Pagiriamasis vaizdas kvailybei

Paklausite: iš kur kažkoks rašinėjantis vaistininkėlis tai žino? Na, mieli skaitytojai ir atsitiktiniai praeiviai, yra toks posakis: „Nežinomi Viešpaties keliai.“ Taip jau nutiko, kad pažįstu nemažai VDA absolventų, o su kai kuriais net, drįsčiau teigti, bičiuliaujuosi. Yra ir tokių, kurių nė karto nemačiau gyvenime, bet seku jų kūrybą. Toks yra Andrius Erminas. Skulptorius ir monumentaliosios tapybos dailininkas, pramoninio dizaino specialistas. Jo personalinė paroda „Žmogiškasis faktorius. Kitos pusės“ vyksta galerijoje AV17 nuo šių metų spalio 17 d. iki lapkričio 20 d.

Kitą dieną po atidarymo, lyjant gan įkyriam spalio lietui, atpėdinau iki galerijos. Man pasisekė – jokių lankytojų, vien galerijos personalas. Šį kartą buvau mandagesnis ir į galerijos darbuotojo pasiūlymą: „Jei kils klausimų, kreipkitės“, atsakiau lakoniškai: „Būtinai!“

Pradėjau nuo mažesnės – Židinio – salės. Joje buvo trys eksponatai: anglų kalba leistas Auguste’o Rodino muziejaus katalogas, devynios medinės pakylos su betoniniais objektais, kurie priminė arba smegenis, arba graikinių riešutų branduolius, ir pano su gipsiniais augalų lapais bei vaisiais. Iš viso devyniolika vienetų.

Taigi, tiek skulptorius, tiek tapytojas monumentalistas davė garo. Pasikapstykime.

Andriaus Ermino paroda „Žmogiškasis faktorius. Kitos pusės“ galerijoje AV17. Tado Žvirinskio nuotrauka Andriaus Ermino paroda „Žmogiškasis faktorius. Kitos pusės“ galerijoje AV17. Tado Žvirinskio nuotrauka

Numerologijoje skaičius 19 jungia naujos pradžios (1) ir užbaigtumo (9) energiją, simbolizuojančią išpildymą, pažangą ir pasiekimus. Jis reiškia savarankiškumo kelionę, kurioje reikia suderinti nepriklausomybę su tarpusavio priklausomybės poreikiu. Skaičius 19 siejamas su drąsa, sąžiningumu, optimizmu ir galingu sėkmės siekiu.

O skaičius 9 numerologijoje siejamas su užbaigtumu, humanizmu ir visuotine meile. Kaip paskutinis vienženklis skaičius jis reiškia vieno ciklo pabaigą ir naujo pradžią, simbolizuoja iš patirties įgytą išmintį ir nesavanaudišką norą atsidėkoti pasauliui. Žmonės, kuriems įtaką daro skaičius 9, dažnai apibūdinami kaip užjaučiantys, idealistiški ir kūrybingi, smarkiai norintys gerinti pasaulį.

Gilu? Sakyčiau, kvaila. Prie to grįšime kiek vėliau. Tiesa, būsiu atviras: kurių galų reikėjo eksponuoti tą katalogą – nesupratau. Bet čia – jau mano problemos, perfrazuojant parodos pavadinimą „Kitos pusės“. Pasirodo, priežastis – itin paprasta. Kaip teigiama parodos anotacijoje: „Menininkas aproprijuoja dvi iš pirmo žvilgsnio nesusijusias erdves – Rodino muziejaus ekspoziciją Paryžiuje ir sporto salę – atskleisdamas, kaip kultūriniai ir socialiniai kontekstai įtvirtina grožio sampratas, reprezentacijos modelius ir kultūrines praktikas.“

Gal ir aproprijuoja, bet aš dar iki tokio aukšto lygio nepriaugau. O kaip dėl žmogiškojo faktoriaus? A. Erminas žmogiškąjį faktorių įvardija kaip „individo įtaką kokiam nors psichologiniam, kultūriniam, techniniam procesui. Kitaip tariant, tai žmogiškoji klaida...“ (Cituojamas tekstas iš 2022 m. galerijos AV17 išleisto A. Ermino katalogo, kurį galerijoje gavau dovanų.) Klaida? Vargu bau. Bet apie tai – irgi vėliau.

Andriaus Ermino paroda „Žmogiškasis faktorius. Kitos pusės“ galerijoje AV17. Tado Žvirinskio nuotrauka Andriaus Ermino paroda „Žmogiškasis faktorius. Kitos pusės“ galerijoje AV17. Tado Žvirinskio nuotrauka

Koridoriuje tarp įėjimo, personalo patalpų ir Didžiosios salės eksponuojami du jaunuolio su megzta kepure gipsiniai portretai ir metalinė kovos menų apsauginės kaukės versija, man primenanti senovinį arklių antkaklį – vieną iš pakinktų elementų. Porinis jaunuolio portretas man koreliuoja su kadaise triumfavusiais gladiatorių biustais, ypač todėl, kad ant priešingos sienos puikuojasi apsauginė kaukė. Tokia ganėtinai pavargusi, nes ir portretai – su aptrupėjusiomis veido dalimis.

Dešinysis portretas – be nosies. Nežinau, į ką čia aliuzija: gal Gizos piramidžių Sfinksą? Tiesa, triumfavusių gladiatorių biustai turėjo ir apatinius elementus – vyriško aparato atvaizdus. Jei jie rastųsi žemiau portretų, ant priešingos sienos galėtų būti ir apsauga, naudojama ledo ritulininkų virš apatinių. Būtų tokia čakrinė vienovė, bet jos nėra.

Užtat kampe yra objektas, panašus į šviestuvą. Neveikiantis. Peršasi mintis, kad koridoriaus ekspozicija – tai žiauraus gyvenimo smūgių pasekmės, žalojančios ne tik kūną, bet ir dvasią. Gladiatorių organų nebuvimas – dar vienas argumentas teiginiui, kad šiame gyvenime ilgalaikė pergalė neįmanoma: anksčiau ar vėliau geresni ir jaunesni tave išjungs, nušaus kaip nuvarytą arklį, liks tik aptrupėję prisiminimai. O ir tie – neamžini.

Po tokių filosofinių pamąstymų persikėliau į Didžiąją salę – ji priminė gerokai sumažintą mokyklos sporto salės maketą su lyriniais nukrypimais. Eksponatų čia daug ir įvairių: vienoje pusėje krepšinio lenta, kurios lanko tinklelis padarytas iš plastikinių, atseit krištolinių, sovietinių šviestuvų fragmentų, ir rankinio vartai, kitoje – švediška sienelė su medžio šaknimis. Ant abiejų sienų – po apskritą veidrodį, kurie tartum paslėpti antrame plane. Jie man priminė šiuolaikinius vaizdo portalus tarp Vilniaus ir Liublino. Juose gali susimojuoti su kitos valstybės žmonėmis, o iš tikrųjų – pamojuoti savo alter ego, dar kartą įsitikindamas, kad žmogiškoji kvailybė yra universali ir esanti visur.

Grindys išpaišytos krepšinio aikštelei būdingomis linijomis, puslankiais ir apskritimu. Ant grindų žąsele įkomponuoti trys betoniniai kamuoliai, pakylėti ant plieninių virpstų. Čia lyg ir aišku: gyvenimas – tai žaidimas, o Lietuvoje vienas žaidimas – dar ir antroji religija. Tik va bėda, kad krepšinio, futbolo ar rankinio žinovu lengviausia būti prie televizijos ekrano, nes aikštelėje tarp atletų net lengvučiai kamuoliai pasunkėja šimteriopai.

Manyčiau, menininkas – it individualaus žaidimo meistras – nepiktai pašiepia komandinio sporto mėgėjus, ypač sirgalius. Juk tribūnose susirinkę gan protingi žmonės prasidėjus žaidimui ūmai sukvailėja ir nusirita iki agresyvaus paauglio lygio. Protingas žmogus visada vengia minios. Tai – aksioma.

Andriaus Ermino paroda „Žmogiškasis faktorius. Kitos pusės“ galerijoje AV17. Tado Žvirinskio nuotrauka Andriaus Ermino paroda „Žmogiškasis faktorius. Kitos pusės“ galerijoje AV17. Tado Žvirinskio nuotrauka

Kalbant apie tikėjimo reikalus, A. Erminas linkęs į šventvagystę. Jo šventvagiškas elgesys yra savotiškas: tai veikiau graudi ironija nei atviros patyčios. Nors kartais ji – piktokai kandi.

Ant sienos, kurioje yra langų nišos, rasime vienintelį eksponatą, primenantį T formos kryžių. Skersinio galuose likusios tik Nukryžiuotojo gipsinės plaštakos, sugniaužtos į kumščius, o apačioje – gipsinės pėdos. Šis vaizdas nėra malonus žiūrovo akiai. „Kur dingo Kristus?“ – klausia prašalaičio eksponatas. Many gyvenantis cinikas atsako: „Matyt, pamiršo sportinę aprangą, todėl tupi ant atsarginių suolelio.“

Ir iškart nevalingai prisimenu anekdotą apie naująjį rusą. Jaunesnei auditorijai tebus žinoma, kad naujaisiais rusais laukiniame dešimtajame dešimtmetyje buvo vadinami neteisėtai praturtėję rusakalbiai veikėjai, ypač mėgę raudonus švarkus, masyvias aukso grandines su tokiais pat kryžiais ir juodus automobilius „Mercedes-Benz 600“. Tai va, anekdotas: ateina naujasis rusas pas juvelyrą pirkti aukso grandinės su kryžiumi. Išsirenka didžiausią ir sako: „Šitas kryžius man patinka, bet va gimnastą nuimk.“ Ir žinote, visai nejuokinga...

Ant sienos prieš langus puikuojasi keletas objektų, kuriuos geriausiai apibūdintų pats autorius. Ten kabo sportbačiais virstančios žmogaus pėdos, stambūs kaulai, surišti į porą kažkokiomis purvinomis vadelėmis, šokdynes primenančios medžių šakos su kaulinėmis rankenomis... Sakyčiau, persistengta. Kai vienoje vietoje yra per daug neįprastų dalykų, dažniausiai tai tampa šiukšlynėliu.

Esu girdėjęs, kad A. Erminas yra savotiškas alchemikas, atrandantis įprastiems objektams neįprastas medžiagas. Sunku su tuo nesutikti. Čia, ko gero, peno apmąstymui jau turėjau pakankamai, tad ta siena man tapo savotišku raginimu nešdintis. Taip ir padariau.

Andriaus Ermino paroda „Žmogiškasis faktorius. Kitos pusės“ galerijoje AV17. Tado Žvirinskio nuotrauka Andriaus Ermino paroda „Žmogiškasis faktorius. Kitos pusės“ galerijoje AV17. Tado Žvirinskio nuotrauka Andriaus Ermino paroda „Žmogiškasis faktorius. Kitos pusės“ galerijoje AV17. Tado Žvirinskio nuotrauka

Norėčiau tikėti, kad skaitantiesiems šią apžvalgą yra žinomas olandų filosofas Erazmas Roterdamietis ir jo „Pagiriamasis žodis kvailybei“ – jei ne skaitytas, tai bent girdėtas. Filosofas šiame veikale, skirtame bičiuliui Tomui Morui, negaili kritikos žmogiškajai kvailybei. Pylos gauna visi: ir aristokratai, ir dvasininkija, ir prastuomenė. Erazmas Roterdamietis ironiškai grūmoja užsisvajojusiems pasaulio gyventojams: mažiau dvasingojo miego, daugiau tikrojo darbo.

Manding, A. Erminas daro tą patį. Tik ne žodžiu, o vaizdu. Nes akimis žmogus gauna daugiau kaip devyniasdešimt nuošimčių informacijos. Tenka tik apgailestauti, kad dažnai net toks didžiulis informacijos kiekis proto neprideda. Ir čia nėra jokios klaidos! Tokia yra žmogiškojo faktoriaus prigimtis, kurią puikiai atskleidė kitas filosofas – šveicaras Carlas Gustavas Jungas. Anot jo, galvoti reikia pastangų, todėl žmonės renkasi lengvesnį būdą – smerkti ir kritikuoti.

A. Erminas puikiai valdo ironiją. Tingite galvoti? Smegenys subetonėjo, susitraukė iki graikinio riešuto dydžio rudimentų? Šekit jums meninio-kultūrinio šoko. Čiupkit po gipsinį varnalėšos lapą, kad turėtumėte kuo nusišluostyti savo proto tingumą ir smerkiamą verbalinę diarėją. Gal tada susimąstysite? Juk tikras menas visuomet verčia susimąstyti. Ir, beje, kaip sakė Erazmas Roterdamietis: „Nėra nieko kvailesnio už išmintį ne vietoje.“

Todėl raginu visus nueiti į Vilniaus Totorių gatvės 5-ąjį namą ir patiems nuspręsti, kas šiame tekste yra kvaila ir kas – ne.

Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.

Autorius: Ugnė Gavelytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama