„Prisiminsime šviesų, besišypsantį ir pasakojantį anekdotą“: amžinybėn iškeliavo scenos generolas Kostas Smoriginas
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Žinią apie maestro netektį pranešė kūrėjo sūnus Kostas Smoriginas feisbuko paskyroje: „Šiąnakt iškeliavo mano tėtis – Kostas Smoriginas.“
Lietuvos teatro ir kino legenda, aktoriaus profesijai paskyręs 44 gyvenimo metus, ne tik kūrė personažus, bet ir savo kūryba palietė daugelio žmonių širdis. Jo balsas ir dainos tapo neatsiejama lietuviškos kultūros dalimi, o įkūnyti personažai – teatro istorijos puslapiais.
„Nepaisant kitų žmogiškų jausmų, kurie negali neapimti, kai šalia tos bombos krenta, supranti, kad vieną dieną ir tave paklos. Tik dabar mirti man būtų liūdna, dar nenorėčiau. Nors galėčiau tai priimti visiškai ramiai, nes nesu kam nors skolingas ar ką blogo padaręs, o jeigu ir padariau, jau atsiprašiau“, – 2020-aisiais kalbėjo K. Smoriginas, ką tik pasirodžius knygai „Kostas: eskizai scenos generolo portretui“. Knygoje atvirai ir šmaikščiai apie K. Smoriginą pasakoja artimiausi jam žmonės.
Spalio 29-ąją teatro scenos generolui, Juodžiausiai tamsai ir Skaidriausiai šviesai iškeliavus anapilin, prisiminimai iškyla dar kartą.
„Kvadratas“ (pagal Valentinos Jelisejevos apysaką „O buvo taip...“, rež. Eimuntas Nekrošius, Jaunimo teatras, 1980 m.). Aktorius Kostas Smoriginas. Stanislovo Kairio nuotrauka
Poetas A. Ališauskas: „Mes buvome kaip suokalbininkai“
„Kad ir kokia būtų liūdna ir niūri šita diena, Kostą Smoriginą pirmiausia prisiminsiu šviesų, besišypsantį ir pasakojantį kokį nors anekdotą ar prisiminimą iš aktorinio gyvenimo, kelionių“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ kalba poetas ARNAS ALIŠAUSKAS ir reiškia užuojautą šeimai, Lietuvai ir kino bei teatro bendruomenei dėl aktoriaus mirties.
Brangiausias poeto prisiminimas – 2020 m. išleista knyga „Kostas: eskizai scenos generolo portretui“, leidusi iš arti pažinti teatro scenos generolą Kostą Smoriginą.
„Tai buvo labai jaukus, draugiškas buvimas kartu, mes buvome kaip suokalbininkai. Susidraugavome nuo pirmo kontakto, supratome, kad kraujo grupės sutampa. Tai niekada nenuėjo į kokį nors familiarumą. Tas suokalbininko momentas, kai Kostas pasakodavo, pasakodavo, o tada sakydavo: „Gerai, per daug teorijos, dabar aš tau papasakosiu porą baikų.“ Smoriginas buvo labai dėkingas pašnekovas rašant knygą, nes suprato jos struktūrą ir kokia įvairovė turėtų būti“, – prisimena knygos autorius.
A. Ališauskas mini, kad jam iš rašymo proceso atmintyje išliks jaukūs maestro namai, žmona Dalia ir šunytė Luna. „Jausdavausi kaip filme – kalbantis Kostas, jo balsas, intonacijos, namai. Tai buvo labai geras jausmas. Bendraujant buvo ir liūdnų momentų, Kostas pasakodavo ir dalykus, keliančius jam pyktį, – ne viskas į knygą nugulė...
Ir vis dėlto Kostą Smoriginą prisiminsiu kaip žmogų, kuris sutvirtina, padrąsina ir pasako: brolau, čia tik gyvenimo smulkmenos, gyvenk toliau“, – dalijasi jis.
Poetas Arnas Ališauskas ir aktorius Kostas Smoriginas. Kosto Smorigino jaunesniojo nuotrauka
Kunigas A. Peškaitis: „Dangus jam dovanojo aukštį“
Brolį pranciškoną, kunigą ARŪNĄ PEŠKAITĮ OFM ir K. Smoriginą siejo dvidešimties metų draugystė.
„Mūsų santykis buvo bičiuliškas, nors aš Kostą visada vadinau „Jūs“, negalėjau kitaip. Susitikdavome Palangoje, ten būdavo pasisėdėjimai, pokalbiai. Pamenu, 2021-aisiais buvo griežtas karantinas, mano gimtadienis. Turėjau siuntimą į sanatoriją Palangoje, atvyko Kostas, jo žmona Dalia. Neveikė restoranai ir kavinės, todėl nuėjome į pušyną. Jie turėjo sulankstomą staliuką, užkandžių, šampano... Iki šiol turiu anos dienos nuotrauką“, – pasakoja kunigas A. Peškaitis OFM.
Dvasininkas pabrėžia išskirtinį K. Smorigino ir amžinatilsį dainininko Eugenijaus Ivanausko išėjimo datos sutapimą: „Per vieną koncertą užkulisiuose jie susipažino, daug kalbėjo, galiausiai pasakė: „Mes tarsi visą gyvenimą būtume pažįstami.“ Šiandien sukanka 13 metų, kai mirė Eugenijus Ivanauskas, lygiai tą pačią dieną – spalio 29-ąją – išėjo ir Kostas...“
Kunigas A. Peškaitis OFM maestro atmins kaip gerą aktorių, dainininką, bičiulį: „Kai jis dainuodavo, atrodydavo, kad sustoja laikas. Dabar klausai „Apokalipsinio romanso“ ir negali netikėti, kad Kostas tarsi viską matė. Jis mėgo gyvenimą, buvo labai linksmas, mokėjo begales anekdotų. Buvo draugiškas, niekada nepamiršdavo pakviesti į savo koncertus, paskambindavo. Jis buvo tapęs savu.“
Kunigas Arūnas Peškaitis OFM. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Broliui pranciškonui šalia K. Smorigino teko būti paskutinius jo gyvenimo mėnesius: „Kostas nelabai draugavo su religija, bet širdimi be galo troško kažko, ko negalėjo apibūdinti. Aš jam vis pasiūlydavau: „Kostai, gal norite pasikalbėti apie tai?“, o jis atsakydavo: „Arūnėli, kai reikės, tave pasikviesiu.“ Prireikė, kai kovo mėnesį po trečio insulto atsigulė į ligoninę, buvo ištiktas komos, suteikiau Ligonių patepimą. Kai Kostas atsigavo, norėjo, kad Ligonių patepimą suteikčiau antrąkart, kartu meldėsi. O liepos mėnesį sukalbėjo „Tėve mūsų“. Jo žmona Dalia sakė, kad niekada nematė Kosto besimeldžiančio.“
„Paskutinėmis savaitėmis ateidavau pas jį ir arba melsdavausi, arba garsiai skaitydavau Evangeliją. Kostas klausydavo, o paskui ramiai užmigdavo. Man buvo gera, kad jis užmiega su tais žodžiais. Priešpaskutinį kartą, tai buvo praeitą savaitę, Kostas paėmė mano ranką ir ilgai laikė, gal pusę valandos, žiūrėjo į mane, ir apėmė toks jausmas, lyg jis būtų įsikabinęs inkarą. Bet tada pagalvojau: jis – laivas, aš – ne inkaras, ir dangus jam dovanojo aukštį, kaip jis dainuodavo.
Paskutinį kartą Kostą mačiau užvakar, jis buvo bejėgis, nebereagavo. Man ir atrodė, kad tai paskutinis kartas...“ – jautriomis akimirkomis dalijasi kunigas A. Peškaitis OFM.
Kostas Smoriginas su žmona Dalia Brenciūte. Asmeninio archyvo nuotrauka
Fotomenininkas A. Aleksandravičius: „Iš mūsų kultūros padangės pasitraukė labai ryški spalva“
Fotomenininkas ALGIMANTAS ALEKSANDRAVIČIUS prisimena K. Smoriginą kaip didžią asmenybę.
„Iš mūsų kultūros padangės pasitraukė labai ryški spalva, ryški asmenybė – turbūt nėra žmogaus, kuris nežinotų Kosto. Tikiu, kad visiems ausyse dabar skamba viena ar kita jo daina, jo balsas, žodžiai“, – mena A. Aleksandravičius.
Pasak fotomenininko, be galo svarbus K. Smorigino palikimas – jautrios dainos.
„Mes buvome geri pažįstami. Nebuvome labai artimi draugai, tačiau tarpusavio santykis buvo šiltas. Esu daręs Kosto kompaktinės plokštelės, paskui ir vinilinės plokštelės viršelius. Retai susiskambindavome, bet ryšį vis palaikydavome“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakoja A. Aleksandravičius.
„Kostą prisiminsiu kaip vieną iš ryškiausių Lietuvos bardų. Jis yra išskirtinė asmenybė, kalbant apie dainas ir jų atlikimą. Prisimenu jį kaip šiltą žmogų, jis buvo atviras, gyvas nervas, charizmatiškas, tikras meno žmogus. Jo neįmanoma neprisiminti“, – apibūdina A. Aleksandravičius.
Fotomenininkas Algimantas Aleksandravičius. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Aktorius Kostas Smoriginas 2011 m. Algimanto Aleksandravičiaus fotografija
Teatro, kino kritikas A. Liuga: jis buvo paprastas scenos kareivis, tapęs generolu
Valstybinio jaunimo teatro vadovas, teatrologas ir kino kritikas AUDRONIS LIUGA sako, kad šviesaus atminimo K. Smoriginą prisimins kaip artistą iš prigimties ir pašaukimo, kokių yra vienetai: „Ne vaidybos meistrystė, o autentiška įvairialypė artistinė prigimtis buvo esminis Kosto Smorigino sceninės charizmos bruožas. Ir tuo pat metu jis buvo paprastas scenos kareivis. Iki smulkiausių niuansų jautė scenos partnerį ir visą save atiduodavo bendram darbui. Toks išliko ir tapęs scenos generolu.“
Jaunimo teatro vadovas sako, kad artistinė K. Smorigino prigimtis buvo tikro grynuolio. „Kaip niekam kitam Kostui Smoriginui tiko Eimunto Nekrošiaus žodžiai apie Makbetą, vieną didžiausių artisto vaidmenų, kuris yra „keturiais kirčiais gamtos sutvertas personažas“. Prigimtinis Smorigino personažų komizmas ir tragizmas, vaikiškas naivumas ir išmintis, romantiška dvasia ir žemiška jėga susiliedavo į nedalomą visumą ir švytėjo kaip kristalas įvairiomis spalvomis ir atspalviais“, – su dienraščiu „Bernardinai.lt“ mintimis dalijasi A. Liuga.
„Galima sakyti, kad Kostas Smoriginas buvo liaudies artistas. Tokiu tapo ne ieškodamas lengvų populiarumo kelių, o sunkiai kurdamas Nekrošiaus spektakliuose. Būtent juose susiformavo Smorigino sceninė charizma, inspiravusi jo kaip dainų autoriaus ir bardo kūrybą“, – tęsia jis.
Pasak A. Liugos, kartu su E. Nekrošiaus ir K. Smorigino išėjimu dar labiau nutolo scenos mohikanų epocha, padovanojusi tiek dabarčiai, tiek ateičiai sceninės kūrybos prasmės ir jos žmogiškos vertės matą.
Valstybinio jaunimo teatro vadovas, teatrologas Audronis Liuga. Asmeninio archyvo nuotrauka
Scenografas A. Jacovskis: jis buvo gerąja prasme chuliganas
Dailininkas ir scenografas ADOMAS JACOVSKIS buvo vienas iš K. Smorigino kolegų, mačiusių jo aktorystės pradžią. Vienas pirmųjų ir, pasak scenografo, stipriausias spektaklis buvo režisieriaus E. Nekrošiaus „Kvadratas“: „Buvo daug gerų Kosto vaidmenų, bet jo vaidmenį šitame spektaklyje atsimenu geriausiai. Tokia paprasta scena, bet kaip genialiai jis vaidino...“
„Visas Dalios Tamulevičiūtės dešimtukas buvo talentingi aktoriai, bet Kostas išsiskirdavo. Toks šiek tiek chuliganas – gerąja prasme, gyvybingas ir stiprus“, – pasakoja aktoriaus bendražygis.
Paskutinį kartą teatro kolegos buvo susitikę praėjusiais metais. „Sėdėjome kavinėje porą valandų, gerai pašnekėjome, prisiminėme senus laikus ir išsiskyrėme. Po to karto Kosto nebemačiau, jis pateko į ligoninę, tik sutikęs žmoną Dalią perduodavau linkėjimus“, – prisimena A. Jacovskis.
Scenografas, dailininkas Adomas Jacovskis. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Muzikantas D. Razauskas: „Kostas buvo pasakiškai geras gitaristas“
Dainų autorius ir atlikėjas DOMANTAS RAZAUSKAS sako, kad jo santykis su maestro K. Smoriginu prasidėjo dar vaikystėje – nuo pirmųjų plokštelių, Kęstučio Antanėlio roko operos „Meilė ir mirtis Veronoje“, Aktorių trio laikų, pirmųjų pamatytų spektaklių ir filmų. „O vėliau išpuolė proga susipažinti artimiau“, – sako jis.
D. Razausko ir K. Smorigino keliai susiėjo atliekant bendrą muzikinę programą, tada prisijungė ir solistas Saulius Petreikis. „Repetuodavome pas Kostą virtuvėje Vilniaus Vokiečių gatvėje. Keistas jausmas prisiliesti prie gyvenimo žmogaus, kuris nuo pat vaikystės tau buvo svarbus, o vėliau įsileido į savo virtuvę“, – teigia jis.
„Kostas buvo galinga ir liepsnojanti asmenybė, kaip tas aras danguje iš jo paties dainos – visi apie jį žinojo ir visi apie jį kalbėjo. Be įvairiausių spalvų prisiminimų, išlieka neblėstanti pagarba tam, ką jis darė. Kostas iki pat pabaigos veikė užsidegęs, nesidairydamas į šonus ir be jokių kompromisų – viskas arba nieko“, – tęsia muzikantas.
D. Razauskas taip pat pamini ir, anot jo, per mažai dėmesio sulaukusį vieną iš K. Smorigino talentų: „Kostas buvo pasakiškai geras gitaristas. Tai ne visada atsiskleidžia girdint Aktorių trio, bet kai atsisėsdavai groti dviese su juo, suprasdavai, jog dar daug reikia praktikuotis, kad šitaip nardytum tarp sudėtingiausių akordų, tonacijų, džiazo harmonijų.“
Dainų autorius ir atlikėjas Domantas Razauskas. Asmeninio archyvo nuotrauka
Aktorė V. Mainelytė: „Iškart pajutau – tai ypatingas žmogus“
„Aš iš tikrųjų jį labai mylėjau – kaip kolegą ir kaip gerą aktorių. Nors neturėjome artimesnio sąlyčio darbe, tačiau susitikdavome renginiuose, ypač per teatro šventes. Jaunystėje tos šventės būdavo labai linksmos, gera jas prisiminti. Kostas turėjo puikų humoro jausmą, visada buvo linksmas“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakoja teatro ir kino aktorė VAIVA MAINELYTĖ.
Aktorė sako K. Smoriginą paskutinį kartą sutikusi prieš porą metų. „Abu vedžiojome šuniukus prie Operos ir baleto teatro: jis – savo, aš – savo. Tada tiek daug kalbėjome! Aišku, šnekėjome apie praeitą etapą, suvaidintus spektaklius, kūrybą... Dalijomės prisiminimais“, – pasakoja ji.
Anot V. Mainelytės, jųdviejų santykiai su K. Smoriginu buvo nuoširdūs, draugiški ir kolegiški. „Kostu labai žavėjausi – jo atsidavimu, talentu. Kai pirmą kartą jį pamačiau, iškart pajutau – tai ypatingas žmogus. Jis buvo unikalus: ir režisierius, ir dainininkas, labai stipri, žavi asmenybė“, – mena V. Mainelytė.
Aktorė Vaiva Mainelytė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Aktorius G. Arbačiauskas: „Kostas kalbėdavo tiesiai“
„Viskas, ką Kostas darė scenoje, buvo įtikinama, stipru ir talentinga. Drąsiai galiu sakyti, kad jis – vienas iš geriausių aktorių Lietuvos teatro istorijoje“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ tvirtina aktorius, dainų autorius ir atlikėjas GIEDRIUS ARBAČIAUSKAS.
Jis prisimena K. Smoriginą Jaunimo teatre. „Kostas jautė savo vertę – buvo stiprus žmogus, galbūt ne visada patogus kitiems, bet visada sakydavo tiesą. Jo pastabos, patarimai scenoje būdavo verti dėmesio. Kostas kalbėdavo tiesiai, žodžių negražindavo, bet pasakydavo labai taikliai“, – pasakoja jis.
Paklaustas, kokie prisiminimai jį lydės, G. Arbačiauskas tikina: „Prisiminsiu Kostą kaip labai profesionalų, talentingą aktorių, tiesų, tvirtą, nuoširdų žmogų. Labai kūrybingą asmenybę, skambančią tiek savo dainomis, tiek vaidmenimis. Man Kostas neatsiejamas nuo savo kūrybos, talento ir didelės širdies.“
Aktorius Giedrius Arbačiauskas. Mažosios studijos archyvo nuotrauka
44-eri Kosto Smorigino aktorystės metai
Aktorystės kelią Kostas Smoriginas pradėjo studijuodamas Lietuvos konservatorijoje (dabartinėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje) žymiosios režisierės Dalios Tamulevičiūtės dešimtuke. Daug metų dirbo Jaunimo teatre, kuris garsėjo režisieriaus Eimunto Nekrošiaus sukurtais spektakliais. Daugelyje jų K. Smoriginas atliko pagrindinius vaidmenis.
Reikšmingiausius vaidmenis K. Smoriginas sukūrė D. Tamulevičiūtės (Andrejus – Rüstəmo Ibrahimbəyovo „Prisilietimas“; Bebenčiukas ir Avinas – „Bebenčiukas“, pagal Kostą Kubilinską, abu 1975 m.; Kaminskas – Sauliaus Šaltenio „Škac, mirtie, visados škac“, 1976 m.) ir E. Nekrošiaus (Jis – „Kvadratas“, 1980 m., pagal Valentinos Jelisejevos apysaką „O buvo taip...“; Romeo – Kęstučio Antanėlio roko opera „Meilė ir mirtis Veronoje“, 1982 m., Sigito Gedos libretas; Astrovas – Antono Čechovo „Dėdė Vania“, 1986 m.; Nosis – „Nosis“, 1991 m., pagal Nikolajų Gogolį; Čebutykinas – Antono Čechovo „Trys seserys“, 1995 m.; Makbetas – Williamo Shakespeare’o „Makbetas“, 1999 m., apdovanojimas „Kristoforas“) spektakliuose.
Aktorius sukūrė daugiau kaip 50 vaidmenų kine. K. Smoriginas režisavo daugiau kaip dešimt spektaklių įvairiuose Lietuvos teatruose, kai kuriuose savo režisuotuose spektakliuose vaidino pats.
Dar studijuodamas K. Smoriginas tapo vienu iš naujo aktorinės dainos žanro kūrėjų. 1997 m. kartu su aktoriais Sauliumi Bareikiu ir Olegu Ditkovskiu subūrė Aktorių trio, šis ilgainiui nepaprastai išpopuliarėjo. Nuo 2000 m. K. Smoriginas ėmė rengti solinius koncertus.
2024 m. Aktorių trio ir vėl susibūrė gastrolėms, koncertavo didžiųjų teatrų scenose.
Per ilgametę kūrybinę karjerą aktorius K. Smoriginas pelnė ne vieną apdovanojimą: 1987 m. tuometinės TSRS valstybinę premiją, 2000 m. jo sukurtas Makbeto vaidmuo to paties pavadinimo E. Nekrošiaus spektaklyje apdovanotas „Kristoforu“. 2004 m. K. Smoriginui skirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija. 2007 m. įteiktas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius.
2018 m. K. Smoriginas, sirgdamas onkologine liga, patyrė insultą, to padariniai buvo ilgai jaučiami.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
„Kvadratas“ (pagal Valentinos Jelisejevos apysaką „O buvo taip...“, rež. Eimuntas Nekrošius, Jaunimo teatras, 1980 m.). Aktorius Kostas Smoriginas. Stanislovo Kairio nuotrauka
Poetas A. Ališauskas: „Mes buvome kaip suokalbininkai“
„Kad ir kokia būtų liūdna ir niūri šita diena, Kostą Smoriginą pirmiausia prisiminsiu šviesų, besišypsantį ir pasakojantį kokį nors anekdotą ar prisiminimą iš aktorinio gyvenimo, kelionių“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ kalba poetas ARNAS ALIŠAUSKAS ir reiškia užuojautą šeimai, Lietuvai ir kino bei teatro bendruomenei dėl aktoriaus mirties.
Brangiausias poeto prisiminimas – 2020 m. išleista knyga „Kostas: eskizai scenos generolo portretui“, leidusi iš arti pažinti teatro scenos generolą Kostą Smoriginą.
„Tai buvo labai jaukus, draugiškas buvimas kartu, mes buvome kaip suokalbininkai. Susidraugavome nuo pirmo kontakto, supratome, kad kraujo grupės sutampa. Tai niekada nenuėjo į kokį nors familiarumą. Tas suokalbininko momentas, kai Kostas pasakodavo, pasakodavo, o tada sakydavo: „Gerai, per daug teorijos, dabar aš tau papasakosiu porą baikų.“ Smoriginas buvo labai dėkingas pašnekovas rašant knygą, nes suprato jos struktūrą ir kokia įvairovė turėtų būti“, – prisimena knygos autorius.
A. Ališauskas mini, kad jam iš rašymo proceso atmintyje išliks jaukūs maestro namai, žmona Dalia ir šunytė Luna. „Jausdavausi kaip filme – kalbantis Kostas, jo balsas, intonacijos, namai. Tai buvo labai geras jausmas. Bendraujant buvo ir liūdnų momentų, Kostas pasakodavo ir dalykus, keliančius jam pyktį, – ne viskas į knygą nugulė...
Ir vis dėlto Kostą Smoriginą prisiminsiu kaip žmogų, kuris sutvirtina, padrąsina ir pasako: brolau, čia tik gyvenimo smulkmenos, gyvenk toliau“, – dalijasi jis.
Poetas Arnas Ališauskas ir aktorius Kostas Smoriginas. Kosto Smorigino jaunesniojo nuotrauka
Kunigas A. Peškaitis: „Dangus jam dovanojo aukštį“
Brolį pranciškoną, kunigą ARŪNĄ PEŠKAITĮ OFM ir K. Smoriginą siejo dvidešimties metų draugystė.
„Mūsų santykis buvo bičiuliškas, nors aš Kostą visada vadinau „Jūs“, negalėjau kitaip. Susitikdavome Palangoje, ten būdavo pasisėdėjimai, pokalbiai. Pamenu, 2021-aisiais buvo griežtas karantinas, mano gimtadienis. Turėjau siuntimą į sanatoriją Palangoje, atvyko Kostas, jo žmona Dalia. Neveikė restoranai ir kavinės, todėl nuėjome į pušyną. Jie turėjo sulankstomą staliuką, užkandžių, šampano... Iki šiol turiu anos dienos nuotrauką“, – pasakoja kunigas A. Peškaitis OFM.
Dvasininkas pabrėžia išskirtinį K. Smorigino ir amžinatilsį dainininko Eugenijaus Ivanausko išėjimo datos sutapimą: „Per vieną koncertą užkulisiuose jie susipažino, daug kalbėjo, galiausiai pasakė: „Mes tarsi visą gyvenimą būtume pažįstami.“ Šiandien sukanka 13 metų, kai mirė Eugenijus Ivanauskas, lygiai tą pačią dieną – spalio 29-ąją – išėjo ir Kostas...“
Kunigas A. Peškaitis OFM maestro atmins kaip gerą aktorių, dainininką, bičiulį: „Kai jis dainuodavo, atrodydavo, kad sustoja laikas. Dabar klausai „Apokalipsinio romanso“ ir negali netikėti, kad Kostas tarsi viską matė. Jis mėgo gyvenimą, buvo labai linksmas, mokėjo begales anekdotų. Buvo draugiškas, niekada nepamiršdavo pakviesti į savo koncertus, paskambindavo. Jis buvo tapęs savu.“
Kunigas Arūnas Peškaitis OFM. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Broliui pranciškonui šalia K. Smorigino teko būti paskutinius jo gyvenimo mėnesius: „Kostas nelabai draugavo su religija, bet širdimi be galo troško kažko, ko negalėjo apibūdinti. Aš jam vis pasiūlydavau: „Kostai, gal norite pasikalbėti apie tai?“, o jis atsakydavo: „Arūnėli, kai reikės, tave pasikviesiu.“ Prireikė, kai kovo mėnesį po trečio insulto atsigulė į ligoninę, buvo ištiktas komos, suteikiau Ligonių patepimą. Kai Kostas atsigavo, norėjo, kad Ligonių patepimą suteikčiau antrąkart, kartu meldėsi. O liepos mėnesį sukalbėjo „Tėve mūsų“. Jo žmona Dalia sakė, kad niekada nematė Kosto besimeldžiančio.“
„Paskutinėmis savaitėmis ateidavau pas jį ir arba melsdavausi, arba garsiai skaitydavau Evangeliją. Kostas klausydavo, o paskui ramiai užmigdavo. Man buvo gera, kad jis užmiega su tais žodžiais. Priešpaskutinį kartą, tai buvo praeitą savaitę, Kostas paėmė mano ranką ir ilgai laikė, gal pusę valandos, žiūrėjo į mane, ir apėmė toks jausmas, lyg jis būtų įsikabinęs inkarą. Bet tada pagalvojau: jis – laivas, aš – ne inkaras, ir dangus jam dovanojo aukštį, kaip jis dainuodavo.
Paskutinį kartą Kostą mačiau užvakar, jis buvo bejėgis, nebereagavo. Man ir atrodė, kad tai paskutinis kartas...“ – jautriomis akimirkomis dalijasi kunigas A. Peškaitis OFM.
Kostas Smoriginas su žmona Dalia Brenciūte. Asmeninio archyvo nuotrauka
Fotomenininkas A. Aleksandravičius: „Iš mūsų kultūros padangės pasitraukė labai ryški spalva“
Fotomenininkas ALGIMANTAS ALEKSANDRAVIČIUS prisimena K. Smoriginą kaip didžią asmenybę.
„Iš mūsų kultūros padangės pasitraukė labai ryški spalva, ryški asmenybė – turbūt nėra žmogaus, kuris nežinotų Kosto. Tikiu, kad visiems ausyse dabar skamba viena ar kita jo daina, jo balsas, žodžiai“, – mena A. Aleksandravičius.
Pasak fotomenininko, be galo svarbus K. Smorigino palikimas – jautrios dainos.
„Mes buvome geri pažįstami. Nebuvome labai artimi draugai, tačiau tarpusavio santykis buvo šiltas. Esu daręs Kosto kompaktinės plokštelės, paskui ir vinilinės plokštelės viršelius. Retai susiskambindavome, bet ryšį vis palaikydavome“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakoja A. Aleksandravičius.
„Kostą prisiminsiu kaip vieną iš ryškiausių Lietuvos bardų. Jis yra išskirtinė asmenybė, kalbant apie dainas ir jų atlikimą. Prisimenu jį kaip šiltą žmogų, jis buvo atviras, gyvas nervas, charizmatiškas, tikras meno žmogus. Jo neįmanoma neprisiminti“, – apibūdina A. Aleksandravičius.
Fotomenininkas Algimantas Aleksandravičius. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Aktorius Kostas Smoriginas 2011 m. Algimanto Aleksandravičiaus fotografija
Teatro, kino kritikas A. Liuga: jis buvo paprastas scenos kareivis, tapęs generolu
Valstybinio jaunimo teatro vadovas, teatrologas ir kino kritikas AUDRONIS LIUGA sako, kad šviesaus atminimo K. Smoriginą prisimins kaip artistą iš prigimties ir pašaukimo, kokių yra vienetai: „Ne vaidybos meistrystė, o autentiška įvairialypė artistinė prigimtis buvo esminis Kosto Smorigino sceninės charizmos bruožas. Ir tuo pat metu jis buvo paprastas scenos kareivis. Iki smulkiausių niuansų jautė scenos partnerį ir visą save atiduodavo bendram darbui. Toks išliko ir tapęs scenos generolu.“
Jaunimo teatro vadovas sako, kad artistinė K. Smorigino prigimtis buvo tikro grynuolio. „Kaip niekam kitam Kostui Smoriginui tiko Eimunto Nekrošiaus žodžiai apie Makbetą, vieną didžiausių artisto vaidmenų, kuris yra „keturiais kirčiais gamtos sutvertas personažas“. Prigimtinis Smorigino personažų komizmas ir tragizmas, vaikiškas naivumas ir išmintis, romantiška dvasia ir žemiška jėga susiliedavo į nedalomą visumą ir švytėjo kaip kristalas įvairiomis spalvomis ir atspalviais“, – su dienraščiu „Bernardinai.lt“ mintimis dalijasi A. Liuga.
„Galima sakyti, kad Kostas Smoriginas buvo liaudies artistas. Tokiu tapo ne ieškodamas lengvų populiarumo kelių, o sunkiai kurdamas Nekrošiaus spektakliuose. Būtent juose susiformavo Smorigino sceninė charizma, inspiravusi jo kaip dainų autoriaus ir bardo kūrybą“, – tęsia jis.
Pasak A. Liugos, kartu su E. Nekrošiaus ir K. Smorigino išėjimu dar labiau nutolo scenos mohikanų epocha, padovanojusi tiek dabarčiai, tiek ateičiai sceninės kūrybos prasmės ir jos žmogiškos vertės matą.
Valstybinio jaunimo teatro vadovas, teatrologas Audronis Liuga. Asmeninio archyvo nuotrauka
Scenografas A. Jacovskis: jis buvo gerąja prasme chuliganas
Dailininkas ir scenografas ADOMAS JACOVSKIS buvo vienas iš K. Smorigino kolegų, mačiusių jo aktorystės pradžią. Vienas pirmųjų ir, pasak scenografo, stipriausias spektaklis buvo režisieriaus E. Nekrošiaus „Kvadratas“: „Buvo daug gerų Kosto vaidmenų, bet jo vaidmenį šitame spektaklyje atsimenu geriausiai. Tokia paprasta scena, bet kaip genialiai jis vaidino...“
„Visas Dalios Tamulevičiūtės dešimtukas buvo talentingi aktoriai, bet Kostas išsiskirdavo. Toks šiek tiek chuliganas – gerąja prasme, gyvybingas ir stiprus“, – pasakoja aktoriaus bendražygis.
Paskutinį kartą teatro kolegos buvo susitikę praėjusiais metais. „Sėdėjome kavinėje porą valandų, gerai pašnekėjome, prisiminėme senus laikus ir išsiskyrėme. Po to karto Kosto nebemačiau, jis pateko į ligoninę, tik sutikęs žmoną Dalią perduodavau linkėjimus“, – prisimena A. Jacovskis.
Scenografas, dailininkas Adomas Jacovskis. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Muzikantas D. Razauskas: „Kostas buvo pasakiškai geras gitaristas“
Dainų autorius ir atlikėjas DOMANTAS RAZAUSKAS sako, kad jo santykis su maestro K. Smoriginu prasidėjo dar vaikystėje – nuo pirmųjų plokštelių, Kęstučio Antanėlio roko operos „Meilė ir mirtis Veronoje“, Aktorių trio laikų, pirmųjų pamatytų spektaklių ir filmų. „O vėliau išpuolė proga susipažinti artimiau“, – sako jis.
D. Razausko ir K. Smorigino keliai susiėjo atliekant bendrą muzikinę programą, tada prisijungė ir solistas Saulius Petreikis. „Repetuodavome pas Kostą virtuvėje Vilniaus Vokiečių gatvėje. Keistas jausmas prisiliesti prie gyvenimo žmogaus, kuris nuo pat vaikystės tau buvo svarbus, o vėliau įsileido į savo virtuvę“, – teigia jis.
„Kostas buvo galinga ir liepsnojanti asmenybė, kaip tas aras danguje iš jo paties dainos – visi apie jį žinojo ir visi apie jį kalbėjo. Be įvairiausių spalvų prisiminimų, išlieka neblėstanti pagarba tam, ką jis darė. Kostas iki pat pabaigos veikė užsidegęs, nesidairydamas į šonus ir be jokių kompromisų – viskas arba nieko“, – tęsia muzikantas.
D. Razauskas taip pat pamini ir, anot jo, per mažai dėmesio sulaukusį vieną iš K. Smorigino talentų: „Kostas buvo pasakiškai geras gitaristas. Tai ne visada atsiskleidžia girdint Aktorių trio, bet kai atsisėsdavai groti dviese su juo, suprasdavai, jog dar daug reikia praktikuotis, kad šitaip nardytum tarp sudėtingiausių akordų, tonacijų, džiazo harmonijų.“
Dainų autorius ir atlikėjas Domantas Razauskas. Asmeninio archyvo nuotrauka
Aktorė V. Mainelytė: „Iškart pajutau – tai ypatingas žmogus“
„Aš iš tikrųjų jį labai mylėjau – kaip kolegą ir kaip gerą aktorių. Nors neturėjome artimesnio sąlyčio darbe, tačiau susitikdavome renginiuose, ypač per teatro šventes. Jaunystėje tos šventės būdavo labai linksmos, gera jas prisiminti. Kostas turėjo puikų humoro jausmą, visada buvo linksmas“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakoja teatro ir kino aktorė VAIVA MAINELYTĖ.
Aktorė sako K. Smoriginą paskutinį kartą sutikusi prieš porą metų. „Abu vedžiojome šuniukus prie Operos ir baleto teatro: jis – savo, aš – savo. Tada tiek daug kalbėjome! Aišku, šnekėjome apie praeitą etapą, suvaidintus spektaklius, kūrybą... Dalijomės prisiminimais“, – pasakoja ji.
Anot V. Mainelytės, jųdviejų santykiai su K. Smoriginu buvo nuoširdūs, draugiški ir kolegiški. „Kostu labai žavėjausi – jo atsidavimu, talentu. Kai pirmą kartą jį pamačiau, iškart pajutau – tai ypatingas žmogus. Jis buvo unikalus: ir režisierius, ir dainininkas, labai stipri, žavi asmenybė“, – mena V. Mainelytė.
Aktorė Vaiva Mainelytė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Aktorius G. Arbačiauskas: „Kostas kalbėdavo tiesiai“
„Viskas, ką Kostas darė scenoje, buvo įtikinama, stipru ir talentinga. Drąsiai galiu sakyti, kad jis – vienas iš geriausių aktorių Lietuvos teatro istorijoje“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ tvirtina aktorius, dainų autorius ir atlikėjas GIEDRIUS ARBAČIAUSKAS.
Jis prisimena K. Smoriginą Jaunimo teatre. „Kostas jautė savo vertę – buvo stiprus žmogus, galbūt ne visada patogus kitiems, bet visada sakydavo tiesą. Jo pastabos, patarimai scenoje būdavo verti dėmesio. Kostas kalbėdavo tiesiai, žodžių negražindavo, bet pasakydavo labai taikliai“, – pasakoja jis.
Paklaustas, kokie prisiminimai jį lydės, G. Arbačiauskas tikina: „Prisiminsiu Kostą kaip labai profesionalų, talentingą aktorių, tiesų, tvirtą, nuoširdų žmogų. Labai kūrybingą asmenybę, skambančią tiek savo dainomis, tiek vaidmenimis. Man Kostas neatsiejamas nuo savo kūrybos, talento ir didelės širdies.“
Aktorius Giedrius Arbačiauskas. Mažosios studijos archyvo nuotrauka
44-eri Kosto Smorigino aktorystės metai
Aktorystės kelią Kostas Smoriginas pradėjo studijuodamas Lietuvos konservatorijoje (dabartinėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje) žymiosios režisierės Dalios Tamulevičiūtės dešimtuke. Daug metų dirbo Jaunimo teatre, kuris garsėjo režisieriaus Eimunto Nekrošiaus sukurtais spektakliais. Daugelyje jų K. Smoriginas atliko pagrindinius vaidmenis.
Reikšmingiausius vaidmenis K. Smoriginas sukūrė D. Tamulevičiūtės (Andrejus – Rüstəmo Ibrahimbəyovo „Prisilietimas“; Bebenčiukas ir Avinas – „Bebenčiukas“, pagal Kostą Kubilinską, abu 1975 m.; Kaminskas – Sauliaus Šaltenio „Škac, mirtie, visados škac“, 1976 m.) ir E. Nekrošiaus (Jis – „Kvadratas“, 1980 m., pagal Valentinos Jelisejevos apysaką „O buvo taip...“; Romeo – Kęstučio Antanėlio roko opera „Meilė ir mirtis Veronoje“, 1982 m., Sigito Gedos libretas; Astrovas – Antono Čechovo „Dėdė Vania“, 1986 m.; Nosis – „Nosis“, 1991 m., pagal Nikolajų Gogolį; Čebutykinas – Antono Čechovo „Trys seserys“, 1995 m.; Makbetas – Williamo Shakespeare’o „Makbetas“, 1999 m., apdovanojimas „Kristoforas“) spektakliuose.
Aktorius sukūrė daugiau kaip 50 vaidmenų kine. K. Smoriginas režisavo daugiau kaip dešimt spektaklių įvairiuose Lietuvos teatruose, kai kuriuose savo režisuotuose spektakliuose vaidino pats.
Dar studijuodamas K. Smoriginas tapo vienu iš naujo aktorinės dainos žanro kūrėjų. 1997 m. kartu su aktoriais Sauliumi Bareikiu ir Olegu Ditkovskiu subūrė Aktorių trio, šis ilgainiui nepaprastai išpopuliarėjo. Nuo 2000 m. K. Smoriginas ėmė rengti solinius koncertus.
2024 m. Aktorių trio ir vėl susibūrė gastrolėms, koncertavo didžiųjų teatrų scenose.
Per ilgametę kūrybinę karjerą aktorius K. Smoriginas pelnė ne vieną apdovanojimą: 1987 m. tuometinės TSRS valstybinę premiją, 2000 m. jo sukurtas Makbeto vaidmuo to paties pavadinimo E. Nekrošiaus spektaklyje apdovanotas „Kristoforu“. 2004 m. K. Smoriginui skirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija. 2007 m. įteiktas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius.
2018 m. K. Smoriginas, sirgdamas onkologine liga, patyrė insultą, to padariniai buvo ilgai jaučiami.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Autorius: Austėja Zovytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
