Įminta 600 metų senumo paslaptis: Laukžemės Madonos premjera plačiajai visuomenei

„Skulptūra restauruota atidengiant dažų sluoksnius po milimetrą su mikroskopu – iš tiesų stebuklas, kad pavyko“, – interviu dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakoja parodos „Laukžemės Madona. Atskleidžiant 600 metų paslaptis“ Lietuvos nacionalinio muziejaus Kazio Varnelio namuose-muziejuje kuratorė menotyrininkė dr. LIJANA BIRŠKYTĖ-KLIMIENĖ.

Įdomus ne tik skulptūros restauravimo procesas – filmo scenarijui nenusileidžia ir jos atradimo istorija.

1990-ųjų pradžioje dailėtyrininkės Marija Matušakaitė, Ina Dringelytė ir Algė Gylienė, ieškodamos vertingo bažnytinio paveldo rengiamai knygai, vyko į ekspedicijas po Žemaitiją. Laukžemės Šv. apaštalo Andriejaus bažnyčioje menotyrininkės seno olandiško laikrodžio spintoje pamatė Madoną, puoštą karoliais ir apsiaustu, iš po kurio kyšojo smaili gotikinio batelio nosis.

Deja, tuo metu didesnio susidomėjimo skulptūra nesulaukė, apie ją žinojo maža specialistų grupė. Dabar 600 metų gotikinė Laukžemės Madona eksponuojama Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinyje, Kazio Varnelio namuose-muziejuje, o apie skulptūros istoriją ir kelią iki parodos kalbamės su jos kuratore menotyrininke L. Birškyte-Klimiene.

Menotyrininkė dr. Lijana Birškytė-Klimienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kokia yra Laukžemės Madonos istorija nuo pastebėto gotikinio batelio iki to, kad dabar ją galime išvysti jau atnaujintą?

Skulptūra buvo atrasta dailėtyrininkių Matušakaitės, Dringelytės ir Gylienės 1990-aisiais. Kai 2013 metais Lietuvos nacionaliniame muziejuje kuravau parodą, skirtą Žemaitijos krikšto 600 metų jubiliejui, ieškojau seniausių dalykų Žemaitijoje, todėl į akiratį pateko Laukžemės Madona – seniausia Žemaitijos medinė skulptūra, kuri tebebuvo Laukžemės Šv. apaštalo Andriejaus bažnyčioje.

Tuo metu ji atrodė neestetiškai, uždažyta grindų dažais nesilaikant Bažnyčios kanonų, todėl kolegos netikėjo, kad skulptūra galėtų būti gotikinė. Po savo atradimo Matušakaitė apie skulptūrą skelbė nemažai publikacijų, tačiau ilgai ja nesidomėta, ji neketinta restauruoti. Tik 2014 metais buvo baigta skulptūros įrašymo į kultūros vertybių registrą procedūra.

Rengiant parodą mums talkino šviesaus atminimo Telšių vyskupas Jonas Boruta. Jis labai nustebo, kai paprašiau Laukžemės Madonos: jam buvo negirdėtas dalykas, kad ji yra seniausia skulptūra Žemaitijoje. Į parodą skulptūrą atvežėme, bet dėl estetinio vaizdo jos taip ir neparodėme, o vėliau, kai Madonos veidas jau buvo šiek tiek atidengtas, jos nuotrauką su aprašu įtraukėme į parodos knygą.

Vėliau skulptūra buvo palikta muziejuje restauruoti. Tai buvo technologiškai sudėtingas procesas, net nebuvo žinoma, ar ją pavyks restauruoti – buvo daug grubių dažų sluoksnių, kurie niveliavo reljefą.

Skulptūra restauruota atidengiant dažų sluoksnius po milimetrą su mikroskopu – iš tiesų stebuklas, kad pavyko. Ne veltui restauratorė Ieva Stanionienė su komanda dirbo dešimt metų. Skulptūra unikali tuo, kad išliko nemaža dalis autentiškos polichromijos – tai reta mūsų regione. Taigi, galime sakyti, kad šiuo metu Kazio Varnelio namuose vyksta Laukžemės Madonos premjera plačiajai visuomenei. Laukžemės parapijos tikintieji dabar turbūt jos neatpažintų, nes skulptūra pasirodė autentišku pavidalu, restauruota iki pat pirmo dažų sluoksnio.

Tvirtinamas dažų sluoksnis mikalentiniu popieriumi ant Laukžemės Madonos skulptūros. LNM Restauravimo centro nuotrauka

Neskaitant daugybės dažų sluoksnių, ar prie skulptūros mechaniškai prisiliesta?

Parodos nuotraukose matoma, kad kūdikėlis Jėzus buvo su klubų raiščiu – perizonijumi, kurio restauruojant neliko. Kelis šimtus metų kūdikėlio Jėzaus skulptūra buvo nuoga, nes XV amžiaus skulptūrose nuogas Jėzus vaizduojamas norint pabrėžti žemiškąją jo prigimtį.

Maždaug XVII amžiuje buvo uždėtas perizonijus – tai galėjome nustatyti iš to, kad po juo jau buvo keli dažų sluoksniai. Sunku pasakyti, ar perizonijus buvo uždėtas Lietuvoje, bet šito negalime atmesti, nes mūsų žmonės yra santūrūs, ir nuogo vaikelio Jėzaus vaizdavimas galėjo būti nepriimtinas.

Ar įmanoma išsiaiškinti skulptūros sukūrimo, atsiradimo Žemaitijoje istoriją?

Dirbdama archyvuose pastebėjau, kad Matušakaitė Laukžemės bažnyčios inventoriuose ieškojo jos pėdsakų, aš taip pat ieškojau, bet neradau. XVII–XIX amžių inventoriuose, vizitacijose nebuvo pažymėta, kad bažnyčioje šios skulptūros būta. Tačiau inventoriuose skulptūros ne visada būna aprašytos – dažniausiai minimi altoriai, tapyba.

Galima sakyti, kad mokslinių argumentų nepakanka įrodyti, jog skulptūra nuo XVII amžiaus buvo Laukžemės bažnyčioje. Kita vertus, skulptūra sukurta XV amžiaus pradžioje, o apie Laukžemės bažnyčią galime kalbėti tik nuo XVII amžiaus vidurio. Vadinasi, skulptūra buvo atvežta iš nežinomos, galbūt gretimos valstybės.

Paroda „Laukžemės Madona. Atskleidžiant 600 metų paslaptis“ Lietuvos nacionalinio muziejaus Kazio Varnelio namuose-muziejuje. Silvestro Samsono nuotrauka

Ar skulptūra laikoma stebuklinga?

Atkreipiau dėmesį, kad kai 1990 metais Matušakaitė su kolegėmis prašė leidimo apžiūrėti ir nufotografuoti skulptūrą, klebonas nesutiko. Prisiminkime, koks neramus laikas tada buvo Lietuvoje: ikonas ir kitas meno vertybes vogė ir vežė į užsienį, niekur nebuvo saugu. Klebono nepasitikėjimas, nenoras rodyti bažnyčios vertybes padėjo išsaugoti skulptūrą iki šių dienų.

Kita tokios neigiamos reakcijos priežastis galėjo būti ta, kad Laukžemės Madona buvo tikinčiųjų gerbiama – rengiama drabužiais, puošiama karūna ir karoliais, rožiniais, kurie yra padėka už patirtas malones, žemaitiškai vadinamais apžadais. Kito, vėliau buvusio, Laukžemės klebono Vidmanto Griciaus pasiteiravau, ar tikintieji šią skulptūrą laiko stebuklinga. Atsakymas buvo neigiamas, tačiau dvasininkas pastebėjo, kad šalia skulptūros aukų dėžutėje pinigėlių visada būdavo daugiau nei kitose.

Įdomus iki šiol nežinomas faktas apie skulptūrą, nuo kurio aš atsispyriau, buvo tas, kad 1974-aisiais paminklosaugininkų ekspedicija pirmą kartą nufotografavo Madoną, apdėtą karoliais, taip pat jų dienyne radau įrašą: „Marijos skulptūra iš bažnyčios prieangio. Skulptūra plokščia, formos realistiškos, papuošta karoliais, kaspinais, laikoma stebuklinga.“

Skulptūra tuomet pirmą kartą specialistų buvo pastebėta, tačiau į kultūros vertybių registrą neįrašyta, nes ekspedicijos dalyviai nesugebėjo nustatyti, kad ji yra labai sena, gotikinė. Nieko keisto, kad paveldosaugininkai Madonos nepastebėjo 1962 metais per pirmą ekspediciją į Laukžemės bažnyčią, nes sovietmečiu sakralinio meno tyrimai buvo uždrausti, aukštosiose mokyklose niekas nemokė sakralinio meno atributuoti, buvo galima tirti tik liaudies meną.

XVIII amžiuje Laukžemės bažnyčios inventoriuose rašoma, kad stebuklingu laikomas šoniniame bažnyčios altoriuje esantis Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės paveikslas – sovietmečiu ant jo buvo votai, kaip padėkos už patirtus stebuklus ženklai. Taigi, šis paveikslas dvasininkų nuo seno pripažintas stebuklingu. Jeigu Laukžemės Madona būtų laikoma stebuklinga, ji būtų atitinkamai paminėta, pagarbiai stovėtų ant altoriaus, o ne prieangyje, laikrodžio spintoje. Stebuklinga, tiksliau, maloninga ji buvo liaudiškajame pamaldume. Stebuklingumas glaudžiai siejasi su pamaldumo tradicijomis, tai – kintantis dalykas. Senieji gyventojai, kurie laikė skulptūrą stebuklinga, jau mirę, o tradicija vaikams ir gausiai atsikėlusiems XX amžiaus antrojoje pusėje atvykėliams tikriausiai nebuvo perduota.

Paroda „Laukžemės Madona. Atskleidžiant 600 metų paslaptis“ Lietuvos nacionalinio muziejaus Kazio Varnelio namuose-muziejuje. Silvestro Samsono nuotrauka

Kokia kitų eksponatų istorija?

Kitos eksponuojamos liaudies meno skulptūros 1962 metais per pirmą ekspediciją į Laukžemės bažnyčią buvo atrastos jos palėpėje. Skulptūros galėjo būti ir iš pačios bažnyčios, ir iš aplinkinių koplytėlių. Jų sąrašą radau ekspedicijos dienoraštyje, prie sąrašo buvo prierašas „perduoti Žilėnui“. Kadangi anksčiau dirbau Lietuvos nacionaliniame muziejuje, teko domėtis muziejaus istorija, ir žinojau, kad Vincas Žilėnas buvo muziejaus direktorius, taigi pamaniau, jog skulptūros turėtų būti likusios muziejuje. Nusiunčiau kolegoms fotografijas, užklausiau, ar fonduose yra apie 1962-uosius gautos skulptūros. Taip mes jas ir radome, skulptūrų netgi buvo daugiau nei sąraše.

Tarp liaudiškų skulptūrų yra nemažai Marijų – Sopulingoji iš Nukryžiuotojo grupės, kelios Marijos iš Jėzaus apraudojimo grupės. Tikriausiai tai iš XIX amžiaus pabaigos–XX amžiaus pirmosios pusės koplytėlės likusios skulptūros. Taip pat yra keli angelai, kurie dažniausiai buvo statomi abipus Nukryžiuotojo arba Sopulingosios.

Kompozicijų grupės nėra išlikusios – tik fragmentai. Taip pat eksponuojama įspūdinga arkangelo Mykolo skulptūra ir skulptūra, kuri ekspedicijos dienoraštyje buvo nurodyta kaip Jono Krikštytojo, tačiau jo drabužiai neatitinka kanono, spėjame, kad tai šv. Petras.

Taigi, visada reikia atidžiai peržiūrėti sąrašus, nes sovietmečiu liaudies meno tiksliai neidentifikuodavo, pavyzdžiui, Marijų skulptūros iš Jėzaus apraudojimo grupės buvo įvardytos moterimis. Šios skulptūros parodoje yra papildoma tema, įrodanti, kad sakralusis menas sovietmečiu buvo toleruojamas tik tada, jei buvo priskirtas liaudies menui, ir būtent jis labiausiai rūpėjo paveldosaugininkams.

Paroda „Laukžemės Madona. Atskleidžiant 600 metų paslaptis“ Lietuvos nacionalinio muziejaus Kazio Varnelio namuose-muziejuje. Silvestro Samsono nuotrauka Paroda „Laukžemės Madona. Atskleidžiant 600 metų paslaptis“ Lietuvos nacionalinio muziejaus Kazio Varnelio namuose-muziejuje. Silvestro Samsono nuotrauka Paroda „Laukžemės Madona. Atskleidžiant 600 metų paslaptis“ Lietuvos nacionalinio muziejaus Kazio Varnelio namuose-muziejuje. Silvestro Samsono nuotrauka

Ar yra tikimybė, kad tokių paslėptų lobių Lietuvoje yra daugiau?

Dirbu kultūros paveldo departamento valdyboje, ir mes kasmet vykstame į ekspedicijas, tiksliname meno vertybių duomenis. Galimybė, kad ką nors naujo, vertingo atrasime, žinoma, yra, jei kas nors kokios vertybės niekam neparodė ar neatpažino, tačiau tikimybė vis mažėja. Jau daug kur specialistai lankėsi.

Sovietmečiu bažnyčios nebuvo taip intensyviai tyrinėtojų lankomos, ir tada buvo žinoma daug mažiau nei dabar. Po 1990-ųjų Lietuvos menotyra sparčiai tobulėjo, nemažai nuveikta, išleista knygų ir straipsnių apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūrą ir dailę, tad dabartiniais laikais remiantis šiais darbais kur kas lengviau vertybes atpažinti ir tyrinėti.

Be pačios Laukžemės Madonos, kuo dar išsiskiria ši paroda? Ką kalba lankytojams?

Turime tikslą, kad lankytojai pasijustų tiek restauratoriais, tiek tyrinėtojais. Pasakojame Laukžemės Madonos atradimo istoriją, Laukžemės bažnyčios istoriją, supažindiname su skulptūros restauravimo niuansais. Taip pat galima sužinoti, kaip atrodė gotikinis altorius, išmokti atpažinti šventuosius.

Lankytojai gali panagrinėti restauravimo procesus, pamatyti skulptūros dažų sluoksnių pjūvius, per mikroskopą patyrinėti skulptūros polichromiją. Gal ką nors sudominsime menotyrininko ir restauratoriaus profesijomis – jų darbas yra kruopštus ir tikrai įdomus.

Kodėl ekspozicijai pasirinkti Kazio Varnelio namai-muziejus?

Muziejaus pastatas yra gotikinis, kamerinė salė tinkama tokiam eksponatui. Pats Varnelis buvo žemaitis, jo tėtis buvo dievdirbys, tad viskas simboliškai susisieja.

Koks tolesnis Madonos likimas? Ar skulptūra grįš tikinčiųjų bendruomenei?

Skulptūra priklauso Telšių vyskupijai, kiek girdėjau, ją ketinama vežti į Kretingos muziejų. Skulptūra yra specialioje vitrinoje-kapsulėje, kurioje išlaikoma tinkama drėgmė ir temperatūra, todėl ją saugu rodyti. Į senąją aplinką Madona nebus grąžinta – bažnyčioje pastatyta jos kopija, rugpjūtį ji buvo pašventinta, ir dabar tikintieji turi naują Madoną.

Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.

Autorius: Ugnė Gavelytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama