„ArtVilnius’25“: jūsų dėmesiui – pokalbių kolekcija, kurią parsinešiau iš mugės

Juk tokios meno mugės orientuotos į edukavimą, tarptautinių kūrėjų, kuratorių ryšių mezgimą, bet didele dalimi skatina įsigyti kūrinius, ragina žmones pradėti kolekcionuoti ar plėsti savo kolekcijas. Tad ši tema – lyg ir grįžimas prie šaknų, kartu labai aktuali ir reikalinga.

Oresnio gyvenimo galimybė? 

Jeigu menas nebūtų įsigyjamas, menininkai sunkiai išsilaikytų, mat už dalyvavimą parodose jiems retai mokami honorarai, dažniau kūrėjai turi išleisti dar ir asmeninių lėšų, kad paroda vyktų. Bet tai jau kita tema, kurią yra išsamiai išnagrinėjusios ir pristačiusios dr. Kristina Mažeikaitė, dr. Rusnė Kregždaitė, Karolina Šulskutė. Vasarą vyko jų tyrimo pristatymas „Menininkų kūrybinės ir ekonominės aplinkos vertinimas“.

Kolekcionavimo temą sėkmingai plėtoja menotyrininkė Justė Jonutytė, Meno klubo įkūrėja – ji pasakoja apie kolekcionavimo kultūrą žinovams, meno mėgėjams, vienydama kolekcininkus.

Meno mugėje vyko tarptautinė pokalbių programa erdvėje „ArtVilnius Talks“, ją kuravo ispanų meno kritikas, parodų kuratorius dr. Paco Barragánas ir meno kuratorė, filosofijos mokslų daktarė Simona Skaisgirė. Meno mugėje svečiavosi Baltijos šalių kolekcininkai, taip pat užsienio žurnalistai, meno kuratoriai iš Lenkijos, Latvijos, Prancūzijos ir kitų šalių. Ši stipri programa džiugina ir skatina dar sykį prisidėti prie pastangos ištraukti menininkus iš sudėtingo likimo, suteikti jiems oresnio gyvenimo galimybę.

Nereta galerija, neretas menininkas į kolekcionavimo temą pažvelgė kūrybiškai – atrado netikėtų temos kampų, briaunų, asociacijų, interpretacijų. 

Nusprendžiau ir aš sukurti savo savotišką kolekciją ir išsinešti ją iš meno mugės: tai – pokalbių su kūrėjais, kuratoriais bei galerininkais nuotrupų rinkinys. Juo ir noriu pasidalinti su jumis. 

Apsilankymas meno mugėje dažnai tampa pasikalbėjimų su seniau matytais meno lauko atstovais erdve, švente. Tegul tai būna mano kolekcija, labai asmeniška virtuali ekskursija po meno mugę, dienoraštinis psichogeografinis tyrimas.

A. Berdenkovo nuodėmės ir atgailos

Pradedu nuo pagrindinės, penktosios, salės. Iš pradžių mano dėmesį prikausto Molėtų dailės galerijos ekspozicija. Mano atradimas – Aliaus Berdenkovo drožiniai. 

Prieš daugiau nei penketą metų pagal profesiją architektas, tačiau aukštą meistrystę pasiekęs medžio skulptorius A. Berdenkovas kūrė bendrus darbus kartu su menininku Šarūnu Sauka. Skulptorius pastebi, kad po šio projekto jo darbuose atsirado kiek kitokios medžio apdirbimo technologijos, daugiau dinamizmo. Šio autoriaus kūryba labai paveiki.

A. Berdenkovas pasakoja, kad jo kūryboje vis dažniau iškyla kūdikio įvaizdis: „Tai – globalus infantilizmas. Nebeaišku, kur senatvė, kur vaikystė, tokie susenę kūdikiai.“

Per jo skulptūras veriasi žmogiškojo parazitizmo portretai, čia jungiasi nuodėmė ir atgaila: „Arvydas Šliogeris vartojo rymančio kitimo terminą. Apie tai kalbėta jau nuo antikos laikų. Žmogiškumo esmė nesikeičia: visuomet vyko vartojimas, keičiasi tik jo formos, galbūt jau galime kalbėti, kad ir kiekiai.“

Skulptūros atidžiai sudėliotos į vientisą kompoziciją, sukuria altoriaus įspūdį. Tampa scenografija, kurioje nebeaišku, kur yra pradžia, o kur – pabaiga – mirties motyvas įsuka šį ratą.

Alius Berdenkovas ir jo skulptūros. Molėtų dailės galerija. „ArtVilnius’25“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka Aliaus Berdenkovo skulptūros. Molėtų dailės galerija. „ArtVilnius’25“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Milenos vidinių resursų šaltiniai 

Žingsniuoju toliau. Sutinku savo pažįstamą menininkę Mileną Liutkutę-Grigaitienę. Stende „Milena Art Gallery“ ji pristato naują seriją „Įsivietinti“. Sausos adatos ir monotipijos technika atliktuose darbuose atrasime, rodos, jau visai pabodusius, turistinius objektus, tačiau jie suskamba netikėtai, naujai. Milena pasakoja, kad tai yra vietos, stotelės, kur ji atgauna vidinius resursus.

Ji atkreipia dėmesį, kad štai ir per kultūros bendruomenės protestus žmonės buriasi čia. Katedros aikštė, Užupio angelas, Gedimino pilis, pajūris atgyja telefonu nuskaičius QR kodą. Dar vienas kūrinys – suglamžytų metalo lakštų instaliacija, kuri taip pat išjuda per QR kodą.

„Mes laužome, glamžome savo tapatybę. Tai yra kvietimas priimti visus savo aštrius kampus“, – sako Milena.

Milena Liutkutė-Grigaitienė. „ArtVilnius’25“. „Milena Art Gallery“. „ArtVilnius’25“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka Milenos Liutkutės-Grigaitienės serija „Įsivietinti“. „Milena Art Gallery“. „ArtVilnius’25“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

E. Paukštytės slapukai

Paskui sutinku galerininkę, GODÒ galerijos įkūrėją Liną Mrazauskaitę. Jos galerija, pristačiusi kūrėją Eveliną Paukštytę, antrus metus iš eilės apdovanota kaip viena iš geriausių, o E. Paukštytė – kaip publikos simpatija.

 L. Mrazauskaitė pasakoja, kad stende pristatoma „Slapukų“ kolekcija. Tai – nuoroda į internetinį terminą cookies, kaip į „tai, kas yra, bet nematoma; yra nepiktybiška, bet šiek tiek įtartina“. Serija siejasi su rašytojo Ričardo Gavelio kūryba. Menininkė jį mato kaip kūrybinį autoritetą. Kūrėjus sieja bjaurumo estetika, sarkazmo, absurdo motyvai.

L. Mrazauskaitė sako, kad ši kelerius metus plėtojama serija su laiku kito ir pastaruoju metu akcentuojamas asmeninės mitologijos momentas. Nemažai kompozicijose įpintų objektų, artefaktų, simbolių yra atkeliavę iš asmeninio E. Paukštytės gyvenimo: štai Lenkijoje rastas titnagas, iš kelionės su draugėmis į Berlyną atkeliavusi muziejaus ir eksponatais virtusių radinių kolekcija.

„Per šiuos motyvus autorė kuria fiktyvią istoriją. Aiškus yra kūrėjos pajautimas, kad viskas ateina turint priežastį. Rodos, logikos nėra, bet priežastinis ryšys atrandamas“, – aiškina L. Mrazauskaitė.

Lina Mrazauskaitė ir Evelina Paukštytė. GODÒ galerija. „ArtVilnius’25“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka Evelinos Paukštytės serija „Slapukai“. GODÒ galerija. „ArtVilnius’25“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

S. Parulskio sielos substancija

Toliau sutinku AP galerijos įkūrėją Vilmą Jankienę ir jos pristatomą Sigitą Parulskį bei jo fotografijas, išleistą naują jų albumą.

S. Parulskis pasakoja, kad jam fotografijoje labiausiai rūpi pati technika, teigia norintis prisipratinti seną analoginę fotografiją. „Kai keliauju fotografuoti, neturiu plano ir koncepcijos, neturiu tikslų išgelbėti pasaulį ar panardinti jį į tamsą. Fiksuoju, kas patraukia akį, o tai kažką reiškia“, – teigia S. Parulskis.

Jis pasakoja apie fotografijos procesą: „Matai detalę, tai sunaikini savo galvoje, paverti sielos substancija. Iš ten jau – tikrovės vizija. Klysta tie, kurie sako, kad fotografija kopijuoja pasaulį – ji perkuria pasaulį.“

S. Parulskis teigia per dalį kuriantis visumą: „Patinka matyti detalę, kuri tęsinį turi tik žiūrovo vaizduotėje. Ne vien egoizmas veda ką nors daryti – taip pat noras parodyti, ką tu matai.“ Sigitas Parulskis. AP galerija. „ArtVilnius’25“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka Sigito Parulskio nuotraukos. AP galerija. „ArtVilnius’25“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka V. Marcinkevičiaus tarantizmai

Tuomet pamatau visiems gerai pažįstamą Vilmantą Marcinkevičių ir jo kūrybą, pristatomą danų galerijos „Galleri NB“. Galerijos stendas – tarsi tam tikra Vilmanto solo paroda, kur eksponuojami daugiausia jo naujausi kūriniai. Jie įkvėpti laiko, praleisto Italijoje, ir ten atrastos tarantizmo temos. 

Tarantizmas – psichinė liga, kuriai būdingas ekstremalus noras šokti, ji buvo paplitusi Pietų Italijoje XV–XVII a. Tuo metu plačiai manyta, kad ligą sukelia tarantulo įkandimas. Vilmantas savaip interpretuoja šią temą, atranda jos sąsają su dar 2015-aisiais savo tapytu „Geluonies rijimo“ motyvu.

Du Vilmanto kūriniai dedikuoti visuotiniam danų tautos bėgimui, kurio kelias eina ir pro Viborgo mieste esančią galeriją. Keramikos kūrinyje ir paveiksle Vilmantas naudoja mėlyną spalvą kaip karališkumo ženklą, keramika nurodo į prašmatnų porcelianą. Stende taip pat eksponuojama keraminė vaza, kurią puošia moters paukštės motyvas ir Indros Marcinkevičienės kurti bananai-plunksnos.

Kūrinys „Nesutiktų draugų veidai“ yra tarsi Vilmanto vizitinė kortelė, kolekcininkams puikiai atpažįstamas paveikslas.

Vilmantas Marcinkevičius. „Galleri NB“. „ArtVilnius’25“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka Vilmanto Marcinkevičiaus kūriniai. „Galleri NB“. „ArtVilnius’25“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Indros prisirpusios mintys ir švelnios Madonos 

„Gallery Phase, Tongeren“, belgų galerija, pristato kūrėjus Indrą Marcinkevičienę ir Igną Maldų. Igno šviečiantys nuotraukų stendai puikiai suskamba su spalvingaisiais Indros objektais. 

Indra pristato diptiką „Prisirpusios mintys“. Kietų ir minkštų medžiagų sugretinimas atspindi racionalaus ir intuityvaus, mechaninio ir organiško dialogą. Vizualiai kūrinys primena saulėgrąžos formą, prisirpusį gėlės žiedą. Šiltos spalvų paletės kūrinys kalba apie intelektą, refleksiją, ilgą idėjos brandinimą. Raudono kolorito kūrinys atstovauja vidinei ugniai.

Stende taip pat išvystame krėslą su bananų karūna ir lyg žiedas apgaubiantį krėslą. Taip pat dvi naujas Madonas, papildančias didžiulę Indros Madonų seriją, pradėtą nuo šešiarankės Madonos kūrinio, dedikuoto mamai ir pristatyto „ArtVilnius’19“. Šiemet stende išvystame „Intuicijos pilnąją Madoną“ ir „Globojančią“. Ši serija yra apie moters padėtį visuomenėje ir emocinį jos pasaulį.

Indra Marcinkevičienė ir jos Madonos. „Gallery Phase, Tongeren“. „ArtVilnius’25“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Paliukės pasakojimas: debesėlių vardai, Kreivytės oranžinė ir Pukytės korekcijos

Keliaujame į trečiąją salę. Menininkė, kuratorė, Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedros profesorė Marija Marcelionytė-Paliukė pasitiko lankytojus stende „5 malūnai. Vilniaus dailės akademijos galerija“. Ši galerija meno mugėje įvertinta kaip viena iš geriausių.

Aplink menininkę būriavosi lankytojai, ji noriai pasakojo kūrinių istorijas. Štai „Keletas debesėlių“ mena parodą su studentais Telšių galerijoje. Tąkart profesorė pakabino keturiolika debesų studentams ir sau, kvietė kiekvieną iš jų išsirinkti savo debesį ir suteikti jam vardą.

Šis veiksmas siejasi su legenda, kaip Lietuvos ežerai gavo vardus: žmonės spėliojo debesų vardus, o jei atspėdavo, debesis krisdavo ir tapdavo ežeru. Ši paroda buvo pavadinta „Ir vėl raganauji...“, nes tai būdavo namiškių frazė, kai grįžusi po paskaitų menininkė iš dėstytojos vėl tapdavo mama, žmona per grindų plovimo ritualą.

M. Marcelionytė-Paliukė pristato ir Laimos Kreivytės ekspoziciją. Čia regime L. Kreivytės kolekcijos dalį. Dailėtyrininkė, parodų kuratorė, poetė, menininkė, LGBT aktyvistė L. Kreivytė kolekcionuoja viską, kas yra oranžinės spalvos. Ji ir pati ryškiai rengiasi, neretai renkasi oranžinę spalvą. Taip ji kviečia moteris išsilaisvinti, būti drąsesnes, nes yra žinoma, kad neretai moterys atsisėsti renkasi kraštines kėdes, nepatogias kerteles, rengiasi taip, kad susilietų su aplinka.

Per penktadienio performansą L. Kreivytė spaudė apelsinų sultis ir pasakojo šias istorijas. Čia eksponuojama ir Jeanette Winterson knyga „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai“. Joje pasakojama apie dogmatiškai augintą mergaitę. Ji pamilo kitą mergaitę ir skaitydama knygas, pažindama pasaulį išsilaisvino iš siaurų rėmų. L. Kreivytės kolekcijoje – ir Patricijos Jurkšaitytės paveikslo „Natiurmortas“, kuriame atvaizduota apie 500 apelsinų ir kuris priklauso MO muziejaus kolekcijai, spaudas.

„Visi apelsinai tik iš pirmo žvilgsnio vienodi, kiekvienas jų kitoks, jie – kaip veidukai“, – sako M. Marcelionytė-Paliukė.

L. Kreivytė eksponuoja ir dviratį su oranžiniais akcentais, kaip nuorodą į Marcelio Duchampo apverstą dviračio ratą, pritvirtintą prie taburetės.

Trečioji galerijos menininkė – Paulina Pukytė, kuri pristato drabužių kolekciją „Korekcija“, sukurtą specialiai šiai parodai. Visi drabužiai turi vieną ypatumą – juose nukirpta dalis dešinės rankovės ir ta dalis prisiūta prie kairės.

„Kūriniai kelia klausimą, ar po traumų esame koreguojami teisingai“, – kolegės idėją pristato M. Marcelionytė-Paliukė. Iš parodos lankytojų menininkė sužinojo, kad šis kūrinys gali atliepti ir kitą temą – po krūties vėžio moterims patinsta viena ranka, jos nori ją paslėpti, tad siūdinasi drabužius viena ilgesne rankove.

Marija Marcelionytė-Paliukė, fone – Laimos Kreivytės kūrinys, dešinėje – Marijos debesėliai. „5 malūnai. Vilniaus dailės akademijos galerija“. „ArtVilnius’25“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka J. Gražytės ir E. Grudzinskaitės „buitiakas“ 

Toliau sutinku Justiną Gražytę, VDA galerijos „Artifex“ vedėją ir tekstilės menininkę. Stende ji prisistato kartu su grafike Elena Grudzinskaite. Tekstilininkė pasakoja, kad šis stendas yra apie medžiagiškumą. Justina aprodo mobilias talpyklas atraižų, kurias menininkai laiko dirbtuvėse, „jei kada prireiktų“.

Šią atsargų kolekciją iš dirbtuvių papildo Justinos siūtas atraižų skiautinys, vaizduojantis medžiagų kalną; ne šios mugės kontekste tai yra ir „apie šūdų kalną – apie geopolitinę situaciją, barikadas“.

Šalia – nuo šio skiautinio likusių atraižų paveikslai – likučių likučiai. Elenos fotografika reprezentuoja popierių, naudotą perdengti darbams, ir kalba apie pernaudojimą. „Toks mūsų bendras buitiakas stende – per skalbinio įvaizdį“, – pristato Justina.

Justina Gražytė. Fone – jos ir Elenos Grudzinskaitės kūriniai. VDA galerija „Artifex“. „ArtVilnius’25“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Militaristinės M. Dūdos skardos

Geriausiu menininku šiemet mugėje išrinktas Matas Dūda, kurį pristato galerija „Akademija“. M. Dūda pasakoja giliaspaudės serijos pradžią. Važiuojant mašina į langą gūsiu įlėkė skardos gabalas. Pilietiškai sustojęs jį pašalinti, nusprendė įsimesti į bagažinę. Dabar kolekcija – jau didžiulė. 

Dalis skardų jau atspaustos ir spaudai eksponuojamos stende. Šalia etiketėse matome jų atsiradimo istoriją – kur ir kaip buvo atrastos, į kokį objektą panašios. Pasakojama, kaip renkant skardas vos nepakliūta po vilkiko ratais, kaip kita paslėpta ir pasiimta po savaitės...

Stendo sienelių apačią juosia dar neatspaustų skardų lakštų debesis, suskambantis su parodų salės grindų struktūra. Dar keli atspaudai asmeniški – sukurti spaudžiant nuo tėvo naudotų paviršių, ant kurių pjaustyta oda ir kurie pasižymi įdomia rėžių faktūra.

M. Dūdą žavi aksominė giliaspaudės juoduma. „Gaudau viską iš gyvenimo. Man įdomu spausti, o ne pačiam kurti formas“, – sako M. Dūda.

Sukaupus didelę kolekciją skardų ir prasidėjus Rusijos karui prieš Ukrainą, menininkui suveikė saviti loginiai ryšiai, ir jis ėmė naudoti skardą kūrybai. M. Dūda atkreipia dėmesį, kad skardos lakštai kuria įspūdį, jog „kažkas yra sprogę, nutikę – vizualiai taip veikia“.

Grafikas Giedrius Jonaitis fotografuoja Matą Dūdą. Galerija „Akademija“. „ArtVilnius’25“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka Mato Dūdos kūrinys su etikete: „Dar viena skarda, panaši į paršelį. Tokių radau net porą. Tąkart neturėjau didelių popierių, tai atspaudžiau ant dviejų lapų e. d. a. giliaspaudė, 2023“. Galerija „Akademija“. „ArtVilnius’25“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Indre, neverk!

Menininkė Indrė Ercmonaitė rankose laikė savo mini galeriją „Neverk“. Jos sugalvotas mažytis galerijos modelis, kuris ir yra pati galerija, turi savo padalinių Indonezijoje, Olandijoje, Užupio bare...

Meno mugėje pristatomoje galerijoje 3D spausdintuvu atspausta pati galerininkė Indrė. Jos sumažinta kopija žvelgia į mažojoje galerijoje esančius kūrinius. „Ši galerija teikia džiaugsmą visiems. Ir menininkams būna smagus iššūkis sukurti mažyčius kūrinius. Pavadinimas kviečia neverkti, drąsiau dalyvauti parodose“, – sako Indrė. 

Kai kurie jos pristatomoje galerijoje eksponuojami kūriniai yra originalaus pavidalo, kiti – sumažinti arba sukurti specialiai mažajai galerijai. Šiųmetėje meno mugėje šioje nelegalioje galerijoje eksponuojami: Donatos Minderytės paveikslas su perlo auskaru burnoje tarsi kriauklėje, Eglės Norkutės glazūruota plytelė, Aurelijos Bernataitės valerijono buteliukas su blizgučiais, Elenos Antanavičiūtės nutapytas kone tikro mastelio apgamėlis, Gyčio Arošiaus technologinė Madona, Marijos Gabrielės Karputės origamis iš saldainių popierėlių, Jono Aničo eskizas iš daiktelių, skirtas skulptūrai, esančiai prie Markučių ir Paupio tilto, Agatos Orlovskos eskizas, Liepos Sofijos Vareikaitės cianotipijos, Ievos Juršėnaitės akmenėliai, Pijaus Čeikausko lipdukas (!), Simonos Žilėnaitės mini paveikslas „Nuojautos“, Indrės Kuršvietytės „sekretas“.

Indrė Ercmonaitė. Galerija „Neverk“. „ArtVilnius’25“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka Indrės Ercmonaitės galerija „Neverk“. „ArtVilnius’25“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Trys mineralai: D. Aleksa, D. Jakimavičienė ir R. Šileika

Dar vienas dėmesį patraukęs stendas – „Lauko galerija +1000. Vilniaus dailės akademija“. Danas Aleksa papasakojo apie bendrą ekspozicijos konceptą. Ji kuruota menininkės, rašytojos Aistės Kisarauskės.

D. Aleksa atkreipia dėmesį, kad visų čia pristatomų autorių kūriniai yra apie mineralus: D. Aleksos stiklas, Dalios Jakimavičienės molis ir Ričardo Šileikos smėlis. Šie ilgaamžiai dariniai susiduria su žmogumi, ir šių autorių kūriniai byloja, kokios yra to susidūrimo išdavos.

D. Aleksa eksponuoja išdaužtą muziejaus vitriną. Joje – akmenys ir pasakojimai apie jų sudėtį bei pasakojimai apie istorinius vandalizmo aktus. „Man kultūra yra tiek daiktų kūrimas, tiek jų naikinimas. Štai „Iliada“ pasakoja apie miesto griūtį, vyksta ekskursijos į griuvėsius, mėgstami apokaliptiniai filmai. Tas destruktyvus žmogaus pradas yra labai ryškus“, – pasakoja D. Aleksa.

Menininkas taip pat eksponuoja marmuro gabalus iš nebeveikiančio viešbučio su pažadu grąžinti juos Ispanijos kalnams. Iš ten marmuras atkeliavo trumpai veikusiam viešbučiui papuošti ir ten „palikęs žaizdą peizaže“.

D. Jakimavičienė prisimena, kad viskas prasidėję nuo šukių kolekcijos. Vėliau menininkė ėmė jas dekoruoti: „Man jos kaip miniatiūros. Šukių formos yra įdomios, unikalios, kaip nebaigtos istorijos.“ Ekspozicijoje ji sukūrusi horizonto įspūdį ir šukių, kurios yra tarsi po žeme, instaliaciją. Jos kolekcijoje – įvairiausios šukės, nuo archeologinių iki buitinių. R. Šileika kolekcionuoja smėlį ir geležėles. Smėlį pila į maišelius arba į buteliukus. Smėlio kolekcija, pasakoja autorius, šiemet mini dvidešimtmetį. Viskas prasidėjo nuo to, kai, minint Hanso Christiano Anderseno jubiliejų, R. Šileika panoro eksponuoti smėlio dėžę, kurioje – smėlis iš vietų, kur šis rašytojas lakstęs vaikystėje. Geležėlių kolekciją pradėjo kaupti, kai rasdavo visokių vinučių ir kitų metalinių daiktelių tarp pelenų, barstomų žiemą ant slidaus kalno šalia namo.

Mugėje Ričardas apsirengęs kaip daktaras: „Džiaugsmas, bendrystė gydo gyvenimą.“ Į jo kolekcijų rinkimą įsitraukia daugybė žmonių: veža, neša suvenyrus – smėlį ir geležėles, o menininkas jiems atseikėja savo kolekcijos.

Ričardas Šileika ir Danas Aleksa. „Lauko galerija +1000. Vilniaus dailės akademija“. „ArtVilnius’25“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka Ričardo Šileikos smėlio kolekcija. „Lauko galerija +1000. Vilniaus dailės akademija“. „ArtVilnius’25“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka Dano Aleksos kūrinys. „Lauko galerija +1000. Vilniaus dailės akademija“. „ArtVilnius’25“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

***

Taigi mano turtinga, gal šiek tiek fragmentiška, bet man labai brangi kolekcija tuo ir baigiasi. Maršrutas buvo intuityvus, tad dalis draugų, pažįstamų bei nepažįstamų nepateko į kolekciją dėl paprasčiausio aplinkybių atsitiktinumo.

Na, o kolekcijos yra apie kūrėjus, menininkus, kurių dalelę kolekcininkai prisijaukina, įtraukia, įsileidžia į savo šeimą eksponuodami jas savo intymiausioje – namų – erdvėje.

Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.

Autorius: Austėja Mikuckytė-Mateikienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama