J. Vaitiekūno paroda: mažaisiais žingsneliais esmės link

„Ne šiandien ir ne vakar man parūpo mažieji“, – sako Justinas Vaitiekūnas prisimindamas savo parodą Antano Mončio namuose-muziejuje Palangoje. Pastaroji buvo parodų trilogijos paskutinė dalis.

„Nors tapybos darbas turi fizinius kataloginius duomenis, esminis jo svoris, dydis yra vidinio turinio kokybė ir atitinkama jos forma – plastika“, – tąkart Laisvei Radzevičienei pasakojo tapytojas.

J. Vaitiekūnas mini ir kitus mažuosius, puoselėjančius kuklų išskirtinumą: Mažoji Lietuva, mažieji olandai ir kita. Prisiminkime ir Jėzaus mažutėlius. Prieš jau beveik dešimtmetį Justinas išklausė Mažosios akademijos prie Lietuvos katalikų mokslų akademijos kursą. Tai – sistemingos akademinio lygio krikščionybės studijos. Religinis kontekstas J. Vaitiekūnui labai svarbus, jis – tarsi jo tapybos pamušalas.

„Be krikščionybės nebūtų Europos dailės istorijos. Žmogus negali apeiti religijos, būti lyg vakar gimęs, lyg marsietis. Nebūtina religijos akcentuoti, bet be to pasaulis būtų be verčių“, – tvirtina J. Vaitiekūnas.

Pastaruoju metu menininkas pasikvietęs meistrą Aukštadvaryje stato medinį kryžių, kuris dažytas juodais dažais, bet simboliškai atspindėdamas dangų tampa mėlynas. O į religiją, kaip ir į tapybą, menininkas ateina per mąstymo veiksmą, per šmaikščią ir taiklią pastabą, bandymą pažinti vaizdo esmę.

Dailininkas Justinas Vaitiekūnas. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Parodos kuratorė Rima Blažytė svarsto, ar tik šis posūkis į mažąsias formas nėra žingsnis į mikrokosmosą, gelmes. Ji atkreipia dėmesį, kad šia paroda J. Vaitiekūnas mini personalinių parodų trisdešimtmetį. Parodoje R. Blažytė pateikė menininko parodų raidos etapų juodraštį. Keliauta nuo veiksmo ir konceptualiojo meno iki sintezės ir retrospektyvų laikotarpio.

Šioje parodoje J. Vaitiekūnas ieško tapybos ir objektų esmės, skaičiuodamas, tirdamas spalvų derinius, išleisdamas savo personažą – Modernųjį Panteistą (MP) – į plastinius nuotykius.

Kuratorė parodos atidarymo metu ragino autorių paaiškinti, o kas čia yra. Puikus klausimas, atveriantis autoriaus perspektyvos punktyrus, bet taškus sujungti vis vien turės žiūrovas.

Vienas iš punktyrinių taškų – parodoje rasite gamtos skaičiavimus, lyg ieškant aukso pjūvio ir Fibonačio skaičių sekos. Pirmame aukšte J. Vaitiekūnas suskaičiavo kalną – tai žmogaus siekių metafora. Antrame aukšte skaičiavo rytą, Kalėdas, ciferblatą.

„Laikas tampa modeliu, aš jį portretavau“, – aiškina Justinas.

Dailininkas Justinas Vaitiekūnas ir parodos „Justinas Vaitiekūnas: tapyba / piešiniai“ kuratorė Rima Blažytė. Parodos atidarymas. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka Justino Vaitiekūno parodos „Justinas Vaitiekūnas: tapyba / piešiniai“ atidarymas Vilniaus dailės akademijos galerijoje „Akademija“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Antrame aukšte – marinistiniai peizažai, tapyti iš natūros, bet ne tiesmukai natūralistiškai, o, kaip ir visa čia, nusiteikus šiek tiek filosofiškai.

„Čia labai gerai pagauta jūra gruodį“, – sako šalia atsistojęs tapytojas Solomonas Teitelbaumas. Ir kiekvienas tas peizažas – labai atmosferinis: kelios spalvinės dėmės, ir jau ausyse ošia. O visą šį aukštą atrakina portretas „Ovidijus ir Eglė“. Kolega tapytojas Ovidijus Norvilas sėdi po medžiu ir tapo, įkūnydamas Natanielio ir Jėzaus istoriją.

Pirmame aukšte – meškio perlai – meiliai meškiu įvardyto tapytojo perliukais vadinami sėkmingi darbai. Taip pat čiurlioniško įkroviklio portretai, būsenų portretai. R. Blažytė teigia, kad „sapno perukas“ yra būtent rytinės būsenos ir išvaizdos pagava. Suprasti darbus padeda paties autoriaus ant kai kurių kūrinių ranka rašyti pavadinimai ar komentarai.

Kaip visada stebina, kaip pasakydamas mažai Justinas pasako daug. Jo tapyba kaip haiku: trumpi sakiniai ir potėpiai – ilgo įdirbio tapyboje ir mąstymo tapyba išdava. „Mene, panašiai kaip ir politikoje ar religijoje, pagrindinis veiksmas vyksta ten, kur mokslas nieko negali pasakyti – kovoje dėl vertybių“, – yra teigęs J. Vaitiekūnas.

Dėl kokių vertybių kovoja jis? Sakyčiau, dėl pačios tapybos kaip vertybės.

Ne sykį yra kalbėjęs apie ydingą kultūros politiką tapybos tęstinumo atžvilgiu (niekaip neišsprendžiamas muziejaus Antanui Gudaičiui klausimas), menininkų parsidavimo reiškinį. Nuolatos ieško tapybos apibrėžimų ir jų tikslinimo bei plėtojimo pokalbiuose, pačioje tapyboje, kultūros žiniasklaidos publikacijose. Įstrigo J. Vaitiekūno citata: „Kuo labiau tapytojas gilinasi į natūrą, tuo labiau nuo jos tolsta, įvyksta didysis susitikimas su paslaptimi.“

Juk tai ir yra apie jo tapybos esmę – ieškoti būdų, kaip parodyti, kaip yra¹. Turint omenyje, kad natūralizmas neturi nieko bendro su tuo, kaip yra. Nebent su tuo, kaip atrodo. O J. Vaitiekūnas ieško atsakymo, kaip yra, ir būdo, kaip tai sužinoti ir perteikti. Ir šis jo būdas veikia: atsisakydamas detalių jis kapstosi, taškosi dažais ir taip iriasi esmių link.

¹ Kaip Mauriceo Merleau-Ponty „Akyje ir dvasioje“ aprašytasis Cezanne'as vis tapė obuolius, ieškodamas jų esmės. Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.

Autorius: Ugnė Gavelytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama