Savaitę bulves skutusi menininkė L. I. Stankaitytė: gyvenimo realybė yra absurdas ir žaidimas

Per pokalbį aiškinamės, kodėl tarp bulvių lupenų atsirado gėlių ir puošnių suknelių, ką reiškia kalbėti iš širdies į širdį ir dėl to jaustis keistam, kodėl vaikai po menininkės performanso sumanė pasodinti mamas ant sofos ir vakarienę ruošti patys.

Sakėte, kad per visą performansą negebėjote įvardyti savo emocijų. Kaip jaučiatės dabar, kai trukęs septynias dienas performansas baigėsi?

Po truputį grįžtu į žemišką gyvenimą ir apskritai vėl pradedu jausti. Nuovargis, kurio nejaučiau visą savaitę, ateina tik dabar, vėl pradedu miegoti. Visą performanso savaitę padidėjusi energija ir viskas, kas vyko, neleido man atsipalaiduoti. Kai buvau Vinco Kudirkos gimnazijoje ir bendravau su mokiniais, jaučiausi tarsi sapne, tarsi performansas tebetruktų. Dabar, kai jausmai rimsta, grįžta priežasčių, dėl kurių šis performansas įvyko, suvokimas, ir vėl mąstau apie jo prasmę. Didžiuojuosi savimi.

Svarbu išmokti nekontroliuoti dalykų, nes kontrolė yra tik iliuzija. Kai ką nors darai, svarbiausia yra intencija.

Kalbate apie priežastis, dėl kurių įvyko performansas. Tačiau procese koncepcija keitėsi. Kodėl?

Pirminė idėja ir pats performansas gimė iš prieš dešimt metų perskaitytos japonų liaudies pasakos „Kalnai, kuriuose paliekami seniai“. Tuo metu dar neturėjau sūnaus ir gyvenau viena, tačiau ta pasaka mane labai sukrėtė. Tai buvo pirmas kūrinys, į kurį įkritau, nuo kurio pradėjau gilintis į skirtingas raiškos formas, interpretacijas ir analizę. Tai pasaka apie tai, kad Japonijoje sulaukęs septyniasdešimties žmogus turėdavo išeiti į kalnus, nes tapdavo nereikalingas, ekonomiškai nenaudingas.

Mano teatro ir literatūros studijos, pažintys su įvairiais profesoriais ir draugystė su vyresniais žmonėmis paskatino galvoti, kas atsitinka, kai jie nustoja kurti, rašyti ar vaidinti scenoje. Kasdienybėje mačiau, kaip vyresni žmonės, tapę nebe tokie ekonomiškai ar kultūriškai naudingi, tiesiog išmetami. Šis klausimas mane ilgai kankino. Iš jo gimė projektas „Pasakų terapija seneliams“ ir bendravimas su senelių namais – prieš dešimt metų mūsų šalyje tai buvo naujiena.

Net tuomet ieškodama finansavimo projektui ministerijoje išgirdau žiaurius žodžius: „Labai gražios jūsų idėjos, bet, žinote, į mirštančiųjų verslą niekas neinvestuoja.“ Dabar padėtis pasikeitė, bet tada šis požiūris buvo paplitęs. Rašytojų ir filosofų situacija, kai žmogus lieka vienas ir aplankomas tik studentų ar socialinių darbuotojų, dar labiau sustiprino idėją.

Ta pirminė mintis turėjo virsti dideliu performansu, į kurį būtų buvę įtraukta daugybė nusipelniusių Lietuvos senjorų, nacionalinių premijų laureatų ir kitų žinomų žmonių. Koncepcija buvo tokia: jie visi išeina į miestą su kibirėliais ir lupa bulves. Tai turėjo simbolizuoti mintį, kad apskritai esi vertas tik lupti bulves.

Tačiau per pastarąjį dešimtmetį įgauta patirtis išmokė, kad kūrybinės idėjos kinta. Suvokiau, kad geriau leisti joms plėtotis natūraliai, nei griežtai laikytis pradinio plano. Šis performansas išėjo toks, kad pati atsidūriau jo centre.

Man patinka režisuoti ir ieškoti stiprių atlikėjų, manau, kad performansą gali atlikti tik stiprus, stabilus žmogus. Todėl pačiai reikėjo nueiti ilgą stiprėjimo kelionę, sulaukti, kol sūnus paaugs, kad galėčiau pasakoti šią istoriją. Norėjau, kad ji būtų apie žmogų apskritai, tačiau išėjo, kad ji yra apie moterį. Kadangi esu moteris, pamažu susikoncentravau į tai.

Menininkės Linos Ingos Stankaitytės performansas „Bulvė“. Kristinos Dovydaitienės nuotrauka Menininkės Linos Ingos Stankaitytės performansas „Bulvė“. Kristinos Dovydaitienės nuotrauka Menininkės Linos Ingos Stankaitytės performansas „Bulvė“. Kristinos Dovydaitienės nuotrauka Menininkės Linos Ingos Stankaitytės performansas „Bulvė“. Kristinos Dovydaitienės nuotrauka

Jums kaip režisierei tikriausiai svarbu turėti planą ir tvarkytis pagal jį. Kaip jautėtės paleidusi kontrolę, kai viskas prasidėjo nuo bulvių, o baigėsi žmonėmis, nešančiais gėles ir atsidūrusiais įvykių centre?

Tokia gyvenimo praktika. Svarbu išmokti nekontroliuoti dalykų, nes kontrolė yra tik iliuzija. Kai ką nors darai, svarbiausia yra intencija. Tad kaip režisierė žinojau, kodėl tai darau, ką noriu pasakyti, ir galutinį performanso tašką – kur turiu nukeliauti.

Kas tai buvo?

Tas faktas, kad pabaigoje skusiu ne bulves, o plaukus – vieną iš svarbiausių moterį, moteriškumą apibrėžiančių ženklų. Kalbėjau apie tai, kad moterys yra perkrautos darbų ir atsakomybės, ypač menininkės, kūrėjos, aktorės, kurios turi derinti motinystę su karjera, netelpančia į jokius laiko rėmus. Kaip sakė viena edukatorė: „Gimdai – negerai, negimdai – negerai, mokaisi – gerai, nesimokai – negerai.“

Jaučiau, kad mano gyvenimo istorija yra panaši – daug mokiausi, daug dirbau ir pagaliau leidau sau kalbėti.

Baiminotės kritikos?

Žinojau, kokių komentarų sulauksiu, ir buvau tam pasiruošusi. Buvau nusprendusi, kad tie, kurie mane vadins tingine, yra neteisūs, nes esu baigusi du aukštuosius mokslus, dirbau daug atsakingų darbų, buvau mokytoja, mokiau užsieniečius lietuvių kalbos.

Mano patirtis ir pasiekti rezultatai leido man nekreipti dėmesio į įžeidimus. Supratau, kad tie komentarai yra tam tikros žmonių grupės, kuri tiesiog taip gyvena, atspindys. Mane stebino, kad net vyrai, turintys daktaro laipsnį, kalbėjo apie moters dalią taip, tarsi ji būtų skirta tik tarnauti, sakė: „Tokia dalia, kai gimsti moterimi.“

Per šį performansą norėjau iškalbėti tą šešėlinę pusę, parodyti, kad šis požiūris mūsų šalyje vis dar labai paplitęs.

Menininkės Linos Ingos Stankaitytės performansas „Bulvė“. Medos Jotautaitės nuotrauka Menininkė Lina Inga Stankaitytė. Performansas „Bulvė“. Vido Venslovaičio nuotrauka Menininkės Linos Ingos Stankaitytės performansas „Bulvė“. Medos Jotautaitės nuotrauka

Kalbant apie dėmesį – visas dienas buvote stebima ir tiesiogiai, ir transliacijose. Ar galvojote apie tai, kad žmonės seka kiekvieną jūsų judesį?

Nelabai to suvokiau. Būti dėžutėje ir žinoti, kad tave stebi, – turbūt tai sukeltų paniką. Pagrindinė mano kaip atlikėjos užduotis buvo būti čia ir dabar. Aš negalėjau galvoti nei apie vakarykštę, nei apie rytojaus dieną. Jei būčiau pradėjusi apie tai galvoti, nebūčiau išbuvusi tiek valandų. Pirmą dieną jau po penkių minučių norėjau į tualetą, bet supratau, kad tai jaudulys, ir sau pasakiau, jog taip nepavyks. Reikėjo susitarti su savimi.

Jau pirmą dieną supratau, į ką įsivėliau, kad manęs laukia visos septynios dienos bulvių skutimo po dešimt valandų be jokių pertraukų. Savęs klausiau, kam to reikia. Atrodė, kad visą performanso žinią būčiau galėjusi perduoti ir per tris dienas, bet dabar suprantu, jog žmonėms reikėjo laiko. Jiems reikėjo atsitraukti nuo kasdienybės – jie ateidavo, pabūdavo, pergalvodavo. Pakeisti giliai slypinčius įsitikinimus reikia laiko. Trečiadienį įvyko lūžis – kai suvokiau, kad laiko apskritai nėra, yra tik dabartis. Meditacija, malda ir buvimas su žmonėmis. Tai buvo svarbiausia.

Man pradėjo patikti būti vienai toje erdvėje – begalybėje. Per kamerą to nematyti, bet žinojau, kad bulvės pus, atsiras musių ir viskas dvoks. Juk bet koks kūrinys susideda iš dalių. Bulvės šiuo atveju buvo kaip rekvizitas, literatūrinis simbolis, metafora, perkeltinė reikšmė, aplinkybės, kurios turi suirti, kaip suirs ir mūsų kūnai ir nebebus svarbu nei statusai, vaidmenys, nei tai, ar esi vyras, ar moteris. Tad svarbiausia telieka dabartis ir tai, kaip elgiamasi su savimi ir kitais, pagarba žmogui, pamatinės vertybės.

Paskutinėmis dienomis, ypač šeštadienį, erdvė buvo apibrėžta, ir buvo stengiamasi, kad žmonės daugiau neitų į vidų, nes visur buvo musės ir smarvė. Tuo metu atsiskleidė tikrasis absurdas ir kūrinio esmė: žmonės ateina vilkėdami gražiomis suknelėmis, kostiumais, o šalia – puvenos. Kažkas juos vis tiek traukė ateiti, būti, fotografuotis, nors aš nesu popžvaigždė, tai buvo performanso energija ir šaltinis – tai buvo reikalinga, kad atsiskleistų gyvenimo realybė, absurdas, žaidimas, gimimas ir mirtis.

Kaip apibūdintumėte ryšį su jus stebėjusiais žmonėmis? Tikiu, kad gimęs tokiomis aplinkybėmis jis yra ypatingas.

Performansas skirtas stebėtojams, o ne atlikėjui. Kūrėjas tik nustato žaidimo taisykles. Aš myliu žmones, juos gerbiu, ir mane nustebino, kad atėjo net daug mažų vaikų, moksleivių, gimnazistų ir kai kurie jų praleido visas dešimtis valandų su manimi. Jiems nereikėjo nei telefonų, nei fejerverkų. Jie tiesiog buvo. Ir vis dar yra – vis dar gaunu iš jų žinučių, nuotraukų, pasidalijimų.

Kartą atėjęs berniukas atsisėdo ir pradėjo lupti bulves. Jis nieko nesakė, bet tarsi bendravo per veiksmą. Visi performanse suprato: galime viską liesti, galime veikti, bet svarbiausia – ką jaučiame.

Taip pat labai įdomu, kad žmonės manė, jog jų negirdžiu. Jie sėdėjo šalia aptarinėdami net asmeninius, intymius dalykus apie savo vyrus, žmonas, santykius. Man buvo ypač įdomu, kaip jie suvokė mane kaip atlikėją. Performanso erdvė tapo atvira kiekvienam stebinčiam, vertinančiam, įsitraukusiam į veiksmą žmogui kurti savo pasakojimą.

Buvo tokių, kurie per šį kūrinį išgyveno daugybės metų buvimą šešėlyje, daug kas galėjo susitapatinti su baime būti pamatytam, išgyventi ją. Taip kūrinys aplipo naujais kontekstais ir tapo dar gilesnis, prasmingesnis ne tik man pačiai, bet ir jį nagrinėjantiems, tiems, kurie tapo bendrais kūrėjais.

Man atrodo, šis performansas iš dalies buvo apie didelę baimę būti pamatytam.

Tad žmonės, o ypač vaikai, jautėsi saugiai net tylėdami?

Taip. Klausytis, jausti, stebėti – tai svarbiausia. Manau, kad sprendimas į erdvę atnešti rožių sukūrė saugumo jausmą. Nors norėjau kalbėti apie žmogų, vis dėlto esu moteris, todėl performanso tema tapo apie moterį. Apie tai, kad jai vis dar tenka per didelė atsakomybės ir smurto našta. Mano noras buvo ištarti „stop“. Tądien pasakiau, kad daugiau nebedirbsime kaip arkliai ir neleisime savęs išnaudoti. Apie tai ir buvo tos rožės.

Tą dieną buvo mamos gimtadienis, jai sukako 63 metai. Performansas truko 63 valandas, tarsi kiekviena valanda simbolizuotų vienus jos gyvenimo metus.

Pati taip pat esate mama. Ar sūnus stebėjo jus? Kokia buvo jo reakcija? 

Sūnus užaugo kūrybiškoje aplinkoje, teatre, kuriant performansus. Jis labiausiai jaudinosi dėl mano plaukų, bet mes prieš tai apie tai kalbėjomės, ir aš pasakiau, kad tai darau vieną kartą gyvenime ir daugiau to nedarysiu. Tikiuosi.

Stengiuosi sūnaus per daug neįtraukti ir nevarginti savo darbais bei klausimais, kuriuos jie kelia. Būna, kad pasidomiu, ką jis galvoja, mes diskutuojame, aš klausausi, nes tai yra jau kitos kartos, kito laikmečio, auklėjimo besiformuojanti sąmonė. O tokie kaip šis ar kiti pasaulyje kuriami itin emociškai paveikūs, provokatyvūs performansai turi savo tikslinę auditoriją, tad gal ne visiems ir ne visada reikia į juos patekti.

Žiūrėti į mėšlo krūvą ir suvokti jos prasmę, suvokti, kad mamai yra viskas gerai, reikia turėti sąmoningumo. Sūnui nereikia manęs matyti tame paveiksle, tad jis performanso nestebėjo, bet tikrai jį jautė. Mes susiskambindavome vakare, kalbėdavomės, kad viskas yra gerai ir man nieko neskauda, aš daug juokdavausi. Aš tikrai taip jaučiausi – stipriai, gerai ir šviesiai. O dabar, kai viskas įvyko, niekas man tiek galvos neglostė kaip sūnus.

Ar ši istorija baigta? Ar mąstote apie performanso tęsinį arba naujus kūrinius, kurie plėtotų tas pačias temas, idėjas?

Šiandien kalbėjau su Signatarų namų direktore, ir mes juokėmės iš to, kaip viskas susidėliojo. Ji pateikė moterų istorijų pavyzdžių, kai jos atsisakydavo mokslų daktaro laipsnių dėl šeimos. Nemanau, kad tai jau praeitis. Kalbamės su Signatarų namų direktore Dalia Strimaityte, planuojame 2026 metais vasarį paskaitą su profesore Egle Kačkute-Hagan apie žymiausius moterų performansus, kuriais buvo siekiama atkreipti dėmesį į moterų darbus, neproporcingą darbų naštą, motinystę. Taigi, prie to dar grįšime.

Kol kas reikia laiko visai medžiagai peržiūrėti, sumontuoti. Dar per mažai laiko praėjo, kad viskas integruotųsi. Nežinau, kas bus toliau. Idėjų daug. Turiu ir dar nebaigtą spektaklį, laukia daug darbų, nes norint eiti savo keliu, kurti tai, kas ateina iš širdies, dar reikia būti ir vadybininku, ir prodiuseriu – viskuo.

Svarbiausia kalbėti iš širdies į širdį.

Man atrodo, šis performansas iš dalies buvo apie didelę baimę būti pamatytam. Viena dėstytoja sakė, kad scenoje gali daryti bet ką, bet prieš kamerą jos žandikaulis pradeda drebėti. Tad manau, kad per šį kūrinį daug kas galėjo susitapatinti su ta baime, išgyventi ją ir nebesijausti keistuoliu ar šešėlyje esančiu žmogumi.

Na, ne veltui sakoma, kad ryšys gydo.

Iš tikrųjų labai gydo. Matomas ir nematomas ryšys. Tai buvo labai jaučiama per šį performansą. Žmonės jo metu teikė dovanų, maisto, gėlių, piešinių, laiškų. Jaučiausi iš dalies kaip gyvūnas įnamis. Dar buvo nuostabus momentas, kai vieną dieną atėjo vaikų klasė ir vienas berniukas pasakė: „Kai grįšiu namo, pasakysiu mamai, kad ji gali atsisėsti, o aš nuskusiu visas bulves cepelinams.“ Tuomet pamaniau: „Taip, jis išgirdo, jis suprato!“

Kai vaikų mokytoja paklausė, ką šie jautė, jie atsakė – meilę. Nereikėjo daugiau jokių žodžių.

Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.

Autorius: Ugnė Gavelytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama