Muzikologė B. Baublinskienė apie kompozitorių A. Pärtą: „Jo kūriniai kažkokiu stebuklingu būdu prabyla tiesiai į tave“
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Arvo Pärtas – vienas žymiausių dabarties kompozitorių, kurio pripažinimas ir populiarumas išlieka jau kelis dešimtmečius. Vadinamojo sakraliojo minimalizmo novatorius sukūrė unikalią kompozicijos kalbą, žinomą kaip tintinnabuli – jai būdinga varpų skambesio harmonija ir tyla kaip struktūrinis elementas. Ši muzika jungia dvasinę gelmę su nepaprastu lengvumu. 
Kompozitorius Arvo Pärtas. A. Pärto centro nuotrauka Teatrališka pradžia Arvo Pärtas gimė 1935 m. rugsėjo 11-ąją Paidėje, Estijoje. Baigęs kompozitoriaus Heino Ellerio klasę Talino valstybinėje konservatorijoje, jis pradėjo dirbti garso inžinieriumi Estijos radijuje. „Darbas radijo studijoje ir sąlytis su garso manipuliavimu tuo metu ne vieną muzikos kūrėją skatino eksperimentuoti“, – pasakoja muzikologė, muzikos istorikė BEATA BAUBLINSKIENĖ. Eksperimentuoti pradėjo ir A. Pärtas. Dar studijų metais jis aktyviai ieškojo savito muzikinio braižo ir išbandė įvairias modernias komponavimo technikas. Muzikologė aiškina: „Pirmasis kūrinys „Partita“ (1958 m.) fortepijonui buvo neoklasicistinis, „Nekrologe“ (1960 m.) simfoniniam orkestrui jis pritaikė dodekafoniją (lygiaverčių dvylikos gamos garsų manipuliavimo techniką), „Perpetuum mobile“ (1963 m.) orkestrui – sonorizmą (žaidžiama neapibrėžto aukščio skambesiais), o kūrinys „Credo“ (1968 m.) buvo grįstas koliažo technika.“ 
Muzikologė Beata Baublinskienė. Martyno Aleksos nuotrauka „Beje, „Credo“ pernai buvo atliktas Vilniaus festivalyje – turėjome retą progą tiesiogiai išgirsti ankstyvąjį Pärtą. Kūrinys išties labai skiriasi nuo vėlesnių kompozitoriaus tylos estetikos kūrinių: jis yra teatrališkas, ekspresyvus, kupinas ryškių kontrastų, drąsiai naudojamos atpažįstamos Georgo Friedricho Händelio ir Johanno Sebastiano Bacho citatos“, – pasakoja pašnekovė. Ryškiausia sovietinio avangardo figūra Baigęs darbą radijuje, A. Pärtas dirbo laisvai samdomu kompozitoriumi. XX a. septintajame dešimtmetyje avangardas buvo pačiame įkarštyje: daugelis to meto pradedančių kūrėjų norėjo įsilieti į šią srovę, eksperimentavo su įvairiomis technikomis, bandė naujoviškas, iš Vakarų įvairiais būdais gaudomas komponavimo technikas. Tuo metu A. Pärtas išgarsėjo kaip viena ryškiausių vadinamosios sovietinės avangardo srovės figūrų. Vis dėlto oficialaus pripažinimo Sovietų Sąjungoje jis nesulaukė. „Avangardas nesiderino su valdžios propaguojama socialistinio realizmo doktrina ir buvo sunkiai suvokiamas dažnai gana bukiems kultūros funkcionieriams“, – sako muzikologė. Dėl to avangardiniai kompozitoriaus kūriniai buvo nuožmiai kritikuojami. 
Kompozitorius Arvo Pärtas. Kaupo Kikkas / Kaupokikkas.com nuotrauka Ypač daug aistrų kilo dėl „Credo“ chorui, orkestrui ir fortepijonui. „Kūrinyje skambėjo tekstas „Credo in Jesum Christum“ („Tikiu Jėzų Kristų“). Premjera Taline sukėlė ažiotažą – kūriniui nuskambėjus publika reikalavo atlikti visą „Credo“ dar kartą. Po premjeros kūrinys buvo uždraustas, o Pärtas pateko į nemalonę“, – pasakoja B. Baublinskienė. Tiesos, grožio ir tyrumo paieškos Dramatiškas koliažas „Credo“ (1968 m.) tapo lūžio tašku – A. Pärtas atsisakė iki tol naudotų technikų ir išraiškos priemonių. Ieškodamas muzikinės saviraiškos patyrė kūrybinę krizę, kuri truko aštuonerius metus. Kompozitorius pasakojo jautęsis pametęs vidinį kompasą. Vėl jį atrasti padėjo grigališkasis choralas ir domėjimasis senąja Europos polifonija – Noterdamo mokykla ir renesanso bažnytine muzika. Be to, 1972-aisiais A. Pärtas susituokė ir pasikrikštijo stačiatikių bažnyčioje. Šiuos ieškojimus vainikavo 1976 m. kompozicija „Für Alina“ – kompozitorius panaudojo savitą techniką, kurią pavadino terminu tintinnabuli (tintinnabulum – lotynų kalba „varpelis“). Šios technikos pagrindą sudaro homofoninis motyvas iš dviejų partijų, judančių daugiausia tik per žingsnį apie pagrindinę natą. „Šį individualų muzikos stilių Pärtas bei jo kūrybos žinovai apibūdina ir kaip ideologiją: kaip labai gilų ir asmenišką kompozitoriaus požiūrį į gyvenimą, požiūrį, grįstą krikščioniškomis vertybėmis, religine praktika ir tiesos, grožio bei tyrumo paieškomis“, – pasakoja B. Baublinskienė. 1976–1977 m. kompozitorius intensyviai dirbo panaudodamas šią techniką ir sukūrė penkiolika kūrinių, iš jų vieni žinomiausių yra „Tabula Rasa“, „Fratres“ ir „Cantus Benjamino Britteno atminimui“. 
Kompozitorius Arvo Pärtas. A. Pärto centro nuotrauka Pokyčių liudininkas Žvelgiant istoriškai, A. Pärtas priklauso buvusio Rytų bloko muzikos kūrėjų kartai, kuri kūrė ir gyveno didelių estetinių bei politinių lūžių laikotarpiu. Anot muzikologės, ši karta ne tik buvo tų pokyčių liudininkė, bet ir pati juos formavo. Šiai kartai priklauso ir kiti Europoje bei pasaulyje žinomi kūrėjai: lenkų kompozitoriai Krzysztofas Pendereckis, Henrykas Mikołajus Góreckis, sovietinei oficialiajai kultūrai oponavę rusai Alfredas Schnittke, Sofija Gubaidulina, ukrainietis Valentinas Silvestrovas, latvis Peteris Vaskas, o lietuvių kūrėjų kartai atstovauja garsioji trijulė Bronius Kutavičius, Feliksas Bajoras ir Osvaldas Balakauskas.
A. Pärtas nebuvo prisitaikėlis – neišdavė savo talento, neatsisakė kūrybinių įsitikinimų.
„Visi šie kompozitoriai, kaip ir nemažai jų amžininkų, savo kūryboje patyrė ryškų virsmą. Atsitraukę nuo XX amžiaus viduryje madingo avangardo, kiekvienas pasuko individualaus stiliaus paieškų keliu. Tintinnabuli yra vienas ryškiausių tokio virsmo pavyzdžių“, – pasakoja B. Baublinskienė. Tačiau iki šio lūžio kelias nebuvo lengvas. Kaip ir kiti minėti kūrėjai, A. Pärtas nebuvo prisitaikėlis – neišdavė savo talento, neatsisakė kūrybinių įsitikinimų. „Sovietinė sistema netoleravo laisvų, nepriklausomai mąstančių žmonių. Tokie kūrėjai buvo visaip engiami – pavyzdžiui, jų kūriniai nebūdavo atliekami arba sulaukdavo negailestingos kritikos“, – primena pašnekovė. Todėl 1980 m. A. Pärtas buvo priverstas su šeima emigruoti į Vakarus: iš pradžių išvyko į Vieną, vėliau daug metų gyveno Berlyne. Šis žingsnis jo muzikai atvėrė platesnį pasaulį. 
Kompozitorius Arvo Pärtas. A. Pärto centro nuotrauka „Prie Pärto pasaulinio žinomumo neabejotinai prisidėjo leidybos kompanija „ECM Records“, su kurios įkūrėju, žymiu prodiuseriu Manfredu Eicheriu kompozitorius susipažino Vokietijoje. Pirmasis albumas „Tabula rasa“ buvo išleistas 1984 m., o visą Pärto diskografiją net būtų sunku suskaičiuoti. Ji išgarsino jo kūrybą visame pasaulyje“, – pabrėžia B. Baublinskienė. Muzika Dievo garbei „Pärtas yra tikintis ir tai atvirai deklaruoja kūryboje bei gyvenime“, – teigia muzikologė. Neatsitiktinai kompozitorius vadinamas šių dienų Bachu: jo muzikoje gausu įvairių stilių ir technikų, ypatingas dėmesys skiriamas polifonijai, o kūrybinis įkvėpimas artimas Johannui Sebastianui Bachui. „Kaip Bachas bene visą savo muziką kūrė Dievo garbei, taip ir Pärto kūrybinės inspiracijos kyla iš jo dvasinio gyvenimo ir religingumo, nepriklausomai nuo to, ar kūrinys priskirtinas sakralinės muzikos žanrui“, – aiškina B. Baublinskienė. Klausantis A. Pärto kūrinių susidaro įspūdis, kad muzika kyla iš teksto – ne atvirkščiai. Žodžiai diktuoja ritmo, struktūros ir tempo logiką, todėl kompozitorius sąmoningai vengia juos užgožti sudėtinga melodine tekstūra. „Man muziką kuria žodžiai“, – yra sakęs A. Pärtas.
„Kalbėdami apie tylą turime nepamiršti, kad jos pusės yra dvi – tai, kas yra už mūsų ribų, ir tai, kas mūsų viduje. Mūsų sielos tyla, kuriai neturi įtakos išoriniai trukdžiai, yra svarbesnė, bet ir sunkiau pasiekiama“, – interviu yra tvirtinęs A. Pärtas.
Tačiau šio kūrybinio proceso neįmanoma suprasti be kitos ašies – tylos. Ji tarsi pratęsia žodį, suteikia jam erdvės suskambėti. Kompozitorius ne kartą pabrėžė, kad tyla jam – tarsi derlinga dirva, laukianti kūrybinio gesto. Bet, anot jo, prie tylos reikia artintis pagarbiai. „Kalbėdami apie tylą turime nepamiršti, kad jos pusės yra dvi – tai, kas yra už mūsų ribų, ir tai, kas mūsų viduje. Mūsų sielos tyla, kuriai neturi įtakos išoriniai trukdžiai, yra svarbesnė, bet ir sunkiau pasiekiama“, – interviu yra tvirtinęs A. Pärtas. Pasak B. Baublinskienės, tiek žodžio svarba, tiek tylos estetika kyla iš pagrindinio A. Pärto įkvėpimo šaltinio – grigališkojo choralo ir kitų liturginių tradicijų, kuriose Dievo žodis yra esminis elementas. Nemažai kompozitoriaus kūrinių paremti šventraščio ir teologiniais tekstais, bet ne vien Vakarų tradicijos. Pavyzdžiui, 1997 m. sukurtas „Kanon pokajanen“ atspindi stačiatikių tradiciją. „Tyla kaip perteklinės garsinės ir estetinės informacijos atsisakymas, savotiška askezė, ateina iš archainių liturginių praktikų. Ši estetinė švara labai patraukli šiuolaikiniams klausytojams. O apskritai kūryboje visada yra paslapties, kurios iki galo įminti, visiškai redukuoti iki racionalių paaiškinimų neįmanoma“, – kalba muzikologė. 
Kompozitorius Arvo Pärtas. A. Pärto centro nuotrauka Galbūt būtent ši tyla, pripildyta vidinės šviesos, leidžia A. Pärto muzikai skambėti taip universaliai. Neatsitiktinai jo svarbą nurodo ne tik šiuolaikiniai klasikinės muzikos autoriai, tokie kaip Philipas Glassas ar Steve'as Reichas, bet ir roko bei alternatyviosios muzikos žanrų kūrėjai – australų muzikantas Nickas Cave’as su grupe „Nick Cave & The Bad Seeds“, islandė Björk ar britų muzikantai, tokie kaip PJ Harvey, grupė „Radiohead“. „Svarbiausia priežastis – kompozitoriaus talentas ir jo muzikos poveikis. Jis visais atvejais sakralus ir transcendentinis, kaskart įtraukiantis lyg į savotišką meditaciją, – teigia muzikologė. – Jo kūriniai kažkokiu stebuklingu būdu prabyla tiesiai į tave.“ Iš tiesų A. Pärto muzika įkūnija retą paradoksą – ji labai paprasta, tačiau kupina prasmės. Veikiausiai todėl ji toliau kalba tiesiai žmogaus sielai. 
Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
Autorius: Ugnė Tulaitė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
