaras Varnas, Valstybinis jaunimo teatras, 2017 m.). Kostas Smoriginas – Junas Gabrielis Borkmanas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka[/caption]
[caption id="attachment_1417611" align="alignleft" width="800"] Henrikas Ibsenas, „Junas Gabrielis Borkmanas“ (rež. Gintaras Varnas, Valstybinis jaunimo teatras, 2017 m.). Kostas Smoriginas – Junas Gabrielis Borkmanas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka[/caption]
Kosto Smorigino didieji mokytojai buvo Eimuntas Nekrošius ir Dalia Tamulevičiūtė. Nors minėjote, kad dėl jųdviejų mokyklos sunkumų nekilo, vis dėlto ar buvo galima pastebėti scenoje ar per repeticijas to įtaką?
Ne, nepastebėjau. Nors, be abejonės, Nekrošiaus ar Tamulevičiūtės mokyklos aktoriui duoda daug. Visa tai perėjęs aktorius tampa profesionalu, su kuriuo malonu dirbti, nebereikia mokyti kaip studentus kiekvieną dieną. Kostas nesispyriojo, priėmė vaidmenį tokį, koks buvo siūlomas, iš pjesės medžiagos. Jis čia rado daug sau artimų temų, kas jam kaip žmogui buvo skaudu ir aktualu. Tai – svarbiausia.
Paskutinį vaidmenį teatre Smoriginas atliko spektaklyje „Junas Gabrielis Borkmanas“, po to visam laikui užvėrė ir Jaunimo teatro duris. Galbūt teko su aktoriumi kalbėtis apie šią artėjančią pabaigą? Kaip jis ją priėmė?
Kostas į tai žiūrėjo paprastai, sakė – kiek skirta, tiek. Mano jau minėtas Makbeto monologas yra būtent apie tai, todėl jis ir buvo artimas Kostui. Atrodo, kad monologas buvo skirtas specialiai jam, tapo kelrode žvaigžde. Iki to Kostas ėjo per gyvenimą, kuriame buvo ir labai didelių sėkmių, ir tuščių periodų. Aktorystė – deja, dramatiška profesija, kartais metų metais nevaidini nieko naujo...
Mes buvome už tikrą teatrą su emocijomis, aktoriaus persikūnijimu į vaidmenį, kuris turėtų jaudinti, o ne tik būti...Kostas Smoriginas kritiškai vertino šiuolaikinį teatrą, ypač paskutiniais metais. Sakė, kad teatras tapo niekam neįdomus ir virto nesuprantamu projektu. Kiek jūs girdėjote šios kritikos ir ar pritariate tokiam požiūriui? Šiuo klausimu mes buvome vienminčiai. Tas taikomasis, projekčiukinis teatras, koks dabar madingas, man nelabai artimas, Kostui tuo labiau jis buvo svetimas. Mes buvome už tikrą teatrą su emocijomis, aktoriaus persikūnijimu į vaidmenį, kuris turėtų jaudinti, o ne tik būti... Būti intelektualinė dėlionė, bet net ir taip kartais negaliu pavadinti, nes tokiuose spektakliuose būna viena paprasta mintelė, apie kurią valandą, pusantros ar dvi gali tą dėlionę dėlioti. Dar viena tema man ir Kostui buvo artima – tai opera. Jo sūnus yra garsus operos dainininkas, todėl Kostas operą labai vertino ir mėgo. Aš taip pat. Mes bendravome nedažnai, bet turėjome bendrų taškų. [caption id="attachment_1417379" align="alignleft" width="943"]
Henrikas Ibsenas, „Junas Gabrielis Borkmanas“ (rež. Gintaras Varnas, Valstybinis jaunimo teatras, 2017 m.). Kostas Smoriginas – Junas Gabrielis Borkmanas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka[/caption]
[caption id="attachment_1417378" align="alignleft" width="1024"] Henrikas Ibsenas, „Junas Gabrielis Borkmanas“ (rež. Gintaras Varnas, Valstybinis jaunimo teatras, 2017 m.). Dalia Overaitė – Freken Ela Rentheim, Kostas Smoriginas – Junas Gabrielis Borkmanas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka[/caption]
Teatras, kuriame gyveno Kostas Smoriginas, skyrėsi nuo šiuolaikinio, kokį matome dabar. Ko jaunosios kartos aktoriai galėtų pasimokyti iš scenos generolo?
Kostas buvo aktorius asmenybė, vulkanas. Ar gali patarti žmonėms būti asmenybėmis? Tą aš visada patariu, bet jeigu tu nesi asmenybė, ja ir nebūsi. Tai labai sunkūs dalykai, beveik alchemija. Profesionalumo – taip, galima mokytis, bet tai, kas buvo duota Kostui – didžiulė charizma, nevaldoma milžiniška vidinė energija, atsidavimas menui, – šitai arba turi, arba neturi. Kaip ir talentas – jeigu Dievas nedavė, ką čia ir patarsi...
Iš kiekvieno didžio aktoriaus jaunieji gali kai ko išmokti, jeigu nori. Tačiau aktoriai dažnai mano, kad viską žino, todėl jiems nereikia jokių mokytojų.
Kostas Smoriginas taip pat stebėjosi jaunųjų aktorių sparčiu sužvaigždėjimu, kai suvaidinę vieną didesnį vaidmenį pasijunta didžiais talentais.
Būtent, o kai tik sužvaigždėja, taip ir gauna per galvą, nes likimas tokius baudžia.
Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
[donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"]
[newsletter]
[related]
Autorius: Austėja Zovytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
