Išsvajotam vaidmeniui besiruošianti A. Pikturnaitė: „Tendencijos ateina ir praeina, bet teatras lieka“

Dienraštis „Bernardinai.lt“ kalbasi su aktore ir modeliu A. Pikturnaite apie meninę prigimtį, svarbiausius teatro mokytojus, vaidmenis, padedančius pažinti save, sėkmingai suvaldytą perfekcionizmą ir pagal mėgstamiausią romaną statomą spektaklį „Jūra vandenynas“. Aktorė Alvydė Pikturnaitė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka Esate kilusi iš Klaipėdos, kokios mintys apima prisiminus vaikystę? Mano vaikystė buvo gana sunki. Kartais pagalvoju, kad tais laikais išsiugdžiau įprotį sunkiomis valandomis pasitelkti vaizduotę. Tuomet nebuvo tiek technologijų, telefonų, kompiuterių... Meniškumas išskiria vaiką, todėl visada jaučiausi šiek tiek kitokia. O Klaipėdą prisimenu kaip laiką, kuriame buvo daug svajonių, manifestacijų, noro pabėgti, ištrūkti. Vieną dieną taip ir nutiko. Dažniausiai aktoriai teatrališkumo užuominų savyje atranda anksti – jeigu ne vaidmuo didžiojoje scenoje, tai pasirodymas prieš tėvus ar mokykloje. O kada jūs atradote savo meniškąją pusę? Nuo mažens mano prigimtis buvo visapusiškai meniška: lankiau muzikos mokyklą, fotografavau, piešiau, skaičiau poeziją. Pradėjusi lankyti teatro būrelį supratau, kad čia gali susijungti visos sritys, – tobula kombinacija. Kartu aktorystė leidžia savęs neapibrėžti iki galo, kad esu tik aktorė. Greta mane lydi ir muzika, fotosesijos, kiti projektai. Turbūt turiu tam tikrą estetikos instinktą, kuris vis randa būdą išsipildyti. Būtent estetika, regis, užima svarbią vietą jūsų gyvenime – nuo išskirtinės išvaizdos, kuri tampa jūsų atpažinimo ženklu, iki darbo mados, kino ir teatro pasaulyje. Kaip pati apibrėžtumėte estetikos vaidmenį savo kūryboje ir kasdienybėje? Pastaruosius kelerius metus modeliauju, nuo paauglystės dalyvauju fotosesijose. Mano požiūris į visa tai savotiškas, gal net truputėlį keistas – į išvaizdą žiūriu kaip į duomenis. Jeigu nori pasimėgauti estetika, gali nueiti į muziejų pasižiūrėti paveikslų, gali vartyti žurnalus, jeigu nori teksto – skaitai knygą. O teatre esame gyvi žmonės, turintys privilegiją kalbėti iš širdies į širdį. Po spektaklio sulaukus žinučių vien apie išvaizdą, grožį pasidaro truputėlį apmaudu. Juk scenoje perteikiame didžiulių, genialių autorių mintis, o grožis – antraeilis dalykas. Kita vertus, savo išvaizdą priimu kaip suteiktą dovaną, per kurią galiu įtaigiau perteikti mintis. O dirbdama fotosesijose įgavau sąmoningumo, žinau, koks būna efektas stovint po melsvu, gelsvu ar raudonu apšvietimu, koks rakursas tinkamiausias ir kas atsispindi veide. Aktorė Alvydė Pikturnaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka Rinkdamasi studijas svarstėte įvairias meno sritis – psichologijos, muzikos, fotografijos. Galiausiai pasirinkote teatrą, nors, kaip pati sakote, nesate griežtai susikoncentravusi tik į vieną kryptį. Teatras dažnai siejamas su konkurencingumu, sudėtingais stojamaisiais egzaminais ir psichologiškai jautria aplinka. Ar šie stereotipai jūsų neišgąsdino? Prisimindama, koks buvo krūvis, stebiuosi, kad neišsigandau ir išlikau pozityvi. Visada tikėjau progreso principu ir tuo, kad viską galima pasiekti savo rankomis, didelėmis pastangomis ir darbo valandų skaičiumi. Studijose taip pat – kiek padarysi, tiek ir turėsi. Buvo ir kraštutinumų. Prisimenu repeticijas kelias savaites prieš egzaminus: Sluškų rūmuose buvo gana mažai erdvių, auditorijomis reikėjo dalytis, jose leidžiamas laikas buvo suskirstytas po keturias valandas. Kartais tekdavo ateiti penktą valandą ryto, kad gautum laisvą auditoriją. O tada dirbi iki dešimtos, vienuoliktos valandos vakaro... Ir vis dėlto nepamenu, kad būčiau nusiteikusi skeptiškai, labai vertinau savo buvimą akademijoje ir nuostabius dėstytojus. Kartais turėdavau ir vis dar turiu sau priminti, kad išpildžiau savo svajonę. Ketverius metus praleidote Oskaro Koršunovo vadovaujamame kurse, kurio absolventai šiandien ryškiai matomi Lietuvos meno scenoje. Tokioje stiprių asmenybių aplinkoje labiau buvo jaučiama konkurencija ar tarpusavio palaikymas? Kiekvienas kurso vadovas studentus renkasi pagal savus kriterijus. Atrodo, kad į mūsų kursą pateko individualios, ryškios asmenybės, tokie esame ir iki šiol. Dabar repetuojame „Jūrą vandenyną“ Senajame teatre su kursiokais Džiugu Griniu ir Jokūbu Braziu – sunku įvardyti, ką tai reiškia ir kiek tai duoda pliusų. Mūsų teatrinis žodynas yra panašus, esame teatro geekai (liet. „moksliukai“), vienas kitą pažįstame iki kojų pirštelių, kartu esame ir šokę, ir kūrę gyvūnėlių etiudus. O dabar dirbame profesionalioje scenoje. Aktoriai Alvydė Pikturnaitė ir Džiugas Grinys. Simonos Jankauskaitės nuotrauka Ar jaučiate skirtumą tarp partnerystės studijų laikų scenoje ir dabar, kai turite patirties? Dažnai galvoju, ar santykiai apskritai gali kisti. Kaip asmenybės augame, bet santykis, regis, lieka toks pats: nei gilėja, nei slysta į paviršių. Man labai gera dirbti, saugu, smagu – laukiu repeticijų. Nuo to laiko vaidinote skirtinguose spektakliuose su skirtingais režisieriais: Oskaru Koršunovu, Jonu Vaitkumi, Krystianu Lupa, Naubertu Jasinsku, Jokūbu Braziu. Kiekvienas režisierius tampa atskira mokykla, o kuris reikšmingiausias? Negalėčiau išskirti nė vieno mokytojo, nes kiekvienas jų – atskiras procesas. Vis dėlto stipriausios pamokos dažniausiai atrodo tos, kurios įvyksta neseniai. Pavyzdžiui, repetuojant „Užburtą kalną“ Krystianas Lupa kalbėdavo apie asmeninio susižavėjimo principą: kuriant vaidmenį svarbiau žavėtis procesu ir savo personažu, o ne eiti baimės keliu. Tomis mintimis remiuosi ir kituose spektakliuose. Kalbant apie vaidmens poveikį, ar sugebate atsiriboti nuo personažo, kad jis pernelyg neįsitvirtintų vidiniame jūsų pasaulyje? Juk esant jautrios prigimties ir labai empatiškai turbūt tai nėra paprasta. Atrodo, kad šiandien režisieriai dažnai renkasi aktorius, kurie jau turi personažui artimų savybių. Į vaidmenis žiūriu kaip į galimybę augti ir tikiu, kad kiekvienas ateina tada, kai jo labiausiai reikia. Galiausiai scenoje vis tiek esu aš – savo kūnu, krauju. Labiau galvoju ne apie tai, kaip tapti kitu, o apie tai, ką savyje turiu atrasti ir paryškinti, kad vaidmuo atsivertų. Tai ilgas procesas: pusmetį gyveni viena tema, tarsi išsitrauki ją iš savęs, apžiūri iš šono – ir jau nebegali tiesiog padėti atgal, lyg nieko nebūtų buvę. Kažkas manyje pasikeičia, nors vis tiek tai esu aš. Gal sujuda koks nors senas kompleksas, gal atsiveria kažkas nauja, netikėta pačios viduje.

Šiuo metu buvimas savimi atrodo viena svarbiausių temų. Kodėl gamta, medis yra šventi? Todėl, kad medis nebando būti nei drugeliu, nei pomidoru. O jeigu bandytų – jam nepavyktų.

Keista, bet kartais atrodo, kad vaidmuo gal net padeda labiau tapti savimi – tokia, kokia esu šiandien. Žmogus – labai sraunus, nuolat kintantis, o kaita yra nuolatinė visoje biologijoje. Čia slypi galimybė pažvelgti į save vis iš naujo: kokia esu šiandien, kuo skiriuosi nuo vakarykštės, ką transliuoju, ką spinduliuoju, kaip tai veikia kitus. Šiuo metu buvimas savimi atrodo viena svarbiausių temų. Kodėl gamta, medis yra šventi? Todėl, kad medis nebando būti nei drugeliu, nei pomidoru. O jeigu bandytų – jam nepavyktų. Alvyde Pikturnaite Aktorė Alvydė Pikturnaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka Ar vaidmuo tampa įdomesnis, jei personažo charakteris jums artimas? Man labai svarbus pasirengimo etapas ir su juo susijusi analizė – tarsi atsiranda papildoma, netikėta jėga, įsijungia mano vidinė tyrėja, kažkas lyg uždeda sparnus. Kai prireikia ieškoti informacijos, reikalingos vaidmeniui, išnarstau ją iki smulkiausių detalių. Kartais panyru taip giliai, kad pasimiršta rytojus, procese randu įvairių asociacijų, susitapatinu, vėl grįžtu į save. Būna, kad vaidmuo primena mane pačią kokiame nors paauglystės ar net vaikystės etape. Visiškai svetimo vaidmens dar neteko patirti, bet artėjantys metai žada būti dosnūs naujų vaidmenų. Sezono pabaigoje laukia stiprus, tolokas mano charakteriui vaidmuo, bet kol kas daugiau apie jį nesiplėsiu. Ar koks nors vaidmuo išliks šiek tiek reikšmingesnis už kitus? Dažniausiai tai būna pirmi kartai. Sunkus klausimas... Visi spektakliai man yra brangūs, neturiu nė vieno, kurio nenorėčiau vaidinti ar nebranginčiau. Neseniai gavau įdomų klausimą: jeigu ši diena būtų paskutinė gyvenime, kurį spektaklį rinkčiausi vaidinti? Kažkodėl pirma mintis buvo spektaklis vaikams „Princesių sala“, kuriame vaidinau princesę Smiltelę. Tačiau iš esmės visas laikas scenoje man yra brangus. Jei žinočiau, kad gyvenu paskutinę savaitę, tiesiog eičiau ir vaidinčiau – spektaklių neprioretizuoju. Kai esate scenoje, jaučiate ryšį su žiūrovais? Ar būna, kad taip pasineriate į vaidybinį pasaulį, jog pamirštate apie salėje esančius ir į jus žiūrinčius žmones? Ryšys labai svarbus, esu paaštrinto jautrumo – garsams, šviesoms, aplinkai. Jeigu spektaklis lėtesnis ar scena kamerinė, girdžiu atsidūstantį žiūrovą, pajuntu akimirką, kai pagaunu žiūrinčiųjų dėmesį – atrodo, jie net truputį palinksta į priekį. Ir priešingai – jaučiu, kai kas nors atsilošia, kai dėmesys ima sklaidytis. Apie tai rašė Krystianas Lupa: įsivaizduokite, kad jūsų gyvenimas yra paprastas, kasdieniškas – darbas, namai, vakarienė su artimu žmogumi, pokalbiai. Ir staiga vieną dieną pajuntate, kad kažkas jus stebi. Gal kažkas žiūri pro langą? Gal dvasia ar angelas? Nuo tada tarsi visada jaučiatės stebimi. Tą jausmą galima patirti scenoje – lyg kažkas stovi šalia, stebi, ir mano perduodama žinia skirta jiems. Aktorė Alvydė Pikturnaitė. Agnės Katmandu nuotrauka Ruošimasis vaidmeniui, analizė ir nuolatinis ryšys su žiūrovais scenoje reikalauja daug emocinių resursų. Tokia patirtis labiau išvargina ar, priešingai, suteikia energijos ir adrenalino? Labiau varginantis yra repeticijų procesas, o po spektaklių, net labai sunkių ar ilgų, dažniausiai būnu pilna jėgų. Turbūt energiją kompensuoja grįžtamasis publikos ryšys – gyva minia savotiškai įkrauna. O repeticijos gali būti varginančios, ypač kai sukrenta keli darbai vienu metu. Nors nebėra tokių kraštutinumų kaip studijų metais, dažnai jaučiuosi skolinga savo kūnui, todėl man ypač svarbu maistas, miegas, sportas ir apskritai kūnas – tam tikra rutina, padedanti jį saugoti. Net jei kartais dėl to nukenčia asmeninis gyvenimas, man ji patinka ir tinka. Menininkai dažnai patiria vadinamąjį kūrybinį bloką. Muzikantams nebeskamba melodijos, rašytojai neranda žodžių. O kaip yra aktoriams? Būna, bet man lengva susidomėti, man smalsu beveik viskas. Jeigu reikėtų statyti spektaklį, tarkime, apie dviračius ar šaldytuvus, rasčiau, kas mane užkabintų. Ruošdamasi vaidmeniui daug dėmesio skiriu literatūrai, filmams, įvairioms meno patirtims, kurios gali įkvėpti. Jei nori rasti gilumos – ieškok, stenkis, visada yra kur pasinerti. Yra ir kitas dalykas: mes, aktoriai, esame kaip kempinės, kurios išgręžia save; reikia laiko vėl prisipildyti žmogiškųjų resursų – pailsėti, pasisemti įspūdžių, vėl įsikvėpti. Tai padaryti padeda parodos, kelionės, naujos kultūrinės patirtys.

Man tai būtina: tam tikrą laiką pabūti vienai, nugrimzti į save, žiūrėti pro langą, reflektuoti, išrišti visus mazgelius. Tik tada galiu eiti į antrą panirimo etapą: visa galva nerti į naują medžiagą, kaip ir to skaitymo metu. Nereflektuoti – labai pavojinga.

Yra toks senovinis skaitymo būdas – Lectio divina (lot. „šventasis skaitymas“), jis pradedamas nuo savotiško vidinių mazgų išrišimo. Man tai būtina: tam tikrą laiką pabūti vienai, nugrimzti į save, žiūrėti pro langą, reflektuoti, išrišti visus mazgelius. Tik tada galiu eiti į antrą panirimo etapą: visa galva nerti į naują medžiagą, kaip ir to skaitymo metu. Nereflektuoti – labai pavojinga. Ainis Storpirštis yra pasakęs: „Manęs nebeliko jokiuose teatruose, nors buvo laikas, kai buvau visuose.“ Jaučiate šios profesijos laikinumą? Visada, nes viskas aplink labai greitai keičiasi. Kita vertus, teatras yra vienas seniausių menų pasaulyje, tai nėra mados reikalas. Tendencijos ateina ir praeina, bet teatras lieka. Pavyzdžiui, stand-up – palyginti naujas reiškinys. Arba socialiniai tinklai – instagramas ar tiktokas, – jau dabar jaučiame jų laikinumą, kas nors greitai juos pakeis. O teatras yra toks senas, kad gal šiek tiek naiviai atrodo, bet jis išliks reikalingas. Galbūt taps emocine prabanga – prieš akis matyti ne ekraną, ne robotą, o gyvą kvėpuojantį žmogų. Aktorė Alvydė Pikturnaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka Prieš dvejus metus, ruošdamasi Nauberto Jasinsko „Neištikimajai“, sakėte: „Repetuodama vis pagaudavau save pasiduodančią perfekcionizmui. Kaip sakoma, kam daug duota, iš to daug pareikalauta.“ Kaip šiandien su tuo tvarkotės? Truputėlį atsipalaidavau, pradėjau kitaip žiūrėti į savo atsakomybę. Juk atsakomybė – labai sraunus dalykas, kurį reikia vis iš naujo peržvelgti. Šiuo metu jaučiu, kad nesu atsakinga už visumą, už visą paveikslą. Galiu padaryti tik tiek, kiek galiu šiandien, ne mažiau ir ne daugiau. Jeigu esi pasiruošęs, sąžiningai padirbėjęs, repetavęs, tau nereikia nieko įrodinėti. Dažniausiai žmonės demonstruoja savybes, kurias patys susikuria. Pavyzdžiui, vos pradėjęs sportuoti apie tai žmogus kalba visam pasauliui. Tačiau kai sportas tampa rutina, neatsiejama gyvenimo dalimi – nebešneka. Kaip ir nepasakoja, kad kasdien valo dantis. Taip pat turtuoliai – jie nevaikšto pasipuošę prabangių ženklų logotipais, nes rodymas dažniausiai kyla iš trūkumo. Kai viduje ko nors stinga, tada norisi rėkti. Esate pasidalijusi gražia mintimi, pasakyta jūsų draugės vienuolės: nereikia siekti tobulumo, nes Dievas žiūri ne į rezultatą, o į pastangas. Alvyde, koks jūsų santykis su tikėjimu? Esu tikinti ir praktikuojanti, bet gana savotiškai. Ne į kiekvieną bažnyčią norisi eiti ir ne kiekvieno kunigo klausyti. Dažnai suabejoju tuo, kas sukurta žmogaus: taisyklės, į galvą įsukti varžteliai, kaip turi atrodyti, kaip kalbėti, kaip šypsotis. Vyras privalo dėvėti kelnes, moteris – suknelę. Visam tam jaučiu vidinį atsparumą, net savotišką alergiją. Aš tikiu gerumu, gera valia. Tikiu, kad apie ką galvosi – tą ir turėsi, o tas, kuris išduoda, žemina kitą, galų gale pralaimės – teismas įvyksta savaime. Pasmerkti ar nuvertinti visada spėsime, bet to daryti net nereikia, nes viskas savaime susidėlioja. Kiekviena puikybė galiausiai baigiasi gėda. Kartu galvoju ir apie mums suteiktus talentus. Atrodo, kad menininkas, kaip ir kiekvienas žmogus, turi įvairių dovanų, tačiau jos nėra mūsų pasirinktos – tarsi įdėtos iš anapus, todėl norisi jas gerbti. O gerbti reiškia jas išpildyti ir kuo geriau panaudoti. Šios dovanos nėra asmeninis apdovanojimas, jos skirtos bendram labui. Ir tada kyla klausimas: ką darytume su savo talentais, jei pasaulyje nebūtų žmonių? Ką aš daryčiau su savo vaidyba? Manau, taip yra su visomis dovanomis – drąsa, gebėjimais. Aktorė Alvydė Pikturnaitė. Simonos Jankauskaitės nuotrauka Prieš dvejus metus sakėte, kad kol kas jūsų mėgstamiausia knyga yra Alessandro Baricco „Jūra vandenynas“. Lapkritį pagal šią knygą bus pristatytas Jokūbo Brazio spektaklis. Galima tai vadinti svajonės išsipildymu? Tai vienas iš įrodymų, kad reikia svajoti drąsiai ir daug. Baricco knygą perskaičiau dar prieš stodama į aktorinį, kai ieškojau monologo, kurį galėčiau panaudoti egzamine, o vėliau kas kelerius metus vis prie jos grįždavau. Įdomu, kai likimas grąžina į tą pačią vietą, nuo kurios viskas prasidėjo. Kiekvieną kartą skaitydama knygą susitapatinu su vis kitu personažu. Baricco kalba apie ypatingą jausmą – atsidavimą likimui. Knygoje skirtingi žmonės susitinka savo gyvenimo kryžkelėse, esminių sprendimų taške, kai turi galimybę atsiduoti likimui arba nusisukti nuo jo. Mano personažui žengti tikrojo gyvenimo link reiškia žengti žingsnį atgal – ten, kur viskas prasidėjo. Įdomu, nes repetuodama šį spektaklį jaučiuosi, tarsi pati grįžčiau į tą tašką, nuo kurio viskas prasidėjo, – paauglystę, kai atradau šią knygą. Medijų rėmimo fondo logotipas Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.