LNDT vadovas M. Budraitis: naujosios meno programos centre – aktorius ir žodis

Pokalbyje su LNDT vadovu – apie teatro viziją, naują kryptį meno vadovų klausimu, sceną ir kultūros bendruomenės poreikius. „Eidamas į ketvirtą kadenciją žinojau, kad tai, ko gero, yra mano silpnoji vieta – vis dėlto ketvirtas penkmetis“, – atvirauja M. Budraitis. Nuo 2010-ųjų vadovaujate LNDT – kaip jaučiatės išrinktas naujai kadencijai? Kokia jūsų pagrindinė šios kadencijos vizija? Eidamas į ketvirtą kadenciją žinojau, kad tai, ko gero, yra mano silpnoji vieta – vis dėlto ketvirtas penkmetis. Jei atidžiau apžvelgtume praėjusias mano kaip LNDT vadovo kadencijas, pamatytume, kad kiekviena jų buvo vis kitokia, su kitais bendražygiais, idėjomis, meno kryptimis. Etapų ir periodų buvo visokių: turėjome meno vadovą, paskui jo neturėjome, kūrėme literatūrinį, vėliau – labiau kolektyvinį ir dokumentinį teatrą, pastaruoju metu – grįžus į teatro erdves – didelį, technologizuotą, įspūdingą teatrą. Per pasirinktus kūrėjus ir kryptis tapome vieni matomiausių ir sekamiausių Šiaurės ir Rytų Europos teatrų, buvome pakviesti jungtis į tarptautinius tinklus ir kūrybingos Europos projektus, ypač daug pozityvaus palaikymo sulaukėme į teatrą atėjus trims naujiems meno vadovams. Lietuvos nacionalinio dramos teatro generalinis direktorius Martynas Budraitis atnaujintoje teatro Didžiojoje salėje. LNDT nuotrauka Šioje kelionėje buvo ir įvairių įtampų, net konfliktų, tačiau labai džiaugiuosi, kad dabar vėl jaučiamės esantys stipri profesinė bendruomenė: mūsų kaip kolektyvo meno pasiekimus žymi net penki šiųmečiai Auksiniai scenos kryžiai, mes tvirtai laikomės finansiškai, teatrą nuolat kviečia į gastroles užsienyje, LNDT reklamos kampanijos skina laurus apdovanojimuose, o visos trys salės nuolat pilnos žiūrovų. Ne mažiau svarbu ir tai, kad darbuotojai jaučiasi išgirsti, patys noriai padeda formuoti naują meninę viziją, kad siekiame visapusiško – santykių ir aplinkos – tvarumo savo darbe.

Manau, tik bendrai veikdami, keisdamiesi idėjomis, ginčydamiesi, girdėdami, papildydami vienas kitą ir darydami kompromisus sukuriame stebuklą, dėl kurio į sales susirenka žiūrovai.

Bet viso to fone – karas. Kad ir apie ką galvotum, jo ignoruoti neįmanoma. Natūraliai atsiranda alergija rusiškai kultūrai, „dvasingosios“ Rusijos naratyvui. Norisi atsigręžti į Lietuvos istoriją, literatūrą, pamatinius autorius ir jų likimus. Atsigręžti į tai, kas mūsų kultūroje jau apmąstyta ir užfiksuota, į ką besikartojanti istorija verčia dar kartą įsigilinti. Būtent šiame etape jaučiuosi labai dėkingas už stiprėjantį teatro darbuotojų palaikymą ir jų pačių įsitraukimą dalyvauti priimant ir įgyvendinant sprendimus, už entuziazmą, pasiaukojimą teatrui. Be susitikimo, pokalbio, įsiklausymo, bendradarbiavimo teatras neįmanomas. Man tai visada buvo svarbiausias, esminis dalykas, atspirties taškas mąstant ir kuriant teatre. Manau, tik bendrai veikdami, keisdamiesi idėjomis, ginčydamiesi, girdėdami, papildydami vienas kitą ir darydami kompromisus sukuriame stebuklą, dėl kurio į sales susirenka žiūrovai. Tai galioja ne tik kuriant spektaklius, bet ir organizuojant teatro kaip įstaigos darbą. Lietuvos nacionalinis dramos teatras. Irmanto Gelūno nuotrauka Lietuvos nacionalinio dramos teatro 86-ojo sezono pristatymas. Ekaterinos Khvashchynskayos nuotrauka LNDT meno vadovai pareiškė, kad šis sezonas jiems kaip teatro vadovams yra paskutinis. Viename interviu kalbėjote, kad laukiama naujos krypties: „Bus daugiau patikėta visą kūrybinę veiklą reguliuoti meno tarybai, kuri didžia dalimi bus sudaryta iš teatro žmonių.“ Galite papasakoti apie teatro darbuotojus kūrybinėje veikloje? Dabar turiu naują, bet kartu ir seną matymą. Rengdamas naują programą atsiverčiau savo pirmąją, dar 2010 metais teiktą, programą: ji buvo lakoniška, tačiau joje jau tada išdėsčiau pagrindinį principą – teatro kūrybinei krypčiai turėtų vadovauti meno taryba. Dabar šį sumanymą ketinu įgyvendinti per ateinančius penkerius metus.

Man svarbu, kad neliktų atotrūkio tarp vadovybės, administracijos ir trupės – ypač aktorių.

Tikiu, kad reikia dar demokratiškesnio, horizontalesnio valdymo modelio, didesnio teatro bendruomenės įtraukimo į kūrybinius sprendimus. Man svarbu, kad neliktų atotrūkio tarp vadovybės, administracijos ir trupės – ypač aktorių. Dirbdami su trimis meno vadovais, mes grįžome į atnaujintus namus, ir jie rado gerą būdą bendrauti su kiekvienu teatro darbuotoju, ypač su trupe. Tas bendravimas, darbas kartu mane daug ko išmokė – mokiausi ir iš jų, ir iš paties proceso. Lietuvos nacionalinio dramos teatro generalinis direktorius Martynas Budraitis ir meno vadovai, režisieriai Kamilė Gudmonaitė, Eglė Švedkauskaitė, Antanas Obcarskas. LNDT nuotrauka Kas sudarys meno tarybą? Tai nėra naujas dalykas. Pagal teatro nuostatus, teatre dvejų metų laikotarpiui sudaroma kolegiali patariamojo balso teisę turinti vienuolikos narių meno taryba. Joje – keturi teatro darbuotojų atstovai, keturi teatro generalinio direktoriaus atstovai ir trys kultūros ministro atstovai. Noriu atkreipti dėmesį į žodį „patariamojo“: generalinis direktorius neprivalo vykdyti meno tarybos sprendimų, ir beveik visais atvejais meno taryba teatruose veikia formaliai. Susirenka kelis kartus per metus, patvirtina meninės veiklos programą, pasiūlo išbraukti iš repertuaro tam tikrus spektaklius, svarsto, vertina, aptaria.

Aš, teikdamas konkursui teatro veiklos programą, viešai įsipareigojau: jei dar vieną kadenciją vadovausiu LNDT, vykdysiu visus meno tarybos balsų dauguma priimtus sprendimus dėl kūrybinės veiklos ir repertuaro formavimo.

Aš, teikdamas konkursui teatro veiklos programą, viešai įsipareigojau: jei dar vieną kadenciją vadovausiu LNDT, vykdysiu visus meno tarybos balsų dauguma priimtus sprendimus dėl kūrybinės veiklos ir repertuaro formavimo. Nes tai yra pamatinė mano vizijos dalis. Tad taryba iš esmės perims meno vadovų funkcijas? Sakyčiau, dalį funkcijų. Dabartiniai trys meno vadovai turėjo labai daug administracinio darbo: jie tiesiogiai bendravo su aktoriais, viešino, aiškino menines idėjas, koordinavo kūrybos procesus. Meno taryba veikiau bus kaip filtras, padėsiantis užtikrinti meno kokybę, repertuarinių spektaklių priežiūrą. Pagal naują programą repertuaro kryptys jau aiškiai išdėliotos – yra režisierių pavardės, kūrinių pavadinimai, dramaturgija. 2026–2028 metų sezonai jau gana detaliai suplanuoti. Bet visi planai dar turės būti patvirtinti meno tarybos. Diskusijų ciklas „Pokalbiai NE apie teatrą“. Lietuvos nacionalinio dramos teatro nuotrauka Lietuvos nacionalinio dramos teatro 86-ojo sezono pristatymas. Teatro vadovas Martynas Budraitis. Ekaterinos Khvashchynskayos nuotrauka Gal galėtumėte trumpai apibūdinti pagrindines naujos programos kryptis? Pagrindinis akcentas bus skiriamas aktorių meistriškumui, žodžiui, dramaturgijai – ypač klasikinei. Šiandien, atsižvelgiant į geopolitinę padėtį, labai svarbu grįžti prie lietuvių klasikos, prie šaknų. Visuomenei norime priminti mūsų kultūros ištakas ir stiprinti ryšį su nacionaline literatūra. Formuodami repertuarą siekėme įtraukti daugiau pastatymų, paremtų pamatiniais XX amžiaus lietuvių literatūros kūriniais – tokiais, kurie atveria ideologijos ir asmens susidūrimo, totalitarinio režimo ir jo poveikio temas. Tarp planuojamų darbų – Yannos Ross režisuojama Friedricho Schillerio „Marija Stiuart“, Uršulės Bartoševičiūtės, Kotrynos Siaurusaitytės, Eglės Švedkauskaitės, Adomo Juškos ir kitų režisierių spektakliai. Kiek jūs kaip direktorius dalyvaujate sudarant teatro repertuarą? Sudarant repertuarą aš dalyvauju aktyviai, nes, kaip minėjau, svarbiausia man kryptis – didelis dėmesys Lietuvos kūrėjams ir literatūrai. Tačiau noriu pabrėžti, kad programą rengiau ne vienas. Kaip visada padėjo kolegos. Subūriau komandą – galima sakyti, tam tikrą kolegiją, kuri padėjo formuoti šią programą. Kiekvienas iš šių žmonių prisidėjo kaip savo srities atstovas, o diskutuodami, dalydamiesi idėjomis galiausiai pasiekėme dabartinį rezultatą. Tame procese dalyvavo režisierė Eglė Švedkauskaitė, aktorius Gediminas Rimeika, režisierė Yanna Ross, teatro vadybininkė Kristė Agota Savė, dramaturgas Mindaugas Nastaravičius, aktorė Rasa Samuolytė, na, ir aš. Aš pasiūliau sukurti meno tarybos modelį kaip pagrindinį kūrybos procesų valdymo organą, kuris labiau įtrauktų aktorius ir kitus teatro žmones priimant sprendimus. Man atrodo, labai svarbu, kad žmonės jaustųsi kūrėjais, o ne tik vykdytojais. Todėl programoje įvardijau šiuos asmenis – tai savotiškas meno tarybos prototipas, veikiantis praktiškai. Poetas, dramaturgas Mindaugas Nastaravičius Auksinių scenos kryžių apdovanojimuose. Tomo Vinicko / ELTA nuotrauka Režisierė Eglė Švedkauskaitė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka Nastaravičius daugiau dirbo lietuvių literatūros kryptimi – ieškojo temų ir kūrinių, kuriais remiantis galima kalbėti apie mūsų klasiką ir šiuolaikines problemas. Ross rūpinosi dramaturgijos linija – apie dramaturgą kalbame ne kaip apie autorių, bet kaip teatro dramaturgą, kuris nuo pat pradžių dirba kartu su režisieriumi ir kūrybine komanda – nuo idėjos iki galutinio rezultato. Toks dramaturgas palaiko meninę kryptį, padeda nenuklysti nuo pradinės koncepcijos. Taip pat rengiame siūlymą, kad Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje galėtų atsirasti studijų programa teatro dramaturgams, kurie dirbtų kartu su režisieriais, o ne tik rašytų pjeses. Rimeika pasiūlė įdomią idėją, susijusią su teatro auditorijos ugdymu – ypač paaugliais. Tai jautri auditorijos grupė, su kuria reikia mokėti užmegzti ryšį ir bendrauti. Norime paauglius įtraukti į patį kūrybos procesą, o ne tik pakviesti į spektaklį. Tai būtų savotiškos kūrybinės dirbtuvės, kuriose jie taptų bendrais kūrėjais. Tokiu būdu jaunuoliai ne tik patirtų kūrybos procesą, bet ir pažintų save, mokytųsi kalbėti apie savo problemas. Aktorė Rasa Samuolytė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka Aktorius Gediminas Rimeika. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka Kiek planuojate įsileisti į scenas kitų teatrų spektaklius? Pagrindinės mūsų scenos pirmiausia skirtos mūsų teatro spektakliams – trupė turi dirbti ir rodyti savo kūrinius. Tačiau laisvomis dienomis scenas nuomojame kitiems teatrams – dažniausiai iš kitų Lietuvos miestų. Patys taip pat gastroliuojame kitur. Kalbant apie nevyriausybines organizacijas, esame numatę reguliariai organizuoti atvirą kvietimą bendradarbiauti – suteikti galimybę joms rodyti savo spektaklius mūsų erdvėse. Žinoma, turi būti išlaikyta pusiausvyra – jei per daug laiko skirsime kitiems, mūsų trupė mažiau vaidins, o tai turės įtakos ir finansams. Tačiau vieną ar du kartus per sezoną tokia galimybė tikrai bus. Be to, dabar pradedame įgyvendinti labai svarbų sumanymą – sukurti Lietuvoje veikiančią idėjų pristatymo platformą. Šioje vietoje susitiktų visi teatrai, scenos menų organizacijos, kūrėjai. Platformos tikslas – sudaryti galimybę keistis idėjomis, siūlyti koprodukciją, ieškoti partnerių. Pavyzdžiui, nevyriausybinės organizacijos galėtų rasti valstybinius teatrus, kurie suteiktų patalpas, o valstybiniai teatrai – naujų kūrybinių grupių ar režisierių. Jauni profesionalai – režisieriai, scenografai, kompozitoriai – galėtų susitikti, susipažinti, bendradarbiauti. Manau, ši platforma bus labai reikalinga kaip vieta, kur galima pristatyti idėjas ir rasti galimybių jas įgyvendinti. Lietuvoje teatrai stiprėja, didėja konkurencija. Kaip manote, kuo LNDT išsiskiria iš kitų mūsų teatrų? Pirmiausia – trupe, aktoriais, nes jie yra teatro veidas. Režisieriai ateina, išeina, praeina, bet trupė – aktoriai – yra nuolat, ją mato žiūrovai. Dabar man tikrai atrodo, kad mūsų trupė yra labai pajėgi, puikios sudėties.

Nežiūriu į teatrus kaip į konkurentus. Mes visi esame viename teatro lauke. Čia ne prekyba, kur kito prekė geresnė ar prastesnė.

Tačiau nežiūriu į teatrus kaip į konkurentus. Mes visi esame viename teatro lauke. Čia ne prekyba, kur kito prekė geresnė ar prastesnė. Toks požiūris man nesuvokiamas. Vienas teatras labiau mato vienokią kryptį, kitas – kitokią. Vieni kviečia vienus režisierius, kiti – kitus. Bet iš esmės tie patys režisieriai stato ir viename, ir kitame teatre, todėl viskas susipynę. Tarp teatrų yra daugiau bendrystė, o ne konkurencija. Lietuvos nacionalinis dramos teatras. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras Kaip pavyksta suvaldyti šią didelę ir plačią sistemą, kaip vis dar atrandate jėgų ir idėjų? Gal ir nebūčiau siekęs dar vienos kadencijos, jei ne teatro žmonių palaikymas. Jie mane ragino tai daryti, jaučiau jų paramą, pasitikėjimą – tai buvo labai svarbus veiksnys, dėl kurio ryžausi dar vienam etapui. Tai ir yra variklis, kuris leidžia judėti toliau. Nes be tų žmonių nieko negalėčiau padaryti, nei ką įrodyti, nei pasiekti. Ko palinkėtumėte sau ir visam teatrui naujos kadencijos proga? Nepamiršti girdėti vieniems kitus. Nepamiršti, kad esame kartu ir negalime vienas be kito. Tai turbūt aiškiai byloja ir mūsų šio sezono šūkis – „Mes negalime vienas be kito“. Jis – labai iškalbingas. Viskas susisieja – ir su tuo, kas vyksta dabar, ir su Kultūros bendruomenės asamblėjos manifestu, kuriame sakoma: „Tai gali būti paskutinis kartas, kai galime laisvai kalbėti, kurti, sakyti tiesą.“ Tik būdami kartu, girdėdami vienas kitą galime ką nors nuveikti. Manau, visi kūrėjai ir kultūros organizacijos turi ieškoti dialogo su kitaip mąstančiais žmonėmis, o ne juos atstumti. Ieškosime tam būdų ir formų. Ir tikiu, kad atrasime. Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.

Autorius: Inga Bartulevičiūtė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama