„Mūsų teatrui dabar sunku būti drąsiam“: kokia ateitis laukia Vilniaus senojo teatro?

Dienraštis „Bernardinai.lt“ pakalbino teatro bendruomenės narius, aktorius, kuratorius ir administraciją siekdamas plačiau supažindinti su situacija. A. Jevsejevas: teatre padėtis įtempta Teatro kritikas, Senojo teatro dramos kuratorius ANDRIUS JEVSEJEVAS teigia, kad teatre padėtis įtempta, bet jis nemano, kad ji įtemptesnė, nei buvo prieš dvejus metus, pradėjus dirbti su nauja teatro komanda, vadovaujama Audronio Imbraso. Pašnekovas tikina, kad problema nėra vien tik rusų kalba teatre. „Man regis, mūsų aktoriams kelia nerimą pokyčiai teatre, nes jų suplanuota nemažai. Rusų kalbos integravimas į platesnį kalbinį ratą – įtraukiant lietuvių, lenkų, ukrainiečių kalbas – yra tik viena pusė. Kita – mūsų pasirinktas daugiažanriškumo kelias: mėginimas į teatro repertuarą integruoti šiuolaikinį šokį ar šiuolaikinio šokio srityje kuriančius menininkus, muzikos projektus“, – teigia A. Jevsejevas. Vilniaus senasis teatras. Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka Paklaustas, ar teatras gali išlaikyti kokybišką repertuarą eidamas šokio, operos ir dramos kryptimi, kuratorius atsako: „Kategoriškai ne.“ „Teatras gali viską – jeigu turi neribotus finansus. Bet kai pradedame skaičiuoti pinigus, visi teatro planai griūva, nusikelia ir tenka ko nors atsisakyti“, – aiškina jis. Senojo teatro kuratorius teigia įžvelgiantis teatro vadovo patirties stoką dirbant valstybinėje, repertuarinėje įstaigoje. „Pagrindinė problema – bendravimo stygius. Vadovas gyvena atskirai. Visuotinių susirinkimų neorganizuojame tada, kai turėtume pagal kolektyvinę sutartį, tik kai spaudoje pasirodo straipsniai ir kyla spaudimas. Vadovas turėtų dažniau nei kartą per pusantrų metų susitikti su kolektyvu, aptarti rūpimus klausimus, paaiškinti strategiją – tiek dėl kalbos, tiek dėl perėjimo nuo dramos teatro prie platesnio teatro modelio“, – interviu dienraščiui „Bernardinai.lt“ tikina A. Jevsejevas. Anot jo, vadovas turėjo laiko viską paaiškinti, pagrįsti, įtikinti, bet to nedaro ir toliau stoja į tiesioginę akistatą su kolektyvu tik tada, kai susitinka.

Vadovas du kartus kvietė mane į kabinetą ir bandė įrodyti, kad man reikėtų išeiti iš darbo. Aš, aišku, atsisakiau ir paprašiau pasiūlymą pateikti raštu – kol kas nepateikė.

„Žmogus, kuris jaučiasi kompetentingas ir žino atsakymus į klausimus, niekada nevengs susitikimo su kolektyvu“, – sako A. Jevsejevas. Tiesa, teatro kuratorius atvirauja, kad dirbti dramos kuratoriumi sekasi prastai. „Vadovas du kartus kvietė mane į kabinetą ir bandė įrodyti, kad man reikėtų išeiti iš darbo. Aš, aišku, atsisakiau ir paprašiau pasiūlymą pateikti raštu – kol kas nepateikė. Su dramos trupe neturiu jokių problemų – puikiai bendradarbiaujame. Bet dabar esu šiek tiek atsitraukęs nuo teatro, gal ir patrauktas nuo jo – nekviečiamas į kai kuriuos susirinkimus, neįtraukiamas į dokumentus, kur turėčiau pasirašyti pagal pareigybės aprašymą. Mūsų problema – labai silpna planavimo grandis. Vadovas leidžia didelei daliai darbuotojų nevaikščioti į darbą. Nuolat turime problemų dėl neįvykusių, atšauktų, perkeltų pastatymų“, – pasakoja A. Jevsejevas. Paklaustas, ką mano apie aktorių norą statyti daugiau spektaklių rusų kalba, A. Jevsejevas teigia, kad neturi vienos konkrečios nuomonės. „Sutinku su aktoriais – jeigu žmogus stipriausiai jaučiasi kalbėdamas tam tikra kalba, būtų sąžininga žiūrovams rodyti maksimaliai profesionalų produktą. Iš kitos pusės – jeigu Senasis teatras neužima savo nišos ir neteikia kokybiškų paslaugų rusų kalba, tą vietą užima kiti – dažnai abejotinos kokybės ar krypties prodiuseriai. Tačiau aš ir trupės paklausčiau: kodėl patys nesteigiate viešosios įstaigos? Kaip daugelis aktorių kituose teatruose daro – rašo paraiškas Kultūros tarybai, gauna finansavimą ir dirba laisvoje rinkoje. Aš pats iš ten atėjau. Sunku, bet įmanoma“, – tvirtina jis. Vilniaus senojo teatro dramos kuratorius Andrius Jevsejevas, prodiuserė Ana Ablamonova, šokio kuratorius Andrius Katinas. Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka Pasak A. Jevsejevo, kalba nėra svarbiausias dalykas teatre. „Teatro kalba universali – nesvarbu, kalbi rusiškai, estiškai, lietuviškai ar latviškai. Svarbios temos, idėjos, plastika, vizualiniai ženklai. Teatro komunikacija kur kas sudėtingesnė nei vien žodžiai“, – sako teatro kuratorius. „Mūsų teatrui dabar sunku būti drąsiam“ A. Jevsejevas atkreipia dėmesį, kad teatro kolektyvas nėra vieningas – nuomonių yra visokių. „Mūsų teatrui dabar sunku būti drąsiam. Viena vertus, todėl, kad dalis aktorių – rusakalbiai ir ne visi drąsiai kalba apie problemas. Bet man atrodo, teatras turėtų būti toks, koks yra – dirbti su tuo, ką turi. Šiandien vertėtų susitelkti į tai, ką turime stipriausia – labai pareigingą, profesionalią, darbščią trupę. Aktoriai, jei reikia, ir šoka, ir dainuoja, tačiau nenori, kad viskas tuo pasibaigtų. Dauguma jų vyresnio amžiaus, tad natūralu, kad nenori prieš pensiją keisti profesijos ir tapti šokėjais ar dainininkais“, – aiškina A. Jevsejevas. Į klausimą, ar ministerija teikia kokių nors rekomendacijų dėl repertuaro ir spektaklių kalbų, žinyba dienraščiui „Bernardinai.lt“ atsakė, kad sprendimus šiais klausimais priima teatro vadovas kartu su Meno taryba.

Ministerija tarsi bijo prie mūsų prisiliesti – gal sprogsime, gal išpurvinsime... Mes jaučiamės palikti. Vadovas nepadeda išsiaiškinti kūrybos tikslų, nes, atrodo, pats jų neturi.

Tačiau A. Jevsejevas kritikuoja Kultūros ministeriją: „Kultūros ministerija nusiplovė rankas ir žiūri iš apkasų.“ „Ministerija tarsi bijo prie mūsų prisiliesti – gal sprogsime, gal išpurvinsime... Mes jaučiamės palikti. Vadovas nepadeda išsiaiškinti kūrybos tikslų, nes, atrodo, pats jų neturi. Vienas iš ministerijos lūkesčių vadovui šiemet – sukurti atitinkamą skaičių spektaklių kitomis nei rusų kalbomis. Tad kai sakoma, kad vadovas savarankiškai pasirenka programą, tai ne visiškai tiesa. Poveikį daro ir ministerija, nustatydama vadovui metinius tikslus“, – teigia dramos kuratorius. Teatro kritikas, dramaturgas Andrius Jevsejevas. Arvydo Gudo nuotrauka Anot jo, padėtis teatre buvo prasta nuo pat pradžių, kai nuspręsta keisti teatro pavadinimą nepakeitus struktūros. „Pavadinimą pakeisti lengva – bet dėl to teatro esmė nepasikeičia. Naujam vadovui buvo iškelta užduotis sugalvoti, koks teatras turėtų būti. Bet, mano manymu, valstybė neturėtų palikti savo įstaigų savieigai – ypač tokiais laikais“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ tvirtina A. Jevsejevas. D. Denisiukas: man trūksta vizijos Paklaustas, kaip vertina teatro pokyčius, Senojo teatro aktorius DMITRIJUS DENISIUKAS kalba atvirai: „Tai – ne pokyčiai. Tai – nežinau, kas.“ Jo nuomone, dabartinė vadovybė neturi reikiamų kompetencijų. „Kai kreipiatės į gydytoją, norite, kad jis turėtų diplomą, laipsnį ir patirties. Tas pats ir teatre – norite, kad jis turėtų dramos teatro, o ne kultūros namų patirties“, – teigia aktorius. „Nediskredituoju kultūros namų – tai labai geras dalykas vietinei miesto kultūrai. Bet tai – ne sostinės valstybinio dramos teatro lygio įstaiga. Mes turime tradicijas, profesionalią trupę. Tai šiek tiek kitaip“, – argumentuoja pašnekovas. Senojo teatro aktorius Dmitrijus Denisiukas. Telmano Ragimovo nuotrauka Šokti ir dainuoti – ne mano profesija „Šiandien dramos premjeras galime suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Buvo instaliacijos, performansai, koprodukcija, šokio spektaklis dar rodomas, buvo ir cirko...“ – vardija D. Denisiukas. Jo manymu, sprendimas teatre sujungti dramą, šokį ir operą nėra tinkamas, nes aktoriai neturi reikiamų įgūdžių.

Jeigu rusiškai kalbi tik šeimoje, prarasi ir literatūrinės kalbos žinias. Čia kaip groti smuiku – turi repetuoti kiekvieną dieną.

„Mūsų teatras yra repertuarinis – kitaip nežinome ir nesuprantame. Aš galiu dainuoti ir groti gitara, bet tai atliksiu kaip aktorius. Tai – ne mano profesija“, – teigia jis. D. Denisiukas dienraščiui „Bernardinai.lt“ sako, kad šiais metais vienintelė rusiška premjera teatre – Agniaus Jankevičiaus „Venecijos pirklė“. Jis pabrėžia, kad rusakalbiams aktoriams toks skaičius yra per mažas, o įgytos žinios – pasimiršta. „Jeigu rusiškai kalbi tik šeimoje, prarasi ir literatūrinės kalbos žinias. Čia kaip groti smuiku – turi repetuoti kiekvieną dieną. Nenaudojami dalykai pasimiršta. Mes nenorime girdėti kritikos, esą kaip rusiškam teatrui tai tiks“, – kalba jis. D. Denisiukas priduria ir akcento klausimą – jo nuomone, jis trukdo profesionaliai dirbti. „Kai trejus metus dirbau Lenkijos dramos teatre, man buvo pasakyta, kad privalau išmokti ne tik kalbą, bet ir varšuvietišką akcentą. Tokie yra aukščiausi reikalavimai“, – prisimena pašnekovas. Vilniaus senasis teatras. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras Vilniaus senasis teatras. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras Teatrui trūksta vizijos D. Denisiuko nuomone, šiuo metu teatrui trūksta vizijos. „Iš pradžių pas mus atėjo ne vien vadovas, o visa komanda – teatro, šokio ir operos kuratoriai. Po kiek laiko šios kompanijos visai neliko. Apie kokią viziją mes kalbame?“ – kelia klausimą D. Denisiukas. „Per pastarąjį susirinkimą kalbėjo, ką padarėme praeitais metais, kiek vaidinome, kiek dar pastatysime... Kalbėjo ir apie tai, kad fojė bus paroda apie gėles. Kuo čia dėtas teatras?“ – svarsto aktorius.

Atrodo, kad mes vadovui trukdome įgyvendinti šią viziją. Bet atleiskite – mums reikia profesionalo, kuris nusimano apie dramos ir repertuarinį teatrą. Būrelį galime pasidaryti ir patys.

Aktorius mini ir vadovybės norą sumažinti trupės narių skaičių, laukia atleidimai. „Labai keistas požiūris atleisti aktorių, nes jis nevaidina. Juk ne mes renkamės vaidmenis – mus renkasi režisieriai. Vadovybė kaip tik turėtų mums padėti, kad dirbtume ir nesėdėtume daugiau nei metus be vaidmenų. Aktorius niekada neatsisakys vaidmens. Dabar bandome kovoti ir padedami profsąjungos, norime, kad būtų kuo mažiau atleidimų“, – priduria jis. „Atrodo, kad mes vadovui trukdome įgyvendinti šią viziją. Bet atleiskite – mums reikia profesionalo, kuris nusimano apie dramos ir repertuarinį teatrą. Būrelį galime pasidaryti ir patys“, – teigia D. Denisiukas. Paklausta apie teatro pokyčius aktorė ALEKSANDRA METALNIKOVA-RIMDŽĖ atsako, kad šiuo metu jai sunku apie tai kalbėti. „Šiuo metu labai sudėtinga komentuoti tai, kas susiję su teatru, nes kiekvienas žodis ar mintis gali būti skirtingai interpretuojami“, – tvirtina ji. Senojo teatro aktorė Aleksandra Metalnikova-Rimdžė. Telmano Ragimovo nuotrauka „Kaip ir daugelis kitų teatrų, mes turime tam tikrų vidinių klausimų ir iššūkių, kuriuos sprendžiame teatro viduje. Natūralu, kad skirtingais klausimais yra įvairių nuomonių – tai normalu bet kurioje kūrybinėje aplinkoje. Aš taip pat turiu savo požiūrį ir nuomonę skirtingais klausimais, ir ji nebūtinai turi sutapti su kitų. Dėl teatro krypties ir pozicijos, manau, būtų teisingiausia, kad į šiuos klausimus atsakytų teatro vadovybė“, – kalba aktorė. O. Polevikova: teatru šiuo metu tinkamai nesirūpinama Buvusi Vilniaus senojo teatro vadovė OLGA POLEVIKOVA kritiškai vertina teatro pokyčius. Pasak jos, Senasis teatras – tai kultūrinis paveldas, kuriuo šiuo metu tinkamai nesirūpinama. „Ne mano žodžiai, kad šio teatro trupė yra stipriausia Lietuvoje – tai girdėjome ir iš kritikų, ir iš režisierių. Tačiau dabar stipriausios teatro pusės nustumiamos į šoną, o vietoj jų norima daryti visai ką kita“, – tvirtina ji. Buvusi Vilniaus Senojo teatro vadovė Olga Polevikova. Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka Opera, šokis ir drama prieštarauja teatro logikai O. Polevikovos nuomone, Senasis teatras kaip daugiakultūris ir tarpdisciplininis teatras prieštarauja natūraliai teatro logikai. „Ši trupė yra dramos aktoriai – ne šokėjai ir ne dainininkai. Aktoriaus šokis, kaip supratome dar studijų laikais, visada bus kitoks nei profesionalaus šokėjo. Taip pat dainavimas – jis gali būri paprastesnis, tačiau išreiškiantis visą pasaulį – būtent tai, ką mes ir mėgstame dramoje“, – sako ji. Ji abejoja ir nutrauktų spektaklių pagrįstumu: „Jeigu turime stiprų dramos teatrą su stipriu repertuaru, kodėl tai reikia laužyti? Dėl kokios priežasties buvo nutraukti puikūs spektakliai? Prisimenu, kiek pastangų kainavo išsaugoti sudėtingus spektaklius, kurių meninė vertė – didžiulė. Dabar pašalintas iš repertuaro Aleksandro Puškino „Eugenijus Oneginas“. Kodėl? Dėl autoriaus ir pavadinimo? O režisierius Jonas Vaitkus? O spektaklio mintis?“ O. Polevikova teigia, kad jai abejonių kelia ir kai kurie vadybos sprendimai: „Teatre rengiama nemažai kainuojanti paroda. Ar šiuo atveju racionaliai išnaudojami pinigai? Po kelis kartus perkeliamų premjerų kontekste tai kelia daug klausimų.“ „Svarbiausia – ne pati kalba, o žiūrovų poreikiai“ Vertindama mažėjantį spektaklių skaičių rusų kalba, O. Polevikova pabrėžia, kad svarbiausia – ne tik pati kalba, bet ir žiūrovų, kalbančių skirtingomis kalbomis, poreikiai. Pasak jos, teatras visada buvo daugiakalbės ir daugiakultūrės auditorijos erdvė, todėl šis aspektas turi išlikti.

Atrodo, kad šiandien turime drąsiai priminti, jog demokratinėje valstybėje demokratiją turime ginti demokratinėmis priemonėmis.

„Rusakalbis – platesnė sąvoka. Tikrai daugiau tautybių Lietuvoje šią kalbą vartoja kaip gimtąją. Tad poreikis maitinti abi – ir lietuvišką, ir rusakalbę – yra labai stiprus. Tačiau šiandien mums atrodo, kad turime vartoti kultūrą įvairiomis kalbomis, tik ne rusų. Toks požiūris nėra sveikas“, – teigia buvusi vadovė. „Atrodo, kad šiandien turime drąsiai priminti, jog demokratinėje valstybėje demokratiją turime ginti demokratinėmis priemonėmis. Negalime nieko drausti ar perkurti vien todėl, kad kam nors nepatinka rusų kalba ar pats teatras. Mane liūdina šie dvejopi standartai, nors tikiu, kad mūsų visuomenės demokratijos suvokimas dar bręsta kartu su mumis“, – sako O. Polevikova. Tačiau ji pritaria sprendimui į teatro repertuarą įtraukti daugiau kalbų. Jos nuomone, teatras galėtų tapti atviresnis ne tik didžiosioms tautinėms mažumoms, bet ir mažesnėms: „Mes sukame ratus apie rusus, baltarusius ir ukrainiečius – bet juk yra ir romų, totorių. Norint atliepti kultūrinius poreikius, galima rasti daugybę būdų. Svarbiausia – išlaikyti pagarbą ir dėmesį tautinėms bendrijoms.“ O. Polevikova taip pat atkreipia dėmesį į trupės senėjimo problemą. Jaunų aktorių, kalbančių rusų, ukrainiečių, baltarusių, lenkų bei kitomis kalbomis, Lietuvoje netrūksta. Taip, jos manymu, būtų galima ugdyti naują kartą, galinčią profesionaliai vaidinti įvairiomis kalbomis.

Kuo greičiau susitarsime, kad esame skirtingi, bet vieningai dirbame tėvynės labui, tuo ramesni tapsime.

„Europos humanitariniame universitete mes išleidome puikų kursą. Jonas Vaitkus su juo sukūrė spektaklį „Ivona“ pagal Jeano Anouilho pjesę baigiamajam egzaminui. Dabartinis ketvirtas kursas bus irgi labai stiprus. Imkite – vaikai kalba rusiškai, baltarusiškai, ukrainietiškai, lenkiškai. Praturtinkite savo trupę, auginkite ją. Tačiau nematau susidomėjimo“, – kalba buvusi teatro vadovė. „Kuo greičiau pripažinsime, kad esame skirtingi, bet vieningai dirbame tėvynės labui, tuo ramesni tapsime“, – apibendrina O. Polevikova. Vilniaus senasis teatras. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras Vilniaus senasis teatras. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras Nebūtina kiekvieną spektaklį versti į kitas kalbas „Šiuo metu neužsiimu teatro vadyba, bet man atrodo, kad viena iš mūsų priemonių veiktų ir dabar – užbaigti teatro sezoną festivaliais, kuriuos vadinome „Mes – šalies pavadinimas“: turėjome „Mes – Prancūzija“, „Mes – Ukraina“. Taip galime atrasti kitas kultūras, puoselėti Lietuvos įvairovę“, – siūlo O. Polevikova. Statyti spektaklius kitomis nei lietuvių ar rusų kalbomis, jeigu trupės nariai tų kalbų nemoka, jos nuomone, nėra profesionalu: „Daugiakalbiškumas svarbus, bet jo negalima siekti aukojant profesionalumą – kitaip sumanymas gali pavirsti farsu. Norint nuoseklumo ir kokybės, svarbu išlaikyti tinkamą balansą, kad kiekvienas spektaklis būtų tikras ir profesionalus.“ O. Polevikovos manymu, nėra būtina kiekvieną spektaklį versti į kitas kalbas – galima išsirinkti tuos, kurie yra aktualūs ir patenkintų didesnę auditoriją. „Mano iniciatyva atsirado lietuviškas spektaklio vaikams „Mano tėtis – skrajūnas“ pasirinkimas. Tai buvo padaryta todėl, kad repertuaras vaikams Lietuvoje apskritai yra labai skurdus, tad buvo būtina jį papildyti. Panašiai ir su spektakliu „Dėdė Vania“ – tai visiškai unikalus darbas, kurio titrų niekur nepakabinsi. Šie sprendimai logiški“, – pasakoja buvusi teatro vadovė. „Senasis teatras nusipelno to, kad puoštų įvairiaspalvį Vilnių. Norisi tikėti, kad žmonėms, sprendžiantiems jo likimą, rūpi ne tik asmeninės ambicijos, bet ir teatro kultūrinė vertė bei publika“, – reziumuoja O. Polevikova. A. Imbrasas: bendraujama nuolat Į visus dienraščio „Bernardinai.lt“ klausimus teatro vadovas AUDRONIS IMBRASAS raštu atsakė vienu komentaru, teigdamas, kad Vilniaus senasis teatras išgyvena pokyčius. „Kartu su naujomis idėjomis keičiasi darbo procesai, kūrybinės kryptys ir bendravimo būdai. Suprantu, kad daliai trupės tai kelia klausimų ar nerimo, tačiau šių pokyčių tikslas – ne griauti, o stiprinti teatrą, plėsti jo galimybes ir atverti kelią į įvairesnę kūrybą. Teatre dirba daugiau nei šimtas žmonių, turinčių skirtingas patirtis, idėjas ir lūkesčius, todėl natūralu, kad nuomonės kartais išsiskiria“, – rašoma atsakyme. Vilniaus senojo teatro vadovas Audronis Imbrasas. Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka Kaltinimus, kad teatre nevyksta susirinkimai ir didžiausia problema yra komunikacija, A. Imbrasas neigia: „Bendravimas vyksta nuolat – ir per metinius bei savaitinius skyrių vadovų susirinkimus, konkrečių problemų aptarimo posėdžius, ir kasdieniuose darbo procesuose.“ „Stengiuosi girdėti skirtingus požiūrius, atsižvelgti į juos ir tikiu, kad atviras dialogas visada yra kelias į supratimą. Per pastaruosius dvejus metus daug kalbėta apie teatro kryptį – daugiakalbį, įvairioms meno formoms atvirą teatrą, kuriame šalia dramos atsiranda šokio, muzikos, operos projektai ir tarptautinės partnerystės. Tai aiškiai įtvirtinta teatro nuostatuose ir pristatyta kolektyvui, nors suprantu, kad ne visiems lengva priimti permainas“, – teigia teatro vadovas. Komentuodamas aktorių nerimą dėl pokyčių teatre, A. Imbrasas tikina, kad planuojami ir teatro aktorių sudėties pokyčiai.

Pokyčiai kultūros institucijose beveik niekada nevyksta staiga ir lengvai – jiems reikia laiko, kantrybės ir pasitikėjimo.

„Siekdami didesnio lankstumo, planuojame dalį trupės darbo santykių organizuoti terminuotų ar projektinių sutarčių principu – kaip įprasta daugelyje Europos teatrų, kad galėtume greičiau ir lanksčiau reaguoti į konkrečių pastatymų poreikius. Pokyčiai kultūros institucijose beveik niekada nevyksta staiga ir lengvai – jiems reikia laiko, kantrybės ir pasitikėjimo“, – tvirtina A. Imbrasas. Teatro vadovas pabrėžia, kad teatre jau žengti svarbūs žingsniai: repertuare atsirado lietuvių, lenkų, ukrainiečių kalbomis atliekamų kūrinių, šokio ir muzikos projektų, išplėsta veikla regionuose. „Kaip tik praeitą savaitę įvyko mūsų koprodiusuota premjera „Jūratė | Įsivaizduojama M. K. Čiurlionio opera“, kurioje dalyvavo ir teatro aktoriai. Labai vertinu jų atsidavimą ir profesionalumą – būtent dėl to teatras turi stiprų pagrindą, ant kurio galima kurti toliau. Tikiu, kad eidami šiuo keliu kartu, su tarpusavio pagarba ir pasitikėjimu išlaikysime tai, kas vertinga, ir sukursime teatrą, atspindintį šiuolaikinę daugiakultūrę Lietuvą“, – atsakyme rašo A. Imbrasas. Vilniaus senasis teatras. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras Taip pat raštu atsakymą atsiuntusi Vilniaus senojo teatro Rinkodaros skyriaus vadovė RENATA SEMAŠKIENĖ atkreipia dėmesį, kad tiek teatro komanda, tiek vadovas šiuo metu siekia tęsti dialogą ir spręsti klausimus vidinėje komunikacijoje, o ne išoriniais kanalais, kurie galėtų sukelti papildomą įtampą. D. Šabasevičienė: „Visų teatrų istorijas pirmiausia kuria asmenybės“ „Jono Vaitkaus vadovavimo laiku šis teatras išsiskyrė unikaliu repertuaru ir stipriu aktorių ansambliu. Dabar liko tik atšvaitai. Aktoriams sunku suvokti, kad apskritai Lietuvos teatre jau nėra tokio lygio vedlių, kurie būtų ne tik geri režisieriai, bet ir vadovai. Toks kadaise buvo Romualdas Juknevičius, Povilas Gaidys, Jonas Jurašas, Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas. Tai, ką išgyveno aktoriai, praradę šiuos vedlius, sunku trumpai apsakyti, nors šiame teatre dar vaidinamas toks ansamblinis spektaklis kaip „Atsivertėlis. Grafas Potockis iš Vilniaus“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ sako teatrologė DAIVA ŠABASEVIČIENĖ. Teatrologės teigimu, aktoriai visada ir visuose teatruose sukyla tada, kai sėdi be darbo, kai repertuare įsigali meninė sekluma, todėl šias problemas paversti tik kalbos problemomis neteisinga. Nors dalis aktorių Senajame teatre norėtų daugiau spektaklių rusų kalba, tikina prarandantys įgūdžius. D. Šabasevičienė teigia, kad problema dėl spektaklių rusų kalba tik stiprės. „Problema „daugiau ar mažiau rusakalbių spektaklių“ ilgainiui dar labiau paūmės, ir tai priklausys ne nuo vadovų. Jeigu bus profesionalūs spektakliai rusų kalba, o 80 procentų žiūrovų – lietuviškai kalbančių, kažin ar bus verta vaidinti rusų kalba. Taip dar neseniai buvo žiūrint „Eglutę pas Ivanovus“ ar „Karalių Lyrą“ – abiejų režisierius Jonas Vaitkus. Tai turėtų nulemti ne dvidešimties aktorių trupė, ne direktorius, o menininkai asmenybės, sugebantys geriau už bet kokius politikus suprasti, ko ir kada reikia. Visų teatrų istorijas pirmiausia kuria asmenybės“, – tvirtina teatrologė. Paklausta, ar aktoriaus profesionalumas ir įgūdžiai gali suprastėti dėl spektaklio kalbos, D. Šabasevičienė tikina, kad viskas priklauso nuo aktoriaus asmeninio požiūrio, profesionalumo. Teatrologė dr. Daiva Šabasevičienė. ELTA nuotrauka „Aktorius Vytautas Anužis pademonstravo, kaip aukščiausio lygio profesionalo tartis gali pranokti visus lūkesčius. Vaidindamas ne viename šio teatro spektaklyje, lietuvis aktorius kalba raiškiai ir tiksliai. Apie tai rašė ne vienas kritikas. Taip pat šio teatro aktorius Valentinas Novopolskis – jis nuolat kviečiamas į lietuviškai kalbančius teatrus. Yra ir kitų gražių pavyzdžių“, – sako ji. Dalis aktorių piktinasi ir tuo, kad dramos teatras virto operos, šokio ir dramos teatru, tačiau, D. Šabasevičienės nuomone, šiuolaikiniai dramos režisieriai kuria ir operas, ir šokio spektaklius, o šiame teatre visada tai bus tik sveikintina. „Šiuo atveju aktualesnis turėtų būti klausimas, ar teatras netaps draugystės namais, nuomos biuru, modeliu, kuris buvo paplitęs būtent Rusijoje“, – prideda teatrologė. Teatras, vienijantis skirtingas tautas „Kadaise šis teatras, prarasdamas senąsias savo patalpas Jogailos gatvėje (scena net du kartus buvo sumontuota), nekovojo dėl jų, nugalėjo verslas, buvusio teatro Jogailos gatvėje nebeliko. Rusų trupė, atsikrausčiusi į seniausią Vilniaus teatrą, kuriame istoriškai glaudėsi visi Lietuvos teatrai (ir Nacionalinis dramos teatras čia net du kartus buvo ilgam apsistojęs), taip ir liko jame. Nors jis nėra įdomiausias teatras, koks galėjo būti tais laikais, kai buvo statomas – tuo metu visoje Europoje kilo unikalūs teatrų pastatai, – bet Vilniuje iki šiol tai geriausios akustikos teatras, įskaitant ir Operos ir baleto teatrą. Todėl manau, kad mažųjų formų operos galėtų vykti būtent šiame teatre. Gintaro Varno pastatymai tai parodė“, – teatro gyvavimo istoriją primena D. Šabasevičienė. Teatrologė pabrėžia, kad Sąjūdžio laikais Rusų dramos teatre taip pat buvo sąjūdininkų, nors neabejoja, jog šiame teatre yra išlikusių ir „kolorado vabalų“. Ji mena: „Dar Vaitkaus laikais į teatrą nešiau pjesę ir sakiau režisieriui, kad išeitų į lauką jos paimti, nes baisu eiti pro budėtoją, kuris gliaudo saulėgrąžas, kojas užsikėlęs ant rašomojo stalo, spokso į televizorių ir sveikinasi rusiškai. Vaitkus atsakė, kad ir jam baisu, ir jis į teatrą einąs pro kitas duris. Bet pamažu atsirado gerų spektaklių, pamažu keitėsi personalas, atėjo daug puikių žmonių.“

Pastaraisiais metais neatsirado nė vieno spektaklio, kalbančio apie tai, kas iš tiesų šiandien aktualu būtent mums, mūsų kraštui, Vilniui, šiam teatrui.

Pasak D. Šabasevičienės, būtų nemalonu, jei šiandien šio teatro vidaus reikalai virstų politinėmis rietenomis, nes putinistai tik to ir siekia – tautas kuo labiau sukiršinti. Paklausta, koks Senasis teatras turėtų būti, teatrologė mano, kad šis teatras galėtų tapti scena, vienijančia skirtingas tautas, kurios ir sudaro mūsų valstybę. „Pastaraisiais metais neatsirado nė vieno spektaklio, kalbančio apie tai, kas iš tiesų šiandien aktualu būtent mums, mūsų kraštui, Vilniui, šiam teatrui“, – sako D. Šabasevičienė. Anot jos, svarbiausia teatro savybė yra aukščiausio lygio repertuaras. „Viskas turi vykti harmoningai. Kažkur kažkieno uždaruose kabinetuose sukurtos direktyvos teatro lygio nepakels. Tik iš vidaus besiformuodamas teatras gali pasiekti vertintiną lygį. Užtenka dviejų trijų gerų spektaklių, ir visi nusiramina – aktoriai, žiūrovai, kritikai. Audronio Imbraso nepažįstu, bet manau, kad ir jis teatrui nori tik geriausio, ir aktoriai nenori tapti saviveiklininkais. Privalo būti savitarpio supratimas. Gal šiuo metu žmonės teatre nesusišneka, o gal net nenori ar nemoka išgirsti vieni kitus“, – svarsto D. Šabasevičienė. Vilniaus senasis teatras. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras Kultūros ministerija nusiskundimų nesulaukė Kultūros ministerija dienraščiui „Bernardinai.lt“ atsakė, kad ji į repertuaro sudarymą nesikiša ir spaudimo nedaro. Tačiau 2025-aisiais Senojo teatro metinio plano eilutėse yra punktas: „(2025 m. bus) siekiama pastatyti naujų spektaklių kitomis nei rusų kalbomis. Numatant atitinkamą kiekį spektaklių kitomis, bet ne rusų, kalbomis.“ Dėl klausimo apie metinį A. Imbraso įvertinimą ministerija teigia: „2025 m. pradžioje buvo atliktas Vilniaus senojo teatro vadovo Audronio Imbraso vertinimas. 2025 m. A. Imbraso pasiektų rezultatų įvertinimas – atitinkantis lūkesčius. 2024 m. A. Imbrasas nebuvo vertinamas.“ Kasmetinio vertinimo metu tiesioginis vadovas vertina įstaigos vadovo pasiektus veiklos rezultatus pagal iš anksto suformuluotus ir aptartus veiklos lūkesčius. Kultūros ministerija, paklausta, ar gavo nusiskundimų dėl Senojo teatro vadovybės, tikina tokių negavusi. „Ministerija visuomet stengiasi įsigilinti į pavaldžių įstaigų viduje kylančias problemas, įtampas ir padėti jas spręsti. Tačiau šiuo metu nėra gauta nusiskundimų dėl Vilniaus senojo teatro ar jo vadovo Audronio Imbraso veiklos“, – rašoma Kultūros ministerijos atsakyme.

Vilniaus senojo teatro aktorė, profsąjungos „Naujoji“ pirmininko pavaduotoja JELENA KIREJEVA „Bernardinai.lt“ redakciją informavo, kad šių metų gegužės 26 d. Vilniaus senojo teatro Profsąjunga „Naujoji“ dalyvavo susitikime su tuometine kultūros viceministre Edita Klaunauskaite bei kitais Kultūros ministerijos atstovais. Jos teigimu, susitikimo metu buvo aptarti teatro ateities klausimai.

Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.

Autorius: Inga Bartulevičiūtė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama