Fotografas G. Sikas: „Fotografija man padėjo atrasti daugiau drąsos keliauti“

„Tikiuosi, kad man pavyks įkvėpti žmones keliauti, atrasti ką nors naujo savo kieme, kaime, mieste, ieškoti naujų draugysčių, meilių, darbų“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ apie parodą pasakoja fotografas. Paroda įrengta netradicinėje erdvėje – per keturis šiltnamius išdėstytos fotografijos nukelia į autoriaus keliones per Aziją, Okeaniją, Afriką, Ameriką, taip pat rodoma daug kelionių videografijos.

Fotografija G. Sikui – būdas pažinti pasaulį ir žmones, ieškoti ir atrasti įdomiausius kampelius, megzti draugystes, kurti ryšį. Tai būdas nugalėti baimę, mokytis, pažinti ir suprasti, kad pasaulis yra atviras, jei į jį eini gera ir atvira širdimi.

Kada supratote, kad fotografija yra jūsų aistra?

Manau, tai vyko natūraliai – būdamas penkiolikmetis gavau kamerą ir pradėjau labiau tuo domėtis. Man nesisekė nei krimsti mokslus, nei žaisti futbolą, o fotografija sekėsi, buvo įdomu, lengva suprasti, kaip viskas veikia. Po truputį šioje srityje augau – fotografavau draugus, renginius, vėliau iš to pradėjau ir užsidirbti.

Fotografija man atrodė smagus būdas susipažinti su pasauliu, aplinka, atrasti naujų žmonių. Mano tėtis – fotografas, todėl turėjau, kas pamoko, pataria, buvo gera tokiu būdu kurti ryšį su tėčiu.

Fotografas, keliautojas Gustas Sikas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Esate plataus spektro fotografas – portretai, mada, vestuvės, kelionės. Kaip pavyksta suderinti skirtingas sritis? Kuri labiausiai prie širdies?

Kelionių fotografija yra smagesnė, nes niekam nereikia atsiskaityti, niekam neturi įtikti, esi pats sau bosas. Nors, kai pagalvoji, portretus ir vestuves taip pat fotografuoji, kaip nori, niekas nepasakys, kaip turi būti. Turbūt dėl to mane ir samdo – laikausi ne kokių nors standartų, o savo stilistikos.

Man fotografijoje svarbiausias yra žmogus. Būna, kad atsibosta ir portretai, ir vestuvės, ir gatvės, bet gerai pabūti visur, jei moki prisitaikyti. Būtų keista pasirinkti tik vieną sritį ir visada ją fotografuoti, tuo labiau kad gatvės fotografijos specifiką gali panaudoti vestuvėse, o vestuvių stilistiką pritaikyti gatvėse – atsiranda naujas požiūris.

Kodėl ir kada nusprendėte leistis į metus trunkančią kelionę vien su kuprine? Tai buvo jūsų svajonė?

Keliauti tik su kuprine ir palapine buvo dalis svajonės. Jeigu turėčiau daug pinigų, gal keliaučiau kitaip, bet gera keliauti be daugybės daiktų. Tada esi nepriklausomas – gali vykti, kur nori, kada nori, kaip nori, miegoti, kur nori. Gali važiuoti autostopu tūkstančius kilometrų. Visiems siūlau taip vien su kuprine pakeliauti – juk tų daiktų iš tiesų nereikia, reikia tik noro keliauti, šiltai apsirengti ir pinigų vandeniui bei duonai nusipirkti.

Fotografuoti keliaujant buvo vienas iš tikslų?

Fotografija buvo priežastis iškeliauti – fotografuodamas užsidirbau pinigų išvykoms. Pradėjęs keliauti nusipirkau gatvės fotografijos kamerą, taip išmokau gatvės fotografijos, ir tai buvo priežastis leistis pažinti daugiau pasaulio ir daugiau fotografuoti – norėjau sukurti įdomesnių kadrų.

Gusto Siko fotografija Gusto Siko fotografija Gusto Siko fotografija Gusto Siko fotografija

Aplankėte Aziją, Okeaniją, Afriką, Ameriką. Ko išmokote iš kelionėse sutiktų žmonių, įvairių kultūrų? Kokių sunkumų patyrėte?

Supratau, kad žmonės nėra tokie blogi, kokius juos įsivaizduojame ar kokius mums rodo medija. Dauguma žmonių yra kaip mes – paprasti, norintys tų pačių dalykų – stogo virš galvos, meilės, šilumos, maisto.

Jeigu į žmones eini nusiteikęs, kad esi toks pats kaip jie, pasaulyje ieškai paprastų ir gražių dalykų, tave priima: nepažįstami leidžia pernakvoti savo namuose ar paveža tūkstančius kilometrų. Keliavau šimtais mašinų, autostopu – dešimtis tūkstančių kilometrų, palapinėje nakvojau nesuskaičiuojamai daug kartų, o miegoti priimdavo tiek Japonijoje, tiek Taivane, tiek Australijoje, ir niekas man nenorėjo pakenkti. Indijoje buvau tris kartus, ir niekas man nieko blogo nenorėjo padaryti.

Manau, jei žiūrėtume mažiau žinių ir daugiau klausytume vieni kitų, suprastume, kad pasaulis nėra toks baisus, kaip dažnai rodoma – niekas taip masiškai nevagia, neplėšia rankinių iš rankų. Jei į pasaulį eini gražiai nusiteikęs, viskas tau taip ir grįžta. Žinoma, kalbu kaip 190 centimetrų ūgio jaunas vyras, kuris galbūt saugiau jaučiasi pasaulyje. Negaliu kalbėti iš moters perspektyvos, bet esu sutikęs daug jaunų merginų, kurios keliauja vienos ir dėl to neturi bėdų.

Didžiausias iššūkis – vienišumas. Kiekvieną dieną vis iš naujo kam nors prisistatai, kad esi keliautojas, fotografas Gustas. Kartais net pamiršti, kad savo artimiesiems esi vaikas, brolis. Tuo Gustu – draugu, sūnumi, broliu – tampi tik grįžęs į Lietuvą.

Didžiausias iššūkis – vienišumas. Kiekvieną dieną vis iš naujo kam nors prisistatai, kad esi keliautojas, fotografas Gustas. Kartais net pamiršti, kad savo artimiesiems esi vaikas, brolis. Tuo Gustu – draugu, sūnumi, broliu – tampi tik grįžęs į Lietuvą.

Ką pasakoja jūsų fotografijos? Kaip manote, ar jos atspindi ir jūsų paties vidines klajones?

Manau, visos fotografijos atspindi mane, mano požiūrį į pasaulį, vaikystę, vertybes. Atspindi tai, kas man patinka, kas gražu – dominuoja futbolas, vaikiškumas (pavyzdžiui, cukraus vata), mamos portretas, šiek tiek chaoso ir netgi mirties. Tai, kas slypi mano viduje, galiausiai atsiranda ir fotografijose, nes žiūri į tai, kas esi.

Gusto Siko paroda „Ieškok ieškok ieškok ieškok“. Autoriaus nuotrauka Gusto Siko paroda „Ieškok ieškok ieškok ieškok“. Autoriaus nuotrauka

Parodos fotografijose yra daug žmonių portretų. Kas svarbiausia norint fiksuoti žmogų? Kaip kuriate ryšį su tuo, ką fotografuojate?

Gatvės fotografijose ryšio nekuriu, tiesiog fotografuoju, nors vis tiek stengiuosi būti gerai nusiteikęs, su vaikais, kuriuos fiksuoju, pažaidžiu kamuoliu, nusišypsau. Stengiuosi fiksuoti žmogaus esybę, tai, ką jis veikia, daro. Ryšys fotografuojant vestuves ar portretus vyksta bendraujant. Kalbu, susipažįstu, ir, kai žmonės pradeda bendrauti su manimi tiesiog kaip su žmogumi, o ne fotografu, tada ir pavyksta geriausi kadrai.

Kaip apibūdintumėte savo parodą? Kokių jausmų norėtumėte sukelti lankytojams?

Tai yra trejų metų kelionių archyvas – aplankyta apie dvidešimt šalių, nueita tūkstančiai kilometrų. Norėčiau, kad mano darbuose žmonės atkreiptų dėmesį į energiją: mano fotografijos yra spontaniškos – einu, kas nors sudomina, patraukia, ir tai fotografuoju. Dėmesį visada prikausto futbolas, žmogaus darbas, rankos, šviesa, tekstūros. Parodoje taip pat yra 2022–2023 metų kelionių videografijos. Sustojęs ką nors nufotografuoju, dar ir pafilmuoju iš smalsumo. Manau, kad šie vaizdo įrašai parodoje yra svarbūs, nes tai gyvos mano fotografijų akimirkos – apžiūrėję fotografijas lankytojai gali išvysti ir gyvas akimirkas.

Norėčiau, kad žmonės patirtų tą užfiksuotą jausmą, kad būtų įkvėpti ieškoti, atrastų kiek nors savęs. Juk ir parodos pavadinimas yra „Ieškok ieškok ieškok ieškok“. Ekspozicija surengta kviečiant ieškoti, todėl tikiuosi, kad man pavyks įkvėpti žmones keliauti, atrasti ką nors naujo savo kieme, kaime, mieste, ieškoti naujų draugysčių, meilių, darbų.

O ką atrasti jums padėjo kelionės ir fotografija?

Fotografija man padėjo atrasti daugiau drąsos keliauti. Turėdamas kamerą rankose jaučiuosi drąsesnis, noriu giliau paieškoti, užeiti už kokio įdomesnio kampo, palaukti gražesnio momento, vakarinės saulės. Fotografija man leido pažinti pasaulį.

Parodos parengimas taip pat daug ko išmokė: nuotraukų spausdinimo, jų eksponavimo, parodos erdvės kūrimo. Atsirado daug gražių draugysčių, nes daug žmonių padėjo man surengti šią parodą.

Pasiruošimas Gusto Siko parodai. Autoriaus nuotrauka Pasiruošimas Gusto Siko parodai. Autoriaus nuotrauka Pasiruošimas Gusto Siko parodai. Autoriaus nuotrauka

Ne vienam jaunuoliui ieškojimai būna sunkūs, kelia daug nerimo. Kaip manote, ko reikia, kad atrastum ieškojimo, klajojimo džiaugsmą?

Man visada baisu, kai ieškau, kartais baisu ir fotografuoti žmones gatvėse ar apskritai keliauti. Manau, reikia nebijoti bijoti, įveikti baimę, ir bus kaip toje Vytauto Kernagio dainoje: „Rasi visko – ir gero, ir blogo... / Rasi daug ką – kai ką prarasi... / Bet ieškok savo kelio, paukšti!“

Jauni žmonės sensta, jei nustoja ieškoti. Reikia džiaugtis tuo, kad gali atrasti vietą, kurioje nesėdėjai, knygą, kurios neskaitei, sūrelį, kurio skonio dar nepatyrei.

Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.

Autorius: Jurga

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama