Romano „Pozuotoja“ autorė I. M. Sokolovaitė: „Yra vadinančiųjų mane rašytoja, kita vertus, keista – ar tampi rašytoju išleidęs vieną knygą?“

Romane aptariama nuo šiuolaikinio pasaulio neatskiriama vizualinės kultūros tema ir jos problematika, santykis su vartotojiškumu, savęs suvokimas. Autorė teigia: „Norėjau į vaizdą pažiūrėti per vartotojiškumo prizmę ir patyrinėti, ar dėl to, jog taip greitai cirkuliuoja ir vaizdai, ir daiktai, žmonės nepradeda vieni kitų traktuoti kaip vartojamų dalykų; ar nėra taip, kad dėl tokio požiūrio žmonės vieni kitus skaudina.“

Su I. M. Sokolovaite kalbamės ne tik apie patį romaną, bet ir procesus iki ir po jo išleidimo, biologijos ir filosofijos sąsajas, buvimą ir nebuvimą rašytoju.

Viename interviu minėjote, kad rašant jūsų tikslas yra pasakyti tik tai, kas būtina, ir ne daugiau. Kodėl nusprendėte rinktis rašyti ne smulkiąją prozą, o romaną?

Nemėgstu daugžodžiauti, aprašinėti detales, jei tai nėra būtina, – tokia kryptis, nuostata galioja visoje mano literatūroje. Romaną parašiau, nes kitaip tiesiog nepavyko. Dabar sudaroma „Poezijos pavasario“ rinktinė, ir ten tarp klausimų prozininkams yra toks: „Ar kada nors rašėte poeziją? Jei taip, kodėl nuo jos nusigręžėte?“

Aš poezijos niekada nerašiau. Jei galėčiau, tikrai rašyčiau, bet nesutalpinu į mažiau. Kitas dalykas – ne visos idėjos, sumanymai tinka mažesniems žanrams. Į romaną „Pozuotoja“ sudėta daug temų, kai kurios galbūt ir ne visai vykusiai, tačiau mažiau žodžių šį kartą man nepavyko pateikti.

Romanas „Pozuotoja“ paliečia ir meno, kūrybos temas, jos siejamos su noru augti, bet kartu tai apgaubiama ir magija, alchemija. Kiek jūsų kūrybos procesuose yra to magiško, antgamtiško šešėlio?

Magija yra tokia, kad pradėjęs rašyti nežinai, ką išrašysi. Dėl to ir gera, įdomu: kas toliau nutiks? Iš savo patirties galiu pasakyti, kad galiu būti apgalvojusi visą sceną, detales, tačiau įgavus rašymo greitį, pagavus rašymo būdą dažnai išlenda kas nors, už ko norisi užsikabinti, nukrypti į šoną.

Tokiu būdu iškyla mintys kaip išvados, o ne kokie nors apibūdinimai, kuriuos galėjau sugalvoti ar suplanuoti. Išlenda suvokimai, įsitikinimai, kurių retsykiais sąmoningai sau nepripažįsti, kurių galbūt dar nesi suvokęs. Būna, atsiranda kokia metafora ar palyginimas šalia kito, rodos, nesulyginamo, dalyko, ir tai, pasirodo, veikia, nors blaiviai, kasdieniškai mąstydamas tų dalykų niekada kartu nesudėtum. Rašydamas gali apie save daug sužinoti, todėl kartais verta paleisti sąmonės srautą, kad viskas išsilaisvintų.

Kaip gaudote idėjas tekstams? Kas dažniausiai nugula jūsų užrašuose?

Turiu tokią daugiatomę užrašų knygutę, kurioje viskas suplakta – studijų pastabos, darbai, citatos iš skaitomų tekstų, idėjos. Tuose puslapiuose nugulę skirtingi dalykai: sakinių nuotrupos, žodžiai, kuriais norėčiau pradėti tekstą, o kartais – probleminės, konceptualios įžvalgos.

„Pozuotojai“ rašiausi nemažai pagalbinių tekstų – jų neišsaugojau, tačiau tokiu būdu aiškinausi tematiką – elgesio paradoksus, motyvus, kodėl veikėjai elgiasi vienaip ar kitaip, kas juos stumia, traukia, ko jie nori vienas iš kito. Tai man padeda rašant nenutolti į kitą pusę, išlaikyti kryptį.

O kaip gaudau idėjas – net nežinau... Kartais atrodo, kad jos išsigrynina miegant. Rašymas nėra mano pagrindinis darbas, nuolat negalvoju, ką čia parašius, bet kur nors eidama, ko nors laukdama, tvarkydamasi, būna, apie ką nors mąstau, apie kokį nors kūrinį, kurį būtų įdomu paplėtoti. Kartais tuo metu daugiau nieko sugalvoti nepavyksta, ir einu miegoti su kažkuriame vingyje užstrigusiu klausimu. Atsibundu jau turėdama sprendimą.

Sykį rašydama vieną kūrinį turėjau ilgai trukusią dilemą – niekaip negalėjau sugalvoti, kaip turi pasielgti veikėjas, nuo kurio veiksmų netgi turėjo priklausyti kitų veikėjų gyvybė, ir trečias kelias atsirado tada, kai nustojau apie tai intensyviai mąstyti.

Kokias problemas nagrinėja „Pozuotoja“? Kokį efektą norėjote sukelti skaitytojams?

Pagrindinė romane nagrinėjama tema yra vaizdo, vizualumo ir atvaizdo. Žinoma, problema nėra nauja, turbūt apie ją kalbama jau nuo senovės deivių skulptūrėlių sukūrimo, tačiau, manau, šiais laikais ši tema vis dar nepraranda aktualumo, nes vizualumo kultūra vis labiau įsivyrauja.

Mūsų kasdienybėje cirkuliuoja daugybė vaizdų, jie lengvai pasiekiami, kūnas dėl fotografijų irgi virsta atvaizdu. Vaizdai vos ne kas akimirką lengvai atsiranda, bet ir lengvai išnyksta, ir kai kuriais atžvilgiais įsigali vaizdų vartojimas. Juk kai kurių žmonių karjera priklauso nuo jų išvaizdos ir kartais net ne nuo realios, bet nuo tos, kurią atspindi nuotraukos ar filmai, kuri net nesutampa su tų žmonių kūniška išvaizda.

Romanas tyrinėja su išvaizda susijusius moters stereotipus, kūniškumą apskritai, moters susivokimą, kad ji yra moteris, drąsą įgauti laisvę, kuri šiaip visada yra prieinama. Nenoriu pabrėžti trauminio diskurso, tačiau galima įžvelgti, kad knygoje kai kurie dalykai iškyla dėl vienokios ar kitokios pagrindinės veikėjos tėvų patirties.

Šiais laikais daug kalbame apie vartotojiškumo kultūrą, o vaizdas nėra tai, ką galime paprastai suvartoti, – tai nėra praryjamas, išgeriamas ar nudėvimas daiktas. Dėl to, kad tu vaizdą patirsi, jis iš esmės nepasikeis, ir tada kyla klausimas – ar galime vartoti vaizdus?

Šiais laikais daug kalbame apie vartotojiškumo kultūrą, o vaizdas nėra tai, ką galime paprastai suvartoti, – tai nėra praryjamas, išgeriamas ar nudėvimas daiktas. Dėl to, kad tu vaizdą patirsi, jis iš esmės nepasikeis, ir tada kyla klausimas – ar galime vartoti vaizdus? Išeina tokia priešprieša.

Jei kūnai virsta vaizdais, galbūt ir vaizdai virsta kūnais vietoj tikrųjų kūnų? Išstumia, užima jų vietą kaip kokie simuliakrai? Norėjau į vaizdą pažiūrėti per vartotojiškumo prizmę ir patyrinėti, ar dėl to, jog taip greitai cirkuliuoja ir vaizdai, ir daiktai, žmonės nepradeda vieni kitų traktuoti kaip vartojamų dalykų; ar nėra taip, kad dėl tokio požiūrio žmonės vieni kitus skaudina. Norėjau išsiaiškinti, kaip išvengti to, kad žmogus žmogui gali tapti ir priemone ką nors pasiekti, ir greitai suvartojamu bei pamirštamu daiktu.

Taigi, paveikslas, kurį tapo pagrindiniai veikėjai, turėtų apimti šias temas.

Kodėl pagrindinė romano veikėja – moteris? Ar galima romaną laikyti feministiniu?

Ankstesnius savo kūrinius rašiau žvelgdama iš vyro perspektyvos. Pasakojau pirmu asmeniu, nors nerašiau autobiografiškai – pats kalbėjimo būdas, suprantamesnis personažas man labiau tapatinosi su vyru. Pagrindinė „Pozuotojos“ veikėja yra mano pirmoji labiau išplėtota veikėja moteris. Tai sutapo su laiku, kai aš pati kaip žmogus įsisąmoninau faktą, kad esu moteris.

Romano tikrai nesumaniau kaip feministinio, nors jame galima įžvelgti visko. Rašydama visiškai negalvojau apie kiną ir jo teorijas, pavyzdžiui, kad moteris laikoma objektu ir konstruojama iš vyro perspektyvos, bet galima matyti, jog yra su tuo susijusių paralelių. Tai, kad pozuotoja yra moteris, – ganėtinai įprasta, bet kartu galima apmąstyti nusistovėjusias normas ir parodyti visą situaciją iš moters pusės, o ne iš vyro, kuris į ją žiūri.

Kaip dabar, praėjus daugiau laiko, vertinamas jūsų romanas? Ar dar nustebina skaitytojų, kritikų įžvalgos?

Rašydama tikrai neplanavau sukurti kažką ypatingo, išleisti knygą, užsidirbti pinigų. Būčiau knygą rašiusi ir užbaigusi vien dėl savęs, net jei niekas niekada jos nebūtų išleidęs, nes ir iki šio romano esu parašiusi kūrinių, kuriuos tiesiog turėjau parašyti, ir nebūtinai reikia juos išleisti.

Romanas „Pozuotoja“ pasirodė, ir skaitytojų reakcijos mane vis dar stebina. Be to, labai smagu, kad kūrinį kiekvienas perskaito savaip. Būna, išgirstu tokių interpretacijų, apie kurias nė nepagalvočiau.

Romano pristatymą Vilniuje ir Kaune moderavęs Martynas Pumputis prisipažino, kad vienas iš romano antraeilių personažų, kuris aprašomas vos du kartus, jam atrodo nelabai įtikinamas: iš pradžių neigiamas, o paskui, kintant jo kalbai ir manierai, jau nebeatrodo toks atgrasus. Vėliau diskutuojant Martynas atkreipė dėmesį, kad romanas parašytas dienoraščio forma, taigi pagrindinė veikėja rašo kūrinį kaip savo užrašus, ir tada niekas negali garantuoti, kad tas personažas, kaip ir visi kiti, nėra veikėjos išgalvotas. Tai gal ne aš, gal čia ji kuria? Tada susimąsčiau, kad knyga tikrai gali būti skaitoma kaip pagrindinės veikėjos fikcija. Dabar kaip koks Platonas nusimetu bet kokius kaltinimus.

Nustembu, kai autoritetai iš literatūros lauko, menininkai, kritikai įvertina mano romaną, pakomentuoja, palankiai atsiliepia. Kai kurie iš jų yra gerokai vyresni, patyrę ir perskaitę daug tiek gerų, tiek blogų knygų, todėl mane labai įkvepia, kad būdama dar žalia jiems galėjau papasakoti kažką įdomaus.

„Pozuotoja“ dabar gyvena savo gyvenimą. Dar labai plačiai tuo nesidalijau, bet, jei viskas klostysis palankiai, romanas turėtų būti išverstas į japonų kalbą. Tai man būtų labai didelis įvykis.

„Pozuotoja“ dabar gyvena savo gyvenimą. Dar labai plačiai tuo nesidalijau, bet, jei viskas klostysis palankiai, romanas turėtų būti išverstas į japonų kalbą. Tai man būtų labai didelis įvykis.

Kokių jums kyla minčių, kaip mąstote apie save kaip rašytoją?

Yra vadinančiųjų mane rašytoja, kita vertus, keista – ar tampi rašytoju išleidęs vieną knygą? Man atrodo, viskas įvyko netyčia: negalvojau siųsti šio romano nė vienai leidyklai, kol Greta Ambrazaitė iš leidyklos „Baziliskas“ mane įkalbėjo tai padaryti. Juk būna, kad autoriai nuolat siunčia savo kūrinius ne vienai leidyklai, būna, kad šie atmetami. O aš nieko panašaus nepatyriau, todėl kartais apima jausmas, kad, išskyrus knygos parašymą, nelabai stengiausi, kad ji būtų išleista.

Nors dabar esu vadinama rašytoja, nemanau, kad šis apibūdinimas smarkiai keičia mano gyvenimą. Pirmiausia esu studentė, dirbu paprastą darbą, todėl pasitaiko ir ne visai malonių situacijų, kai kas nors mane atpažįsta ar rašo žinutes stebėdamasis, kad žinoma rašytoja dirba paprastą darbą, ir dar klausia, ar dirbu norėdama atlikti kokį meninį tyrimą. Noriu tiesiog išlikti žmogumi, paprasta Ieva, kuria visada buvau, ir nepradėti manyti, kad esu Rašytoja.

Galiu prisipažinti – nuo vaikystės turėjau lyg ir svajonę rašyti, išleisti knygą. Stebėjau rašytojų pasaulį ir tarsi žinojau – aš irgi ten būsiu.

Ar jums nekyla minčių, kad šiuolaikiniame pasaulyje žodžiai nebeturi svorio? Ir jeigu taip, ar nekyla noras dėl to neberašyti?

Kai prasidėjo karas Ukrainoje, manau, dauguma kažką panašaus pajuto – tada imi svarstyti apie prasmę, nesvarbu, kad ir kokį darbą dirbtum. Galvojau, kam čia dabar įdomu paveikslai, menas, moterys, kai tos moterys negalvoja, kaip jos atrodo, kaip į jas žiūri – jos tiesiog stengiasi išgyventi. Pasijunti bejėgis, bet koks iki tol sukurtas dalykas atrodo bevertis.

Vėliau susidūriau su žmonėmis, kurie galvojo panašiai, bet vėliau suprato, kad kultūros esmė yra išlikti. Juk dabar Ukrainoje vyksta koncertai, parodos, spektakliai – kultūra tebegyvuoja, todėl ir pati tauta gyvuoja. Supratau, kad reikia rašyti ir ne viskas turi suktis apie tai, kas tam tikru požiūriu atrodo beprasmiška, – juk kai rašiau, tai neatrodė beprasmiška.

Kitas dalykas – kai perskaitai talentingai parašytą knygą arba pažiūri filmą, kalbantį apie svarbesnius tikrovės reiškinius, kyla klausimas – ką reiškia mano fikcijos, kam jos skirtos? Tikriausiai yra dalykų, kurie išsakyti tiesiogiai neveikia, o per fikciją – atvirkščiai.

Egzistuoja dėsningumas – kuo toliau esi nuo mokslo, tuo labiau juo tiki. Manau, dėl medijų egzistuoja įsitikinimas, kad mokslas – tai faktai, tvirtai ir nepajudinamai žinomi dalykai. Tačiau taip gali kalbėti tik ne mokslininkas.

Esate baigusi biologijos studijas, dabar studijuojate filosofiją. Kaip abi disciplinos jums atskleidžia pasaulį? Ar tai padeda lengviau suvokti save ir aplinką?

Šios dvi disciplinos tikrai nėra tiek nutolusios viena nuo kitos, kaip gali pasirodyti. Po mokyklos rinkausi studijuoti biologiją, nes man buvo įdomu įsigilinti į visas mažytes detalytes, sužinoti, koks tas pasaulis yra iki pat molekulinio lygmens. Vienu metu pradėjau rašyti esė pobūdžio tekstus ir supratau, kad pomėgį rašyti galiu jungti su įdomiais biologijos dalykais.

Rašiau apie tai, kas mane domina, – nežmogiškas intelektas, bendradarbiavimas. Šios temos neišvengiamai siejasi su filosofija – pati intelekto sąvoka yra ganėtinai filosofiška. Pamaniau, jog man būtų naudinga turėti bent bazinį filosofijos išsilavinimą, kad suprasčiau, kur atsidūriau, į kokią žaidimų aikštelę įžengiau.

Biologija ir filosofija yra susijusios ne tik tuo, kad abi studijuoju. Egzistuoja dėsningumas – kuo toliau esi nuo mokslo, tuo labiau juo tiki. Manau, dėl medijų egzistuoja įsitikinimas, kad mokslas – tai faktai, tvirtai ir nepajudinamai žinomi dalykai. Tačiau taip gali kalbėti tik ne mokslininkas – yra daugybė dalykų, kuriais negali būti iki galo įsitikinęs, – net jei gauni statistiškai reikšmingą rezultatą, nėra taip, kad tai tolygu hipotezės patvirtinimui. Gauni priežastį neatmesti savo hipotezės kaip visiško absurdo.

Taigi, nėra taip, kad mokslas yra vien faktai, o visa kita – tik pasakojimai ir fikcijos. Moksle taip pat daug kas priklauso nuo požiūrio kampo, todėl galiausiai mūsų sukauptos žinios irgi yra tam tikras pasakojimas, naratyvas, kurį mes nuolat kuriame. Mūsų požiūris taip pat keičiasi, pavyzdžiui, buvo manoma, kad grybai yra panašūs į augalus, bet vėliau išsiaiškinta, jog jie kur kas artimesni gyvūnams. O dabar kovojama už tai, kad grybai būtų pripažinti kaip atskira į nieką nepanaši rūšis.

Viskas kuriama per kalbą, per tai, kaip pateiksi informaciją, ir tai lemia, kaip tave supras. Literatūroje irgi svarbu, kaip pateiksi dalykus, taigi mokslas ir menas siejasi ir šiuo lygmeniu.

Autorius: Jurga

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama