Pirmoji knygų mugė Kaune: nuo rimtų vaikų klausimų iki dvasinių paieškų
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Kauno knygų mugėje dalyvavę knygų autoriai aprėpė įvairiausias temas nuo pramogų iki problemų, kurias kiekvienas turime spręsti savo kasdienybėje.
Kauno knygų mugė – kasmet
Renginys prasidėjo nuo klausimo: kodėl Kaunas neturi savo mugės? Juk poreikis yra – Vidurio Lietuvos ir aplinkinių miestelių gyventojai taip pat skaito knygas.
Mugę organizuojančio Ekspozicijų centro projektų vadovė JOVITA PINSKUNOVIENĖ dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakojo, kad norima suteikti galimybę knygų mugėje dalyvauti visų Lietuvos vietovių žmonėms: „Džiaugiamės, kad galime prisidėti prie aplinkinių miestelių žmonių kultūros. Jiems patogiau atvykti čia, galbūt ne kiekvienas gali nuvažiuoti į Vilnių. Juk šie žmonės taip pat ištroškę kultūros renginių.“
Ekspozicijų centro projektų vadovė Jovita Pinskunovienė ir Lietuvos leidėjų asociacijos vykdomoji direktorė Laura Tekorė. Aurelijos Plokštytės / Bernardinai.lt nuotrauka
Renginys Kaune pradėtas organizuoti visai neseniai – šių metų birželį. Per trumpą laiką įvyko daugiau kaip 50 knygų mugės renginių, registravosi daugiau nei 50 dalyvių. Pasak J. Pinskunovienės, tai dar kartą patvirtino, kad Kauno knygų mugė yra reikalinga ir laukiama. Pašnekovė dalijosi, kad iki pat paskutinės dienos sulaukdavo skambučių klausiant, ar dar galima dalyvauti. Pamačius tokį poreikį, Kauno knygų mugę norima rengti kasmet.
„Džiaugiamės, kad į mugę spėjome pasikviesti žvaigždžių. Atvažiavo ir Algirdas Kaušpėdas, ir Tomas Dirgėla, ir Kakė Makė, ir Marius Burokas, ir Juozas Gaižauskas. Autoriai, kaip ir mes, nežinojo, ko tikėtis ir kokius renginius žmonės mieliau rinksis. Pavyzdžiui, pilna salė susirinko į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pristatymą, nors jis vyko penktadienį 11 valandą. Renginių kalendoriuje nebuvo nė vienos pertraukėlės, nes visi turėjome sutilpti“, – kalbėjo Lietuvos leidėjų asociacijos vykdomoji direktorė LAURA TEKORĖ.
S. Paltanavičius sulaukė keisčiausių vaikų klausimų
Kauno knygų mugėje vyko ir renginių programa vaikams. Vienas iš mažiesiems patinkančių knygų autorių gamtininkas SELEMONAS PALTANAVIČIUS pristatė „Pasaulio gyvūnų didžiąją knygą“. Dienraščio „Bernardinai.lt“ kalbintas rašytojas pripažino, kad vaikai – mėgstamiausia jo auditorija, nes jie yra atviri ir visą informaciją priima nuoširdžiai.
Gamtininkas, knygų autorius Selemonas Paltanavičius. Aurelijos Plokštytės / Bernardinai.lt nuotrauka
„Dažnai sakau, kad esu vaikų rašytojas. Tačiau jeigu knygos vaikams negali skaityti suaugusieji, knyga yra bloga. Kiekvienoje vaikams, rašytoje knygoje yra minčių, kurių jie neįžvelgia, o suaugęs jas suvoks visai kitaip. Vadinasi, knygos yra parašytos visiems. Juk Hanso Christiano Anderseno ar Astrid Lindgren kūryba aktuali bet kuriuo gyvenimo laikotarpiu. Pats ir dabar mielai paskaitau „Mikę Pūkuotuką“, – dalijosi S. Paltanavičius.
Kai vaikai nežino atsakymų į kylančius klausimus, klausia suaugusiųjų, dažniausiai – senelių ir tėvų. Rašytojas atviravo, kad jam visada skaudu matyti, kai vaikas tikisi, kad tėvai žino atsakymą, bet šie nežino. Pašnekovas prisipažino, kad tai ir paskatino jį rašyti knygas, kurias perskaitę vaikai gali sužinoti daugiau. Mat pats gamta domėjosi jau nuo mažens, o atsakymų į rūpimus klausimus vis trūkdavo.
„Man be galo stigo knygų, kuriose būtų aprašyta dominama informacija. Būdamas vaikas burbėjau – pats parašysiu tokias knygas, kad kiti vaikai galėtų viską sužinoti. Tada tai atrodė tik vaiko svajonės, bet dabar galiu pasakyti, kad šia kryptimi jau esu šį tą nuveikęs“, – pasidžiaugė S. Paltanavičius.
Aurelijos Plokštytės / Bernardinai.lt nuotrauka
Vaikų pilnoje salėje skambėjo keisčiausi klausimai. Pavyzdžiui – koks gyvūnas yra pats baisiausias? Rašytojas neabejodamas atsakė, kad tai yra žmogus, ir pridūrė, jog net labai pavojingai atrodantys gyvūnai be reikalo nežudo: „Pačių nuodingiausių gyvačių patinai per tuoktuves kovoja ir aiškinasi, kuris stipresnis ir į kurio teritoriją šliauš patelės. Galime pagalvoti, kad būdami tokie nuodingi jie puldami vienas kitą kandžioja ir nuodija. Tačiau tikslas – ne nužudyti priešininką, todėl patinai jėgas pamatuoja kitaip: jie susipina kaklais ir lenkia vienas kitą. Tas, kurio galva nulenkiama, susigėdęs nušliaužia, o nugalėtojas lieka.“
Į kai kuriuos vaikų klausimus net daugiausia išmanantys suaugusieji negali atsakyti. „Kai sūnus buvo ketverių metų, paklausė: „Ar tėtis kengūra turi sterblę?“ Atsakymo nežinojau, todėl jo ieškojau knygose, bet neradau. To paties paklausiau savo universiteto dėstytojo, ir jis stebėjosi, kas galėjo užduoti tokį rimtą klausimą. Jis papasakojo, kad kengūros patinas kadaise turėjo sterblę, nes turi rudimentinius sterblikaulius – sterblę prilaikančių kaulų likučius. Kengūros sterblė nėra tik odos maišas, ją prilaiko kaulai. Kartais jau didelis kengūriukas dar mėgina susirangyti mamos sterblėje – paprastas odos maišas tokio svorio neišlaikytų“, – į rimtą vaikišką klausimą atsakė S. Paltanavičius.
Diskusijų programoje – apie vaikų patyčias
Kauno knygų mugėje vyko ir diskusijų programa. Nors nevaikiška tema apie vaikų patyčias nesulaukė daug žiūrovų dėmesio, psichologė, Kauno Vaikų linijos koordinatorė GODA LEVINSKAITĖ pareiškė: nuo patyčių nėra apsaugotas nė vienas, ir vaikai susidūrę su kitais žmonėmis visada jas gali patirti.
„Patyčių trikampis parodo skirtingus vaidmenis šioje situacijoje: kas yra auka, skriaudėjas ir stebėtojas. Patyčios kenkia visiems dalyviams. Auką, iš kurios tyčiojamasi, dažniausiai lengva pastebėti, nes toks vaikas būna liūdnesnis, dažniau verkia, tad jam norisi padėti. Stebėtojas į patyčias aktyviai nesikiša, tačiau jo psichologiją žeidžia bejėgiškumo jausmas, kai jis šiomis aplinkybėmis nieko negali pakeisti.
Skriaudėjas, kuris tyčiojasi, dažniausiai pats patiria vidinių išgyvenimų ir dėl to taip elgiasi. Tai nereiškia, kad jeigu vaikas mušasi, jis mušamas šeimoje. Galbūt kenčia nuo nepritekliaus ar tėvų skyrybų, tuomet emocijos transformuojasi – norėdamas pasijusti geriau vaikas ima žeminti kitą. Pagalbą reikėtų teikti visiems trikampio dalyviams, tačiau skriaudėjas ir stebėtojas dažniausiai būna pamirštami“, – aiškino G. Levinskaitė.
Leidyklos „Terra Publica“ direktorė Danguolė Kandrotienė (kairėje), psichologė ir Kauno Vaikų linijos koordinatorė Goda Levinskaitė, vertėja iš čekų kalbos, keturių vaikų mama Aigustė Vykantė Bartkutė-Poderienė. Aurelijos Plokštytės / Bernardinai.lt nuotrauka
Praktinį pavyzdį, kaip atrodo patyčių trikampis ir kas slepiasi skriaudėju pavadinto vaiko širdyje, pateikė vertėja iš čekų ir slovakų kalbų, keturių vaikų mama AIGUSTĖ VYKANTĖ BARTKUTĖ-PODERIENĖ: „Viena mano dukra yra autistiška, o kita turi ADHD (dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimą). Abi mokykloje patyrė patyčias. Atpažinti, kas yra auka, o kas – skriaudžiantysis, yra keblu.
Kai mokykloje įvyko konfliktas, mano mergaitė įkando klasiokui ir taip tapo skriaudžiančiąja. Tačiau reikėtų pasiaiškinti, nuo ko viskas prasidėjo – klasiokai ją užgauliojo ir net jai grasino. Natūralu gintis, jei tau grasina, bet mokyklos vadovybė nebuvo linkusi gilintis ir mano dukrą įvertino kaip skriaudėją.
Mes su mokyklos darbuotojais stengėmės aptarti šio įvykio priežastis, tačiau jokio atsako negavome. Buvo labai sunku išsiaiškinti, kas konkrečiai įvyko, nes stebėtojai teigė nieko nematę. Taip ir nežinome, ar buvo pasikalbėta su vaikais, kurie mergaitę erzino ir iš jos tyčiojosi.“
A. Kaušpėdo romanas gvildena gilias problemines temas
Nuo vaikų pasaulyje besisukančių problemų iki dukros netekties. Kauno knygų mugėje buvo pristatoma skaudžias temas gvildenanti architekto, grupės „Antis“ lyderio ALGIRDO KAUŠPĖDO knyga „Koplyčia“. Autofikciniame romane autoriaus gyvenimo pasakojimas derinamas su menine išmone.
Architektas, grupės „Antis“ lyderis, romano „Koplyčia“ autorius Algirdas Kaušpėdas. Aurelijos Plokštytės / Bernardinai.lt nuotrauka
Pagrindinio veikėjo pavardė sutampa su A. Kaušpėdo mamos mergautine pavarde – Gražytė. O Leonardo vardas, pasak autoriaus, yra gražus architekto vardas. Taip pat su šiuo vardu siejasi ypatingos asmenybės, pavyzdžiui, Leonardas da Vinci ir ryškus architektas Leonardas Vaitys.
„Kas yra prasmės diktatūra? Vieną dieną Gražys prie taurės vyno sau sako: aš jaučiu nerimą, kurį galiu įvardyti kaip prasmės diktatūrą. Jaučiu dangaus slėgį, kad mano gyvenimas turi atsiremti į prasmę. Prasmė nėra tikslas – tai būsena, kurią jauti širdyje, kad gyveni prasmingai“, – knygos pristatyme kalbėjo autorius.
Romanas „Koplyčia“ aprėpia gilias problemines temas – dukros netektį, alkoholio vartojimą, Dievo paiešką. Pasak literatūrologės J. Čerškutės, ši istorija, lietuvių literatūroje išties retas išpažintinis vyriškas kalbėjimas, galėtų būti kartos, gimusios po Stalino mirties, pasakojimas.
Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
Ekspozicijų centro projektų vadovė Jovita Pinskunovienė ir Lietuvos leidėjų asociacijos vykdomoji direktorė Laura Tekorė. Aurelijos Plokštytės / Bernardinai.lt nuotrauka
Renginys Kaune pradėtas organizuoti visai neseniai – šių metų birželį. Per trumpą laiką įvyko daugiau kaip 50 knygų mugės renginių, registravosi daugiau nei 50 dalyvių. Pasak J. Pinskunovienės, tai dar kartą patvirtino, kad Kauno knygų mugė yra reikalinga ir laukiama. Pašnekovė dalijosi, kad iki pat paskutinės dienos sulaukdavo skambučių klausiant, ar dar galima dalyvauti. Pamačius tokį poreikį, Kauno knygų mugę norima rengti kasmet.
„Džiaugiamės, kad į mugę spėjome pasikviesti žvaigždžių. Atvažiavo ir Algirdas Kaušpėdas, ir Tomas Dirgėla, ir Kakė Makė, ir Marius Burokas, ir Juozas Gaižauskas. Autoriai, kaip ir mes, nežinojo, ko tikėtis ir kokius renginius žmonės mieliau rinksis. Pavyzdžiui, pilna salė susirinko į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pristatymą, nors jis vyko penktadienį 11 valandą. Renginių kalendoriuje nebuvo nė vienos pertraukėlės, nes visi turėjome sutilpti“, – kalbėjo Lietuvos leidėjų asociacijos vykdomoji direktorė LAURA TEKORĖ.
S. Paltanavičius sulaukė keisčiausių vaikų klausimų
Kauno knygų mugėje vyko ir renginių programa vaikams. Vienas iš mažiesiems patinkančių knygų autorių gamtininkas SELEMONAS PALTANAVIČIUS pristatė „Pasaulio gyvūnų didžiąją knygą“. Dienraščio „Bernardinai.lt“ kalbintas rašytojas pripažino, kad vaikai – mėgstamiausia jo auditorija, nes jie yra atviri ir visą informaciją priima nuoširdžiai.
Gamtininkas, knygų autorius Selemonas Paltanavičius. Aurelijos Plokštytės / Bernardinai.lt nuotrauka
„Dažnai sakau, kad esu vaikų rašytojas. Tačiau jeigu knygos vaikams negali skaityti suaugusieji, knyga yra bloga. Kiekvienoje vaikams, rašytoje knygoje yra minčių, kurių jie neįžvelgia, o suaugęs jas suvoks visai kitaip. Vadinasi, knygos yra parašytos visiems. Juk Hanso Christiano Anderseno ar Astrid Lindgren kūryba aktuali bet kuriuo gyvenimo laikotarpiu. Pats ir dabar mielai paskaitau „Mikę Pūkuotuką“, – dalijosi S. Paltanavičius.
Kai vaikai nežino atsakymų į kylančius klausimus, klausia suaugusiųjų, dažniausiai – senelių ir tėvų. Rašytojas atviravo, kad jam visada skaudu matyti, kai vaikas tikisi, kad tėvai žino atsakymą, bet šie nežino. Pašnekovas prisipažino, kad tai ir paskatino jį rašyti knygas, kurias perskaitę vaikai gali sužinoti daugiau. Mat pats gamta domėjosi jau nuo mažens, o atsakymų į rūpimus klausimus vis trūkdavo.
„Man be galo stigo knygų, kuriose būtų aprašyta dominama informacija. Būdamas vaikas burbėjau – pats parašysiu tokias knygas, kad kiti vaikai galėtų viską sužinoti. Tada tai atrodė tik vaiko svajonės, bet dabar galiu pasakyti, kad šia kryptimi jau esu šį tą nuveikęs“, – pasidžiaugė S. Paltanavičius.
Aurelijos Plokštytės / Bernardinai.lt nuotrauka
Vaikų pilnoje salėje skambėjo keisčiausi klausimai. Pavyzdžiui – koks gyvūnas yra pats baisiausias? Rašytojas neabejodamas atsakė, kad tai yra žmogus, ir pridūrė, jog net labai pavojingai atrodantys gyvūnai be reikalo nežudo: „Pačių nuodingiausių gyvačių patinai per tuoktuves kovoja ir aiškinasi, kuris stipresnis ir į kurio teritoriją šliauš patelės. Galime pagalvoti, kad būdami tokie nuodingi jie puldami vienas kitą kandžioja ir nuodija. Tačiau tikslas – ne nužudyti priešininką, todėl patinai jėgas pamatuoja kitaip: jie susipina kaklais ir lenkia vienas kitą. Tas, kurio galva nulenkiama, susigėdęs nušliaužia, o nugalėtojas lieka.“
Į kai kuriuos vaikų klausimus net daugiausia išmanantys suaugusieji negali atsakyti. „Kai sūnus buvo ketverių metų, paklausė: „Ar tėtis kengūra turi sterblę?“ Atsakymo nežinojau, todėl jo ieškojau knygose, bet neradau. To paties paklausiau savo universiteto dėstytojo, ir jis stebėjosi, kas galėjo užduoti tokį rimtą klausimą. Jis papasakojo, kad kengūros patinas kadaise turėjo sterblę, nes turi rudimentinius sterblikaulius – sterblę prilaikančių kaulų likučius. Kengūros sterblė nėra tik odos maišas, ją prilaiko kaulai. Kartais jau didelis kengūriukas dar mėgina susirangyti mamos sterblėje – paprastas odos maišas tokio svorio neišlaikytų“, – į rimtą vaikišką klausimą atsakė S. Paltanavičius.
Diskusijų programoje – apie vaikų patyčias
Kauno knygų mugėje vyko ir diskusijų programa. Nors nevaikiška tema apie vaikų patyčias nesulaukė daug žiūrovų dėmesio, psichologė, Kauno Vaikų linijos koordinatorė GODA LEVINSKAITĖ pareiškė: nuo patyčių nėra apsaugotas nė vienas, ir vaikai susidūrę su kitais žmonėmis visada jas gali patirti.
„Patyčių trikampis parodo skirtingus vaidmenis šioje situacijoje: kas yra auka, skriaudėjas ir stebėtojas. Patyčios kenkia visiems dalyviams. Auką, iš kurios tyčiojamasi, dažniausiai lengva pastebėti, nes toks vaikas būna liūdnesnis, dažniau verkia, tad jam norisi padėti. Stebėtojas į patyčias aktyviai nesikiša, tačiau jo psichologiją žeidžia bejėgiškumo jausmas, kai jis šiomis aplinkybėmis nieko negali pakeisti.
Skriaudėjas, kuris tyčiojasi, dažniausiai pats patiria vidinių išgyvenimų ir dėl to taip elgiasi. Tai nereiškia, kad jeigu vaikas mušasi, jis mušamas šeimoje. Galbūt kenčia nuo nepritekliaus ar tėvų skyrybų, tuomet emocijos transformuojasi – norėdamas pasijusti geriau vaikas ima žeminti kitą. Pagalbą reikėtų teikti visiems trikampio dalyviams, tačiau skriaudėjas ir stebėtojas dažniausiai būna pamirštami“, – aiškino G. Levinskaitė.
Leidyklos „Terra Publica“ direktorė Danguolė Kandrotienė (kairėje), psichologė ir Kauno Vaikų linijos koordinatorė Goda Levinskaitė, vertėja iš čekų kalbos, keturių vaikų mama Aigustė Vykantė Bartkutė-Poderienė. Aurelijos Plokštytės / Bernardinai.lt nuotrauka
Praktinį pavyzdį, kaip atrodo patyčių trikampis ir kas slepiasi skriaudėju pavadinto vaiko širdyje, pateikė vertėja iš čekų ir slovakų kalbų, keturių vaikų mama AIGUSTĖ VYKANTĖ BARTKUTĖ-PODERIENĖ: „Viena mano dukra yra autistiška, o kita turi ADHD (dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimą). Abi mokykloje patyrė patyčias. Atpažinti, kas yra auka, o kas – skriaudžiantysis, yra keblu.
Kai mokykloje įvyko konfliktas, mano mergaitė įkando klasiokui ir taip tapo skriaudžiančiąja. Tačiau reikėtų pasiaiškinti, nuo ko viskas prasidėjo – klasiokai ją užgauliojo ir net jai grasino. Natūralu gintis, jei tau grasina, bet mokyklos vadovybė nebuvo linkusi gilintis ir mano dukrą įvertino kaip skriaudėją.
Mes su mokyklos darbuotojais stengėmės aptarti šio įvykio priežastis, tačiau jokio atsako negavome. Buvo labai sunku išsiaiškinti, kas konkrečiai įvyko, nes stebėtojai teigė nieko nematę. Taip ir nežinome, ar buvo pasikalbėta su vaikais, kurie mergaitę erzino ir iš jos tyčiojosi.“
A. Kaušpėdo romanas gvildena gilias problemines temas
Nuo vaikų pasaulyje besisukančių problemų iki dukros netekties. Kauno knygų mugėje buvo pristatoma skaudžias temas gvildenanti architekto, grupės „Antis“ lyderio ALGIRDO KAUŠPĖDO knyga „Koplyčia“. Autofikciniame romane autoriaus gyvenimo pasakojimas derinamas su menine išmone.
Prasmė nėra tikslas – tai būsena, kurią jauti širdyje, kad gyveni prasmingai.Knygoje A. Kaušpėdas ieško atsakymų, Dievo, santykio su savimi ir žuvusia dukra. Pasak pristatyme dalyvavusios literatūros kritikės, rašytojos Jūratės Čerškutės, tokio romano, kuriame būtų pasakojami skaudžiausi išgyvenimai, Lietuvoje nebuvo jau penkerius metus. „Architektas Leonardas Gražys, gavęs užduotį suprojektuoti koplyčią, staiga suvokia, kad yra tuščias ir negali to padaryti, nes jam reikia pagrindo – tikėjimo. Jis kaip koks vaikas pradeda ieškoti, kas yra religija, kodėl žmonės tiki, ką reiškia tikėti. Būdamas agnostikas pereina visą patyrimo kelią iki savo gyvenimo įprasminimo“, – apie savo romaną dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakojo A. Kaušpėdas.
Architektas, grupės „Antis“ lyderis, romano „Koplyčia“ autorius Algirdas Kaušpėdas. Aurelijos Plokštytės / Bernardinai.lt nuotrauka
Pagrindinio veikėjo pavardė sutampa su A. Kaušpėdo mamos mergautine pavarde – Gražytė. O Leonardo vardas, pasak autoriaus, yra gražus architekto vardas. Taip pat su šiuo vardu siejasi ypatingos asmenybės, pavyzdžiui, Leonardas da Vinci ir ryškus architektas Leonardas Vaitys.
„Kas yra prasmės diktatūra? Vieną dieną Gražys prie taurės vyno sau sako: aš jaučiu nerimą, kurį galiu įvardyti kaip prasmės diktatūrą. Jaučiu dangaus slėgį, kad mano gyvenimas turi atsiremti į prasmę. Prasmė nėra tikslas – tai būsena, kurią jauti širdyje, kad gyveni prasmingai“, – knygos pristatyme kalbėjo autorius.
Romanas „Koplyčia“ aprėpia gilias problemines temas – dukros netektį, alkoholio vartojimą, Dievo paiešką. Pasak literatūrologės J. Čerškutės, ši istorija, lietuvių literatūroje išties retas išpažintinis vyriškas kalbėjimas, galėtų būti kartos, gimusios po Stalino mirties, pasakojimas.
Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
Autorius: Aurelija Plokštytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
