Ar kultūros bendruomenės protestas reikalingas Bažnyčiai?
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Kur Bažnyčios balsas?
Kultūros bendruomenė po spalio pradžioje vykusių protestų prieš Kultūros ministerijos atidavimą „Nemuno aušrai“, nors kultūros ministras Ignotas Adomavičius atsistatydino, nemato ją tenkinančių valdančiųjų žingsnių, todėl ketina toliau protestuoti.
„Kultūra atiduodama politinei jėgai, kuri pavojinga ne tik kultūros sektoriui – ji pavojinga visuomenei. Kultūra yra minkštoji galia, formuojanti naratyvus, pasaulėžiūrą, vertybes, tai – ideologijos įrankis“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ komentuoja Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė RITA PAULIUKEVIČIŪTĖ.
Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė Rita Pauliukevičiūtė. Ingos Juodytės / Bažnytinio paveldo muziejaus nuotrauka
Bažnytinio paveldo muziejus įsteigtas ir išlaikomas Vilniaus arkivyskupijos. Per jį Bažnyčia bendradarbiauja su kultūros bendruomene ir pati dalyvauja jos veikloje bei kūryboje. Šis muziejus pareiškė palaikantis kultūros bendruomenės protestus.
„Esu kultūros bendruomenės dalis ir kartu su visais vertindama susidariusią situaciją manau, kad nėra kitos išeities. Todėl kaip institucija dalyvaujame kultūros bendruomenės proteste. Didelė dalis darbuotojų esame Bažnyčios pasauliečiai – tai mūsų balsas.
Pažįstu daug tikinčiųjų, kurie palaiko ir aktyviai dalyvauja šiame kultūros sąjūdyje, nes jie yra ir Bažnyčios, ir kultūros bendruomenės žmonės. Girdėjome Mažosios studijos laidoje apie tai kalbant kardinolą Audrį Juozą Bačkį. Daugelis norėtų girdėti daugiau katalikų balsų, nes kultūros protesto ginamos vertybės yra ir Bažnyčios vertybės, pirmiausia – žmogaus orumas. Tačiau suprantu, kad šioje situacijoje bet koks pasisakymas gali būti priimtas kaip politinė pozicija“, – sako R. Pauliukevičiūtė.
Kalbėdamas apie šį protestą kardinolas A. J. Bačkis priminė popiežiaus šv. Jono Pauliaus II žodžius: Bažnyčios kelias yra žmogus.
Kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Bernardinai.lt nuotrauka
„Bažnyčia gali duoti tam tikras gaires per socialinį mokslą, kur yra pabrėžta žmogaus gyvybė, laisvė, atsakingumas, teisingumas, sąžinės laisvė, solidarumas tarp žmonių. Į šias vertybes sudėtas Bažnyčios mokymas. Bet kas visa tai turi įvykdyti konkrečiame gyvenime?
Per politinę bendruomenę yra įpareigojimas pasauliečiams katalikams įgyvendinti šią Bažnyčios viziją. Tai reiškia surasti, koks turi būti žmogaus kelias, ir padėti jam eiti tuo keliu. Politikų ir partijų pareiga yra ruošti naują kartą politikų, kurie būtų kompetentingi toje srityje. [...] Šiomis dienomis matome kultūrininkų susibūrimus. Labai gražu matyti, kaip žmonės taikiai moka reikšti nepasitenkinimą, troškimus, norą matyti gražesnę Lietuvą“, – Mažosios studijos laidoje komentavo kardinolas A. J. Bačkis.
Tačiau šioje vietoje kyla keblumų. Bažnyčia yra atsiribojusi nuo politikos, ir siekis apginti krikščioniškas vertybes netikėtai gali nuslysti į politines vingrybes. Dėl to kunigai privengia tokiais atvejais skelbti aiškią poziciją.
„Manau, Bažnyčia neturėtų reikšti savo nuomonės tokiuose protestuose. Bažnyčia – religinė organizacija, kuriai žmonės priklauso pagal asmeninį tikėjimo pasirinkimą, o kultūra yra labiau žmogiško veikimo išraiška. Nors kultūra glaudžiai susijusi su religija, tai nėra tapatūs dalykai.
Bažnyčia savo mokymu įkvepia ir ugdo, bet kartu palieka žmonėms patiems spręsti šio pasaulio kultūros klausimus. Religija yra santykis su kitapusine tikrove, o kultūra suteikia tik tam tikrą rūbą, formą religinei išraiškai ir praktikai. Tas rūbas kadaise buvo barokas, gotika, dabar – postmodernizmas. Papuošimų tai daugiau, tai mažiau, tačiau rūbas nėra esmė, svarbiausia – žmogaus širdies santykis su Dievu“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ sako Krekenavos bazilikos rektorius, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonas kunigas dr. GEDIMINAS JANKŪNAS.
Krekenavos bazilikos rektorius, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonas kunigas dr. Gediminas Jankūnas. Asmeninio archyvo nuotrauka
Kultūra Bažnyčioje
Maldos namuose yra didžiulė dalis Lietuvos kultūros paveldo. Jis atskleidžia ne tik Bažnyčios, bet ir Lietuvos meno istoriją.
„Man artimas palaimintojo Teofiliaus Matulionio veikimas. Jis pats gal ir neturėjo atskiro kultūrinio išsilavinimo, pasirengimo, bet buvo jautriai žmogiškas ir dar iki Vatikano II susirinkimo ėjo demokratijos keliu. Palaimintasis Matulionis menininkams nenurodinėjo, kur ir kaip kurti meną, šalinosi bažnytinių trafaretų.
Jis paskelbė viešą konkursą, ir jį laimėjo ne katalikas – labiau orientalistas Liudas Truikys. Pažiūrėkite, ką Truikys sukūrė prieškariu ir karo metu! Šančių bažnyčios angelai, Kauno benediktinių vitražai ir pagaliau neseniai atrasti jo tapyti apaštalai. Tai yra šedevriukai. Vėliau taip pat elgėsi popiežiai Jonas XXIII, Paulius VI. Bažnyčios vadovai kvietėsi dirbti geriausius menininkus“, – apie Bažnyčios meną ir Lietuvai paliktą paveldą dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakoja dailininkas, žurnalistas VAIDOTAS ŽUKAS.
Dailininkas, žurnalistas Vaidotas Žukas. Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka
Norint išlaikyti senąjį meną, būtina jį atnaujinti, prižiūrėti. Tam reikia nemažai lėšų, todėl dažnai tenka kreiptis valstybės pagalbos.
„Neretai prireikia restauruoti kultūros paveldą, nes daugumos kunigų visas administruojamas turtas yra paveldo dalis. Tai ne tik Bažnyčios, bet ir Lietuvos kultūros palikimas. Tenka didžiulė atsakomybė išsaugoti, ką esame paveldėję iš praeities, kad ateities kartos galėtų perimti šias kultūros vertybes.
Restauruoti yra labai brangu, todėl vienas didžiausių iššūkių yra rasti lėšų šaltinį. Kultūros ministerijoje, Kultūros paveldo departamente ir kitose institucijose nuolat skelbiami įvairūs restauravimo projektai, kuriuose galima dalyvauti. Tačiau tai padaryti nėra taip paprasta.
Dvasininkai su vietos bendruomenėmis dažniausiai nėra pajėgūs nei finansuoti restauravimo, nei dalyvauti tokį procesą inicijuojančiose programose. Tokiose situacijose kunigams padeda vyskupijų kurijos, kurios, nors ne visos, turi specialistus, išmanančius, kaip dalyvauti paveldo restauravimo inicijavimo procesuose“, – sako kun. G. Jankūnas.
Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bazilika. Bazilikos archyvo nuotrauka
Paveldo išsaugojimo sprendimai priklauso nuo dialogo tarp valstybės, kuriai šiuo atveju dažniausiai atstovauja Kultūros ministerija, ir Bažnyčios. „Bažnyčios ir valstybės santykiai kultūros paveldo srityje plėtojami per dvišalę nuolatinę komisiją, kurioje valstybei atstovauja kultūros ministras. Ten svarstoma daug svarbių klausimų“, – aiškina Bažnytinio paveldo muziejaus vadovė R. Pauliukevičiūtė.
Kad dialogas būtų abipusiškai naudingas, atsakingi asmenys turi išmanyti kultūrą. V. Žukas tvirtina, kad valdžia – Seimas, Vyriausybė, prezidentas, savivaldybės – turėtų turėti kultūrą ir istoriją išmanančius žmones: „Pavyzdžiui, tokius, kurie galėtų įvardyti, kaip artimai kultūra susijusi su politika ir kaip tai liudija valdžios požiūrį į savo rinkėjus, geopolitiką.
Bažnytinę aplinką stebiu gal keturiasdešimt metų, nuo Leonido Brežnevo laikų, ir mačiau, kaip Algirdas Brazauskas sovietmečiu, o paskui ir LDDP laikais suteikdavo pinigų bažnyčių stogams keisti, šventorių tvoroms statyti, trinkelėms kloti. Liberalai ir konservatoriai tuo užsiėmė mažiau.“
Prie to, kaip atrodys Lietuvos bažnyčios, prisideda ir politika, todėl svarbu, kas bus prie jos vairo. Be bažnytinio paveldo lietuviai sunkiai apibrėžtų savo kultūrą, sako R. Pauliukevičiūtė, nes jis turi daugybę pjūvių, per kuriuos galima pasakoti Lietuvos ir Bažnyčios istoriją šalyje, tyrinėti dailę, architektūrą, muziką ir raštiją.
Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė Rita Pauliukevičiūtė. Ingos Juodytės / Bažnytinio paveldo muziejaus nuotrauka
Bažnytinio paveldo muziejus įsteigtas ir išlaikomas Vilniaus arkivyskupijos. Per jį Bažnyčia bendradarbiauja su kultūros bendruomene ir pati dalyvauja jos veikloje bei kūryboje. Šis muziejus pareiškė palaikantis kultūros bendruomenės protestus.
„Esu kultūros bendruomenės dalis ir kartu su visais vertindama susidariusią situaciją manau, kad nėra kitos išeities. Todėl kaip institucija dalyvaujame kultūros bendruomenės proteste. Didelė dalis darbuotojų esame Bažnyčios pasauliečiai – tai mūsų balsas.
Pažįstu daug tikinčiųjų, kurie palaiko ir aktyviai dalyvauja šiame kultūros sąjūdyje, nes jie yra ir Bažnyčios, ir kultūros bendruomenės žmonės. Girdėjome Mažosios studijos laidoje apie tai kalbant kardinolą Audrį Juozą Bačkį. Daugelis norėtų girdėti daugiau katalikų balsų, nes kultūros protesto ginamos vertybės yra ir Bažnyčios vertybės, pirmiausia – žmogaus orumas. Tačiau suprantu, kad šioje situacijoje bet koks pasisakymas gali būti priimtas kaip politinė pozicija“, – sako R. Pauliukevičiūtė.
Kalbėdamas apie šį protestą kardinolas A. J. Bačkis priminė popiežiaus šv. Jono Pauliaus II žodžius: Bažnyčios kelias yra žmogus.
Kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Bernardinai.lt nuotrauka
„Bažnyčia gali duoti tam tikras gaires per socialinį mokslą, kur yra pabrėžta žmogaus gyvybė, laisvė, atsakingumas, teisingumas, sąžinės laisvė, solidarumas tarp žmonių. Į šias vertybes sudėtas Bažnyčios mokymas. Bet kas visa tai turi įvykdyti konkrečiame gyvenime?
Per politinę bendruomenę yra įpareigojimas pasauliečiams katalikams įgyvendinti šią Bažnyčios viziją. Tai reiškia surasti, koks turi būti žmogaus kelias, ir padėti jam eiti tuo keliu. Politikų ir partijų pareiga yra ruošti naują kartą politikų, kurie būtų kompetentingi toje srityje. [...] Šiomis dienomis matome kultūrininkų susibūrimus. Labai gražu matyti, kaip žmonės taikiai moka reikšti nepasitenkinimą, troškimus, norą matyti gražesnę Lietuvą“, – Mažosios studijos laidoje komentavo kardinolas A. J. Bačkis.
Tačiau šioje vietoje kyla keblumų. Bažnyčia yra atsiribojusi nuo politikos, ir siekis apginti krikščioniškas vertybes netikėtai gali nuslysti į politines vingrybes. Dėl to kunigai privengia tokiais atvejais skelbti aiškią poziciją.
„Manau, Bažnyčia neturėtų reikšti savo nuomonės tokiuose protestuose. Bažnyčia – religinė organizacija, kuriai žmonės priklauso pagal asmeninį tikėjimo pasirinkimą, o kultūra yra labiau žmogiško veikimo išraiška. Nors kultūra glaudžiai susijusi su religija, tai nėra tapatūs dalykai.
Bažnyčia savo mokymu įkvepia ir ugdo, bet kartu palieka žmonėms patiems spręsti šio pasaulio kultūros klausimus. Religija yra santykis su kitapusine tikrove, o kultūra suteikia tik tam tikrą rūbą, formą religinei išraiškai ir praktikai. Tas rūbas kadaise buvo barokas, gotika, dabar – postmodernizmas. Papuošimų tai daugiau, tai mažiau, tačiau rūbas nėra esmė, svarbiausia – žmogaus širdies santykis su Dievu“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ sako Krekenavos bazilikos rektorius, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonas kunigas dr. GEDIMINAS JANKŪNAS.
Krekenavos bazilikos rektorius, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonas kunigas dr. Gediminas Jankūnas. Asmeninio archyvo nuotrauka
Kultūra Bažnyčioje
Maldos namuose yra didžiulė dalis Lietuvos kultūros paveldo. Jis atskleidžia ne tik Bažnyčios, bet ir Lietuvos meno istoriją.
„Man artimas palaimintojo Teofiliaus Matulionio veikimas. Jis pats gal ir neturėjo atskiro kultūrinio išsilavinimo, pasirengimo, bet buvo jautriai žmogiškas ir dar iki Vatikano II susirinkimo ėjo demokratijos keliu. Palaimintasis Matulionis menininkams nenurodinėjo, kur ir kaip kurti meną, šalinosi bažnytinių trafaretų.
Jis paskelbė viešą konkursą, ir jį laimėjo ne katalikas – labiau orientalistas Liudas Truikys. Pažiūrėkite, ką Truikys sukūrė prieškariu ir karo metu! Šančių bažnyčios angelai, Kauno benediktinių vitražai ir pagaliau neseniai atrasti jo tapyti apaštalai. Tai yra šedevriukai. Vėliau taip pat elgėsi popiežiai Jonas XXIII, Paulius VI. Bažnyčios vadovai kvietėsi dirbti geriausius menininkus“, – apie Bažnyčios meną ir Lietuvai paliktą paveldą dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakoja dailininkas, žurnalistas VAIDOTAS ŽUKAS.
Dailininkas, žurnalistas Vaidotas Žukas. Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka
Norint išlaikyti senąjį meną, būtina jį atnaujinti, prižiūrėti. Tam reikia nemažai lėšų, todėl dažnai tenka kreiptis valstybės pagalbos.
„Neretai prireikia restauruoti kultūros paveldą, nes daugumos kunigų visas administruojamas turtas yra paveldo dalis. Tai ne tik Bažnyčios, bet ir Lietuvos kultūros palikimas. Tenka didžiulė atsakomybė išsaugoti, ką esame paveldėję iš praeities, kad ateities kartos galėtų perimti šias kultūros vertybes.
Restauruoti yra labai brangu, todėl vienas didžiausių iššūkių yra rasti lėšų šaltinį. Kultūros ministerijoje, Kultūros paveldo departamente ir kitose institucijose nuolat skelbiami įvairūs restauravimo projektai, kuriuose galima dalyvauti. Tačiau tai padaryti nėra taip paprasta.
Dvasininkai su vietos bendruomenėmis dažniausiai nėra pajėgūs nei finansuoti restauravimo, nei dalyvauti tokį procesą inicijuojančiose programose. Tokiose situacijose kunigams padeda vyskupijų kurijos, kurios, nors ne visos, turi specialistus, išmanančius, kaip dalyvauti paveldo restauravimo inicijavimo procesuose“, – sako kun. G. Jankūnas.
Bažnyčios ir valstybės santykiai kultūros paveldo srityje plėtojami per dvišalę nuolatinę komisiją, kurioje valstybei atstovauja kultūros ministras. Ten svarstoma daug svarbių klausimų.Gavus lėšų restauruoti paveldą, ne taip paprasta jas administruoti. Pasak pašnekovo, dvasininkams dažnai pritrūksta tokių žinių ir patirties, dėl to, atsitraukus nuo tiesioginių kunigo pareigų, tenka važiuoti į administravimo, paraiškų rašymo ir kompetencijų kėlimo mokymus, kurie su dvasininko užduotimis nelabai susiję. Kiek valdžia lemia Bažnyčios paveldo reikalus? Kun. G. Jankūnas primena, kad Krekenavos bazilikai pavyko panaudoti europines lėšas, skirtas sakraliniam paveldui restauruoti, ir šiandien atnaujinta šventovė džiugina tikinčiųjų bendruomenę, atvykstančius piligrimus bei turistus. Tačiau dėl riboto lėšų kiekio ne visas bažnyčias pavyksta atnaujinti. Kiek finansų skirstymą bažnyčioms restauruoti gali lemti valstybės politika? Kun. G. Jankūnas pripažįsta, kad ilgainiui politikai sprendžia, kaip paskirstyti prioritetus, į ką daugiau investuoti – į dvarus, senamiesčius ar sakralinį paveldą. Kadangi lėšų kiekis yra ribotas, dėl politikų pasirinkimo bei vertybių gali kisti ir prioritetai.
Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bazilika. Bazilikos archyvo nuotrauka
Paveldo išsaugojimo sprendimai priklauso nuo dialogo tarp valstybės, kuriai šiuo atveju dažniausiai atstovauja Kultūros ministerija, ir Bažnyčios. „Bažnyčios ir valstybės santykiai kultūros paveldo srityje plėtojami per dvišalę nuolatinę komisiją, kurioje valstybei atstovauja kultūros ministras. Ten svarstoma daug svarbių klausimų“, – aiškina Bažnytinio paveldo muziejaus vadovė R. Pauliukevičiūtė.
Kad dialogas būtų abipusiškai naudingas, atsakingi asmenys turi išmanyti kultūrą. V. Žukas tvirtina, kad valdžia – Seimas, Vyriausybė, prezidentas, savivaldybės – turėtų turėti kultūrą ir istoriją išmanančius žmones: „Pavyzdžiui, tokius, kurie galėtų įvardyti, kaip artimai kultūra susijusi su politika ir kaip tai liudija valdžios požiūrį į savo rinkėjus, geopolitiką.
Bažnytinę aplinką stebiu gal keturiasdešimt metų, nuo Leonido Brežnevo laikų, ir mačiau, kaip Algirdas Brazauskas sovietmečiu, o paskui ir LDDP laikais suteikdavo pinigų bažnyčių stogams keisti, šventorių tvoroms statyti, trinkelėms kloti. Liberalai ir konservatoriai tuo užsiėmė mažiau.“
Prie to, kaip atrodys Lietuvos bažnyčios, prisideda ir politika, todėl svarbu, kas bus prie jos vairo. Be bažnytinio paveldo lietuviai sunkiai apibrėžtų savo kultūrą, sako R. Pauliukevičiūtė, nes jis turi daugybę pjūvių, per kuriuos galima pasakoti Lietuvos ir Bažnyčios istoriją šalyje, tyrinėti dailę, architektūrą, muziką ir raštiją.
Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
Autorius: Aurelija Plokštytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
