Režisierius Ł. Twarkowskis: kvantinė fizika į mūsų pasaulį grąžina paslapties jausmą, dėl kurio gyvenimas tampa vertas gyventi

Už visų šių kūrinių slypi vienas vardas – lenkų režisieriaus ŁUKASZO TWARKOWSKIO. Gimęs ir augęs Vroclave, Lenkijoje, didžiąją dalį vaikystės praleido teatre – jo tėvas buvo didelis teatro gerbėjas, bendravo su trupės aktoriais. „Teatras man tapo stebuklinga vieta – kur kas įdomesnė už kasdienį gyvenimą. Ten atrodė įmanoma tai, kas nebuvo įmanoma realybėje. Gerai prisimenu, kaip mane sužavėjo paprasti magijos triukai. Stebuklo jausmas, vaikiškas tikėjimas tuo, kad realybė gali būti kitokia, turbūt buvo vienas pirmųjų naivių impulsų, suformavusių mano charakterį“, – pasakoja režisierius. Ir iš tiesų tikrovės kaip paradokso klausimas Ł. Twarkowskio nepaliko. Jungdamas gyvą vaidinimą su kinematografiniais montažo principais režisierius bando pralaužti ne tik teatrą, bet ir laiką apskritai. „Paradoksalu – kai žiūri į įrėmintą vaizdą ekrane, ypač kai dirbi prie stambaus plano, jis dažnai atrodo tikroviškesnis nei tai, kas vyksta scenoje. Būtent ši iliuzija man yra labai svarbi“, – pabrėžia menininkas. Nors kūrybinį kelią Ł. Twarkowskis pradėjo Lenkijoje, lemiamu lūžio tašku jo kūryboje tapo spektaklis „Lokis“ – pirmasis jo darbas užsienyje. Jis atvėrė režisieriui kelius į tarptautinę sceną: netrukus jo pavardė suskambo pagrindiniuose Europos festivaliuose ir teatruose, tarp jų – Avinjono festivalyje Prancūzijoje, Wiener Festwochen Austrijoje ir Festival Bo:m Pietų Korėjoje. Šiandien Ł. Twarkowskis – vienas ryškiausių naujosios Europos teatro bangos kūrėjų. Dienraščio „Bernardinai.lt“ interviu su režisieriumi Ł. Twarkowskiu – apie jo mokslinę trilogiją, neseniai Rygoje pastatytą spektaklį „Oracle“, technologijas teatre ir laiką bei tikrovę – arba jos paradoksą. Režisierius Łukaszas Twarkowskis. Sisi Cecylios nuotrauka Dažnai cituojate abstrakčiojo meno dailininką Marką Rothko, kad paveikslas neturėtų išreikšti patirties – pats paveikslas turėtų būti patirtis. Ar galima sakyti, kad ši mintis tapo jūsų kūrybos moto? Taip, be abejonės. Ši nuostabi ir taikli citata tapo savotišku mūsų kūrybos kelrodžiu. Jau daugelį metų su komanda svajojame sukurti tokį kūrinį, kuris ne tik būtų pasakojimas ar istorijos iliustracija, bet ir taptų tirštu, intensyviu išgyvenimu – patirtimi, įtraukiančia ne tik žiūrovus, bet ir aktorius. Aišku, kartais tam prireikia net ekstremalių priemonių. Tačiau man svarbiausia atrasti kuo daugiau būdų sujungti visus įmanomus pojūčius į galingą patirtį. Žinoma, žodis niekur nedingsta. Mano spektakliuose yra aiški pasakojimo linija – konkreti istorija, dialogai. Vis dėlto mes vaizduojame tikrus žmones, o kalba – neatsiejama mūsų kasdienybės dalis. Tačiau nesutikčiau, kad ji svarbiausia. Juk daug daugiau informacijos mes perduodame ne pačiais žodžiais, o jų intonacija, kūno kalba, kontekstu. Tas pats galioja ir teatre: be konteksto žodis praranda prasmę. Toks požiūris savaip keičia mūsų kūrybos kryptį – pamažu pereiname nuo tekstinio pasakojimo ir vis labiau pasineriame į jutiminę dramaturgiją, kuri paremta itin intensyviais poveikio įrankiais. Vienas labiausiai atpažįstamų jūsų bruožų – darbas su kamera. Kas jus čia žavi? Mane seniai žavi vaizdo menas – ne tik tradicine kino prasme, bet ir kaip eksperimentų laukas, kuriame gali nuolat peržengti ribas. Užaugau Vroclave, kur vyksta WRO medijų meno bienalė (angl. WRO Media Art Biennale) – vienas svarbiausių medijų meno renginių Lenkijoje. Šioje erdvėje pirmą kartą suvokiau, kokį galingą emocinį ir erdvinį poveikį gali turėti vaizdas. Ši patirtis smarkiai paveikė mano kūrybos kryptį. Labiausiai žavi tai, kaip kamera leidžia patirti laiką ir erdvę. Režisierius Andrejus Tarkovskis yra sakęs, kad kinas yra pirmasis menas, galintis užčiuopti laiką. Kamera tampa tarsi stebuklinga dėžute, leidžiančia sustabdyti akimirką, ją išsaugoti. O kai ją įrašai, ji tam tikru požiūriu tampa tavo – gali ją koreguoti, keisti jos eigą. Savotiška nuosava laiko erdvė. Kai šią įrašymo galią suderini su gyvu pasirodymu, atsiranda dar įdomesnis dalykas – scenoje susitinka dvi laiko juostos: realaus ir įrašyto laiko. Ši įtampa tarp jų atveria beribes galimybes žaisti su tikrove, laiku ir net su alternatyviais pasauliais.

Vaizdas leidžia nukreipti žvilgsnį ten, kur nori, paslėpti, ko žiūrovai neturi matyti, ir sukurti pasaulį, kuris tęsiasi už scenos ribų. Paslėpdamas viską, kas yra už kadro, gali sukurti begalinio pasaulio iliuziją.

Ypač mėgstu, kai kinematografijos priemonės veikia čia ir dabar – scenoje kartu su aktoriais. Sulėtintas vaizdas, atsukimas atgal ar greitas persukimas į priekį leidžia scenai įgauti gyvo montažo įspūdį: čia pat akimirksniu tiesiogiai manipuliuoti laiko tėkme ir sukurti stiprią įtampą tarp to, kas tikra, ir to, kas atrodo sukonstruota. Kita svarbi ašis – erdvė. Teatre scenos ribos yra aiškios – žinai, kur baigiasi scena ir kur prasideda užkulisiai. Bet vos įjungus kamerą šios ribos išnyksta. Vaizdas leidžia nukreipti žvilgsnį ten, kur nori, paslėpti, ko žiūrovai neturi matyti, ir sukurti pasaulį, kuris tęsiasi už scenos ribų. Paslėpdamas viską, kas yra už kadro, gali sukurti begalinio pasaulio iliuziją. Ir paradoksalu – kai žiūri į įrėmintą vaizdą ekrane, ypač kai dirbi prie stambaus plano, jis dažnai atrodo tikroviškesnis nei tai, kas vyksta scenoje. Būtent ši iliuzija man yra labai svarbi. Ir, žinoma, eksperimentai. Per daugelį metų išbandėme viską: šilumines kameras, infraraudonuosius spindulius, virtualią realybę ir įvairius kitus vaizdo įrankius, kurie ne tik fiksuoja, bet ir keičia tai, ką matome. Taip kiekvienas projektas įgauna savitą vizualinę kalbą. Joanna Bednarczyk, „Respublika“ (rež. Łukaszas Twarkowskis, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2020 m.). Andrejaus Vasilenko nuotrauka Anka Herbut, „Lokis“ (rež. Łukaszas Twarkowskis, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2017 m.). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka Praeitą sezoną Lietuvoje, Nacionaliniame dramos teatre, pasirodė jūsų mokslo trilogijos pirmoji dalis – spektaklis „Quanta“. Kaip susidomėjote kvantine fizika? Kodėl trilogija? Buvo keletas priežasčių. Viskas prasidėjo nuo Benjamíno Labatuto romano „Kai liaujamės suprasti pasaulį“ (When We Cease to Understand the World). Ypač sudomino du antraeiliai veikėjai – fizikai Erwinas Schrödingeris ir Werneris Heisenbergas. Kurį laiką rimtai svarstėme pastatyti spektaklį pagal šią knygą arba bent smarkiai ja remtis. Tačiau gauti teisių nepavyko – jos jau buvo parduotos Holivudui. O jei jau kuriamas filmas, man neįdomu imtis to paties. Tada pagalvojau: jei norime papasakoti tik mažą šios milžiniškos istorijos dalį, įkvėptą Heisenbergo ir Schrödingerio gyvenimų, mums iš tiesų nebūtina remtis knyga – juk pačiame moksle slypi dar įdomesnių temų. Be to, mane sužavėjo ir tai, kad šiuolaikinės technologijos ir mokslo pažanga paradoksaliai ne paprastina, o kaip tik dar labiau supainioja mūsų pasaulio supratimą. Kuo daugiau sužinome apie pasaulį – nuo kvantinės fizikos iki neuroninių tinklų, – tuo aiškiau matome, kad mūsų žinojimas yra labai ribotas: kiekvienas atsakymas atveria dar didesnę nežinią. Tačiau taip mokslas mus užburia: jis grąžina mums gyvenimo paslaptį, kurią, rodos, jau buvome praradę.

Galbūt per daug romantizuoju mokslą, bet man tai primena apreiškimą – staigų suvokimo blyksnį, kažko milžiniško ir anksčiau nematyto įžvalgą. Ir kai pasieki tą slenkstį – pačią ribą, kiek tavo protas gali suvokti, – apima jausmas, lyg būtum prie beprotybės. Tarsi tavo vidinė skaičiavimo mašina dirbtų visu pajėgumu, bandydama peržengti save pačią.

Manau, čia gimsta kai kas stebuklingo – kažkas, kas į mūsų pasaulį grąžina paslapties jausmą, dėl kurio gyvenimas tampa vertas gyventi. Jei ne kvantinė fizika, nežinau, kas kitas galėtų tai padaryti. Ji paremta atsitiktinumu – galime prognozuoti tik tikimybes, bet niekada nebūsime visiškai tikri. Nėra vieno modelio ar formulės, kurie viską paaiškintų. Bet kartu tai reiškia naują laisvės formą, griaunančią senąjį deterministinį požiūrį. Mes negalime nuspėti ateities – vadinasi, viskas įmanoma, tereikia palaukti. Apie tai ir kalbame „Quantoje“. Taip gimė mintis pažvelgti į šias temas per trilogiją, kuri prasidėtų nuo kvantinės fizikos ir pereitų prie kompiuterijos ištakų. Dirbtinis intelektas, sąmonė, kompiuterijos pagrindai, klausimas, ar žmogų apskritai galima suvokti kaip mašiną, kokius santykius su ja galėtume kurti – šiuos klausimus sau kėlė Alanas Turingas. Tačiau vis dar nesugalvoju, kas bus trečioje dalyje – ji pasirodys tik 2028-aisiais. Tad dabar, ką tik baigęs „Oracle“, ieškau idėjos, kuri galėtų šį ratą užbaigti. Joanna Bednarczyk, „Quanta“ (rež. Łukaszas Twarkowskis, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2024 m.). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka Jūsų iškeltas klausimas „Quantoje“ apie žmogaus žinių ribas primena mūsų bruožą stebėtis tuo, ko nesuprantame, o kartais net to bijoti. Taip – net pridurčiau, kad yra dar plačiau. Nors kartais pasiekiame savo supratimo aukštumas, mes vis tiek žinome, kad esame labai ribotos būtybės. Gražios, sudėtingos, turinčios milžiniškų galimybių – bet kartu silpnos, palyginti su mūsų pačių sukurtais kompiuteriais, šiandienos mašinomis. Mes nuolat susiduriame su savo proto ribotumu – kartais net gėdingu, kai pradedame rimtai galvoti, kiek mažai iš tiesų suprantame apie savo smegenų veikimą. Bet būtent šis ribotumas daro mokslą tokį įkvepiantį. Juk didieji mokslo proveržiai neatsiranda iš niekur – jie kyla iš ilgų kolektyvinių pastangų, iš daugybės žmonių, kurie plyta po plytos kuria ir tiria tai, ko patys iki galo dar nesuvokia. Ir tada atsiranda vienas žmogus arba keli, kurie sugeba pamatyti slypinčią esmę, formulę, kuri viską susieja ir pakeičia mūsų požiūrį į pasaulį. Kaip kadaise Albertas Einsteinas pakeitė mūsų supratimą apie laiką ir erdvę. Tokie momentai man atrodo beveik vizionieriški: tarsi akimirkai pamatytum kitą dimensiją, kažką, kas peržengia mūsų mąstymo ribas. Galbūt per daug romantizuoju mokslą, bet man tai primena apreiškimą – staigų suvokimo blyksnį, kažko milžiniško ir anksčiau nematyto įžvalgą. Ir kai pasieki tą slenkstį – pačią ribą, kiek tavo protas gali suvokti, – apima jausmas, lyg būtum prie beprotybės. Tarsi tavo vidinė skaičiavimo mašina dirbtų visu pajėgumu, bandydama peržengti save pačią. Režisierius Łukaszas Twarkowskis. Spektaklio „Quanta“ repeticija. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka Joanna Bednarczyk, „Quanta“ (rež. Łukaszas Twarkowskis, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2024 m.). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka Joanna Bednarczyk, „Quanta“ (rež. Łukaszas Twarkowskis, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2024 m.). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka Antroje dalyje „Oracle“, pastatytoje Latvijoje, Rygos dailės teatre, nusikeliame į Antrojo pasaulinio karo metus. Kaip priėjote prie Alano Turingo? Man visada buvo įdomus žmogaus ir mašinos santykis – ypač dabar, kai dirbtinis intelektas ne tik imituoja mūsų kalbą, bet ir keičia pačią bendravimo prasmę. Natūraliai pradėjau galvoti apie žmogų, kuris pirmasis iškėlė klausimą, ar mašina gali elgtis taip, kad jos elgesys būtų neatskiriamas nuo žmogaus. Tai buvo Turingas. Jam nerūpėjo, ar mašina iš tikrųjų turi sąmonę (arba bent tokią, kokią mes turime ar kaip ją apibrėžiame), – jam rūpėjo, ar ji gali atrodyti sąmoninga. Be to, Turingo asmenybė mane patraukė ir dėl gilesnių, dvasinių motyvų, slypinčių už jo idėjų. Kai mirė artimas Turingo draugas Christopheris Morcomas, jis sunkiai susitaikė su mintimi, kad dvasia egzistuoja tik biologinėse ribose. Jis tikėjo, kad sąmonė ar protas gali išlikti ir kitomis formomis. Iš šio troškimo kilo jo siekis sukurti mašiną, galinčią mąstyti ir bendrauti su žmogumi taip, kad šis nebegalėtų atskirti, su kuo kalbasi – su žmogumi ar su dirbtine būtybe. Manau, šis dalykas šiandien tapo dar aktualesnis. Galbūt keldami klausimą apie dirbtinio intelekto sąmoningumą mes klausiame ne to? Gal sąmonė apskritai nėra būtina, kad mašina turėtų savo tikslų ar užmojų? Šie klausimai man neduoda ramybės. „Oracle“ juntama ne tik technologinė, bet ir moralinė plotmė. Ar jums svarbu, kad kalbant apie mokslinius proveržius būtų nepamiršti ir etiniai dalykai? Taip, žinoma, moraliniai klausimai visada iškyla, bet jie niekada nebūna atspirties taškas. Kūriniuose mane pirmiausia domina pats reiškinys – kaip jis veikia, ką atskleidžia apie žmogų. Tik vėliau, kai idėja įgauna formą ir kontekstą, atsiranda ir etinė refleksija. Kai kuri spektaklį, kurio veiksmas rutuliojasi Antrojo pasaulinio karo metais, o tuo pat metu pasaulyje vyksta karai Ukrainoje ir Palestinoje, paralelės tampa neišvengiamos. Matydamas dabartinius žiaurumus, imi ieškoti jų atgarsio kūryboje. Kūryba ima atliepti dabartį, ir kartu kyla klausimai apie atsakomybę bei moralę.

Visa tai primena, kokia sudėtinga yra realybė – mes niekada nežinome visos tiesos. Bet kartais ir nebūtina.

Pažvelkime į branduolinės bombos istoriją. Ji glaudžiai susijusi su kvantine fizika ir Heisenbergu – asmenybe, kuri mane itin žavi būtent dėl savo prieštaringų motyvų. Ar jis iš tiesų norėjo sukurti bombą nacistinei Vokietijai, ar ne? Pagal oficialią versiją – ne, tačiau žvelgiant giliau viskas tampa ne taip aišku. Pavyzdžiui, fiziko Nielso Bohro archyvuose randame kitokį pasakojimą. 1941-aisiais Heisenbergas aplankė jį Kopenhagoje, ir po to susitikimo Bohras daugiau nebenorėjo su juo kalbėtis – vadinasi, buvo pasakyta kažkas, kas jį smarkiai sukrėtė. Vėliau, 1956 metais, Heisenbergas ėmė rašyti Bohrui laiškus, kuriuose bandė paaiškinti, kad šis jį neva neteisingai suprato – kad jis niekada nenorėjo gaminti bombos. Tačiau Bohro užrašai liudija ką kita: Heisenbergas tikėjo, jog Hitleris laimės karą, kad žino, kaip pagaminti bombą, ir netgi siūlė Danijai pasiduoti. Visa tai primena, kokia sudėtinga yra realybė – mes niekada nežinome visos tiesos. Bet kartais ir nebūtina. Anka Herbut, „Oracle“ (rež. Łukaszas Twarkowskis, Rygos (Latvija) dailės teatras, 2025 m.). Marko Rasso nuotrauka Anka Herbut, „Oracle“ (rež. Łukaszas Twarkowskis, Rygos (Latvija) dailės teatras, 2025 m.). Marko Rasso nuotrauka Matau panašumų tarp jūsų ir Turingo – jus taip pat domina, kiek realybės yra pačioje realybėje. Man visada nedavė ramybės klausimas, kas yra tikra. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad žinome, bet vos bandome tai apibrėžti, viskas slysta iš rankų. Iš tiesų tai viena didžiausių žmogiškosios patirties mįslių. Realybė nėra pastovi – ji nuolat keičiasi kartu su mūsų suvokimu. Šiandien, dirbtinio intelekto, vaizdo klastočių, simuliacijų amžiuje, šis klausimas tampa vis sudėtingesnis. Gyvename pasaulyje, kuriame faktai susilieja su fikcija, o mūsų suvokimą formuoja ne tik tai, kas įvyko, bet ir tai, kas atrodo įtikima. Nyksta ribos tarp tikro ir sukurto, tarp tikrovės ir jos atvaizdo. Tai iš dalies numatė Turingas: kompiuteriai seniai išlaikė jo testą tikrinant, ar dar įmanoma atskirti, bendrauji su kitu žmogumi ar su mašina. Tačiau jo mokslinis interesas apėmė ir kitą, daug gilesnį ir vis dar neatsakytą, klausimą – kiek mes, žmonės, esame panašūs į mašinas? Ar mūsų sąmonė – tik sudėtingas modelis, pagrįstas tokiomis pat taisyklėmis ir algoritmais?

Mašina pradeda elgtis taip, kaip, mūsų manymu, galėjo tik žmogus. Būtent apie tai ir kalbėjo Turingas.

Turingas suprato, kad grynoji logika turi ribas, todėl, norėdamas ištrūkti iš jos uždaro rato, įsivaizdavo tai, ką pats pavadino „Orakulo mašina“ – teorinį įrenginį, galintį mąstyti už nustatytos sistemos ribų, generuoti naujus, nenumatytus atsakymus. Galbūt mes jau priartėjome prie to taško. Kai 1997-aisiais kompiuteris „Deep Blue“ nugalėjo šachmatų čempioną Garį Kasparovą, tai buvo istorinis įvykis: mašina įrodė gebanti pranokti žmogaus logiką ir strategiją. Tačiau šachmatai veikia ribotoje, aiškiai apibrėžtoje sistemoje. O kai dirbtinio intelekto programa „AlphaGo“ įveikė vieną geriausių pasaulio žaidėjų Lee Sedolą strateginiame žaidime „Go“, man atrodo, tai buvo tikras lūžio taškas. Šis žaidimas pasižymi beveik begaliniu galimų ėjimų skaičiumi, todėl jame svarbi ne tik logika, bet ir intuicija – tai, kas buvo laikoma išskirtinai žmogišku bruožu. Vis dėlto programa sugebėjo atlikti ėjimą, kuris visiškai prieštaravo įprastai žaidimo logikai – ėjimas atrodė kaip klaida, bet vėliau pasirodė kaip genialus sprendimas. Ši akimirka, manau, žymi reikšmingą posūkį: mašina pradeda elgtis taip, kaip, mūsų manymu, galėjo tik žmogus. Būtent apie tai ir kalbėjo Turingas. Teatras, kaip ir menas, paprastai sutelkia dėmesį į emocijas, o mokslas – į teoriją. Kaip derinate šias dvi sritis – mokslinį racionalumą ir meninį jautrumą? Neturiu vieno atsakymo. Svarbiausia, kad idėja, viskas veiktų – idėja gyvuotų scenoje. O tam pirmiausia reikia ją transformuoti į teatro kalbą – savarankišką, nepriklausomą, jungiančią daugybę veiksnių ir elementų. Galiausiai rezultatas visada nutolsta nuo pradinės medžiagos. Spektaklio esmė nepasiduoda paaiškinimams – ji veikia plačiau, už įprastos kalbos ribų. Kai bandai tai nusakyti, žodžių dažniausiai nebeužtenka, nes prasmė gimsta situacijoje ir asmeninėje patirtyje. Mes nuolat remiamės metaforomis, nes neturime kitos kalbos nematomiems dalykams apsakyti – pavyzdžiui, jausmams ar proto būsenai. Todėl savęs klausiu: kas atsitiktų, jei pakeistume savo metaforas? Jeigu nustotume kalbėti Newtono terminais ir pradėtume kalbėti kvantiniais? Galbūt tuomet kitaip ir realybę suvoktume? Teatras man tampa būdu patikrinti šį pokytį – sukurti patirtį, kurioje žiūrovai ne tiek mąsto, kiek jaučia, ir tik vėliau, kai emocijos atslūgsta, jie pradeda mąstyti, kas iš tiesų įvyko. Didžiausia mano svajonė – sukurti patirtį, kuri bent trumpam praplėstų žmogaus realybės pojūtį. Kai tai pavyksta, emocinis ir intelektualus sluoksniai susilieja, maitina vienas kitą. Patirtis čia tampa prasmingesnė už paaiškinimus. Anka Herbut, „Oracle“ (rež. Łukaszas Twarkowskis, Rygos (Latvija) dailės teatras, 2025 m.). Marko Rasso nuotrauka Jūsų kūryboje jaučiu daug Jeano Bodrillard’o minčių apie realybę, laiką ir socialinius konstruktus. Atrodo, kad jūs ne tik atskleidžiate šiuos konstruktus, bet ir sąmoningai juos destabilizuojate, tarsi bandytumėte išardyti tai, ką laikome savaime suprantamu. Tai vienas iš pagrindinių mano siekių. Aš sąmoningai vengiu kalbėti apie meno funkciją. Nemanau, kad menui ji būtina. Funkcija visada suponuoja ribotumą. O menas, mano akimis, turėtų likti atviras netikrumui, abejonei, paradoksui. Tad tikslas, apie kurį kalbate – tam tikrų konstruktų mistifikavimas ar destabilizavimas, – man atrodo itin svarbus. Tai vyksta įvairiais lygmenimis. Pirmiausia – per tai, kaip kuriama patirtis, kaip žiūrovai prie jos įpratę, kaip ją suvokia. Bet žvelgiant giliau mūsų kasdienybė apskritai paremta konstruktais – laiko, erdvės, pinigų, religijos, netgi meno. Jie neegzistuoja savaime – tai socialiniai susitarimai. Ir vis dėlto po tūkstančių metų žmonija vis dar pasirengusi žudyti dėl šių išgalvotų dalykų. Racionaliai suprantame, kad tai absurdiška, bet vis tiek gyvename jų rėmuose. Jeigu teatre bent akimirką pavyksta suabejoti šiuo tariamu stabilumu, atverti erdvę mąstyti kitaip – tai jau labai daug. Tuomet teatras tampa vieta, kurioje galima pamatyti alternatyvias tiesas. Čia man visada iškyla mėgstama Bohro citata, kurią atradau dirbdamas prie „Quantos“: „Teisingo teiginio priešingybė yra klaidingas teiginys. Bet gilios tiesos priešingybė gali būti kita gili tiesa.“ Tai puikiai apibūdina mūsų santykį su šiais konstruktais. Mes gyvename įsitikinę, kad jie atspindi pasaulio esmę, nors iš tiesų tai tik vienas iš daugelio būdų įsivaizduoti ir patirti tikrovę. Kitos kultūros tuos pačius reiškinius mato visiškai kitaip. Todėl menas man nėra mokymasis mąstyti naujai – jis veikiau padeda suabejoti savo mąstymo tikrumu. Ir jei teatras sugeba bent tiek, jis jau pasiekė tikslą. Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.

Autorius: Ugnė Tulaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama