Sveiki atvykę į pragarą. Apie socialinių medijų veidmainystę ir filmą „Nulaužti neapykantą“
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
The Golden One atvirai skleidžia neonacių idėjas socialinėje medijoje, nes niekas to jam nedraudžia. Jutubo platforma nevengia pelnytis iš neapykantos, ja naudojasi ir reklamos užsakovai, nes neapykanta apsimoka – ji atkreipia dėmesį ir didina įsitraukimą. Jutubas, priklausantis bendrovei „Google“, nėra išimtis: neapykanta maitinasi ir kitos socialinės medijos – tokios kaip X (buvęs tviteris), telegramas ir kitos.
Apie socialinių medijų veidmainystę, neigiant akivaizdų pelnymąsi iš smurto ir neapykantos persmelkto turinio, pasakojama šių metų „Nepatogaus kino“ festivalyje pristatomame filme „Nulaužti neapykantą“ (Hacking Hate, rež. Simonas Klose, Švedija, Danija, Norvegija, 2024 m.).
Pagrindinė jo herojė yra garsi švedų žurnalistė My Vingren, jau dešimt metų tirianti kraštutinių dešiniųjų organizacijų veiklą ir už tai gavusi apdovanojimą „Prix Europa“. M. Vingren, pravarde Mergina su drakono tatuiruote, naudojasi netikrais profiliais, kad patektų į uždarų ekstremistinių organizacijų tinklus ir galėtų išsiaiškinti jų įkūrėjų motyvaciją bei saitus su galimais užsakovais, tarp kurių gali būti ne tik populistinės dešiniosios partijos, bet ir autoritarinės valstybės.
Sukūrusi netikrą profilį ir pradėjusi dėti nuotraukas su grotažymėmis „Švedija“ ir „nacionalizmas“, žurnalistė netrukus sulaukė kvietimo jungtis prie telegramo tinkle veikiančios privačios dešiniųjų ekstremistų grupės „Šiaurės Federacija“ (Nordic Federation), kurios tikslas – tik baltaodžiams skirta Skandinavija.
Šis ir panašūs judėjimai, kviečiantys burtis į bendruomenes, yra nusitaikę į vienišus ir nepatenkintus žmones, kuriems stinga bendrystės ir kuriuos vienija neapykanta imigrantams, žydams, LGBTQ bendruomenės atstovams. Siekdama išsiaiškinti judėjimo įkūrėjo tapatybę, žurnalistė atrado jo saitus su Rusija ir privačia karine grupuote „Wagner“.
Filmo „Nulaužti neapykantą“ („Hacking Hate“, rež. Simonas Klose, Švedija, Danija, Norvegija, 2024 m.) kadras
Niekam ne paslaptis, kad Rusija naudoja socialines medijas, siekdama daryti įtaką Vakarų demokratijoms. Tai įrodo neseniai atliktas žurnalisčių Natalios Zaharescu ir Măriuțos Nistor tyrimas Moldovoje. Abi jos infiltravosi į prokremliškų trolių gretas, perprato jų veikimo metodus verbuojant, apmokant ir finansiškai skatinant dalyvius rinkimuose remti Maskvos statytinius ir šmeižti proeuropietiškus Moldovos politikus, tarp jų – ir prezidentę Maią Sandu.
Nedidelė Moldova tuomet atsilaikė, bet jos kaimynei Rumunijai 2024-aisiais teko anuliuoti prezidento rinkimų rezultatus, įrodžius, kad niekam iki tol nežinomas kandidatas Călinas Georgescu pergalę pasiekė dėl tiktoko robotų, dezinformacijos tinklų ir dirbtinai didinamo populiarumo. Rumunijos vyriausybė, remdamasi žvalgybos ataskaitomis, atskleidė užsienio valstybės įgyvendintą koordinuotą kibernetinę kampaniją, kuria buvo siekiama paveikti visuomenės nuomonę C. Georgescu naudai.
Stengiantis diskredituoti priešininką, naudojamas melas, šmeižtas ir ypač neapykanta. Rašant šį tekstą tarptautiniame žiniasklaidos leidinyje „Politico“ pasirodė tyrimas apie nutekintą Niujorko, Kanzaso, Arizonos ir Vermonto jaunųjų respublikonų lyderių daugiau nei septynis mėnesius trukusį susirašinėjimą telegramo kanale. Paviešintas susirašinėjimas atskleidė retoriką, kuria naudojosi tūkstantmečio ir Z kartų respublikonų aktyvistai, manydami, kad niekas apie juos nesužinos.
Ši rasistinė, antisemitinė, smurtinė retorika įgauna pagreitį JAV prezidentu antrą kartą tapus Donaldui Trumpui, kuris ir pats nevengia rasistinių, nužmoginančių viešų komentarų, tuo prisidėdamas prie agresyvaus politinio diskurso plitimo.
Tarptautinės žiniasklaidos leidinio „Politico“ ekrano kopija
„Politico“ tyrimą atlikę žurnalistai atkreipė dėmesį į D. Trumpo neapykantą kurstančias kalbas, normalizuojančias agresyvų stilių konservatyviuose sluoksniuose. „Tokios kalbos gali turėti neįtikėtinai didelę įtaką jauniems veikėjams, kurie vis dar bando suprasti, kas yra tas politinis diskursas, – atkreipia dėmesį Artas Jipsonas, Deitono universiteto profesorius. – Galite vieną ar du kartus sakyti, kad tai tik juokai, bet jei tą kartojate 251 kartą, tai jau nebe juokas. Kuo dažniau kartojame tam tikras idėjas, tuo tikroviškesnės jos tampa.“
Įdomu, kad ir patys tyrimo dalyviai suprato perlenkiantys lazdą. „Jei kada nors šis pokalbis nutekėtų, mums būtų galas“, – rašė vienas iš jų.
Bet grįžkime prie filmo. Keliuose jo epizoduose kalba Anika Collier Navaroli, buvusi tviterio komandos, kūrusios taisykles, ką galima sakyti platformoje ir ko ne, darbuotoja. 2021-ųjų sausio 6-osios riaušių išvakarėse ji atkreipė kolegų dėmesį į D. Trumpo žinutę, kuria jis dalijosi su savo rėmėjais: „Ateikite sausio 6-ąją, bus audringa.“ Tviterio vadovybė atsisakė pašalinti žinutę, ir kitą dieną įvyko maištas, žuvo žmonių.
„Matome ryšį tarp nužmoginančios kalbos internete ir prasidedančio smurto realybėje“, – pabrėžia A. C. Navaroli. Jos nuomone, amerikietiškosios žodžio ir išraiškos laisvės, kurią apibrėžia pirmasis konstitucijos pakeitimas (US Constitution First Amendment), paplitimas pasaulyje yra ydingas reiškinys, didinantis susipriešinimą ir poliarizaciją.
Ir čia kyla klausimas: ar ekstremistai naudojasi socialine medija, ar ji – jais? Buvusį tviterį (dabar X) nusipirkus Elonui Muskui, iškart buvo atsikratyta 80 procentų jo darbuotojų – pirmiausia tokių kaip A. C. Navaroli, kuri stebėjo smurtinės retorikos įtaką žmonių veiksmams ir siūlė šalinti netinkamą turinį. Naujajam savininkui pirmiausia rūpi pelnas, šį rūpestį jis maskuoja dangstydamasis žodžio laisve: „Žodžio laisvė aktuali tik tada, kai žmonėms gali sakyti dalykus, kurie tau nepatinka. Kitaip tai ne žodžio laisvė.“
Anika Collier Navaroli. Filmo „Nulaužti neapykantą“ („Hacking Hate“, rež. Simonas Klose, Švedija, Danija, Norvegija, 2024 m.) kadras
„Nežinau, kodėl imuosi tų darbų. Tapau žurnaliste, nes noriu suprasti. Aiškindamasi, kaip veikia neapykanta, dorojuosi su savo pačios baimėmis. Baime, kur eina pasaulis. Kuo giliau kasu, tuo tvirtesni mano šarvai“, – filmo pabaigoje sako M. Vingren. Ji sulaukia grasinimų, ją saugo policija, moteris prisipažįsta bijanti dėl savo šeimos.
Saujelės kompanijų, valdančių internetą, atsakomybė už pelnymąsi iš neapykantos vis dar nėra reglamentuojama.
My Vingren rašo knygą apie savo tyrimo rezultatus ir toliau gilinasi į dešiniųjų ekstremistų veiklą.
Festivalio „Nepatogus kinas“ filmus spalio 7–26 d. galima žiūrėti Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Alytaus kino teatruose bei internete.
Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
Filmo „Nulaužti neapykantą“ („Hacking Hate“, rež. Simonas Klose, Švedija, Danija, Norvegija, 2024 m.) kadras
Niekam ne paslaptis, kad Rusija naudoja socialines medijas, siekdama daryti įtaką Vakarų demokratijoms. Tai įrodo neseniai atliktas žurnalisčių Natalios Zaharescu ir Măriuțos Nistor tyrimas Moldovoje. Abi jos infiltravosi į prokremliškų trolių gretas, perprato jų veikimo metodus verbuojant, apmokant ir finansiškai skatinant dalyvius rinkimuose remti Maskvos statytinius ir šmeižti proeuropietiškus Moldovos politikus, tarp jų – ir prezidentę Maią Sandu.
Nedidelė Moldova tuomet atsilaikė, bet jos kaimynei Rumunijai 2024-aisiais teko anuliuoti prezidento rinkimų rezultatus, įrodžius, kad niekam iki tol nežinomas kandidatas Călinas Georgescu pergalę pasiekė dėl tiktoko robotų, dezinformacijos tinklų ir dirbtinai didinamo populiarumo. Rumunijos vyriausybė, remdamasi žvalgybos ataskaitomis, atskleidė užsienio valstybės įgyvendintą koordinuotą kibernetinę kampaniją, kuria buvo siekiama paveikti visuomenės nuomonę C. Georgescu naudai.
Stengiantis diskredituoti priešininką, naudojamas melas, šmeižtas ir ypač neapykanta. Rašant šį tekstą tarptautiniame žiniasklaidos leidinyje „Politico“ pasirodė tyrimas apie nutekintą Niujorko, Kanzaso, Arizonos ir Vermonto jaunųjų respublikonų lyderių daugiau nei septynis mėnesius trukusį susirašinėjimą telegramo kanale. Paviešintas susirašinėjimas atskleidė retoriką, kuria naudojosi tūkstantmečio ir Z kartų respublikonų aktyvistai, manydami, kad niekas apie juos nesužinos.
Ši rasistinė, antisemitinė, smurtinė retorika įgauna pagreitį JAV prezidentu antrą kartą tapus Donaldui Trumpui, kuris ir pats nevengia rasistinių, nužmoginančių viešų komentarų, tuo prisidėdamas prie agresyvaus politinio diskurso plitimo.
Tarptautinės žiniasklaidos leidinio „Politico“ ekrano kopija
„Politico“ tyrimą atlikę žurnalistai atkreipė dėmesį į D. Trumpo neapykantą kurstančias kalbas, normalizuojančias agresyvų stilių konservatyviuose sluoksniuose. „Tokios kalbos gali turėti neįtikėtinai didelę įtaką jauniems veikėjams, kurie vis dar bando suprasti, kas yra tas politinis diskursas, – atkreipia dėmesį Artas Jipsonas, Deitono universiteto profesorius. – Galite vieną ar du kartus sakyti, kad tai tik juokai, bet jei tą kartojate 251 kartą, tai jau nebe juokas. Kuo dažniau kartojame tam tikras idėjas, tuo tikroviškesnės jos tampa.“
Įdomu, kad ir patys tyrimo dalyviai suprato perlenkiantys lazdą. „Jei kada nors šis pokalbis nutekėtų, mums būtų galas“, – rašė vienas iš jų.
Bet grįžkime prie filmo. Keliuose jo epizoduose kalba Anika Collier Navaroli, buvusi tviterio komandos, kūrusios taisykles, ką galima sakyti platformoje ir ko ne, darbuotoja. 2021-ųjų sausio 6-osios riaušių išvakarėse ji atkreipė kolegų dėmesį į D. Trumpo žinutę, kuria jis dalijosi su savo rėmėjais: „Ateikite sausio 6-ąją, bus audringa.“ Tviterio vadovybė atsisakė pašalinti žinutę, ir kitą dieną įvyko maištas, žuvo žmonių.
„Matome ryšį tarp nužmoginančios kalbos internete ir prasidedančio smurto realybėje“, – pabrėžia A. C. Navaroli. Jos nuomone, amerikietiškosios žodžio ir išraiškos laisvės, kurią apibrėžia pirmasis konstitucijos pakeitimas (US Constitution First Amendment), paplitimas pasaulyje yra ydingas reiškinys, didinantis susipriešinimą ir poliarizaciją.
Ir čia kyla klausimas: ar ekstremistai naudojasi socialine medija, ar ji – jais? Buvusį tviterį (dabar X) nusipirkus Elonui Muskui, iškart buvo atsikratyta 80 procentų jo darbuotojų – pirmiausia tokių kaip A. C. Navaroli, kuri stebėjo smurtinės retorikos įtaką žmonių veiksmams ir siūlė šalinti netinkamą turinį. Naujajam savininkui pirmiausia rūpi pelnas, šį rūpestį jis maskuoja dangstydamasis žodžio laisve: „Žodžio laisvė aktuali tik tada, kai žmonėms gali sakyti dalykus, kurie tau nepatinka. Kitaip tai ne žodžio laisvė.“
Anika Collier Navaroli. Filmo „Nulaužti neapykantą“ („Hacking Hate“, rež. Simonas Klose, Švedija, Danija, Norvegija, 2024 m.) kadras
„Nežinau, kodėl imuosi tų darbų. Tapau žurnaliste, nes noriu suprasti. Aiškindamasi, kaip veikia neapykanta, dorojuosi su savo pačios baimėmis. Baime, kur eina pasaulis. Kuo giliau kasu, tuo tvirtesni mano šarvai“, – filmo pabaigoje sako M. Vingren. Ji sulaukia grasinimų, ją saugo policija, moteris prisipažįsta bijanti dėl savo šeimos.
Saujelės kompanijų, valdančių internetą, atsakomybė už pelnymąsi iš neapykantos vis dar nėra reglamentuojama.
My Vingren rašo knygą apie savo tyrimo rezultatus ir toliau gilinasi į dešiniųjų ekstremistų veiklą.
Festivalio „Nepatogus kinas“ filmus spalio 7–26 d. galima žiūrėti Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Alytaus kino teatruose bei internete.
Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
Autorius: Rasa
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
