MO muziejuje atidaroma nauja paroda „Amžinai laikina“: laikui nepavaldus bendrumas

Tai ne tik meno kūrinių ekspozicija, bet ir provokuojantis dialogas, peržengiantis laiko ribas. Paroda kviečia į pokalbį tarp „tada“ ir „dabar“, tarp skirtingų epochų ir mūsų pačių, atskleisdama, kaip per meną ieškome atsakymų į amžinus klausimus apie save, meilę, baimę ir lūkesčius.

„Dar niekad tiek daug neturėjome – dar niekad tiek daug netrūko. Taip pat buvo prieš mus. Ir taip bus po mūsų“, – tokie parodos naratoriaus Mindaugo Nastaravičiaus žodžiai pasitinka lankytojus, primindami, ką vadiname laikinumu ir amžinybe. Užuot nuosekliai sekus dailės istorijos eigą, parodoje pasakojama apie amžinąsias temas, kurios skatina susimąstyti: laikas mus skiria, bet amžinieji klausimai jungia.

Pavadinimas, siunčiantis žinią premjerei

Parodos pavadinimas „Amžinai laikina“ yra simboliškas ir, pasak MO muziejaus vadovės MILDOS IVANAUSKIENĖS, atliepia šiandienos situacijos iššūkius ir vertybes. „Šiandien vėl turime susitelkti už laisvę, demokratinę kultūrą, žmogaus teises ir sakyti, kad mes nenorime, jog tai būtų laikina“, – teigia ji.

Anot M. Ivanauskienės, paroda gimė iš siekio parodyti kultūros bendruomenės vienybę, o ši yra atsakas į pastaruoju metu vyraujančią politinę įtampą: „Toliau esame vieningi su visa kultūros bendruomene ir siunčiame žinią premjerei, kad nereikia žaisti žaidimų su ministerija. Reikia siekti stabilumo ne koalicijoje, o Lietuvoje.“

Laiko tarp praeities ir dabarties lęšis

Paroda „Amžinai laikina“ atveria unikalų dialogą tarp senojo ir šiuolaikinio meno, atsispirdama nuo tradicinės meno istorijos naratyvo.

Pasak kuratorės G. Mickūnaitės, žiūrint parodą į akis reikėtų įsidėti laiko lęšį ir suprasti, kad kūriniai žiūrovus gali veikti nepriklausomai nuo laiko, kada buvo sukurti.

„Pasinaudojome paprasta analogija – duona yra iš miltų, bet ne miltai. Lygiai taip pat paroda yra iš dailės istorijos, bet ne apie dailės istoriją. Pastaroji veikia kaip rišamoji medžiaga tarp atskirų kūrinių ir to, kaip šiandienė dailės istorija žiūri į senąjį meną, kad ir koks būtų laikas“, – parodos atsiradimą komentuoja ji.

Ekspozicijos struktūra, kurią sudaro dvylika skyrių-mizanscenų, atspindi laiko sampratos įvairovę ir kelia kertinius žmogiškuosius klausimus apie saugumą, bendrumą, saviprezentaciją, meilę, laisvę.

Pasak kuratorės D. Barcytės, stereotipas, kad senoji ir šiuolaikinė dailė sunkiai susikalba, vis dar paplitęs, ir parodoje norima tam paprieštarauti: „Dialogas reikalauja bendro žingsniavimo. Parodos koncepcija sukasi apie bendrus klausimus, bendras temas, kurios iškyla kūrybos procese. Galima žvelgti dvejopai: ieškoti bendro vizualumo ir bendros temos arba žiūrėti, kaip kūriniai šnekasi tarpusavyje.“

Dialogai, skatinantys reflektuoti

Parodos kuratorės sąmoningai vengė kūriniams priskirti nesavus kontekstus. „Nesistengėme suteikti papildomų kontekstų kūriniams, kurių jie negalėjo turėti tuomet, kai buvo sukurti. Tarkime, kompozicija iš XVIII amžiaus turbūt niekada nekalbės apie klimato kaitą“, – teigia kuratorė D. Barcytė. Toks požiūris, pasak jos, leido parodoje išlaikyti pagarbą originaliai kūrinių idėjai, o dėmesys buvo sutelktas į jų dialogą su kitais eksponatais.

Nors paroda nekuria naujų kontekstų, ji atveria galimybę lankytojams patiems atrasti netikėtų sąsajų. „Dialogų gali būti labai įvairių, tad lankytojus kviečiame juos atrasti ne tik su mūsų pagalba, bet ir savarankiškai“, – apie parodos daugiaprasmiškumą kalba D. Barcytė.

Prie atradimo laisvės prisideda ir naratoriaus M. Nastaravičiaus tekstai, kuriuos galima rasti prie meno kūrinių. Pasak kuratorės, citatos suteikia parodai poetiškumo ir skatina apmąstyti darbus. „Turbūt pagrindinis tekstų tikslas yra sukurti trumputes pauzes, sustabdyti lankytoją ir paskatinti jį reflektuoti“, – tikina ji.

Atvirumas ir daugiasluoksnė patirtis

Parodos architektas Povilas Morozas ir grafikos dizaineris Liudas Parulskis sukūrė vientisą ekspozicijos struktūrą, o jų darbas, anot kuratorės D. Barcytės, yra ne mažiau svarbus nei kuratorių indėlis. Architektūriniai sprendimai sukuria aiškią parodos logiką, kuri veda lankytojus per visą ekspoziciją, prasidedančią nuo trijų laiko sampratų, natūraliai pereinančią prie amžinųjų klausimų ir galiausiai grąžinančią į šiuolaikinį laiką.

D. Barcytė pabrėžia, kad vienas pagrindinių architektūros tikslų buvo sukurti atvirumą: „Yra dvylika parodų skyrių, ir juos suvaldyti nėra paprasta, bet manau, kad mums pavyko padėti lankytojui per daug nemąstant keliauti per ekspozicijas, kurios turi aiškų pradžios ir pabaigos tašką.“

Anot kuratorės, parodos visuma – architektūra, eksponatai ir tekstai – kuria vientisą daugiasluoksnę patirtį, kuri kviečia lankytojus savarankiškai atrasti ir permąstyti sąsajas tarp savęs, meno ir laiko.

Autorius: Jurga

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama