„Sengirės kinas“: filmai leidžia pasiekti žiūrovus ir atskleisti temas, apie kurias papasakoti sudėtinga
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Kino šviesa pažadinti jautrumą gamtai
Į bibliotekos kino salę sugužėjo nemažai žmonių. Švelnų šurmulį nutildė užgesusios šviesos, ir visų dėmesį prikaustė nušvitęs ekranas. Jame – neįtikėtinai subtili gamta. Sulaukėjusios kiaulės, arkliai ir karvės savo kojomis vėl grąžina laukinę gamtą nualintose Didžiosios Britanijos Kneppo dvaro valdose.
Tikra istorija paremtame filme pasakojama apie jauną porą, paveldėjusią dvarą, kuriame daug metų buvo puoselėjamos cheminio ūkininkavimo tradicijos. Nederlingoje žemėje be chemijos, atrodo, niekas neaugo. Norėdama išgelbėti merdintį kraštovaizdį pora nusprendė leisti ekosistemai atsigauti natūraliai: nuėmė tvoras, į laukinę gamtą grąžino kiaules, karves, arklius. Sprendimo rezultatai – neįtikėtini, nors tam priešinosi visuomenė. Į Kneppą grįžo augalų ir gyvūnų rūšys, kurios čia negyveno ištisus šimtmečius. Gamta atsigavo ir pradėjo kvėpuoti.
Vėl įsižiebus šviesoms, žiūrovų veidai buvo kitokie – visi patyrė panašų jautrumo gamtai jausmą, kurį liudijo švelnūs žvilgsniai ir šypsenos greta sėdintiesiems.
Mėnesio diena, kai visų dėmesys sutelktas į gamtą
„Sugrįžimą“ buvo galima pamatyti „Sengirės kino“ iniciatyva. Tą pačią mėnesio dieną rodomas tas pats filmas visoje Lietuvoje.
„Mūsų šūkis yra „Ta diena mėnesyje, kai visų dėmesys į gamtą!“. Projekto idėja – skirtinguose Lietuvos miestuose rodyti filmus apie gamtą, jos pažinimą ir įvairias ekologines problemas. Kad pritrauktume auditoriją, kuri nebūtinai dažnai žiūri filmus ar domisi gamta bei ekologija, pasirinkome rodyti kiną nemokamai bibliotekose, kultūros centruose ir saugomų teritorijų lankytojų centruose.
Pagrindinė mūsų vizija yra pasitelkus kiną aktualinti ekologijos temas plačiojoje visuomenėje, skatinti žiūrovus mąstyti, koks yra mūsų santykis su gamta, ar mes ją gerai pažįstame ir žinome, kas vyksta mūsų aplinkoje, kokie mūsų veiklos padariniai jai. Svarbiausia, kad šiandien gamtai labiau nei kada nors anksčiau reikia mūsų dėmesio“, – apie iniciatyvą dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakoja „Sengirės kino“ organizatorė AISTĖ RAČAITYTĖ.
„Sengirės kino“ organizatorė Aistė Račaitytė. Dovilės Šarutytės nuotrauka
Projektą „Sengirės kinas“ rengia viešoji įstaiga „Virtuoliai“. Nors projekto pavadinimas atrodo natūraliai susijęs su Sengirės fondu, tai – skirtingos iniciatyvos.
„Aplinkosaugoje labai svarbu bendradarbiauti. Mus labiausiai motyvavo Mindaugo Survilos filmo „Sengirė“ ir vėliau įsteigto Sengirės fondo poveikis gamtai ir visuomenei. Organizacija mus palaiko, dalijasi savo kompetencija. Tikimės, kad rodydami filmus visoje Lietuvoje didiname fondo žinomumą – jeigu kas nors iš žiūrovų nori atsidėkoti už filmo peržiūrą, kviečiame remti Sengirės fondą“, – kalba A. Račaitytė.
„Sengirės kino“ peržiūra. Martyno Balsio nuotrauka
Organizatorė pripažįsta – labai sunku rasti kokybiškų filmų, kurie turėtų kultūrinę vertę ir kartu atskleistų aplinkosaugos problemų įvairovę.
Kartais gamtai galime pakenkti nevalingai
„Sengirės kino“ seansai pradedami Lietuvos mokslininkų pasakojimais, kaip mūsų šalis susiduria su panašiomis problemomis, matomomis filmuose. „Kai balandį rodėme filmą apie pasaulio upes ir jų vietą žmonijos istorijoje, pakvietėme hidrobiologą Kęstutį Skrupskelį papasakoti apie Lietuvos upių sveikatą“, – sako A. Račaitytė.
Žmonių patirtys, susijusios su gamta – skirtingos, todėl kartais kalbėti jautriomis temomis gali būti sudėtinga. Tai parodyti filme yra lengviau, nes kinas leidžia skirtingiems žmonėms įsijausti ir patirti panašius jausmus. „Sugrįžimas“ nukelia į Kneppą ir atskleidžia, kaip jau laukine tapusi paršavedė nosimi išknisa duobutę, ir į ją vienas prie kito sugula paršeliai. Vėliau ji juos apklosto lapais ir prisiglaudžia. Industrinėse fermose tokio elgesio kiaulės vystyti neturi galimybių. Ir juo labiau neturi galimybių padėti atkurti laukinę gamtą.
„Kinas yra labai paveiki medija. Jis leidžia greičiau pasiekti žiūrovus ir atskleisti temas, apie kurias papasakoti gali būti sudėtinga. Aš esu kino žmogus ir noriu panaudoti savo kompetenciją, kad prisidėčiau prie aplinkosaugos temų sklaidos Lietuvoje. Turbūt kiekvienas iš mūsų galvoja, ką gali padaryti, kad pasaulis taptų geresnė vieta. Nesu gamtos mokslų ekspertė, politikė ar teisininkė, mano stiprybė yra kino lauko žinios. Naudojuosi šia priemone, kad prisidėčiau prie pozityvaus pokyčio“, – apie tai, kodėl „Sengirės kinas“ nusprendė veikti tokia forma, dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakoja A. Račaitytė.
Režisierius, Sengirės fondo įkūrėjas Mindaugas Survila. Vygaudo Juozaičio nuotrauka
Norint pažiūrėti šios iniciatyvos kiną, nesudėtinga rasti vietą, kur jis rodomas. Lietuvos žemėlapis tiesiog žaliuoja rodyklėlėmis, kurios žymi „Sengirės kino“ peržiūros vietas. Pasak projekto organizatorės, bibliotekos ir kultūros centrai noriai jungėsi prie iniciatyvos, todėl filmus galima žiūrėti ir toli nuo didmiesčių.
„Pradėję projektą pamatėme, kad kai kuriose vietovėse jau susibūrusios stiprios gamtai neabejingos bendruomenės, noriai dalyvaujančios renginiuose tvarumo tema. Bibliotekos, kultūros ir saugomų teritorijų lankytojų centrai nuoširdžiai dirba ir palaiko puikų ryšį su savo lankytojais. Mums svarbu, kad partneriai būtų pasiryžę skirti laiko ir jėgų renginio sklaidai. Ir labai džiaugiamės, kai prie projekto kiekvieną mėnesį jungiasi vis naujos aktyvios bendruomenės“, – pabrėžia A. Račaitytė.
Norima plėsti ir tęsti tradiciją
Pagrindinis projekto tikslas – skatinti ekologinį sąmoningumą. Kartais neturėdami blogų intencijų galime nevalingai keisti gamtos procesus, perspėja A. Račaitytė. Stiprinti ir plėsti žinias yra svarbi pokyčių pradžia.
Filmo „Vertikalūs pinigai“ („Vertical Money“, rež. Martti Helde, Estija, 2024 m.) kadras
Spalio 8-ąją „Sengirės kine“ bus rodomas estų filmas „Vertikalūs pinigai“ (Vertical Money, rež. Martti Helde, Estija, 2024 m.), žiūrovai bus kviečiami skirti savo dėmesį Lietuvos miškams. Prieš filmą bus galima pamatyti biologo, visuomenininko dr. Mindaugo Lapelės interviu, o Merkinėje su juo vyks ir susitikimas bei diskusija po filmo. Mokslininkas „Sengirės kino“ žiūrovams parengė žemėlapį su rekomendacijomis, kur Lietuvoje dar galima pamatyti ir pajausti, kaip turėtų atrodyti tikras miškas, nepaveiktas žmogaus veiklos.
A. Račaitytės teigimu, „Sengirės kinas“ nori plėsti ir tęsti tradiciją, kuri ir toliau žiūrovus kviestų kartą per mėnesį visoje Lietuvoje žiūrėti filmus, skatinančius dėmesingesnį santykį su aplinka.
Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
„Sengirės kino“ organizatorė Aistė Račaitytė. Dovilės Šarutytės nuotrauka
Projektą „Sengirės kinas“ rengia viešoji įstaiga „Virtuoliai“. Nors projekto pavadinimas atrodo natūraliai susijęs su Sengirės fondu, tai – skirtingos iniciatyvos.
„Aplinkosaugoje labai svarbu bendradarbiauti. Mus labiausiai motyvavo Mindaugo Survilos filmo „Sengirė“ ir vėliau įsteigto Sengirės fondo poveikis gamtai ir visuomenei. Organizacija mus palaiko, dalijasi savo kompetencija. Tikimės, kad rodydami filmus visoje Lietuvoje didiname fondo žinomumą – jeigu kas nors iš žiūrovų nori atsidėkoti už filmo peržiūrą, kviečiame remti Sengirės fondą“, – kalba A. Račaitytė.
Labai sunku rasti kokybiškų filmų, kurie turėtų kultūrinę vertę ir kartu atskleistų aplinkosaugos problemų įvairovę.Projekto organizatorė pripažįsta – gerų filmų aplinkosaugos tema nėra daug. Kovo mėnesį „Sengirės kinas“ pradėjo veiklą M. Survilos filmu „Sengirė“. Šis kūrinys unikalus tuo, kad sujungia aukščiausią meninę, kultūrinę vertę su žiūroviškumu. „Sengirės kinui“ siekiama rasti įvairiai auditorijai prieinamų filmų, kuriuos žmonės norėtų pažiūrėti. Jeigu filmas užkabina vizualiai, įtraukia pasakojimu ir yra emociškai paveikus, pasak A. Račaitytės, rezultatas bus daug geresnis – aplinkosaugos žinia sklis plačiau.
„Sengirės kino“ peržiūra. Martyno Balsio nuotrauka
Organizatorė pripažįsta – labai sunku rasti kokybiškų filmų, kurie turėtų kultūrinę vertę ir kartu atskleistų aplinkosaugos problemų įvairovę.
Kartais gamtai galime pakenkti nevalingai
„Sengirės kino“ seansai pradedami Lietuvos mokslininkų pasakojimais, kaip mūsų šalis susiduria su panašiomis problemomis, matomomis filmuose. „Kai balandį rodėme filmą apie pasaulio upes ir jų vietą žmonijos istorijoje, pakvietėme hidrobiologą Kęstutį Skrupskelį papasakoti apie Lietuvos upių sveikatą“, – sako A. Račaitytė.
Žmonių patirtys, susijusios su gamta – skirtingos, todėl kartais kalbėti jautriomis temomis gali būti sudėtinga. Tai parodyti filme yra lengviau, nes kinas leidžia skirtingiems žmonėms įsijausti ir patirti panašius jausmus. „Sugrįžimas“ nukelia į Kneppą ir atskleidžia, kaip jau laukine tapusi paršavedė nosimi išknisa duobutę, ir į ją vienas prie kito sugula paršeliai. Vėliau ji juos apklosto lapais ir prisiglaudžia. Industrinėse fermose tokio elgesio kiaulės vystyti neturi galimybių. Ir juo labiau neturi galimybių padėti atkurti laukinę gamtą.
„Kinas yra labai paveiki medija. Jis leidžia greičiau pasiekti žiūrovus ir atskleisti temas, apie kurias papasakoti gali būti sudėtinga. Aš esu kino žmogus ir noriu panaudoti savo kompetenciją, kad prisidėčiau prie aplinkosaugos temų sklaidos Lietuvoje. Turbūt kiekvienas iš mūsų galvoja, ką gali padaryti, kad pasaulis taptų geresnė vieta. Nesu gamtos mokslų ekspertė, politikė ar teisininkė, mano stiprybė yra kino lauko žinios. Naudojuosi šia priemone, kad prisidėčiau prie pozityvaus pokyčio“, – apie tai, kodėl „Sengirės kinas“ nusprendė veikti tokia forma, dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakoja A. Račaitytė.
Režisierius, Sengirės fondo įkūrėjas Mindaugas Survila. Vygaudo Juozaičio nuotrauka
Norint pažiūrėti šios iniciatyvos kiną, nesudėtinga rasti vietą, kur jis rodomas. Lietuvos žemėlapis tiesiog žaliuoja rodyklėlėmis, kurios žymi „Sengirės kino“ peržiūros vietas. Pasak projekto organizatorės, bibliotekos ir kultūros centrai noriai jungėsi prie iniciatyvos, todėl filmus galima žiūrėti ir toli nuo didmiesčių.
„Pradėję projektą pamatėme, kad kai kuriose vietovėse jau susibūrusios stiprios gamtai neabejingos bendruomenės, noriai dalyvaujančios renginiuose tvarumo tema. Bibliotekos, kultūros ir saugomų teritorijų lankytojų centrai nuoširdžiai dirba ir palaiko puikų ryšį su savo lankytojais. Mums svarbu, kad partneriai būtų pasiryžę skirti laiko ir jėgų renginio sklaidai. Ir labai džiaugiamės, kai prie projekto kiekvieną mėnesį jungiasi vis naujos aktyvios bendruomenės“, – pabrėžia A. Račaitytė.
Norima plėsti ir tęsti tradiciją
Pagrindinis projekto tikslas – skatinti ekologinį sąmoningumą. Kartais neturėdami blogų intencijų galime nevalingai keisti gamtos procesus, perspėja A. Račaitytė. Stiprinti ir plėsti žinias yra svarbi pokyčių pradžia.
Filmo „Vertikalūs pinigai“ („Vertical Money“, rež. Martti Helde, Estija, 2024 m.) kadras
Spalio 8-ąją „Sengirės kine“ bus rodomas estų filmas „Vertikalūs pinigai“ (Vertical Money, rež. Martti Helde, Estija, 2024 m.), žiūrovai bus kviečiami skirti savo dėmesį Lietuvos miškams. Prieš filmą bus galima pamatyti biologo, visuomenininko dr. Mindaugo Lapelės interviu, o Merkinėje su juo vyks ir susitikimas bei diskusija po filmo. Mokslininkas „Sengirės kino“ žiūrovams parengė žemėlapį su rekomendacijomis, kur Lietuvoje dar galima pamatyti ir pajausti, kaip turėtų atrodyti tikras miškas, nepaveiktas žmogaus veiklos.
A. Račaitytės teigimu, „Sengirės kinas“ nori plėsti ir tęsti tradiciją, kuri ir toliau žiūrovus kviestų kartą per mėnesį visoje Lietuvoje žiūrėti filmus, skatinančius dėmesingesnį santykį su aplinka.
Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
Autorius: Aurelija Plokštytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
